Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-03-23 nr. 3372, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19475

DAILĖ

Ne tik tapyba

KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ

iliustracija
Aušra Barzdukaitė-Vaitkūnienė
„Lietuvaitis“

Akrilas, 2009


Kauno galerijoje „Aukso pjūvis“ iki balandžio 2 d. veikia Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir
Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės paroda


Abi dailininkės, grupės „Keturios“ narės, besiruošdamos bendrai pa­rodai tyčia nederino savo veiksmų ir iki pat parodos atidarymo nežinojo, kokius darbus rodys kolegė. Tačiau kūrinių tematika liudija, kad ir A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė, ir E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė pastaruoju metu tyrinėja įvairias visuomenės grupes, imasi socialinės kritikos.

A. Barzdukaitė-Vaitkūnienė kalbina žiūrovus nelabai linksmomis temomis: tai nestabili politinė situacija ir vienas populiarių svaiginimosi būdų Lietuvoje –­­ alkoholis... Pesimistinė politikos tema čia neturi bendro pavadinimo, bet ją simboliškai įvardija vienas svarbiausių autorės ekspozicijos kūrinių – „Tamsūs tipai“ (2010 m.), kuriame kvestionuojamas politikos neskaidrumas. Politikai dedikuotame cikle ši iškyla kaip farsas, liūdnas cirkas. Juodas humoras būdingas bene kiekvienam šios serijos darbui. Štai kūrinyje „Lietuvaitis“ (2009 m.) didžiulė, savimi patenkinta žmogysta klouno apranga stovi užkulisiuose, už ryškių portjerų, ir laukia savojo „numerio“... Ciklo darbai pasižymi spalviniu minimalizmu arba įtemptais, kartais – ironiškais dviejų spalvų – ypač juodos ir raudonos –­­ kontrastais. Tapytoja teigia, kad šiuose kūriniuose ji atliko savotišką žurnalistinį tyrimą. Pavyzdžiui, kompozicijose „Kitas“, „Desperado“ ar „Bailys“ vaizduojami neaiškūs tipai sufleruoja suvešėjusį ir kai kurių politikų palaikomą kito baimės jausmą visuomenėje. Vienintelė teigiamų emocijų teikianti detalė, anot A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės, tai kai kur persišviečianti gelsva fono medžiaga (menininkė šįkart išmėgino naujas medžiagas – vietoj drobės naudojo itin standų audeklą, iš kurio gaminamos burės, tapė akrilu, nors iki šiol naudodavo tik aliejų), suteikianti jaukumo, šilumos, sušvelninanti grubius deformuotų figūrų pavidalus.

Kita dailininkės pasakojama istorija –­ paribių gyventojų kasdienybė. Vasarą kaime tapytoja dažnai matydavo į beržyno pusę slenkančius girtuoklius. Pasitelkusi po ranka esančias priemones (net žoliapjovės tepalą), ėmėsi piešti šiuos žmogėnus, jų „portretus“ ir situacijas, į kurias jie nuolat pakliūva... Taip gimė darbai „Dugnas“, „Atavizmas“, „Vemiantis“, „Ropojantis“, „Savižudis“. Sunku empatiškai tyrinėti tokius objektus, tačiau distanciją visada išlaikantis menininkės žvilgsnis fiksuoja ir tragikomiškas akimirkas – valkatų pietus su musmirėmis, pakylėtą beržyno grožį ir luošą žmogystą... Beje, žoliapjovės tepalas taip siužetą rutulioti idealiai tinka –­ neįprasta, nelengvai pasiduodanti „tepimui“, klampi materija, kaip ir ja vaizduojami beviltiškai įklimpę žmonės...

Šioje kūrinių serijoje atsiranda daugiau spalvų, toninių variacijų, nors visa A. Barzdukaitės-Vaitkūnienės paletė apsiriboja raudona ir purvina gelsva spalvomis. Daugiasluoksniai, it ratilais išsiliejantys paviršiai – keisti, ne visada paprastai perprantami. Ne ką daugiau teatskleidžia ir gausios detalės – musmirės, skuduru apvyniota galva, suvytusios, plonytės it siūlai rankos ir kojos... Jos nemoralizuoja, nepateikia aiškaus atsakymo, kas yra blogai, o kas ne, tad yra priskirtinos estetinėms, meninėms, o ne socialinėms kategorijoms. Marginalijų istorijose glaudus santykis tarp įdomios medžiagos ir vaizdo, išraiškos, tyčia sujaukiamas. Sunkaus, klampaus tepalo nespėja sugerti storas popierius, o „gražių“ spalvų deriniai slepia kažkokį kalokagatijos antipodą –­ sergančią sielą tokiame pačiame kūne... Tarsi musmirių antrininkai, nuodingi žmonių pavidalai ryškūs, iš tolo šaukiantys apie pavojų. Jie kelia grėsmę ir sau, ir visiems aplinkui.

E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kolekcijoje – paauglių iš įvairiausių socialinių sluoksnių portretai, žaidžiančių vaikų atvaizdai. Iš pirmo žvilgsnio neatrodo, kad menininkė kelia itin baugius klausimus. Juk šiuolaikinėje visuomenėje nusistovėję instituciniai problemų sprendimai, lengvai nuimantys nuo asmens visą atsakomybės naštą, ypač jei kalbame apie nepilnametį. Tačiau psichologiškai įtaigiai perteikta vieša/privati socialinė aplinka –­ paauglių pozos ir žvilgsniai, aklinai uždarytoje teritorijoje gyvenimą žaidžiantys mažamečiai vaikai išryškina minėtosios sis­temos neveiksnumą. Tapytoja apie paauglius: „Susitinku tuos žmones labai įvairiomis gyvenimo aplinkybėmis: šitas berniukas yra iš globos namų, o ta mergaitė, tai tikrai matosi, kad turi tėvus – tokia laisva ir savimi pasitikinti. Fotografuoju juos. Tačiau mechaniškai neperkeliu piešinio, ieškau individualaus charakterio, siekiu bendravimo su asmenybe, su „dūšele“ (...). Veiduose, tarsi ekrane, matau besiformuojančią jų tapatybę, pilną vidinių prieštaravimų, iššūkių, melancholijos, baimių, kompleksų ir galimybių.“ Pasak menininkės, su paaugliais ji yra praleidusi jau 20 metų (toks yra jos pedagoginis darbas Kauno A. Martinaičio dailės mokykloje). Būdama realistė, ji nori „užfiksuoti šią asmenybės formavimosi fazę be patetikos ir pagražinimų“. Yra ir kita – edukacinė, pedagoginė šių kūrinių potekstė –­ E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė norėtų įtraukti paauglius į meninį procesą, atvesti juos į parodų sales.

iliustracija
Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė
„Afterparty“

Paradoksalu, tačiau estetinė individualaus portreto visuma šiame cikle gana vienoda – ribota spalvų (veikiau, atspalvių) gama (nuo melsvo iki gelsvo), didžiuliai, beveik kvadrato formos drobių laukai (maždaug 150x170). Šiuos paveikslus menininkė tapė drobę prisitvirtinusi prie sienos, o ne rymodama ties molbertu... Išsilaisvinusi iš tradicinės molbertinės tapybos rėmų, autorė pastaruoju metu intensyviai ieško ir tyrinėja individo žvilgsnį, jo perspektyvą. Akistata su išdidintu portretuojamojo veidu – ne visada lengvai pakeliama, nes menininkė atskleidžia sunkiai apčiuopiamas, metaforiškas jausenas ir kategorijas – nenusakomą žvilgsnį, ilgesį, laukimą, laisvės troškimą. Jos herojai, jaunuoliai – vaikai yra maksimalistai, todėl kūrėjos sau iškelti uždaviniai verti pagarbos. Juk atverti jų psichologinę būseną ar veide atsispindinčias emocijas – tas pat, kaip atlikti kaskadininko triukus fantastiniame filme. Ši veidų plejada paneigia ir visuomenėje susiformavusią nuomonę, esą jaunimas nenoriai bendrauja, slapukauja, vengia viešumos. Pasirodo, jie drąsiai ir atvirai žvelgia į mus, į pasaulį. Tereikia atsigręžti į juos...

Išvykusi į Porto mieste vykusį tarptautinį festivalį „RedLine“, skirtą socialinėms problemoms mene, Elena atrado ir kitą temą. Pro savo kambario langą kasdien matydavo vidinį, uždarą, aukštomis sienomis nuo pasaulio atskirtą pastato kiemą ir jame žaidžiančius vaikus iš greta įsikūrusio darželio. Autorė sako, kad šis vaizdas išprovokavo mintį, jog tik žaidžiantis žmogus gali išlikti, todėl fotoobjektyvu užfiksuotas scenas pavadino „Homo Ludens Forever“. Uždaryti, izoliuoti vaikai neturi įprastų žaislų, kamuolių, jokio žalumos plotelio ar žaidimų aikštelės, smėlio dėžės... Todėl žaidime nuolat aiškinamasi, kas yra stipriausias. Kartu jie priversti, kaip mėgstama sakyti mūsų dienomis, bendradarbiauti, nes tegali remtis vieni kitais... Tai lyg sumažintas mūsų visuomenės modelis – pakantumo, buvimo kartu mokymasis. Šis sambūris labai įvairus – kartais minia draugiška, kartais –­ atstumianti, negailestinga, susiskirsčiusi į grupeles, reikiamu momentu apjungianti skirtingus jos narius, sudaryta iš lyderių, vienišių ir paprastųjų... Naudodamasi ne tapybos, o fotografijos galimybėmis, tapytoja čia fiksuoja kont­rastą tarp judrių figūrų ir statiško, šalto mūro sienų fono. Galbūt čia nerasime akivaizdžių antipodų. Pilkuma be gamtos, blaškymasis „akligatvyje“ – metaforos, tačiau ne vien pesimistinės: vaikų figūros čia kupinos gyvybės, išraiškingų judesių... Ir visas būtų „gerai“, jei tik ne tas šaltas cementas ir niūrios sienos – jų aukščio nematome net didelio formato fotografijose...

Taigi, abi menininkės tyrinėja savo kūrybos objektus, išlaikydamos distanciją: girtuokliai stebimi pro sodybos kluono langelį, politikų pasisakymai –­ per TV laidas, neįkyriai fotografuojamas paauglio veidas, žaidžiantys vaikai (beje, žvelgiant net iš ketvirto aukšto...) Įtaigi meninė kalba, emocijų, pras­mių kontrastai ir įsimenamos metaforos byloja, kad atstumo būta tinkamo... Žvilgsnis labiau prisikišus daug ką paverstų banalybėmis. Gali atrodyti, kad pasyvus stebėjimas ir meninė kūryba nieko nekeičia. Tačiau talentingų menininkių darbai žiūrovui suteikia labai daug – skatina aktyvią, pilietinę laikyseną, kritinį mąstymą, provokuoja debatus, ginčus. Ne veltui karštos diskusijos virte virė ir atidarant parodą...


 

Skaitytojų vertinimai


85850. sj2012-03-30 09:06
Labai patiko dailininkės Balsiukaitės - Brazdžiūnies portretai, nors aš juos supratau kiek kitaip, kaip aprašo autorė - man paveiksluose esantys žmonės pasirodė jau subrendę, labai dvasingos mastančios asmenybės... Dailininkė matomai myli tuos žmones... Dėkoju apžvalgos autorei.

Rodoma versija 1 iš 3 
12:08:11 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba