Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-05-04 nr. 3378, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19677

POLEMIKA

Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,

arba Kerouaco dvasia Lietuvoje

IRENA BALČIŪNIENĖ

iliustracija

Šiemet minime XX amžiaus literatūros legendos, didžiojo bitniko, vieno žymiausių „palūžusiosios“ (beat) ir „palaimintosios“ (beatific) kartos atstovo, Jacko Kerouaco, 90-ąsias gimimo metines.

Leidykla „Baltos lankos“ yra išleidusi keturis J. Kerouaco romanus: „Dharmos valkatos“ (2007), „Pabusk. Budos gyvenimas“ (2008), „Kelyje. Originalus ritinys“ (2010), „Big Suras“ (2012).

Tačiau J. Kerouaco kelias į Lietuvą prasidėjo anksčiau, prieš keturiasdešimt metų.

Tuo metu gyvenome ne Europos, o Sovietų Sąjungoje – valstybėje, gyvavusioje nuo 1922 m. gruodžio 30 d. iki 1991 m. gruodžio 25 d. (tą dieną atsistatydino Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas) – kurią sudarė 15 broliškų respublikų. Žodyje broliškų neįžvelgėme diskriminacijos moteriškajai giminei. Turėjome vieningą valiutą, penkmečio planus „įvykdydavome“ per trejus metus, kolektyvų profsąjungos spręsdavo, kas yra vertas leidimo nusipirkti automobilį, į užsienį buvo išleidžiami tik patikimi, nusipelnę, pasižadėję arba su apsauga. Sovietų Sąjungą nuo 1964 m. iki 1982 m. valdė ketvirtas (po Lenino, Stalino ir Nikitos Chruščiovo) TSKP generalinis sekretorius Leonidas Iljičius Brežnevas (1906–1982), kurį Nepriklausomybės Akto signataras Lionginas Šepetys, 1976–1989 metais ėjęs Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto sekretoriaus pareigas, prisimena „kaip nukaršusį, medaliais apsikarsčiusį, sunkiai kalbantį senį“. L. Brežnevas pelnė Lenino literatūros premiją už trilogiją „Mažoji žemė“, „Atgimimas“ ir „Plėšiniai“. Kiekvienos knygos tiražas – penkiolika milijonų egzempliorių. Trilogija atsidūrė mokyklinėje literatūros programoje, o 1987 m. nukeliavo į makulatūrą. Kaip dar vieną to laiko ypatumą norėčiau paminėti žmonių šiluma alsuojančias eiles visur, visada, prie visko. Svarbiausia – eiles prie knygų.

Lietuvoje buvo tik viena originalią ir verstinę grožinę literatūrą leidžianti leidykla – „Vaga“. Vertimų planas būdavo sudėliojamas pagal griežtas vakarų – imperialistinėms ir rytų – socialistinėms šalims nustatytas kvotas. Po to nešamas į represinės cenzūros instituciją Glavlitą – Vyriausiąją literatūros ir leidybos reikalų valdybą – kontroliavusią spaudą, radijo laidas, teatro spektaklius, kino filmus, muziejų ir parodų ekspozicijas, tikrinusią naudojimąsi užsienio leidiniais, skaičiusią laiškus ir t. t. Iš ten keliaudavo – nežinau tiksliai kur ir kam – tvirtinti į Maskvą. Patvirtintam planui grįžus iš Maskvos, vertimai buvo dalijami vertėjams.

Tačiau jokiu būdu negalima pamiršti, kad cenzūra buvo dvigretė. Vienoje gretoje žengė žinomybės: nerašyti Dievo didžiąja raide, neminėti Nepriklausomos Lietuvos ir t. t. Antroje joks oficialus draudimų sąrašas nekabojo. Savarankiško mąstymo ir veikimo ribas reikėjo atspėti pačiam. Sistema laikėsi ant netvirto pamato – ant melo – ir buvo patikima tol, kol pakankamas skaičius žmonių sutikdavo gyventi mele.

Šiandien kaip grybai po lietaus dygsta uoliausių Maskvos padlaižių Astrausko, Barkausko, Brazausko, Šepečio prisiminimai apie tai, kaip jie „tarnavo Lietuvai“. Aukų skaičius jų netrikdė, jie, mat, velykas-kalėdas šventė, ir kažkokiam dievui meldėsi. Viską, ką Maskva ne tik leido, bet ir dosniai finansavo – muziką, knygas, spektaklius, pokalbius, mokslą, jie vaizduoja kaip pasipriešinimą, pamiršdami, kad meno, literatūros, mokslo, sporto voratink­liu būdavo labai sėkmingai pridengiamas nepasiduodančios tautos dalies kraują čiulpiantis blogio imperijos voras. Jei tautiniai jausmai įgydavo politinį atspalvį, Maskva reaguodavo griežtai. Visų broliškų respublikų kompartijos viršūnės patyrė valymus. Tik lietuviškoji visada postus išlaikė, nes buvo be galo klusni ir patikima. Atkūrus Nepriklausomybę, ji kaipmat perdažė savo pažiūras, vertybes, elgesį.

Gal šios veiklos nė neprisimintume, jei prekiavimo talentu kai kas nevadintų tarnavimu Lietuvai. Niekaip iš atminties nedyla V. Zaborskaitės straipsnis „Rašytojas yra asmens pusėje“ (Literatūra ir menas, 1992 sausio 11), kuriame profesorė aistringai neigė, jog kūrybinė inteligentija, tiek su įkvėpimo nestokojančiais, tiek su pavargusiais herojais ir konradais valenrodais buvo tapusi sovietinės okupacijos rėmėja. „Menininko gyvenimas šliejasi prie kūrinio ir visuomeninę vertę įgauna tik per jį, o ne atvirkščiai. <...> Ar šiandien kam labai svarbu, kad Gėtė didžiuodamasis priėmė ordiną iš Napoleono, užkariavusio jo tėvynę?“ klausė ji.

Nesu pamiršusi ir J. Aisčio žodžių, kad atsiminimai labai dažnai virsta teisėjavimu, bet, kai susimąstau apie ypatingą sovietmečio kovotojų atmainą – intelektualus ir menininkus, norinčius turėti tik tai, kas pasiekiama, ausyse pasigirsta 1936 metais Kaune, Aukštojoje Panemunėje, Lietuvos karo mokyklos išleistuvėse geriausio aspiranto be jokių užrašų pasakyta kalba: „Geriau liūtu mūšyje kovojant kristi, nė supančiotu avimi mekenti pažemintam, žiūrint į išniekintą Motiną Tėvynę, dūstančius nedalioje brolius. Mūsų nedaug, bet mes pasiryžę tapsime visų tautų akivaizdoje žmonėmis iš legendų. Tad broliai, viribus unitis pajudinkime žemę ir dangų!“ Prezidentas Smetona absolventą už tokią kalbą pabučiavo, o karo mokyklos viršininkas, generolas Musteikis, spausdamas ranką, sakė: „Jūs turite didelį talentą – paveikti į kitus gyvu žodžiu. Aš jus paremsiu. Neužkaskite gamtos dovanos. Tai privalo tarnauti Lietuvai“. Nemenko proto ir gabumų žmogus paklausė patarimo. Ir panašią kalbą pakartojo 1970 metais, jau sovietmečiu: „Likti abejojančiu stebėtoju, gelbstinčiu savo egoizmą, aš negalėjau. Man buvo šlykštu. Liejosi nekaltųjų kraujas, ašaros, žemė net vaitojo. Reikėjo aukotis. Nedvejodamas pasirinkau kelią – rodyti klystantiems gyvenimą, reikalą gydyti karo žaizdas ir kurti naują rytojų Nemuno krašte. To išdavoje teko išgyventi aibes intrigų, klastos, pavydo ir šlykščių šmeižtų. Tas manęs nebaidė. Kam tai reikėjo aukotis, nes grėsė visam Nemuno kraštui reali mirtis, išnykimas. Ir ėjau gelbėti klystančių, ėjau gesinti brolžudiškų, beprasmių žudynių gaisro“. Šis auksaburnis – Juozas Albinas Markulis, 1945 m. sausį MGB užverbuotas vidaus agentu slapyvardžiu „Ąžuolas“. Matyt, už tūkstančius nužudytų, įkalintų ir ištremtų žmonių 1982 m. jam suteiktas LTSR nusipelniusio kultūros veikėjo vardas, jis apdovanotas Darbo raudonosios vėliavos ordinu, dviem medaliais.1

Justino Marcinkevičiaus kūrybos ir asmens populiarumas paskutiniu sovietmečio dešimtmečiu buvo beveik visuotinis ir niekieno neginčijamas. Šiek tiek primirštama, kad kopimas į šias aukštumas prasidėjo nuo pirmųjų karjeros laiptelių. Dar būdamas gimnazistas, parašė pjesę mokinių vaidinimui apie kolūkių kūrimąsi Lietuvoje. Debiutavo 1955 m., kaip būtiną knygos išleidimo kainą atseikėdamas kas ciesoriaus – ciesoriui. Dvidešimt septynerių metų jau komunistų partijos narys, 1961–1963 metais kandidatas į LKP CK narius, dviejų LTSR valstybinių premijų laureatas (1957 m. už poemą „Dvidešimtas pavasaris“, 1969 m. už dramą-poemą „Mindaugas“), nuo 1965 m. rašytojas profesionalas, kuriam stogas virš galvos ir sotus duonos kąsnis niekada nekėlė rūpesčio. Marcinkevičiaus pjesės statomos Sovietų Sąjungos ir užsienio teatruose. Knygos be jokių trukdžių leidžiamos lietuviškai ir verčiamos pirmiausiai, žinoma, į rusų, po to į anglų, armėnų, gruzinų, bulgarų, estų, italų, latvių, mongolų, norvegų, prancūzų, vengrų, vokiečių kalbas. Neteko girdėti, kad kokiai nors tautai – tarp jų ir lietuvių – būtų buvę draudžiama žadinti tautinę savimonę ir kastis po pažangiausios santvarkos pamatais, skiemenuojant Lie-tu-va. Kur kas sunkiau suprasti ir etiniu požiūriu įvertinti apysakos „Pušis, kuri juokėsi“ (1961) parašymo istoriją. Ji taip pat iš karto buvo verčiama į daugelį kalbų: 1963 m. į estų, 1964 m į bulgarų, čekų ir latvių, net du kartus – 1965 m. ir 1970 m. į vokiečių.2

Šio ir panašių kūrėjų požiūrį į supančią tikrovę, man regis, geriausiai išreiškė savigarbos nepraradęs lietuvių poetas Vladas Šimkus eilėraštyje „Sancta Simp­licitas“ iš rinkinio „Bitės pabėgėlės“ (1973), po kurio beveik atsisveikino su kūryba.


        Aiškumas aiškumui nelygu
        Tiesa anaiptol nevienoda.
        Žinau, kad netrūksta dalykų,
        Kurių ir nereikia žinoti.

        Kai degina kur filosofą,
        Ant laužo dar užmetu malką.
        Nereikia galvoti: „Jam sopa“.
        Galvokim verčiau: „Jam nešalta“.

Žinoma, Markulio ir Marcinkevičiaus sugretinimas nereiškia vienodo jų vertinimo. Tai tik noras priminti, kad talentas nėra žmogaus vertė. Tapti liaudies poetu, nusipelniusiu dainininku, legendiniu aktoriumi, auksaburniu profesoriumi šimtą kartų lengviau, negu išlikti laisvu, tiesai tarnaujančiu žmogumi.

Kad noras susilaukti pripažinimo jau šiandien daug stipresnis už troškimą vergovėje netapti vergu, liudija ir gyvenimą kitame krašte pasirinkusio T. Venclovos žodžiai: „Jei būčiau likęs gyvas, turbūt dabar Lietuvos visuomenėje, kaip dauguma disidentų, užimčiau marginalinę poziciją, t. y. būčiau nelabai pastebimas žmogus“. Kyla klausimas. Negi rezistencija, aktyvus pasipriešinimas tikrai veda į nebūtį? Ar bevardžiai didvyriški poelgiai ne tokie pat reikšmingi kaip plačiai nuskambėję? Nejaugi po rašytojo mirties rasti rankraščiai menkesnės vertės, negu skelbti gyvam esant?

Pabūkime kantrūs ir pažiūrėkime, ką pasirinks LAIKAS – nė akimirkai šlovės iš rankų nepaleidusiųjų ar, pavyzdžiui, tragiško likimo poetą Antaną Kalanavičių, kurio nė viena knyga nebuvo išleista sovietmečiu, o kūrybos rinktinė pasirodė tik po mirties, jau nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Tada gal paaiškės, kad ir žinoma, ir nežinoma, ir tai, kas niekada nebus žinoma, susimezga į vientisą ir neišardomą būties audinį.

iliustracija
Kaunas, Laisvės alėja. 1972 m. gegužė.

Vertėjai sovietmečiu priklausė žmonių kategorijai, kuri stengėsi įleisti kiek įmanoma daugiau Vakarų kultūros. Kai 1972 m. lietuviškai pasirodė J. Kerouaco „Kelyje“, man buvo dvidešimt devyneri – tiek pat kiek ir autoriui, kuris, anot legendos, įkvėpimą palaikydamas vien kava ir benzedrinu, improvizuodamas kaip džiazo muzikantas, be jokių skyrybos ženklų arba teksto padalijimų per tris beprotiškas savaites, nuo 1951 m., balandžio 2 d. iki 22 d., rašomąja mašinėle išstukseno garsųjį trisdešimt šešių metrų ilgio ritinį. Ištaisytas, suredaguotas, sutrumpintas ritinio tekstas Amerikoje buvo išspausdintas po šešerių metų – 1957 m. rugsėjo 4 d. Ekstravagantišką Kerouaco rašymo būdą šiek tiek primena ir ne visai įprastas „Kelyje“ vertimo būdas – didelė jo dalis buvo išstuksenta rašomąja mašinėle Labanoro girioje ant kelmų įtaisyto stalo po išlakiais beržais. Dabar kai kam nuostabą kelia tai, kad knyga tuomet nebuvo išversta nei į rusų, lenkų, estų ar kitų „broliškų“ respublikų kalbas. Paprastai į planą būdavo rašomos tik rusų kalba išleistos knygos, o jei ir šios keldavo kokių nors įtarimų, būdavo kupiūruojamos ir aprūpinamos aiškinamaisiais straipsniais.

Taigi J. Kerouaco kelias į Lietuvą prasidėjo 1969 m., kai, pradėjusi dirbti „Vagoje“, perskaičiau spaudoje, jog rašytojas mirė – vadinasi, nebepasakys nieko bloga apie sovietinę santvarką – ir pasiūliau romaną „Kelyje“ įtraukti į leidyklos planą, manydama jį esant reikalingą kultūros ir literatūros istorijai. Knyga prasprūdo pro tankų cenzūros tinklą todėl, kad buvo pabandyta pamiršti savicenzūrą, o tada jau Maskvos cenzorius manė, kad Vilniaus cenzorius buvo budrus, vilniškis tikėjosi, kad leidyklos vyriausiasis redaktorius bus stropiai viską perkratęs, ir taip toliau iki paties smulkiausio sraigtelio. Pačią knygą perskaičiau tik giminių atsiųsdintą iš Amerikos, kadangi originalą reikėdavo gauti savais keliais ir tai ne visada būdavo lengva. Visi tie bitnikų džiazai, gėrynės, kelionės manęs pernelyg nesužavėjo, tad sėdau versti pasitelkusi ekumeninį įsijautimą, panašiai kaip jėzuitas Liuterio raštus. Tačiau gyvenimas kupinas keistenybių. Kartais tenka įdėti labai daug pastangų, kad savo darbu ką nors sudomintum. O kartais išskirtine vertybe nelaikomam dirbiniui tenka tiek dėmesio, kad nė nesusapnuotum. Knyga buvo išleista dvidešimt penkių tūkstančių egzempliorių tiražu ir graibstyte išgraibstyta. Didžiausia pakartotinų leidimų sėkmė taip pat lydėjo šią knygą. Žinoma, turėjau rašyti aiškinamąjį straipsnį, kuriame stengiausi nežongliruoti marksistinėmis citatomis. Vienintelis vertime pakeistas dalykas – komunistinių pažiūrų poeto Alleno Ginsbergo prototipo pavardė Karlas Marksas (Carlo Marx). Iš jos liko tik vardas. Maniau, kad tai nedidelės nuolaidos ir nenujaučiau, kad manęs laukia viena didžiųjų gyvenimo pamokų.

Likimo lėmimu gyvenau Hitlerio ir Stalino suformuotame pasaulyje, bet tėvų meilė bei rūpestis buvo apgobę jį saugiu vaikystės kiautu. Su be galo šviesiais lietuvių kalbos mokytojais Juozu Rimantu ir Stase Ramanauskiene buvau aplankiusi Žemaitės, Šatrijos Raganos, Lazdynų Pelėdos, Vinco Krėvės gimtines ir amžinojo poilsio vietas. Girdėjau pasakojimų, kurie skyrėsi nuo vadovėlinių tiesų. Pažinojau daugybę iš tremties grįžusių tėčio jaunystės draugų ir bendražygių, lankiausi jų namuose, klausiausi kalbų apie Nepriklausomybės laikus, emigravusius draugus ir gimines. Skaičiau daugybę kitiems sovietmečiu neprieinamų knygų. Buvau priimta į darbą „Vagos“ leidykloje, kur buvo susitelkusios pačių kultūringiausių žmonių pajėgos – Dominykas Urbas, Vytautas Petrauskas, Danutė Krištopaitė, Sigita Papečkienė, Rožė Jankevičiūtė, Juozas Naujokaitis, Petras Velička, Adomas Druktenis, Donata Linčiuvienė, kur savo vertimus atnešdavo iš tremties grįžę Vytautas Kauneckas, Juozas Urbšys, Edvardas Viskanta, Valys Drazdauskas, Juozas Keliuotis. Tai buvo aukštos kultūros ir rezistencinės dvasios žmonės, kupini ironijos ir saviironijos. Būnant tarp jų, man nestigo tylaus, viešai nerodomo įsitikinimo, kad gyvenu tiesoje, mąstau teisingai.

Laukdama pasirodant Kerouaco „Kelyje“, 1972 m. sausio-gegužės mėnesiais redagavau Povilo Gasiulio verstą E. Heming­way’aus romaną „Kam skambina varpai“. Šis dvidešimt aštuonerių metų anglistas jau buvo išvertęs Jerome’o Davido Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“ (1966), Ernesto Hemingway’aus „Fiestą“ (1967), Davido Storey’o „Toksai sportinis gyvenimas” (1969). Su P. Gasiulio išradingumu ir kūrybingumu buvau susipažinusi, nes 1970 m. teoriniam seminarui aktualiais vertimų kalbos klausimais buvau parengusi pranešimą „Naujosios amerikiečių literatūros žargono vertimo sunkumai J. D. Salingerio „Rugiuose prie bedugnės“. Žargonizmai, sudarantys stilistinį minimos knygos audinį, dar buvo keblus dalykas, teoriškai kalbininkų nenagrinėtas, rašytojų nevartojamas, tačiau P. Gasiulis nepuolė, kaip daugelis šiuolaikinių genijų, verkšlenti ir kaltinti kalbą, o nepaprastai šmaikščiai ir kūrybingai perteikė žargono skurdą arba vadinamąją kalbos makulatūrą ir sudėtingus pagrindinio veikėjo jausmus.

E. Hemingway’us taip pat rado būdą, kaip, neįžeidžiant skaitytojo, vartoti leksiką su tabu ženklu ir likti ištikimam šiurkščiai ispanų valstiečių prastakalbei. Juolab, kad ispanų keiksmai kupini begalinių su jausmais susijusių atspalvių, o anglų kalbos keiksmažodžiai atrodo daug labiau nuglaistyti. Iš pradžių P. Gasiulis tą stiprumą bandė reikšti gan tiesmukai arba net rusybėmis. Todėl ir galvas teko pasukti, ir ietis suremti, kaip tuos keiksmus sušvelninti, kad nebūtų per daug švelnūs.

Kai, regis, visi redaktoriniai svarstymai, ginčai, susirėmimai buvo baigti, P. Gasiulis, pastebėjęs raudonus brūkšnelius paraštėse, paklausė, ką gi jie reiškia. Ramiai atsakiau, kad šitaip leidyklos vyriausiojo redaktoriaus nurodymu pažymėjau sakinius, kurių nėra rusiškame vertime. Žinojau, kad lietuviškas vertimas bus mažiau kupiūruojamas negu rusiškas, ir su tam tikra panieka buvau palikusi vyresnybei atlikti šiuos juodus darbus. Man rankų nereikėjo teptis, todėl per daug nesukau galvos. Netikėtai P. Gasiulis pareiškė niekada nesutiksiąs, kad bent vienas žodis būtų išbrauktas iš jo vertimo. Jei taip būsią padaryta, ir aš, kaip redaktorė, neprieštarausianti, tai galiu ir vertimą pasirašyti savo pavarde. Jau net nepamenu, ką dar kalbėjau, nes staiga pamačiau menininką, meistrą, kuriam nereikia skolintis drąsos ir išgirdau patį teisingiausią savo esmės, savybių, vaidmens – savo raudonų brūkšnelių – įvertinimą: NIEKŠYBĖ PRASIDEDA NUO TOKIŲ KAIP JŪS!

Priėmiau tai ne kaip įžeidimą, o kaip vieną reikšmingiausių gyvenimo pamokų –­­ pirmiausiai įmatyti savo klaidas. Todėl vėliau it tuščias barškalas nuskambėjo profesorės V. Zaborskaitės tvirtinimas: „Bet visi rezistentai mirė, o mes išgyvenome, mes kūrėme Lietuvai.“ Taip, mes gyvenome kitą gyvenimą, bet ir mirsime kita mirtimi. Kai susitiksime, jie bus jauni, nesusitepę, o mes – nukaršę, paliegę, raudonai išbrūkšniavę savo gyvenimo paraštes.

P. Gasiulis nuėjo šnekėtis su „Vagos“ leidyklos vyr. redaktorium K. Ambrasu, po to su vyr. redaktoriaus pavaduotoju V. Visocku, dar skambino į kompartijos CK Kultūros skyrių. Kad išverstų šią knygą, buvo metęs darbą, įsiskolinęs ir vis vien stengėsi atsiimti vertimą. Po to ilgam pateko į juoduosius sąrašus. Aš taip pat nusprendžiau palikti leidyklą ir išbandyti, ar skalsi laisvosios vertėjos duona. Šis bandymas trunka keturiasdešimt metų. O atmintyje neblėsta 1972 metų laisvės proveržiai.

1972 metų išvakarėse sovietinio įša­lo spaudžiamoje Lietuvoje, Vilniaus dailės instituto salėje, per pačias Kalėdas (1971 m gruodžio 25 d.) kad nutiko, tai nutiko –­ dvidešimtmetis studentas Kęstutis Antanėlis pastatė tik ką Brodvėjuje suvaidintą Andrew Lloydo Webberio roko operą „Jėzus Kristus Superžvaigždė“. Pasakoja Jėzaus Kristaus vaidmenį sukūręs Dalios Tamulevičiūtės pirmakursis Vidas Petkevičius: „Spektaklio premjera per Kalėdas buvo paskirta aštuntą valandą vakaro, bet mes pradėjom šeštą, o septintą atvažiavo saugumiečiai mūsų supakuoti. Bet pamatę, kad viskas jau vyksta, nedrįso. Na, jie galvojo mus visus išgaudyti vėliau. Taip ir buvo. O nuo labai didelių nemalonumų mus, ko gero, išgelbėjo tai, kad apie suvaidintą spektaklį pranešė „Amerikos balsas“. Bet K. Antanėlis vis tiek nukentėjo –­ jį išsikvietė saugumas ir pasiūlė pačiam išeiti iš VISI, kur jis tuo metu mokėsi.“3

1972 metų sausį „Lietuvos Katalikų Memorandumas“ – septyniolikos tūkstančių penkiasdešimt keturių tikinčiųjų pasirašytas raštas, adresuotas sovietų komunistų partijos generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui, pasiekė Vakarus. 1971 m. gruodį „Memorandumą“ į Maskvą atvežusi Nijolė Sadūnaitė rado padėti sutikusį žurnalistą. Jis perdavė dokumentus draugui, dirbančiam Britų ambasadoje. Diplomatas nutarė, kad juos turėtų gauti neseniai Oksforde įkurtas Kestono instituto prezidentas ir užrašė ant rudo voko kanauninko Michaelio Bourdeaux vardą ir adresą. Dokumentas, be jokios nuorodos ar užuominos, kas tai yra, kaip gauta, iš kur siųsta, adresatą pasiekė 1972 m. sausį. Atpažinęs lietuvių kalbą ir iš gausybės parašų supratęs milžinišką tikėjimo laisvės reikalaujančio dokumento svarbą, anglikonų kunigas pasirūpino, kad tekstas būtų išverstas į anglų kalbą. Užsienio spauda, radijas ir televizija išplatino šį „Memorandumą“. Tokio galingo pareiškimo, pasiekusio Vakarus, iki tol dar nebuvo buvę. Po trisdešimt šešerių metų saugojimo Ang­lijoje, šį Lietuvos nepriklausomybės istorijai reikšmingą dokumentą kanauninkas dr. Michaelis Bourdeaux atvežė į Kauną parašų rinkimo iniciatoriui arkivyskupui metropolitui Sigitui Tamkevičiui.

iliustracija
Kaunas, Laisvės alėja. 1972 m. gegužė.

1972 metais „Nemune“ (Nr. 2, p. 17–20) buvo išspausdintas garsusis Vytauto Kubiliaus straipsnis „Talento mįslės“. V. Kubilius rašė: „Tu negali tapti Gėte, Tolstojumi ar Belinskiu, nors ir labai stengtumeisi, dėl visiškai menkos priežasties –­ gamta nedavė tau atitinkamų duomenų. Tu negali pasidaryti netgi paprasčiausiu poetu ar romanistu, nors ir baigtum su pagyrimu maskviškį Literatūros institutą <...> Tačiau biologinės talento ribos turbūt nėra fataliai nekintamos. Juk meninis talentas funkcionuoja ne gamtoje, o tarp žmonių, ne izoliuotame organizme, o kultūros sferoje. Talentas tampa dvasine jėga, kurios dydis priklauso jau ne vien nuo biologinių prielaidų, bet ir nuo sukauptų dvasios vertybių sudėties, jautrumo savo amžiaus problematikai, vidinio ryšio su tautos padėtimi, pasaulėjauta ir kultūra.“ Tačiau labiausiai prisitaikėlių sąžinę įskaudino sakinys, kad žmogus gali būti informatorius, žudikas ir rašyti puikius eilėraščius vaikams. Tai buvo lengvai perprantama užuomina į Kostą Kubilinską. Įsižeidę rašytojai nunešė tą „Nemuno“ numerį A. Sniečkui, ir prasidėjo kerštas. Neseniai paskelbtos knygos „Laikmečio įkaitai“ (Vilnius: Gairės, 2009) autorius Antanas Barkauskas, priklausantis garsiai skalambijančių apie savo „tarnavimą Lietuvai“ šutvei, tuometis CK antrasis sekretorius, atsakingas už ideologiją, pareikalavo universitete jau apgintos V. Kubiliaus disertacijos ir nusiuntė į Maskvą oficialų raštą, kad sulaikytų jos tvirtinimą. Maskva įvykdė įsakmų patrioto prašymą. Šešerius metus disertacija nebuvo tvirtinama, V.Kubiliui buvo užtrenktos durys į spaudą, o už straipsnį buvo priverstas viešai atsiprašyti.

1972 metų kovo 19 d. pogrindyje pradėtas leisti sovietų nusikaltimų metraštis –­ „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronika“, be pertraukos ėjusi iki 1989 m. (išleistas 81 numeris). Per 17 metų KGB nesugebėjo likviduoti „LKB kronikos“, ir tai stebuklas, žinant, kiek ši represinė mašina turėjo etatinių darbuotojų ir informatorių. „LKB kronikos“ redagavimas ir platinimas buvo viena pavojingiausių veiklų sovietų okupuotoje Lietuvoje. „LKB kronika“ buvo verčiama į anglų, ispanų ir kitas kalbas bei platinama daugelyje katalikiškų kraštų, o jos rašiniai skaitomi per Amerikos balso, „Laisvės“, Vatikano radijo stotis. Labai daug kreipimųsi adresuota įvairioms valdžios institucijoms, reikalaujant grąžinti tikintiesiems Vilniaus arkikatedrą. Prasidėjus pertvarkai, sovietų valdžios politika Katalikų Bažnyčios atžvilgiu nepasikeitė. LKP CK biuras 1987 m. rugpjūčio 17 d. patvirtino priemones, kuriomis siekta stabdyti Katalikų Bažnyčios įtakos augimą ir nutraukti nelegalios katalikiškos spaudos leidybą.

1972 metų balandžio 30 d. Vilniuje mirė A. Mažylytė, pirmoji Lietuvos universiteto diplomantė matematikė (1925 m.), apgynusi diplominį darbą iš astronomijos, gerai mokėjusi rusų, lenkų, lotynų, graikų, prancūzų ir vokiečių kalbas, vienintelė, rašiusi spaudai apie matematiką bei jos dėstymo metodiką. Daugelyje jos straipsnių kuri nors problema lietuviškai buvo analizuojama pirmą kartą. Ji paskelbė labai platų straipsnį apie visą geometrijos raidą nuo Rindo papiruso (apie 2000 m. pr. Kr.), Asirijos ir Babilonijos dantiraščio, antikinės Graikijos iki Johano Henriko Liamberto (1728–1777), Adrieno Mari Ležandro (1752–1833), Nikolajaus Lobačevskio (1792–1856), Anri Puankare (1854–1912), Felikso Kleino (1849–1925), Davido Hilberto (1862–1943) darbų. Du A. Mažylytės darbai – Juozo Gvildžio (1884–1968) aritmetikos uždavinynų pradžios mokyklai recenzijos. Kitame labai plačiame straipsnyje aptariama aritmetikos ir jos mokymo metodikos raida nuo Rindo papiruso iki popiežiaus Silvestro II „Taisyklių abaku skaičiuoti“ bei „Nurodymų apie dalyką“ (X a. pab. –­ XI a. pr.), Adamo Rizės (1489–1559) trijų dalių aritmetikos mokymo metodikos (XVI a. Vokietija), XVIII a. pietistų ir filantropistų – skirtingų pedagoginių metodinių srovių, susiformavusių Vokietijoje, XIX a. vokiečių ir rusų aritmetikos mokymo metodikos mokyklų. Metrinės matų sistemos įvedimo Lietuvoje dvidešimtmečiui A. Mažylytė paskyrė straipsnį, kuriame aprašė istorinę ilgio ir laiko matų evoliuciją nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio. Būdama tvirtų katalikiškų pažiūrų, sovietinėje mokykloje nepritapo. Iki 1948 m. dar šiek tiek dirbo dėstytoja valandininke Vilniaus pedagoginiame institute. 1944–1946 m. buvo I tarybinės ligoninės raštinės vedėja, 1946–1956 m. dirbo Mokslų akademijos Centrinėje bibliotekoje. Pažįstami iš pokario metų net nežinojo, kad ji – matematikė.

1972 metų gegužės 14 d. Kaune, priešais sovietinį Vykdomąjį komitetą, apsipylęs benzinu, susidegino devyniolikametis jaunuolis Romas Kalanta. Šis protesto aktas gegužės 18–19 dienomis Kaune sukėlė politines demonstracijas, mitingus ir įvarė tokią baimę dėl savo kailio ir kėdės Lietuvos sostinės ir miestų bei miestelių partiniams funkcionieriams, kad jų stropumas ir noras neapvilti Maskvos ėmė dar tauriau reikštis. Mieste buvo įvesta pusiau karinė padėtis, suimta ir tardyta daugybė žmonių, sugriežtinta jaunimo elgesio bei aprangos kontrolė, mokyklose buvo pradėtos aiškintis mokinių pažiūros. R. Kalantos savižudybė ir po to kilusios demonstracijos beveik sutapo su JAV prezidento R. Nixono apsilankymu Maskvoje, tačiau tarptautiniams santykiams jokios reikšmės neturėjo ir tuo metu gerėjančių santykių tarp JAV bei Sovietų Sąjungos nesugadino.

1972 metais dėl netinkamų politinių pažiūrų pantomimos trupės vadovas latvis režisierius Modris Tenisonas buvo priverstas palikti Kauno muzikinį teatrą. Pantomimos trupė – šio meno pradininkai Lietuvoje – susibūrė septintojo dešimtmečio pabaigoje ir buvo lyginama su Lenkijos bei Čekoslovakijos „mažaisiais teatrais“. Teigiama, kad tuomet į spektaklius žiūrovai suvažiuodavo iš visos Sovietų Sąjungos. Modris Tenisonas buvo vienas iš žmonių, bandžiusių gesinti degantį Romą Kalantą.

1972 metais Vladas Vildžiūnas iškalė iš marmuro skulptūrą „Ecce homo“ Šiuos žodžius – Štai žmogus! – Šv. Jono Evangelijoje (Jn, 19, 5) taria Pilotas, rodydamas miniai į vainikuotą erškėčių vainiku Jėzų ir bandydamas jį išgelbėti nuo minios teismo. Skulptorių V. Vildžiūną įkvėpė ne tik Evangelija ir įvairių amžių dailininkų darbai, bet ir Kaune matytas Modrio Tenisono pantomimos spektaklis „Ecce homo“ (pastatytas 1967 m.).

1972 metais cenzoriai sudarkė J. Jurašo Kauno dramos teatre režisuotą Juozo Grušo „Barborą Radvilaitę“. Tik per generalinę repeticiją spektaklis buvo paro­dytas toks, kokio siekė režisierius. Visi kiti spektakliai vyko jau be Aušros Vartų madonos paveikslo ir be režisieriaus pavardės. Buvęs Lietuvos SSR kultūros ministras ir LKP CK sekretorius L. Šepetys, kurį „istorija mokė prisitaikyti“, savo atsiminimų knygoje negali atsistebėti, kodėl režisierius pasirinko tokį neracionalų problemos sprendimo būdą: tik pakenkė sau, bet nieko nepasiekė – cenzorių glotniai sušukuota „Barbora Radvilaitė“ vis tiek buvo vaidinama!

1972 metais Joachimas Berentas pakvietė Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Tarasovo ir Vladimiro Čekasino džiazo trio į festivalį „Jazz Tage“, kuriame turėjo groti ir Milesas Davisas. Oficialus valdžios atsakymas nuskambėjo taip: „joks GTČ apskritai neegzistuoja“, nors GTČ muziką tuomet jau grojo „Amerikos balsas“, BBC.

1972 metais į Kauno tarpdiecezinę kunigų seminariją pagaliau buvo priimtas Sausinimo sistemų valdybos vyr. inžinierius Jonas Kauneckas, kasmet nuo 1959 m. mėgindavęs į ją stoti, tačiau sovietų valdžios vis išbraukiamas iš sąrašų. 1977 m. jis įšventinamas kunigu, 2000 m. konsekruojamas vyskupu.

1972 metais Romanas Plečkaitis pirmasis iš lietuvių išdrįso versti I. Kantą.4

O šiandien –
Neišsigąskime akistatos su Nepriklausomybe...
Nenusiminkime, kad neišnyko blogis. Tik susigrūmę su juo, galime sužinoti, ko esame verti...
Neišsižadėkime J. Kerouaco kūrybą smelkiančios nuotykio ieškojimo dvasios. Ji leidžia pajusti gyvenimo skonį, kvapą, virpulį, svaigulį, saldumą...


____________________________________
1 Kasparas K., „Būta ir svajota“ Istorija apie Peslį – MGB agentą ir rezervininką, „XXI amžius“, priedas apie slaptąsias tarnybas. 2007-iųjų spalio 3 d., Nr. 6.
2 Kūrybos studijos ir interpretacijos: Justinas Marcinkevičius / sud. Katkuvienė J. Vilnius, 2001, p. 11.
3 Aktorius Petkevičius: suvaidinęs Jėzų Kristų, galėjo atsidurti Sibire - Naujienų portalas Alfa.lt
4 Prolegomenai kiekvienai būsimai metafizikai, galėsiančiai būti mokslu / I.Kantas ; iš vok. k. vertė, pratarmę ir komentarus parašė Romanas Plečkaitis. – Vilnius: Mintis, 1972.


 

Skaitytojų vertinimai


89369. ežere, 2012-05-07 18:40
paskaityk

89370. baisiai gerai parašyta. respect2012-05-07 18:45
Tačiau jokiu būdu negalima pamiršti, kad cenzūra buvo dvigretė. Vienoje gretoje žengė žinomybės: nerašyti Dievo didžiąja raide, neminėti Nepriklausomos Lietuvos ir t. t. Antroje joks oficialus draudimų sąrašas nekabojo. Savarankiško mąstymo ir veikimo ribas reikėjo atspėti pačiam. Sistema laikėsi ant netvirto pamato – ant melo – ir buvo patikima tol, kol pakankamas skaičius žmonių sutikdavo gyventi mele.

89374. nu2012-05-07 18:50
Įdomu

89378. taip2012-05-07 18:59
gerai pamenu kaip reikdavo atspėti ką rašyti istorijos kursiniame darbe. Visgi sugebėdavau atrasti tinkamų Markso citatų, kad pritemtčiau veikalą prie savo idėjos. Antraip nebūtų buvę įdomu rašyti. Baisu net pagalvot apie tai kaip totaliai buvo valdomi protai. O blogiausia tai, kad tai tęsiasi. Viešpatavusi kontrolės dvasia daugumai įaugo į samonę tiek, kad dabar ji reiškiasi savikontrole, blogaja prasme ir visokiais politkorektiškumais... iš to užsilikusio tikėjimo, kad vistie Didysis Brolis seka tave...

89380. ne šventieji2012-05-07 20:01
"komunistinių pažiūrų poeto Alleno Ginsbergo prototipo pavardė Karlas Marksas (Carlo Marx)" -- poetas Ginsbergas su kitu rusijos žydų emigrantu, poetu Orlovskiu buvo meilužiai ir gėjai turėtų būti dėkingi būtent jiems už gėjų "išlaisvinimą" JAV. Panašu, kad Keruakas kaip moterų mylėyojas, daug vargo turėjo su šio žydo meile : Beginning in 1944, Kerouac and Ginsberg’s correspondence stretched nearly 20 years, spurred by a murder and sustained by a mutual love of the written word. In Viking’s new publication, the depth and cultural significance of the two writers’ works takes on a new perspective. Their letters chronicle the authors’ complex relationship, including Ginsberg’s early admiration of the hyper-heterosexual Kerouac, as well as their numerous publication rejections, and the establishment of a literary movement that defined a generation. As Kerouac once wrote to Lawrence Ferlinghetti, “Someday ‘The Letters of Allen Ginsberg to Jack Kerouac’ will make America cry.”

“I am neither romantic nor a visionary, and that is my weakness and perhaps my power; at any rate it is one difference. In less romantic and visionary terms, I am a Jew, (with powers of introspection and eclecticism attendant, perhaps.) But I am alien to your natural grace, to the spirit which you would know as a participator in America.”— Allen Ginsberg to Jack Kerouac, July, 1945

89384. katė2012-05-07 20:28
Gaila, kad to neperskaitys, o jeigu ir perskaitys, niekada nesupras tie, kuriems labiausiai reikėtų. Na, gal ne taip parašiau. Suprasti turbūt supras, bet neleis tapti tiesa, nes nuosprendžius skelbia tik jie.

89385. et 2012-05-07 20:28
Marcinkevičiaus taip griežtai neteisčiau. Jo darbai tikrai atsvėrė jo priklausymą Komunistų partijai. Tada juk daug kas manė, kad būdamas komunistu galima daugiau nuveikti Lietuvai, tai tiesa. O apie ne komunistus inteligentus mažai žinome. Pasižymėję iš jų buvo įtraukti į informatorius. Kaip pvz., kone vienintyelis prisipažinęs R.GR. O Keruakas išties buvo labai gražus vyras. Ginsbergas, tipiškas chazaras, vėliau darėsi sau reklamą iš to, kad pažinojo Keruaką. youtube.com/watch?v=H45-s9EMYKg&feature=related Čia yra intrviu su Ginsbergu. Jame BBC žurnalistas primena jam apie jų naudotą žiaurią prievarą.

89386. katė2012-05-07 20:41
O kas čia teisia Marcinkevičių? Čia juk tik faktai, įrodantys, kad jis buvo dvaro poetas, kartais apsimesdavęs juokdariu, bet ne iki galo. Ir tada, kai sakė "Tu niekados neprivalai būt padalyta, Tėvyne mūsų, meile ir likime", jis nepasakė, kas ją padalijo, o literatūros mokytojai sukonkretino – tie, kurie nepasitiko rusų tankų su gėlėmis. Konformizmas akivaizdus, nepaneigiamas, bet dauguma nenori to matyti: kaipgi – toks didelis ir nešventas.

89395. et 2012-05-07 21:11
o kaip su Granausku, Kate? OK?

89398. ***2012-05-07 21:23
Džeko Keruako (Kerouac Jack) romanas "On the Road" ("Kelyje") 1960 metais publikuotas zurnale «Иностранная литература". Pavadintas «В доро́ге», išspausdintas trijuose numeriuose trimis dalimis. Pats Kerouac`as geriausiomis savo knygomis laike «Видения Коди» и «Доктор Сакс».(Visions of Cody,Doctor Sax) Rusu kalba knygos «На дороге» (On the Road), "И бегемоты сварились в своих бассейнах" (And the Hippos Boiled in Their Tanks) «Мэгги Кэссиди»,(Maggie Cassidy), "Ангелы опустошения" (Desolation Angels) (1-2 dalys),"Бродяги Дхармы "(The Dharma Bums) "Биг Сур" (Big Sur) yra internete http://www.readfree.ru/keruak_dzhek/ Jas galima atsisiusti is elektronines bibliotekos legaliai ir nemokamai. Джек Керуак "Подземные рассказы" yra http://bookz.ru/authors/keruak-djek/keruak.html Beje, yra programu, kurios rasytinius tekstus skaito balsu. Keliomis kalbomis,išskyrus lietuviu {pvz. "Govorilka", "Cool Reader v.2.0"} Nereikia akiu gadinti:)

89404. Didysis Stebėtojas 2012-05-07 21:40
dėkui. Labai norėčiau visas Keruako knygas perskaityti. Ar tik Kelyje turim lietuviškai?

89406. katė2012-05-07 21:47
Granauskas atliko atgailą. Tai labai svarbu. S. Šalteniui jis panašiai kalbėjo: visi eina į mitingus, kalba, o aš negaliu. Šiuo atveju daug kas taiko sūnaus palaidūno istoriją, pabrėždami, kad tėvas atleido paklydėliui, sukeldamas ištikimojo pyktį, bet pamiršta pasakyti, kad sūnus paklydėlis sugrįžo nusižeminęs. Beje, Granausko kūryba kitokia, be politinio atspalvio, kiek prisimenu. Prasčiausias man "Gyvenimas po klevu", čia jis politikavimo neišvengė, gal dėl to, kad rašė tuo metu, kai Lietuva išgyveno euforiją, neišvengiamai palietusią ir jį. Taigi klystam visi, bet ne visi išdrįstam nusiimti kepurę, nes tai be galo sunkus gestas.

89420. 3102012-05-07 23:31
Labai geras ir įdomus rašinys. Ačiū autorei.

89425. Ežeras - 894062012-05-08 06:01
Griūk negyvas- `politikavimo neišvengė`!

89427. Ežeras2012-05-08 06:10
Ašinė teksto mintis - neabejotinas etinis grynuolis, bet šiaip tos pastraipos sumėtytos gan padrikai ir eklektiškai (nebent čia viską turėtų susieti tie 1972 metai?).
P.s. Gal kas žino ką daugiau apie šitą „Pušis, kuri juokėsi“ "parašymo istoriją"? Please...

89432. 310 to Ežeras2012-05-08 08:23
Pasak T. Venclovos, apysaka parašyta KGB užsakymu. Regis, ir pats T. Venclova yra kažkurio herojaus prototipas.

89433. briedis2012-05-08 08:41
Nenoriu sumenkinti straipsnio, nes jaunas dienas, kad ir kalėjime praleistas, kiekvienas atsimena šiltai. O apskritai, kalbant apie kultūros raišką (jei norit ir apie kontrkultūros), tai toks metas buvo, kai iš bado šuva ir varškę ėdė. Totalios galios ir valdžios režimo racionaliai padozuotos, bet varškės. Autorė džiaugiasi keliais "laisvos dvasios" daigeliais, kurių prižiūrėtojai tiesiog nespėjo išravėti, bet man likę klausimų- kaži kuo baigtųs bandymai išversti į lietuvių kalbą pvz. "pavergtą protą" arba orvelo antiutopijas? Nemanau, kad paprastu įrašu juoduose sąrašuose. Aš tenoriu pasakyti, kad beveik visi mes vyresnieji- iš kalėjimo - tik saujelė kažkaip priešintis ir kitokiais siekias gyventi tesugebėjo. Bet labiau noriu pridurti, kad iš esmės tuo pačiu valdančios (noriu tikėti, kad įsivaizdinusios save "valdančia") galios recidyvą tenka stebėti, ir man tas šlykštu. Čia galima būtų kalbėti apie "Garliavos raganos medžioklę", bet patausosiu jūsų nervas kitokiu pavyzdžiu- štai A. Maldeikienė viešai yra pasisakiusi apie labai konkretų atvejį, kai G.Vainauskas jai liepė supurvinti tuometį Vilniaus merą A.Štarą už neigiamą atsakymą dėl Vainausko pretenzijos į vaikų darželio sklypą ir statinius. Maldeikienė atsisakė, ir nors disidente netapo (dėl demokratinės sistemos privalumų), bet iš darbo jei teko išeiti. O kiti nesišakoja, ir "pasirašo". Apie kitus pavyzdžius net nešnekėsiu, nes galo tam nebus. Vienžo- ta pati problema, tik kalendoriaus lapas kitas...

89434. BD2012-05-08 08:52
puikus straipsnis apie nepaprastus 1972-uosius. beje, "pabusk. budos gyvenimas" nera romanas...

89435. raimis2012-05-08 08:53
Pagrindinio herojaus " Pušis, kuri juokėsi" herojaus prototipu, esąs, - neva, lyg ir - Tomas Venclova. Bet kur ŠITAI dokumentuota, kokiuose KGB archyvuose? Nerasta, nepastelbta, vanas, tik prielaida. Intriguojanti. Ir kartu - bereikšmė, nulinė. Nuo to apysaka nepagerėtų, nei suprastėtų - yra tokia, kokia ir yra. Labai jau vidutiniška. Tokia mano nuomonė.

89436. katė raimiui2012-05-08 09:13
Bet labai aiškiai išreikšta pasakotojo "pilietinė" pozicija :))

89437. Katei nuo raimio2012-05-08 09:17
Dabar privalome sakyti:" demokratinė, liberali, individo laisvę pabrėžianti" pozicija, ilgainiui sugriovusi CCCP ( TSRS) imperiją ir atvedusi mus į Jungtines Europos Sąjungos VALSTIJAS:))) OK įvykdyta Daleso doktrina.

89438. briedžiui2012-05-08 09:24
supistas romantikas ir dar ultraangažuotas buvai. Dabar kukliau reiškiesi. Gal pasivysi CastorAndPolux raidą, jie pasipūtimo myžalai neužgoš mąstymo sugebėjimų. Nes kryptis aiški. Jei artikuliuotai parodysi, kuom sovietai skyrėsi nuo niobo/landsbergio, duosim saldainę. Skanią tokią. Jei mąstai - liksi alkanas.

89439. briedis anonimui2012-05-08 09:40
sovietai nuo landsbergio (beje- ir gorbačiovas sakė- "landsberg" su aliuzijomis)- skiriasi tuo, kad tankus vadino "taikiais ariančiais traktoriais".(beje labai tuo didžiavosi)...

89440. ---------2012-05-08 09:55
na taip, briedi. Radvila ne tankais o vieša mirtimi tvarką darydavo. Lietuvos vardu. O ką tankai padarė tavo asmenybei? Kiaušus nurovė? Jei esi sovietinio mentaliteto, nemąstantis mankurtas, tanką sudievinęs, tai gausi saldainę. Kaip beždžioniukas. Na dar gali sulyst į subinę Kūriui.Valatakai.Laurinkui - geriausiems Didžiojo Seržanto Landsbergio "nepriklausomybės" kareiviams.


89441. et - 3102012-05-08 09:55
girdėjau, kgb užsakymu ir A.VIENUOLIS parašė "Paskenduolę". Ir tratino ją tada, sako, kas savaitę per radijo taškus, kol įkalė visiems į galvas - štai koks atsilikęs ir žiaurus buvo tas katalikiškas kaimas buržuaziniais Smetonos laikais. Po šios duoklės Vienuolį pradėjo spausdinti. O Granauskas juk irgi sakė, kad pasidavė KGB spaudimui, "nes norėjo būti rašytoju". Matyt panašiai buvo ir su Marcinkvičium. Beje, jis savo rašymo karjerą pradėjo Chruščiovo "atšilimo" laiku, kada ir Solženycino knygutė - "Viena Ivano Denisovičiaus diena",netyčia ar per neapsižiūrėjimą, išleista buvo. Mano dėdė, Lietuvos Armijos majoras, Sibire perauklėtas, sakė apie šią knygą taip: čia viskas per švelniai, per švelniai, nori žinot kaip iš tikrųjų buvo? Kai pradėjo pasakoti, pamaniau, kad nesveikai fantazuoja ir nebenorėjau daugiau klausyti. Tik vėliau išleistas "Archipelag Gulag" patvirtino, jog ir dėdė nemelavo. Dėde vadinu, nors iš tiesų tai jis mano močiutės brolis.

89442. O to 894382012-05-08 09:58
Skirtumas pirmiausia tas, kad tu dabar gali viešai uždavinėti tokius klausimus, o sovietų laikais sėdėjai uodegą pabrukęs :D

89444. panašu,2012-05-08 10:00
kad "samanėlė" pasirodė visame savo gražume ir teiginių neadekvatume.

89445. ei, samanėle, 2012-05-08 10:02
kokia tavo nuomonė apie šį straipsnį? Ar pajėgi tik trumpus Briedžio komentarus perskaityti?

89448. to 4422012-05-08 10:12
"Skirtumas pirmiausia tas, kad tu dabar gali viešai uždavinėti tokius klausimus, o sovietų laikais sėdėjai uodegą pabrukęs :D.". --- yra nuomonė (dažniausiai Vakarų kultūros žmponių - emigrantų) kad dabar daugiau sėdi uodegą pabrukę. Lygesnės kiaulės ir mankurtai mąstė, kad Smetonos laikais labiau buvo pabrukę uodegą. Manau, kad daugiau mažiau - skirtumo nedaro. Eik papasakok skirtumus savo bobutei. Bet už Tikėjimą ir bolševikinę/valdžiažmoginę ištikimę, gauni saldainę. Tu esi laimingas.

89449. tiesą pasakius2012-05-08 10:16
menka paguoda, jei Brežnevas, oi sorry, Landsbergis, yra kieno nors giminaitis. Gailus noras gauti privilegijų.

89452. samana2012-05-08 10:35
Gorbio iliuzija " apie socializmą žmogišku veidu" išjudino TaSėRėsė ( CCCP) pamatus galutinai, nudrėskė spyną laisvėn, be Gorbačiovo galėjo kaip Čekoslovakijoje 1968 metais kruvinai viską užgniaužti. Gal Gorbis pats chazaras, ar jį papirko Vakarų chazarai, pirmiau visų - trockininkai - " naujieji pasaulio užkariautojai". Tik paskiri socialiniai ir kultūros proveržiai sudėstyti autorės, chronologiškai, ačiū už tai, nes įdomu skaityti buvo, kai viskas tvarkingai sudėta. Ačiū.

89458. O to 894482012-05-08 11:10
O taip, žinoma: Landsbergis organizavo Lietuvoje GULAG`ą, masinius trėmimus, "holodomorą", Katynę, vieną kitą tautą perkėlė į kokį Kazachstaną, be to, dar šaudo, įkalina arba į beprotnamį uždaro kitaminčius, žydus, homoseksualus... Reikia būti totaliu idiotu, kad apskritai šautų į galvą dabartinės Lietuvos lyginimas su sovietais. Matyt, vaikystėje per daug "gazirovkės" gėrei iš myžalais dvokiančios kolektyvinės stiklinės.

89464. et, gerai kad priminėt2012-05-08 12:04
Stalinas gi buvo įkūręs Žydų autonominę respubliką. Kažkur Rytuose. Gal prie Vladivostoko. Ir vežė kai kuriuos ten. Tai gal netiesa, kai jie sako, kad juos irgi trėmė į Sibirą? Gal šią autonominę respubliką jie vadina Sibiru?

89465. nonsens2012-05-08 12:06
niekaip nesuprantu antraštės - kuom niekšybė manyje siejasi su Keruaku?

89474. ne nonsens2012-05-08 12:51
Antraštė labai tiksliai apibūdina straipsnio autorę

89482. mie2012-05-08 14:33
labai gerai sudeliota i vietas.

89491. ? katei2012-05-08 16:22
tai negi Keruakas buvo niekšas? O kažin ar dabar nepasitaiko tokių patriotų, tėvynės mylėtojų, kurie TAIP MYLI TĖVYNĘ, kad jiems nebelieka meilės savai moterai, mamai ar senai pamirštam kurios tai santuokos sūneliui... kurs gal būt ieškodamas vyriškos draugijos tėvo spragai užpildyti, pateks į gėjų pinkles, kaip Keruakas, o tada dar labiau nebežinos kas jis toks.. kiek tokių patriotų, Lietuvos mylėtojų, kate, kaip manai? Gal net tas pats Granauskas... O Marcinkevičius gyveno tvarkingai. Nei šeimos, nei tėvynės nenuskriaudė.

89494. jona2012-05-08 16:58
Yra šventas melas ir esti niekšiška tiesa... Daugiau nieko neturiu pridurti, nebent papasakoti apie tai, kad, kai dar prieškariniais laikais mano brolis Vytas, Ožkabalių mokyklos trečiaskyris, pamokos metu paskundė savo suolo draugą Jonuką, kad šis pagadino orą, mokytojas, kurio pavardė buvo Ūsas, pavadino brolį skundiku ir išvarė jį iš klasės, įspėdamas, kad niekas taip neteršia oro, kaip skundikai... Priedo dar ir tėvą liepė atsivesti...

89499. katė tam klaustukui2012-05-08 18:43
Taip, toks tobulas kaip Adomaitis, visada iškilmingai, visada pakeltu balsu, visada kaip scenoje. Net kojas pakerta. Bet aš apie tai nekalbėjau, aš kalbėjau apie kūrybą. Atvirai kalbant, man Marcinkevičius per saldus, o Granauskas jau išsisėmė poetizuodamas senąjį gyvenimo būdą. Nepatiko man ir "Duburys", netikras, dirbtinis kažkoks, kaip ir "Gyvenime po klevu", ieškoma kalto ir tas kaltas atrandamas – moteris. O aš matau iš savo pozicijų – vyrai išsigimė.LIURBIAI.

89500. katė jonai2012-05-08 18:47
Man regis, kad mokytojas Vytą išvarė ne dėl to, kad jis apskundė, o dėl to, kad liežuvis palaidas. Išmintingo mokytojo būta. Aš būčiau nesusivaldžiusi ir vietoje prikūlusi.

89503. katė2012-05-08 18:52
Nors kam man tie vyrai.

89507. katė2012-05-08 19:17
Seniai skaičiau "Kelyje". "Rugiuose prie bedugnės" prieš neseniai pakartojau. Tai jaunystės knygos. Tada patiko. Buvau iš nepaklusniųjų, bent taip galvojo apie mane kiti, aš pati apie save galvojau labai gerai, beveik kaip Marcinkevičius.

89508. katė2012-05-08 19:18
Ko nutilo dainos mylimoj žalynėj?

89548. kodėl2012-05-09 07:09
besigirdi vien katės kniaukimai?

89550. J. > katei :-) 2012-05-09 07:46
Noriu tau į ausį pasakyti, kad Vytis tapo tėveliu: nuotraukoje tikra S kopija.

89555. briedis močiutę joną perfrazuosiu2012-05-09 08:15
BŪNA ŠVENTO MELO, BET NIEKŠIŠKOS TIESOS - NE.

89557. briedis močiutei jonai pabandysiu paaiškinti2012-05-09 08:28
Čia tas pats, kas vaikams pasakoti apie jų kilmę iš kopūsto lapo ar iš gandro snapo.

89558. dukra2012-05-09 08:49
Jums, maištingoji Kate, pasisekė, kad nereikia nei eilių, nei prozos, nei, berods, vyrų, o užvis labiausiai - kad nereikia tėtės. Man labai reikia, ir kasdien vis labiau. Skausmingas melas čia viršuje, tėtė jį išgyveno, matyt, reikia ir man. ,,Gretaliteratūriniai" ir ,,šaliakultūriniai" šaršalai neišvengiami, tingint arba neturint kompetencijos / žinių, kur ieškoti faktų ir - tuo pačiu - istorinės tiesos. Taip kaip ir nenugalimas lietuvio potraukis spjaudyti ant kapų.

89559. mie2012-05-09 09:15
uojej, tuoj apsiverksiu.

89561. jona2012-05-09 09:28
Per daug gerai apie mane galvoji, briedi: tai, kad gali būti šventas melas ir niekšiška tiesa pirmoji nustačiau tikrai ne aš: tai vis Antono Čechovo išmislai - aš tik pritariu jam... Man šitas iš esmės kad ir teisingas straipsnis paliko nemalonų įspūdį, netgi labai nemalonų, ir nieko čia, žmogau, su savimi negali padaryti...

89571. Jonai nuo raimio2012-05-09 10:43
Atleiskite, o kuo jau nemalonus šis straipsnis jums, Jona? Įdomu ir samalsu. Jame Nuosekliai ir lakoniškai pateikti pasipriešinimo blyksniai lietuvių sąmonėje bei elgesenoje visa ką Lietuvoje gaubiant švininiam tarybiniam brežnevizmui.

89584. raimiui2012-05-09 12:50
taigi Jona kilusi iš bežemių, kurie turėjo galimybę diktuoti savo valią sovietmečiu. Juk tada buvo "darbininkų ir valstiečių" valdžia. Kas buvo nieks tapo viskuo.

89589. jona2012-05-09 13:50
"Žinančią mano biografiją geriau už mane pačią noriu įspėti, kad man nelabai patinka jos jau nepirmą kartą tvirtinami "faktai" apie mano kilmę: mano tėtė turėdamas tik aštuoniolika, praėjusio amžiaus aštuonioliktaisiais įstojo savanoriu į Nepriklausomos Lietuvos Respublikos kariuomenę ir vijo iš savo begaliniai mylimos Tėvynės visokius bolševikus ir bermontininkus. Tuose mūšiuose tėtė buvo sužeistas ir todėl Brangi Tėvynė apdovanojo jį dviem medaliais ir kaip nedidelį priedą prie medalių padovanojo jam dvylika hektarų žemės... Nežinau, gal tais hektarais sumažėjo kokio nors dvarininkėlio "sklypelis" ir dabar jo palikuonys negali man to atleisti... Orientyras - Patriarcho Basanavičiaus tėviškė Ožkabaliai, Lankeliškiai, Bartininkai... Padovanota žemė tikrai nebuvo vienintelis mano tėvų turtas...

89598. jona - raimiui2012-05-09 14:56
Labai norėčiau tuoj pat atsakyti, betgi Jums neparašysi bet kaip: reikia įkvėpimo ir atitinkamo apdorojimo, kad "kūrinys" atitiktų adresato statusą... O, jei atvirai ir trumpai, tai nepatiko, kad buvo pirštais rodoma tiek į jau išėjusių, tiek dar tebegyvenančių sąmoningus ar nesąmoningus paklydimus... Ir šiaip, - mano nuomone tai labai ginčytinas klausymas, kas būtų buvę Lietuvai geriau: jos /Lietuvos/ partiniai ar rusakalbiai partiniai...

89604. Ežeras2012-05-09 15:56
"...mano nuomone tai labai ginčytinas klausymas, kas būtų buvę Lietuvai geriau: jos /Lietuvos/ partiniai ar rusakalbiai partiniai.."
Na ką čia ginčytis? Aišku, kad savas išgama daug malonesnis ir naudingesnis už ruskelį-bolševiką Vasią. Na ,įsivaizduokime, jog dabar liliPutino ordos įvažiuoja savo tankais į Vilnių-Kauną-Klaipėdą... Ką turėtų pirmiausia daryti doras susipratęs lietuvis? Ogi rašyt pareiškimą stojimui į "Vieningosios Rusijos" partiją ir tokiu būdu pradėt nuosekliai ir visai realiai tarnaut Lietuvai (Pvz.: dvasingieji meninYkai- profesionalai turėtų sustot į eilutę prie Žaliojo tilto gliancuot "Išvaduotojo" batų/automatų, o visi kitų sričių kūrėjai -atitinkamai ...) . Na, o visokie nesusipratėliai romantikai- idealistai,aišku, kiš savo jaunas ar senas galvas po tais tankais, tuo be jokio reikalo erzindami atėjūnus, beigi didindami šildymui skirtų dujų kainą mūsų Severozapadnam kraštui.
P.s. Neveltui visos orios tautos taip gerbia kolaborantus, oi neveltui. Pvz., prancūzai iki šiol trykšta dėkingumu pragmatiškiesiems savo tautiečiams, liokajavusiems NSDP, vermachtui ar gestapui.

89612. samana2012-05-09 16:38
Stipriai atsakė Ežeras. Rimtai ir groteskiškai. Įdomu, ką brolelis samanėlė pasakys šįkart?

89616. J.2012-05-09 17:29
Gerai, kad man pradėjo skaudėti akis, tai nepulsiu čia įrodinėti tai, su kuo bent vienas iš nesusitepusių komunizmu rizikuotų sutikti. Pasakysiu tik tiek, kad tiesiog neprotinga lyginti keturis metus okupuotos ir prieš tai jokių "pamokų" negavusios Prancūzijos su dešimtmečius išbuvusios okupacijoje Lietuva. Ir dar: kai 1947 m. pradėjau mokytis aukštojoje mokykloje - tai buvo Žemės ūkio akademija - mūsų kurse buvo tik vienas komjaunuolis. Po dvejų su puse metų, kai ją palikau - buvo trys. Kai mokiausi kitų mokslų / tai buvo 1951m./ kurse buvo kokie šeši komjaunuoliai... Pirmieji tarnautojų "stojimai" į partiją prasidėjo kokiais 1960m. Masiniai - kada už pora pristatytų darbininkų duodavo vieną vietą tarnautojui, vyko aštunto dešimtmečio pabaigoje maždaug iki devinto dešimtmečio vidurio. Čia aš kalbu tik apie padėtį "pramonės įmomėse"... Taigi, ponas Ežere, Jūs niekaip manęs neįtikinsite, kad lietuviai tuoj pat vos tik rusams užėjus, puolė prieš juos ant kelių,prašydami, kad tik priimtų į komunistų partiją. Nesakau, kad tokių visai nebuvo, bet jei ir buvo, tai labai mažai. Vėlesnis tarnautojų, o ypač inžinierinio personalo "noras" būti partijos nariu buvo pagrįstas vien nenoru būti kažkieno pastumdėliu, ar žemesniu už mažiau išmanantį. Pasakau aiškiai: niekada nebuvau netik kad partijos nare, bet netgi komjaunuole, tačiau niekada neniekinau ir neniekinu savo buvusių bendradarbių vien už tai, kad jie tokiais buvo... Va, taip galvoju ir tiek žinau aš - jona. Jūs, ponas Ežere, nesate jona ir Jūsų valia galvoti kitaip.

89620. katė2012-05-09 18:39
Patinka poezija, patinka proza, labai dažnai prisimenu tėtį, su mama kasdien kalbuosi, vyrai į mane nebežiūri, ant kapų nespjaudau, esu bailė, bet koks maištas man asocijuojasi su pasaulio pabaiga, bet kartais įsidrąsinu ir pasakau, ką galvoju, atmesdama visus tabu, įsitikinusi, kad nėra šioje žemėje neliečiamųjų.

89621. katė jonai2012-05-09 18:42
Sveikinu. Pagaliau. Taip ilgai projektavo, negali būti niekas kitas, tik dukrelė. Kartu su ievų žiedais į šį pasaulį atėjo?

89622. Ežeras- Jona2012-05-09 19:15
Aš kalbėjau apie jo didenybę principą ir žmogiškąjį bei tautos orumą, o ne apie detales: okupacijos laikas, asmeninė patirtis, kolaboravimo motyvai, kolaboravimo racionalizacija(pasiteisinimas). Ir nieko asmeniško, nieko apie kokius nors kerštus ar net priekaištus, bet daiktai turi būti vadinami tikraisiais vardais - iš principo!
O Jumis asmeniškai aš tiesiog žaviuosi ir net esu truputį Jus įsimylėjęs, va.

89623. Ežeras2012-05-09 19:18
Ot velniuks, nesustabdžiau kažkur to boldo... Na ir tiek, dar stipriau atrodys:).

89624. na taip2012-05-09 19:27
kas skaito "stiprų" ežerą. Tokį klasikinį demagogą. Tuos reikia įrašyt į Raudoną Knygą, kaip nykstančią aziatišką rūšį Eruopos erdvėj. Žmonės negaišta laiko bolševikinėm sapalionėm. Tegu išsikrauna ežerų EGO.

Gal užmest ežerui, kad rusai puola, Vasaros 5 ir Latvių g. aplink tik ir lenda pakenkt Lietuvai. Taigi

89633. iš Bazelio :-) 2012-05-09 20:53
Puikus straipsnis! Ačiū autorei!!!

89646. oho2012-05-10 06:39
ir ką jūs veikiate tame Bazelyje? Kaip ten tie šveicarai globalėja?

89660. raimis2012-05-10 08:46
Vieno kaimyno dukra ištekėjusi už prancūzakalbio šveicaro sakė pargrįžusi: Šveicarija yra labai europietiška ir savarankiška šalis. Elementaru, bet įtikinama.

89661. ups! 2012-05-10 09:05
Na ką, sveikinam Ežerą su Jona. Va kur tikros jungtuvės! :) Aha, ne kūnai, bet protai turi jungtis ir patirti tikrąją meilę.:) Abu parašė po puikų komentarą.
Na, man irgi patiko Jonos atradimas - "Vėlesnis tarnautojų, o ypač inžinierinio personalo "noras" būti partijos nariu buvo pagrįstas vien nenoru būti kažkieno pastumdėliu, ar žemesniu už mažiau išmanantį. " Nes iki šiol maniau, kad į partiją stodavo tik dėl karjeros. Nors, tiesą sakant, šiuolaikinė valdymo sistema irgi ne pačius geriausius stumia į vadovų postus. O kas dėl Jonos kilmės iš mažažemių, tai žinome tiek, kiek ji pati yra mus informavusi, tad neturėtų už tai pykti. Iš pradžių, kiek žinau, rusai žadėjo visiems mažažemiams duoti iki 40 hektarų,(reiktų pasitikrinti), gal todėl ir buvo taip laukiami daugelio. Tik vėliau buvo pasiūlytas "geresnis" - kolūkių variantas. O politikams bei intelektualams , matomai, galvas papildomai drumstė ir klausimas dėl Vilniaus krašto atgavimo. Nors viskas jau ir be jų buvo nuspręsta, kaip liudija 1939 m. rugpjūčio 23 Ribentropo-Molotovo paktas. Tik po jo Lietuva su Rusija pasirašo "tarpusavio bendradarbiavimo sutartį ir Generolo Vitkausko būriai įžengė į Vilnių. O po jo įvairiais pretekstais ir Raudonoji armija. Tautų Sąjungoj Amerika nepripažino Vilniaus krašto Lenkijai, o Prancūzija gavus po Versalio sutarties nuo Vokietijos atplėštą turtingą iškasenomis Ruro baseiną, buvo lenkų pusėje. Lenkija taip pat gavo gerą kasnį iš Vokietijos pajūryje. Jai tai buvo svarbu, nes būtų likusi be priėjimo prie jūros. Taigi, galima sakyti, kad Lenkija paskatino Lietuvos inkorporaciją į Rusijos sudėtį, ko rezultate trys nepriklausomos Baltijos valstybės išnyko iš politinio žemėlapio. Todėl dabartinė jos politika Vilnijos krašte gali atrodyti kaip naujas, pakartotinas žingsnis ta pačia linkme. Ir jei Prancūzijos socialistai, susivieniję su lenkų sikorskiniais neolibealais bei mūsų socialistais, kurie galimai valdomi iš vienos socialistus vienijančios bazės Graikijoje, sukurs tokią kritinę padėtį Europoje, kad tik Rusija galės pasiūlyti "išeitį" iš tokios ekonominės padėties, pvz., su pigesnėmis dujomis ar benzinu, tai Putino svajonės atkurti imperiją gali ir išsipildyti. Todėl aš asmeniškai visiškai pritariu mūsų prezidentės užsienio politikai tvirtinti ryšius tarp Pabaltijo Valstybių ir Skandinavijos šalių. O kas dėl Suomijos pasipriešinimo Rusijai, nereiktų pamiršti, kad ji priklausė "ašiai" ir gavo nemažą paamą iš Vokietijos. Lietuva jokios paramos iš niekjur neturėjo. Jei kur klystu, prašom pataisyti.

89665. ups! 2012-05-10 09:54
Vakar klausiausi interviu su Venclova per Lenkijos televiziją. Jis siūlė daugiau empatijos ir patiems lenkams - pastatyti save į kitų padėtį. Tai, anot jo, yra tolerancijos pagrindas. Reziumuojant jo kalbą, kurios išgirdau tik pabaigą, galima būtų suprast ir taip - jei lenkai nenori turėti problemų su savo "mažumomis", turėtų neaštrinti problemų ir su mūsų "mažumomis", kurios kaip niekur kitur turi daug dėmesio ir netgi privilegijų, lyginant su tam rajone gyvenančiais lietuviais, sulenkintais baltarusais, ukrainiečiais, kurie ir toliau kažkodėl lenkinami. Lenkijos televizija vis daugiau dėmesio skiria Lietuvos "lenkams`. O kaip su mūsų televizija? Ar ji prieinama Lenkijos lietuviams? Ar prieinami jiems lietuvos interneto portalai? Tas dėmesys "lenkų mažumoms" labai jau primena tarpukario Vokietijos dėmesį Austrijos ir Čekijos vokiečių "mažumoms" per Gebelso radijo propagandą ir po to sekusį Anšliusą.

89677. Niekšybė prasideda nuo tokių kaip ji2012-05-10 11:24
cia jau negalima nesutikti

89699. tara2012-05-10 18:31
Teisingai, ups, bet jie to niekada ir neslėpė. Mūsų nepriklausomybės nepripažino nei 1918, nei 1990. Tai gal Lietuvos konstruotojams tai tinka?

89731. tarai2012-05-11 00:48
uztatai pripazista bet kokia musu nepriklausomybe pagal kalba, jos senuma: ji ir yra musu nepriklausomybe... pati paciausia.

89736. mie2012-05-11 07:50
dar yra nepriklausomybe pagal cepelinus. irgi labai gera.

89747. Ežeras2012-05-11 09:34
Ne, ta `mie` tikrai neturi nieko švento. Įleisk tokį žmogų į virtuvę, tai jis ir ant Cepelino užsilips.

89750. mie2012-05-11 09:54
zaliojo tilto skulpturos man sventas daiktas. preidama batus soldatui pablizginu.

89751. samana2012-05-11 09:55
Mie nebekviečiama į prezidentūrą, o svajoja apie cepelinų balių su adamsiumi ir svita, geri buvę laikai su fužerais rankose ant parketo,

89753. mie2012-05-11 10:05
ne, budavo parke, ne ant parketo. matos, kad taves isvis nera kviete, jei nezinai.

89757. Ežeras2012-05-11 10:41
Va, žinovas prabilo! Užmušinėt tokius žinovus, sakė kažkada O. Benderis. Tikri furšetai (tikram elitui) būna pusrūsy su parketu(buvau, Adamkienės tortui be laiko nekaltybę atėmiau). Varguolius gal ir į parką kviesdavo, nžn.

89758. samana2012-05-11 11:07
Taip, ežeras kalba, vanas žino, tik adresas - Latvių gatvė, pusrūsys, parketas, Stoličnaja andFinland dttinėlė, ikrai raudoni Užmušinėt ežerus, cituojant klasikus Ilfą ir Petrovą.

89760. Ežeras2012-05-11 11:20
Sutinku, bet užmušinėt "moraliai", kaip ir siūlė šitas humaniškasis Turkijos pavaldinio sūnus. Beje, jis , manau, tą patį pasiūlytų daryti su visais, neįkertančiais saviironijos, savigrotesko etc.

89764. Lukas Devita2012-05-11 11:44
Lukas Devita - prisiplakėlis, kurio tekstus knygoje "Lietuvos rokas" teko perrašinėti, informaciją suteikė netikslią ir, laimė, knygos sudarytojas tai pastebėjo. Jis neturi teisės vadintis knygos bendraautoriumi, nes jo nuopelnai knygai yra nuliniai. Tie straipsneliai, kurie joje yra, jau buvo anksčiau spausdinti internetiniame šiukšlyne, o pankų ir bardų skyriai, kuriuos jis "kuravo", buvo parašyti taip prastai, kad siaubas - viskas nukopipeistinta nuo hardcore.lt ir bardai.lt. Sudarytojas situaciją, kiek galėjo ir kiek spėjo, išgelbėjo. Visgi daugiau su tokiu žmogumi - ne tik į žvalgybą eiti, bet ir į vieną autobusą nesinorėtų lipti. Užtat dabar visiems giriasi, kiek jis daug padarė...

89768. na kaip ten su demokratija, Kisa (ežere)2012-05-11 12:17
ar viskas gerai?

89780. ei, Lukai2012-05-11 14:11
Lukai DeVita, ne į tą trūlą įlipai vaikine, niekas čia apie tokias paaugliškas problemas nekalba, nesvarsto ir paminėto knygutės nėra neskaitė. Ukš iš trūlo - persėsk vaikine, o vakare nueik pas merginą.

89914. ^^^2012-05-12 23:52
Paskaitinėjat čekų kilmės pasaulinio garso rašytojo Milano Kuderos "Nemirtingumą" atradau tokį jo pasakojimą: Kai dar gyvenau Prahoje, ten buvo pasakojamas toks anekdotas apie ruso sielą. Vienas čekas akimirksniu suvedžioja vieną rusę. Pakilusi iš lovos, rusė su begaline panieka sako jam: "Mano kūną tu turėjai. Bet mano sielos niekada neturėsi!" Manau, kad panašiai galėtų pasakyti didžioji dauguma Lietuvos komunistų... Tarp kitko, Kundera net du kartus stojo į Čekijos komunistų partiją tiek ideologiniais, tiek ir karjeros sumetimais... Neteko girdėti, kad čekų tauta reikštų jam dėl to kokius nors priekaištus, ar reikalautų iš jo kokio nors atgailavimo, nors jis, išvykęs iš tėvynės, tapo kosmopolitu ir jokių ditirambų savo tėvynei negiedojo - didžiuojasi juo tokiu, koks jis buvo ir yra.

89915. J.2012-05-13 00:44
Pasakysiu, kad tas Kundera labai visko prisimislina, pvz. jis teigia, kad mąstau, vadinasi, egzistuoju - tai, neįvertinančio dantų skausmo, intelektualo formulė. Pagal Kunderą kur kas visuotinesnė tiesa yra jaučiu, vadinasi egzistuoju, nes ji liečia visa kas gyva... Jis net drįsta teigti, kad skausmas, o ne mąstymas yra esmingiausias iš visų jausmų... Ko gero Kundera teisus, nes, kai labai skauda, tai mąstyti neišeina; dar mąstyti nelabai išeina, jeigu tuščias pilvas... Viskas. Belieka padėkoti ežerui už, tikriausiai mano gyvenime jau paskutinį, /geriausiu atveju už priešpaskutinį/ gautą komplimentą ir užmigti...

89918. miela ponia Jona, 2012-05-13 08:22
gerai pamąsčius, greičiausiai prieitute išvados, kad būtent tie, kurie nelinkę mąstyti ir kenčia skausmus. Tai viena. O antra, Kundera paauglystėje buvo įstojęs į Komunistinę Jaunimo Sąjungą. Užsieniečiai dažnai komjaunimą tapatina su Komunistų partija. Mes to nedaro, nes žinome, kad šis "krikštas" nebuvo sąmoningas ir savanoriškas. O trečia, jei mažai žinote ar išvis nežinote apie tuos 2008 m. skandalus liečiančius Kunderą (Dworačeko skandalas) , tai dar nereiškia, kad jų nebuvo. Dauguma užsienio emigrantų rašytojų buvo išnaudojami "aukštesniems" tikslams, pvz. kosmopolitizmo propagandai.

89919. visgi2012-05-13 08:26
greičiausiai tai buvo šmeižto kompanija prieš M. Kunderą. Ginti rašytojo stojo tokie garsūs kolegos kaip J. M. Coetzee, Carlos Fuentes, Gabriel García Márquez, Nadine Gordimer, Juan Goytisolo, Orhan Pamuk, Salman Rushdie

89920. terra2012-05-13 08:35
labai geras straipsnis. tiesiog - puikus. ačiū

89944. meila Irena2012-05-13 11:53
rašykit dažniau

89971. mie2012-05-13 14:19
visdelto manau, kad pries "arba" nereikia kablelio pavadinime.

89975. jona2012-05-13 15:58
Pirmiausia noriu pasakyti, kad truputį nejaukiai jaučiuosi įsiterpusi į kur kas už mane intelektualesnių žmonių pašnekesį... "Antriausia", pašniukštinėjusi pora valandų po internetą, tvirtai įsitikinau, kad dėl mano labai gerbiamo rašytojo Kundero(s) partiškumo tikrai nesuklydau: pirmą kartą rašytojas į Čekoslovakijos komunistų partiją "įsirašė" būdamas devyniolikos - po dvejų metų iš partijos jį "atleido", nes jis nelabai laikėsi partijos įstatų... Į ČKP gretas neklusnusis Milanas buvo priimtas 1956m. ir šį kartą joje išbuvo iki 1970 metų... Asmeniškai man tai šis rašytojas dėl savo požiūrių kaitos yra tik įdomesnis... Visa tai, ką čia rašinėju, visai nereiškia, kad "visom keturiom" pritariu komunistų partijai, tačiau, tikrai negalima užginčyti to fakto, kad ne vienas garsus pasaulinio masto rašytojas žavėjosi komunizmo idėjomis... Dabar bėgu atidaryti duris savo duktrėčiai, kuri yra gražuolių gražuolė - tokia, kuriai Dievas davė ir dar dribtelėjo.

90007. katė mie2012-05-13 20:00
Reikia kablelio tada, kai kartojamas arba sakinyje eina kartu su priedėliu, pvz.: Blezdinga, arba kregždė, beveik naminis paukštis.

90019. katė mie2012-05-13 20:29
Čia bus tas antrasis atvejis.

90024. katė jonai2012-05-13 22:49
Viename romane, neatsimenu kuriame, Kundera rašo apie emigrantą, grįžusį į gimtąsias vietas po išsilaisvinimo. Jis susiduria su giminaičiais, bijančiais, kad nepareikalautų atkurtos nuosavybės dalies, ir su kitais nemaloniai nuteikiančiais dalykais, bet, baisiausia, jam pagalbą dėl kažkokių išvykimo peripetijų pasiūlo saugumietis, dirbęs anam saugumui ir padėjęs emigruojant prieš daugelį metų.Taigi, kai kalbame apie buvusius, ne tiek kaltiname dėl to, kad buvo, kiek dėl to, kad ir vėl yra. Elementarus padorumas reikalautų bent jau nebebūti.Apie atgailą jau nekalbu. Beje, Kunderai irgi buvo mesti kaltinimai bendradarbiavus su saugumu, bet aš tuo netikiu, čia turbūt panašiai kaip su Čepaičiu – buvusieji tepa visus tuo, kuo patys yra susitepę. Prašau nepriimti mano minčių kaip įžeidimo. Tiesiog tuos reikalus aš taip matau.

90025. katė2012-05-13 22:54
Parašiau neskaičiusi to,kas parašyta viršuj, tai lyg ir pasikartojau, bet vis tiek šiek tiek kitaip.

92796. Romualdas :-) 2012-06-10 17:40
Kartų kaita tęsiasi,taigi ir ginčas.Dabar mes sukūrėme jaunimui prielaidas pamatyti pasaulį visame jo grožyje. siaube ir skurde,laimėje ir varguose.Tegul pasimoko ir iš mūsų klaidų ir iš TO PASULIO patirties.Visko ten pamatys ir naujoviškų komuniagų ir išdribusių milijonierių, anarchistų ir monarchistų, skurdo klyksmo Afrikos platybėse ir NAUJŲ KARO židinių SIRIJOJE.Gyvenimas kunkuliuoja, bet NĖR GRAŽESNĖS MUMS UŽ TEVYNĘ KUR BALTAS BERŽAS PRIE KELIO, PILKI KELIAI.Jie suvienys ir KAIRĘ IR DEŠINĘ.Pasiginčikim.

Rodoma versija 1 iš 3 
12:04:29 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba