Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-05-04 nr. 3378, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19688

POEZIJA

Iš areštinės. Apie meilę

DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ

iliustracija



            * * *


            Man nesvarbu kietumas gultų.
            Debesys minkšti –
            kaip medvilnės žiedai.
            Užmigę lūpos. Slapčia
            bučiuojasi tik kaulų sąnariai, plaukai.
            Netyčia – gražios pėdos.



            * * *


            Lotynų muzika.
            Che Guevaros dienoraštis.
            Nebėra rudens.
            Išėjau – auksas išvogtas.
            Grįžau – langas nubalęs.



            * * *


             Tiek ašarų surijo tamsuma.
            Ir tiek aistros –
            pakilt be kūno.



            * * *


            Tas geriausias, kurs laisvas
            ir laisvėj.
            Tik ne toji, kuri šypsos nuo gultų ir debesis pučia,
            kai ir šiaip nebėra kuo kvėpuoti,
            kai širdis suspausta, vos dvėsuoja –
            žodžiai prie liežuvio prišalo.
            O siela, priplakta – kažkur tarp parašos
            ir grotų,
            vien laukia, bet nieko neprašo.
            Troškulys ir troškimai apleido.
            Tyla.
            Ji žiauri. Ji spengia ir smaugia.
            Ir viskas, kas buvo arti, taip nutolo,
            kaip pasaulis nutolsta
            nuo aklojo.



            * * *


            Ir vėl išvyksti tu kažkur,
             į tolimą kelionę.
            Aš visada viena.
            Ar lauksiu?
            Nežinau.
            Manau, mylėjau.
            Žaibiškai, akimirką, tikrai.
            Taip stipriai, kaip save,
            kaip to, ko nepažįstu.
            Bet ne, mylėjau ne tavo veidą, ne lūpas, ne rankas.
            Todėl kažkokias bereikšmes smulkmenas
            tau kruopščiai surenku kelionėn.
            Tave užmirščiau.
            Tik akys –
            tos, kurias išvydau vieną  kartą –
            jų neužmirši –
            ir tūkstantį, ir vieną,
            tą pačią
            paskutinę naktį.



            * * *


            Iš kūno lauk – 
            aš nesugautas paukštis,
            ne žvėris narve. Ir laisvėje
            skardžiau, skaidriau tave mylėt norėčiau,
            iš ten, iš debesų, neliesdama,
            vien tik atsargiai laikydama 
            erdvės švelniuos delnuos
            tavo skaistų, vėl be nuodėmės
            balčiausią veidą,
            užrakintas lūpas,
            ir niekad jau nebepravirkstančias akis.



            * * *


            Man gera tik girtai, kada neužsigaunu
            į aštriuosius
                         kampus pasaulio.
            Man gera tik girtai, kada nustoja pjauti
                         pjūklai geležiniai.
            Man gera tik girtai. Atleisk,
                                      jei stalas
            buvo ne darbo –
            stalas virtuvinis.



            * * *


            Ne draugė. Ne geriausia.
            Ne moteris... Bet dar žmogus.
            Ir žinantis, kad kiekvienas pralaimėtas
            susitikimas,
            draugas,
            mūšis,
            kiekvienas krachas,
            yra išties tik slaptas triumfas –
            artyn –
            prie Jo. 
             Taip. Dabar tik grotos, dūmai,
            kai šitaip tau sunku kvėpuoti,
            atseikėtas dangaus kvadratas temsta,
            griežtos ribos.
            Bet tu pabūk dar.
            Palauk, kol tamsžalio vandens gelmė
            suskliaus tau virš galvos rankas,
            kaip angelas sparnus suskliaudžia. 



            * * *


            Tu nemirsi. Mylimi nemiršta.
            Tik vienišas prišaukia mirtį,
            jo nedengia
            dvasios dvigubi šarvai.
            Nemirsi.



            * * *


            Naktys užbučiuotos negyvai.
            Nemirk, kvėpuoki mano plaučiais, manimi.
            Kvėpuoki mano plaučiais,
            plak mana širdim.
            Tos naktys –
                         užbučiuotos negyvai.



            * * *


            Ne tik todėl, kad vakaras,
            kad sunkiai temsta,
            ne tik todėl, kad elgetos sujudo
            ir mauroja – viską atiduok –
            turi, turėjai, tik meldi turėti.
            Nueik. Mano tyliam kieme
            papjovė žmogų.
            Sukilo, išprotėjo vandenys,
            iš karto – ir ugnis. Sesuo ir brolis.
            Aš ieškau
            vandeny, ugny tavęs.
            Man reikia.



            * * *


            Pro tamsiai mėlyną užuolaidą lietaus,
            pro drėgnus, melzganus marškonis rūko
            tave matau. Neaiškiai, kaip per miglą,
            aiškiau negu tikrai,
            iš tolo, bet artimą –
            tarytum lengvą šalį
            ant sužvarbusių pečių.



            * * *


            Ir tik tada, kai tavo mylimoji –
            maža lengva švelni beorė taps
            ir jau beveik be kūno –
            – su sparnais esi.



            * * *


            ...o cenzūruot draudžiu!
            Skelbti galima viską,
            ir tik drąsius sėkmė pagerbia,
            nors už tą narsą
            ir užmuša paskui.



            * * *


            Žodis. Jis šventas.
            Na, tas nematomas, neperskaitytas, bet gali
            tu jį gali dainuoti, kaukti, rėkti, klykti –
            tebūk prakeiktas, redaktoriau, baisus,
            išdrįsęs mano žodį keist kitu –
            ne tu žinai, kas man jį pašnibždėjo,
            kur aš jį nugirdau –
            šventykloj, dykumoj ar viešnamio ankštuos narvuos.
            Tas žodis visad vis tas pats ir kitas.
            Jo ieško amžiais, dar nerado niekas,
            o todėl
            jis niekad nesibaigs,
            jisai be pabaigos.



            * * *


            Išeidama jinai paliks šioj pjesėj herojus –
            du –
            dangų ir vėją.
            Tik juos mylėjo
            šitaip atlapai,
            be priekaištų,
            be atsako,
            ir veidmainysčių.
            Paskui nebeištvėrė –
            gyvenimas pasivaideno jai
            jau pernelyg siaubingas ir nedoras,
            ir šitaip troškus kažkada
            jo deginančio glėbio
            ir jo giesmių giesmės klausytis,
            ir būti išgirsta...
            Bet jis jai buvo kurčias –
            jis tik pats sau dainavo.
            „Ir nieko tokio, – ji nusprendė –
            po Marcinkonių palmėmis gulėsiu,
            pavėsyje,
            dieduko glėbyje,
            stebėsiu, kaip mano lengvos basos
            vaikystės pėdos
            dar kartą lipa į kalnelį,
            tokių mažų, rusvų, bevardžių,
            tokių labai trapių gėlyčių
            iš kapinių į trobą parsinešt.“ 
            Ak, kapinėse visos gėlės gelia,
            visos baisios.
            Jos skaudžiai kerta
            vilkdalgio strėle.
            Gyvenimas – tai Dievo šypsena.
            Jo gėlės skaudžiai kanda
            atvirom burnom.
            O Jis vis šypsosi iš savo tų pačių
             besikartojančių siužetų,
            kurių per amžius
            tu neatspėjai ir nesupratai.


 

Skaitytojų vertinimai


89238. two months ago... (pavėlavot)2012-05-06 13:23
http://radikaliai.lt/psiche/776-is-arestines-apie-meile

89372. vienas eilėraštis2012-05-07 18:46
Tikra dovana :)

89379. taip, tikrai ne pirmoji publication...2012-05-07 19:00
tai apie parašas, tai apie šventumą žodžio. kvadratukai reikštų antipoeziją kvadratu?

89412. puikūs eilėraščiai :-) 2012-05-07 22:39
nors ir ne visai mano poetė

89785. terra to putpeleckis2012-05-11 15:16
pelpelecki, niekas neskaito tų tavo radikaliai.lt

89794. terrai2012-05-11 17:43
jau skaito.

89846. Gerai2012-05-12 16:14
.

89927. vienišė :-) 2012-05-13 09:44
Tikra poetė. Jos žodžiai plūsta iš sielos gelmių.

Rodoma versija 1 iš 3 
12:04:42 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba