Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-04-20 nr. 3376, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19622

AKTYVIOS JUNGTYS

Jauna muzika 2012: ką visa tai reiškia?

EMILIJA VISOCKAITĖ

iliustracija
Martyno Siruso
nuotrauka


          Balandžio 11–15 d. Vilniuje (ŠMC ir LMTA) 20-ąjį kartą vyko festivalis „Jauna muzika“, skirtas naujausiai eksperimentinei, avangardinei elektroninei, elektroakustinei muzikai bei garso menui.


Žmogus iš gatvės, ne iš LMTA, į šitokį festivalį turėtų eiti nerimaudamas, kaip į egzaminą, kuriam beveik nesiruošė. Gresia ne tik kad nežinot atsakymo, bet net ir nesuprast klausimo. Daugelio kūrinių aprašai reikalauja ne tiek muzikinio, kiek techninio išsilavinimo (kraštutinis pavyzdys: „viskas nuolat teka žemyn, ar tai būtų smulkios, mikrotoninės dalelytės kompiuterinėje fonogramoje, ar žemojo registro link besiplečiantys klasteriai“). Bet nesakau, kad nesmagu. Festivalio bukletas (sudarė E. Gudžinskaitė) vertingas jau vien tuo, kad muziką apibūdinti bando patys kompozitoriai – mažiau pilstymo, daugiau humoro. (Buklete trikdė kas kita: per daug pavadinimų. „Jauna muzika“, „Garso galerija“, „Sound Exchange“, pavadinta ir kiekviena festivalio dalis.)

Tarpregioninis projektas „Sound Exchange“ pristatė kūrybines dirbtuves ir porą svečių iš užsienio. Estų Raulio Kellerio ir Hello Upano „radijo šou“ iš visų festivalyje girdėtų kūrinių pasirodė nuobodžiausias. Klausytojams leista vaikščioti aplink atlikėjus, rodytos fotografijos, strykais čirpintas smuikas ir gitara, pasakota mistinė istorija apie sapnų erdves ir tuščius radijo dažnius, tačiau prasmingiausiai aidėjo vis kartojamas klausimas: „What does it mean?“

Visai kas kita – vokiečio F. Bretschneiderio (g. 1956) kūrinys „Kippschwingung“, emociškai bene stipriausias ir priminęs gilias Vokietijos klubinės muzikos tradicijas. Aprašas skelbė, kad garsai, glūdintys tarp triukšmo ir tono, išgaunami 1969 m. VDR pagamintu pirmuoju analoginiu sintezatoriumi (vietoj jo, žinoma, pamatėm tik įprastą laptopą), tačiau didžiausią įspūdį darė vizualizacijos – muzika tiesiogiai verčiama vaizdu (primityvų variantą galima pamatyti kad ir „Windows Media Player“): tylos taškas virsta žiedais, kurie sproginėja it fejerverkai pagal intensyvų ritmą, plečiasi pagal garso apimtį... Žodžiu, esi apsvaiginamas labai racionaliu vokišku metodu.

Graiko Y. Sakellariou „laptopų performanso“ garsai buvo įrašyti mūsiškiame pajūryje. Jie miksuojami „realiu laiku“, suprask –­ improvizuojama spoksant į publikos nugaras, nes kompozitorius/atlikėjas stovi ten, kur paprastai stovi garso operatorius. Žadėta absoliučia tamsa pasimėgauti neteko (švietė tualetai), todėl atsisakius „scenos koncepto“ klausytojai buvo priversti stebėti baltą sieną ir vienas kito pakaušius. Vis dėlto „netrukdomai panerti į garsinę patirtį“ pavyko užsimerkus. Kompozicija ekspresyvi, staigiai pereinanti nuo minimalaus iki visą erdvę užpildančio, į tave artėjančio garso. Plastiškai analizuojant paveikslą, stengiamasi atsiriboti nuo atpažįstamų natūraliojo pasaulio daiktų ir vietoj jų matyti linijas, formas, spalvas. Tokia muzika irgi tarsi siūlo nesidžiaugti atpažinus, kad ritmingas dundesys – tai traukinys, o šniokštimas – tai lietus, ir išgirsti garsus pačius savaime, jų ritmus ir kitimus.

Savotiška vaizdo režisūra (A. Maknytė) man kiek sugadino įspūdingą Š. Nako opusą „Ziqquratu-3“ (2012), skirtą multimedijos kvintetui. Dėmesio centre sėdėjo perkusininkas A. Gotesmanas. Greitėdama ir lėtėdama muzika kilo iki postapokaliptinio gaudesio, priminusio C. McCarthy knygą „Kelias“ ar jos ekranizaciją. Vienoje videoprojekcijoje kartojosi statiški ir banalūs dykumos, zikurato, ugnies liežuvių vaizdai, kartais – žmogaus ranka, valdanti techniką. Ant priešingos sienos slinko daug rimčiau atrodančios beobjektės faktūros, gamta, vanduo, tuštuma be žmogaus. Autorius rašo siekęs išreikšti pasaulio vieningumo idėją, o inspiracijų sėmėsi „iš gan paradoksalių kvantinės fizikos ir naujosios astronomijos sankirtų, stebimų informaciniuose debesyse sklandančios žmogaus psichikos“. Visas šis neapibrėžtumas, kosmiškumas, didingas niūrumas man labai patiko, bet visai nepatiko nuogas B. Šarka, kuris labai komiškai sukosi toje nežmogiškoje gamtoje, atseit kaip pirmykštis žmogus, tiesdamas rankas į dangų arba berdamas ant savęs pernykštę žolę.

Bene originaliausia laikyčiau vaizdo medžiagą G. Sodeikos premjeriniam kūriniui „Apparatus Exarchia“, atliktam mačiūniškai atrodančio autoriaus. Vaizdui prasmės pridėjo ir jo demonstravimas tik pusėje ekrano – tamsioji pusė spaudė neryškų, padūmavusį koridorių, nuklotą raudonu kilimu, kabinetą, žmonių siluetus. Nenatūrali, nepatogi muzika priminė D. Lyncho filmų atmosferą (manau, neprofesionalus klausytojas nori nenori krypsta į muzikos apibūdinimą per jos kuriamą atmosferą).

iliustracija
F. Bretschneideris. „Kippschwingung“
Martyno Aleksos nuotrauka

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Kompozicijos katedros studentų geriausių darbų perklausa salėje gugenusiam vaikui stipresnių emocijų nesukėlė, bet apskritai tai reikalinga festivalio dalis. Nesupratau B. Buinickos kūrinio rytietiškais motyvais ir vaizdo fragmentų iš filmo apie senovę, auksą, smėlį ir kupranugarius. Nuostaba išgirdus nemodifikuotus fortepijono garsus G. Vengelio kompozicijoje greit išblėso: projekcijoje ratus be nuotykių suko klasikinio kompiuterinio žaidimo lenktyninė mašinėlė ir visai atskirai skambėjo lėta, sunki muzika.

„Erasmus“ studento austro M. Kronlachnerio muzika tebuvo fonas gyvam merginos šokiui. Nors apšvietimas kaitaliotas kaip mokyklos aktų salėje, o gal ir šokis nebuvo stebuklingas (vykusi pasirodė projekcija, kurioje mirguliavo realų šokėjos šešėlį atitinkantis siluetas), tačiau nereikia pamiršti, kad sušokti tokį rimtą šokį – čia tau ne muziką iš kompo paleist. A. Kalinaitės kūrinio vaizdas ir garsas – iš buvusios sovietų raketų bazės, pabaigoje – metalinėmis grindimis nubėga žingsniai, tarsi siužeto užuomina. Labiausiai vykę garso ir vaizdo deriniai –­ profesionalus R. Bartkutės filmukas su skaidria, lengva A. Vaitkevičiūtės muzika. Ir dar vieną egzotišką vietą interpretavusio J. Aglinsko kūrinys: palei Šiaurės ir Pietų Korėjos sieną driekiasi laukai, spygliuota tvora, atšiaurių, spengiančių garsų fone gamtoje melancholiškai suka lanką korėjietė.

Vien su garsu sėkmingai apsiėjo M. Natalevičius, kurio aptaki kompozicija buvo priskirta suintrigavusiam gausmo muzikos žanrui, V. Paukštelis su kovinga muzika tarsi iš fantastinio veiksmo filmo bei turkas C. Kazazas, naudojęs natūralius beldimo, drėskimo, šiugždėjimo garsus.

Festivalio dvidešimtmečiu giriamasi nebuvo. Tačiau ta proga prisiminti 8–9 dešimtmečiais Lietuvoje gaminti elektroniniai instrumentai, sintezatoriai, iki­skaitmeninės technologijos bei to laiko eksperimentiniai kūriniai. O. Balakausko „Auletika-3“ (1984) buvo kurta šviesų ir kvapų terapijos seansams, bet atmesta kaip pernelyg emociškai intensyvi. L. Pau­lauskio atliktas kūrinys elektriniams vargonams ir įrašui skambėjo labai statiškai ir gerokai per ilgai. Prailgo man ir F. Latėno kompozicija „Albinoso judėjimai“ (1987) altiniam saksofonui (P. Vyšniauskas) ir įrašui. Graži pradžia, kai muzika jau groja, o muzikantas dar ne. Lakoniški, nė kiek nepasenę A. Martinaičio „Rojaus paukščiai“ (1981) violončelei (M. Bačkus) ir juostai buvo sukurti I. Kučinskui, kuris pirmasis Lietuvoje į savo koncertų programas įtraukė elektrinę violončelę. Virtualiam 33 instrumentų orkestrui skirta ir šaiži, ironiška Š. Nako kompozicija „Merz-Machine“ (1985).

M. Urbaičio „Invencijų“ (1976) obojaus partiją atliko R. Beinaris. Lengvą, liūdną, meditatyvų, bet kintantį kūrinį – net ir neskaitęs muzikologinio aprašo – iškart identifikuoji kaip klasiką. Tęsiant filmų temą, tą vakarą daugialypis kūrinys priminė mįslingus F. F. Coppolos darbus. Teatrališkas G. Kuprevičiaus „Fonozauro sugrįžimas“ (1974) buvo kurtas roko oratorijai „Darbas ir duona“ pagal Just. Marcinkevičiaus eiles, įrašytas Maskvoje moderniu sintezatoriumi, o dabar atliktas gerai nusiteikusio autoriaus. Visuose šiuose kūriniuose derinami gyvi ir įrašyti instrumentai – daugiausia turbūt dėl praktinių priežasčių (pigiau, eksperimentuojančių muzikantų trūkumas).

Seniems instrumentams buvo sukurta ir naujų kompozicijų – turėtų būti didelis smagumas groti su tokiu senu griozdu, ant kurio užrašyta „Электроника“ arba „Vilnius“, daug smagiau nei su tuo mažučiu švaručiu apple’u. L. Paulauskio „Paskutinės krikščionių apeigos“ – B. Kutavičiaus oratorijos parafrazė ir nerimtas koliažas iš įvairių šaltinių. Subtilius giedotojų balsus užgožė grubus sintezatoriaus griausmas. Drąsų kūrinį užbaigė „Windows“ shutting down garsinė užsklanda ir autoriaus šyptelėjimas. Z. Bružaitė prie technikos atrodė neįprasčiau nei moteris didžėja, tačiau 66 žodžių kriptograma, modifikuota į garsus ir pavadinta „0123424“, skambėjo nuotaikingai ir tikrai jaunamuzikiškai. Ironija dvelkė ir smagi A. Kučinsko „Vlnava“: pasibaigusios TV programos zvimbimas, „Kita – Pamėnkalnio stotelė“ ir pabaigoje – vandens nugurgėjimas kriauklėje. „DIISSC Orchestra“ (M. Bialobžeskis, J. Jurkūnas, A. Jasenka, V. V. Jurgutis) su prožektoriais ant kaktų atliko kompoziciją „Venta“. Meditatyvi muzika liūliavo smulkiais burgztelėjimais ir džergžtelėjimais. Į šią kompaniją įsirašo ir R. Mažulio kūrinys, tačiau jį palikau desertui.

iliustracija
A. Jasenkos, A. Kučinsko ir Dž. Katino performansas „Prognostikos“
Martyno Aleksos nuotrauka

Jaunosios kartos atstovas A. Bumšteinas taip pat pristatė kompoziciją elektriniams vargonams, pagamintiems sovietinėje Lietuvoje. Minimalistinis „Jakov“ priminė stilizuotą Morzės abėcėlę ir užminė man nemažai klausimų. Iš ko suprasti, kaip susigaudyti, ar tai vertinga, ar ne? Verkiant norėjosi kokio nors vaizdo, kažko, ką būtų galima įgarsinti – kaip ir atliekant graiko kūrinį, klausytojas sėdėjo priešais baltą sieną. Kodėl negalėtų publika sėdėti, pavyzdžiui, ratu ir stebėti vieni kitų reakcijas? Ko tikrai šiame kūrinyje neradau ir ko kaip reikiant buvo prieš tai minėtuose kūriniuose seniesiems sintezatoriams – tai humoras ir ironija.

Pabaigoje – du saldainiukai. A. Jasenkos, A. Kučinsko ir Dž. Katino performansas „Prognostikos“ buvo atliekamas taip rimtai ir įtikinamai, kad ilgokai sėdėjau nustėrusi galvodama, kas čia per nesąmonė. Trys suaugę vyrai juodais drabužiais ir jų žaisliukai –­ neliečiamas strypas (vardu termenvoksas) garsais reaguoja į judesius aplink jį. Taigi tie vyrai visaip kaip lunatiškai tiesia link to magiškojo strypo rankas, visaip jomis makaluoja, o garsas nemalonus, cypiantis. Videoprojekcijoje blaškosi besidarbuojančių vyrų šešėliai ir dar slenka plonytė spalvota lazerio piešiama linija. Tačiau staiga atsitokėjusi supratau, kad performansas apšviestas ne kokios mistinės šviesos, o ant grindų pastatytos stalinės lempos. Vyrų judesiai, panašėjantys į musių vaikymą, galiausiai išdavė, kad ne iš rimtųjų čia viskas. „Ezoterinis audiovizualinis performansas, muzikinis-spiritistinis nepakankamai ištirtų procesų tyrimo ir paieškos bei gnosticistinio tikrojo „aš“ pažinimo seansas“, – rašoma festivalio buklete. Taigi prognozuojama, kad tokia gali būti ateities robotukų muzika (jos elementu galėtų tapti ir mobiliojo telefono keliami garso trukdžiai). O gal tai bus natūralaus pasaulio garsai ir vaizdai? „Khas tū eši? Khas ten yra? Oo-ras“, – šveblens ateivis, ieškosiantis gyvybės Žemėje.

Analoginiam sintezatoriui sukurtą R. Ma­žulio kompoziciją „Elektronika RM-15“ su įkvėpimu atliko L. Paulauskis. Iš visų festivalio kūrinių eilinį klausytoją šis turėjo labiausiai šokiruoti. Fone čiurlena malonūs garseliai, bet juos taško didžiulis sunkus negražus akordas, kuris kartojamas be paliovos, vienodu ritmu. Ritmas intensyvėja, sintezatorius daužomas vis smarkiau, darosi vis baisiau, nuo griausmo ant stalo dreba seni griozdai ir švaručiai apple’ai. Tai tęsiasi ilgai (iš viso, pasirodo, tik 15 min.). Galėtų tęstis daug ilgiau – kol sprogtų technika ar kol visi klausytojai išeitų iš salės arba iš proto. Šis fluksiškos dvasios kūrinys man suteikė tiek džiaugsmo, kad buklete šalia jo užsirašiau: „Absoliuti jėgų jėga.“

Tačiau „Jauna muzika“ – tai ne koks linksmybių festivalis. Rimtosios kompozicijos – tikra vienatvės muzika: muzikantai, net jei jų keletas, dirba atskirai, pavyzdžiui, vienas – gyvai, kitas – įrašytas. Klausytojas irgi yra vienas, paskiras, be kontakto su kaimynu, jis ne visada žino, kaip reaguoti. Ir ploja skystokai – negi vienas sėdėdamas dabar imsi ploti? Juolab kad „pasirodymą“ gali sudaryti vien garsas be atlikėjų – negi plosi laptopui?

Daugelio kūrinių pradžios sukelia atmetimo reakciją ir tik vėliau, pastebėdamas pasikartojimus, struktūrą, sumanymą, persilauži. Nuo neakademinės eksperimentinės elektronikos akademinė „Jauna muzika“ skiriasi veikimo būdu – ne pagaunantis ritmas, smogiantis triukšmas, o ilga apylanka per intelektą. Prie šito derėtų ir kokia paskaita ar diskusija – išsilavinimas kompozitoriams suteikė privilegiją sugebėti kalbėti apie muziką. O ir žmogus iš gatvės gal visai norėtų pasipasakoti, ką išgirdo, ir pasiklausti, ką gi tai reiškia.


 

Skaitytojų vertinimai


88575. ...2012-04-27 11:35
Be reikalo šypsaisi, autore, nes prirašyta tiek nesąmonių, kad gėda. Jei neišmanai muzikos (o ypač eksperimentinės), geriau nekišti savo snapo, net jei gauni nemokamą kvietimą. Sakai, Bumšteinas - "jaunosios kartos"? :) Jis gimęs 1982 metais, o autorė kokiais 8 metais vėliau :) Mergaite, kitąsyk (neduok Dieve, bet ką gali žinoti), rašydama apie eksperimentinę muziką, pasieškok ne tokių bjaurių žodžių kaip "burgztelėjimai ir džergžtelėjimai". Gėda.

88580. Tadas2012-04-27 14:34
Niekas apie tą jūsų eksperimentinę muziką apskritai nerašo:) Autorė ir sako, kad yra žmogus iš šalies. Man visai smagiai persiskaitė.

88582. satanagnamrep :-( 2012-04-27 15:25
Sunku ką ir bepridurti. Džiaugiuosi, Emilija, kad ten dar skersvėjis tavęs durimis neprivėrė - tikrai būtų nieko nepaaiškinęs ir vėl liktum nesupratusi. Keep going, we will follow.

88583. Lieknėjimas2012-04-27 16:01
Lietuvos muzikologiją senai apėmusi impotencija kuri labiausiai pasireiškia moralizavimu naudojant žodžius - nežinai, tylėk, skaityk, tylėk, tylėk ir gerbk, tylėk. O autorė šaunuolė, sėkmės.

88593. ST :-) 2012-04-27 19:22
Koks gyvas tekstas! Tai ne ... ar panašiai išreikšta išmintis.

88624. hm...2012-04-28 13:00
Nesu gerbėjas avangardinės eksperimentinės muzikos, o ypač tiukšmadarių perkūnsininistų, kad juos kur... Jei turi ausis, patartina palikti namie.

88628. Klausytojas :-) 2012-04-28 14:39
Elektroakustika,avangardine elektronika ir pan. tryda - primityvus nevykusiu kompozitoriu onanizmas.Reikia ne eksperimentuoti su klausytojo ausimis,o Muzika miela protui ir sirdziai kurti.Deja,blauzdos per skystos.Pabarskinti i skardines(tuscius butelius,vamzdzius ir tt.) sintezatoriaus garsu ar ijungtos radijos fone kiekvienas lochas gali.

88656. Klausytojui ir kitiems klausytojams2012-04-29 03:42
Artėja rimčiausias industrial ir ambient festivalis Baltijos šalyse, labai rekomenduoju - http://radikaliai.lt/radikaliai/849-radikalios-muzikos-festivalis-nordic-audio-modern-2012-jau-cia-pat. Tai tikrai ne tai, apie ką rašėte, "Klausytojau". Čia tikras Menas. Iš Lietuvos, Švedijos, Vokietijos. Dvi dienos. Nepakartojami įspūdžiai. Plačiau - http://www.nordicaudiomodern.org/nam2012.

88802. bet2012-04-30 16:58
bet kad čia visai ne apie festivalį ir muziką tas tekstas.

89155. kitas klausytojas.2012-05-04 19:52
Labai gražiai parašyta. Linksmai, su nuotaika.. ir svarbiauiai raštingai! Programa buvo labai įdomi. Niekas nepabodo. Iš tų kurių mažiausiai tikėjausi, išgirdau -gali. Puiku! Labai džiaugiuosi kad toks festivalis vyksta.

Rodoma versija 1 iš 3 
12:05:59 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba