Literatūra ir menas

Literatūra ir menas, 2012-06-01 nr. 3382, http://www.culture.lt/lmenas/?st_id=19813

AKTUALIJOS

Viešosios Druskininkų erdvės: kurorto įvaizdis ir jo formavimo ypatumai

ANTANAS BALKĖ

iliustracija
Viešbutis „Europa Royale“
Gintaro Žilio nuotrauka


        Europos Sąjungos struktūrinės paramos lėšos keičia mūsų miestų ir miestelių veidus. Druskininkai – bene sparčiausiai besikeičiantis miestas, gal net šios srities lyderis. Kurorto svečiai žavisi naujais šaligatviais, išasfaltuotomis gatvėmis, švara, gėlynais, druskininkiečiai džiaugiasi padidėjusia nekilnojamojo turto verte. Žmonės plūsta maudytis Vandens parke, paslidinėti Sniego arenoje. Atgimsta vietinis ir tarptautinis turizmas. Tai neginčytinas mero Ričardo Malinausko nuopelnas. Tačiau struktūrinės paramos lėšų „įsisavinimo“ terminai, valstybės biudžeto sandara, investitorių interesai diktuoja savo sąlygas, kurios ne visada leidžia priimti geriausius sprendimus, ypač tuos sudėtinguosius, susijusius su estetine miesto išvaizda, paveldu, menine naujų objektų verte.

        Siūlome skaitytojams kiek sutrumpintą dailininko, skulptoriaus Antano Balkės pranešimą, skaitytą balandžio 27 dieną konferencijoje „Druskininkų kultūros retrospektyva ir perspektyva“. Nemanome, kad su jo teiginiais negalima ginčytis, tačiau viliamės, jog toks požiūris į sėkmingai tvarkomo miesto problemas galėtų būti įdomus ir kitų miestų bei miestelių žmonėms, jau nekalbant apie druskininkiečius ir kurorto svečius.

                            Redakcija


Pirmiausia noriu paaiškinti, kodėl bandau šia tema kalbėti. Turiu šiokios tokios patirties kuriant viešąją aplinką, nes 6 metus dėsčiau Dailės institute, 17 metų dirbau Druskininkų savivaldybės administracijos Architektūros ir urbanistikos skyriuje. Buvau žemiausio rango valstybės tarnautojas ir ypač pastaraisiais metais neturėjau galimybės kaip nors paveikti viešųjų teritorijų tvarkymo sprendimų, tačiau žinau naujų viešosios aplinkos objektų atsiradimo aplinkybes, galiu paliudyti, jog Druskininkų kultūrinė bendruomenė nedalyvavo svarstant projektus, ir gal todėl kai kuriems jų stinga jautresnio požiūrio į darnią viešosios aplinkos plėtrą bei kultūros paveldą. Pagaliau vietos valdžiai trūksta tolerancijos kitokiai nuomonei aktualiais ne tik viešųjų erdvių tvarkymo, bet apskritai svarbiais viešojo gyvenimo ir kultūros klausimais.

Lietuvoje, ir apskritai Rytų Europoje, viešoji erdvė dažnai suvokiama gana siau­rai. Jai apibūdinti tarsi pakanka sąvokų: „švaru“, „funkcionalu“, „tvarkinga“. Tačiau tai ne tik švari ir tvarkinga teritorija, bet ir tos vietos kuriama atmosfera, visų pirma kultūrinė. Pagaliau tai viešosios komunikacijos, be kurios neįsivaizduojama demokratinė santvarka, erdvės dalis. Tai vieta, kurioje kartu būti ir jaukiai jaustis gali ir inteligentas, ir valkata, ir senutė, ir riedutininkas, ir jaunimas, ir turistai, ir vietinis praeivis.

Tam, kad viešosios erdvės derėtų su jo architektūra ir gyventojų poreikiais, valdžiai praverstų turėti ne tik resursais grįstą raidos strategiją, bet ir nuo jų nepriklausančią miesto viziją, viešųjų erdvių meno politiką. Iš tiesų miestų viešųjų erdvių plėtrą galima ir privaloma planuoti kompleksiškai, derinant architektūrą, paveldą, želdinius, meno kūrinius ir visa kita. Reikėtų pridurti, kad šalia „atvirųjų“ erdvių (gatvių, pasažų, krantinių, aikščių, skverų, parkų, kapinių), esama ir daugybės viešųjų zonų municipaliniuose ir kitokiuose pastatuose, kurias taip pat dera įvertinti. Kai apie viską sprendžiama autoritariškai, rezultatas gali ne tik žavėti, bet ir erzinti, ne tik traukti, bet ir atstumti.

Pasaulyje esama pavyzdžių, kai miestas, aktyviai bendradarbiaudamas su meno kūrėjais, sugeba ne tik padidinti savo erdvių urbanistinę vertę, bet ir gerokai pakeisti miesto veidą. Meno kūriniai plečia miesto kultūrinę erdvę, sudaro sąlygas menininkams, dizaineriams, architektams, nekilnojamo turto savininkams bei mecenatams dirbti kartu. Tai pritraukia lankytojus bei investicijas, skatina paslaugų plėtrą, mažina socialinę įtampą.


Architektūra

Miesto viešųjų erdvių pagrindiniai dėmenys: architektūra, želdynai (žaliasis rūbas), mažosios architektūros elementai ir meniniai akcentai – skulptūros. Pabandykime pažvelgti, kaip keitėsi šių dėmenų santykis, kokių rezultatų pasiekta miesto istorinėje dalyje per pastaruosius 10 metų. Ko gero, esminis Druskininkų tapatumo bruožas – specifinis gamtos ir architektūros santykis. Miesto veidas, ypač istorinė miesto dalis, sparčiai keitėsi 2005–2008 metais, kai bendras ekonominis pakilimas sąlygojo ir nekilnojamojo turto bumą. Beatodairiškai vykdant investitorių verslo planus mieste pridygo didmiesčiui tinkamų daugiaaukščių. Buvo išdidžiai rodoma į kylančią investicijų kreivę, bet neanalizuojami ir nevertinami rezultatai.

Verta prisiminti, jog Druskininkai sparčiai plėtėsi aštuntajame praeito amžiaus dešimtmetyje, kai gigantiški standartizuotos architektūros pastatai, nauji urbanistiniai dariniai, agresyviai verždamiesi į aplinką, iš pagrindų pakeitė miesto siluetą, panoramas, pažeidė gamtos ir architektūros santykį. Siekiant tapti visasąjunginiu kurortu, paaukota daug senamiesčio medinės architektūros paveldo. Galėjo tokia patirtis priversti susimąstyti dabar, kai Druskininkai vėl tapo nekilnojamojo turto plėtros vieta. Neprivertė.

Menu pirmą nepriklausomybės laikais senamiesčio dviejų medinių pastatų virsmą „Reginos“ viešbučiu. Buvo svarstyta ir diskutuota, ar naujasis pastatas dydžiu ir forma neužgoš šalia esančių, nors tada ir apleistų paveldo pastatų. Geras pavyzdys galėjo tapti sektinas, tačiau netapo. Prie geresnių rekonstrukcijos pavyzdžių priskirčiau „Violetos“, „Medūnos“ viešbučius. Kitais atvejais, vykdant naujas statybas, dominavo verslo planai. Pirmiausia šia prasme paminėtinas daugiabučių kompleksas Liepų g. 2A, daugiabutis T. Kosciuškos g. 12, Vilniaus al. 34. Čia aiškiai pristigo elementarios projektuotojų ir užsakovų pagarbos aplinkai. Nepasisekė ypač ambicingas verslo planas –­ kompleksas „Saulės sonata“ pačiame miesto centre. Sustojo darbai jau savivaldybei priklausančios buvusios „Nemuno“ sanatorijos komplekse.

Esama kurorte ir nesėkmingos architektūros zonų, kurių vaizdas jau daug metų nesikeičia. Tai Vilniaus al. ir Vasario 16-osios kvartalas, M. K. Čiurlionio–Jokūbo gatvių kampas ir kitos. Žinoma, gėlynai vasarą miesto viešąsias erdves daro patrauklesnes, spalvingesnes, medžiai uždengia neišvaizdžius senųjų daugiabučių fasadus. Tai tarsi spalvotos dekoracijos, gelbstinčios miesto įvaizdį, bet kartu jos sukuria ir kontrastą aukščiau paminėtoms erdvėms.

Apibendrinant galima pasakyti, kad Druskininkų istorinės dalies naujai architektūrai vis nepavyksta išvengti eklektiškumo, nepagarbos aplinkai, atsitiktinių sprendimų.


Paveldas

Paveldas – ryški miesto tapatybės dalis, ypač svarbi viešosios erdvės visumai. Turime urbanistinį paveldą – istorinę dalį, turime 21 valstybės saugomą pastatą, 9 į Nekilnojamo kultūros paveldo registrą įrašytas skulptūras. Druskininkų valdžia dažnai skundžiasi, kad paveldosaugos apribojimai trukdo miestui modernėti, stabdo investicijas. Tai veikiau primityvaus požiūrio diktuojami teiginiai. Naujasis kurorto įvaizdis formuojamas aktyviai kuriant prestižinius gydymo, poilsio, komercinius-pramoginius objektus. Tai gerai, kol neprarandamas saikas ir miesto estetika netampa eklektiška, bylojanti apie nevaldomą norą siekti modernumo, nevertinant to, ką jau yra patikrinęs laikas. Europa jau yra suradusi tokių problemų sprendimo būdus, įteisinusi konvencijas, kurių turinys, regis, mažai žinomas Lietuvos valdžios žmonėms.

Šiandien kuriamas kurorto įvaizdis, labiau sąlygojamas investicijų į turizmo ir pramogų verslą, ne visuomet paisantį šio miesto specifikos. Pastaraisiais metais atsiradusi galimybė ES paramos lėšas skirti turizmo paslaugų plėtrai sudarė sąlygas dalį paveldo objektų restauruoti, paversti viešbučiais: senosios vandens gydyklos tapo „Europa Royale“ viešbučiu, pastatas Jokūbo g. 22 – „Best Western“. Abiem atvejais verslo planai peržengė racionalias darnios plėtros ribas. Šalia restauruotų gydyklų ant Nemuno kranto išaugo stiklinis didmiesčio tipo pastatas. Šalia Jokūbo g. 22 istorinio pastato neišaugo nauji planuoti tūriai, liko neišspręsti kiemo fasadai ir nesuformuota erdvė.

iliustracija
Bronziniai avinai Vijūnėlės parke
Gintaro Žilio nuotrauka

Žinoma, nelengva išsaugoti, restauruoti, pritaikyti medinius paveldo pastatus. Kiekviena tokia pastanga rodo savininko (valdytojo) kultūros lygį. Galima pagirti vilos „Vingis“ restauratorius, atstatytą vilą „Radium“ (su išlygom). Medinės rekreacinės architektūros paveldas – svarbi istorinio kurorto įvaizdžio dalis, galinti sužavėti intelektualesnį svečią, suteikiantis viešajai erdvei tam tikrą kultūrinį turinį. Ar Druskininkuose tai suvokiama?


Želdynai

Druskininkų miestovaizdžio išskirtinis bruožas – gamtos ir architektūros darna. Miesto-parko įvaizdis gerokai sumenko, medžiai sensta, jie kertami, miestas šviesėja. Gatvėse vyksta „euroremontas“: šalinami buvę medžiai, sodinami nauji, atvežtiniai (introduktai) – ir rangovams gerai, ir užsakovas ramus – kiek išpjauta, tiek pasodinta. Parkų bei skverų rekonstrukcijos želdynams taip pat negailestingos. Skamba paradoksaliai, bet gautos solidžios ES paramos lėšos parkams tvarkyti faktiškai demoralizuoja užsakovą, iškreipia vertybinę orientaciją, nes tarsi atsiveria galimybės keisti aplinką iš esmės, pataikaujant vartotojiškam skoniui, nesilaikant istorinio palikimo dalykų, estetinių kriterijų. Įsisavinant dideles lėšas, parkuose vis daugiau regime nederančių sprendimų: praradę skonį ir saiką naudojame brangias medžiagas, montuojame įmantrius šviestuvus, statome keistus architektūrinius statinius ten, kur jų visai nereikia.

Štai ką sako filosofas Arvydas Šliogeris knygoje „Nerimas. Svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai įžvalgos“: „Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą“.

Senasis kurorto vaizdas, kai kiekvieną pastatą, vilą tarsi gaubė žaliasis rūbas, keičiasi, ir, atrodo, senieji želdynai tik trukdo modernėti kurortui, kelia priežiūros rūpesčių. Druskininkai neturi landšafto specialisto, tačiau rengiant projektus tokios kompetencijos, regis, nepasigendama. Bendruomenė niekaip nedalyvauja juos svarstant. Tie, kurie valdo viešąją informacinę erdvę, pasirūpina, kad vartotojas žinotų: Druskininkuose visos investicijos puikios, ir tuo abejoti nepatartina.


Viešųjų erdvių menas (skulptūros)

Skulptūra atspindi miesto kultūrinį klimatą, liudija meninį jo gyventojų skonį. Skulptūra ar kitas meninis objektas praturtina viešąją erdvę, o paminklas žymiam asmeniui kuria miesto tapatybę.

Druskininkuose yra daug skulptūrų, puošiančių miestą. Nemažai jų atsirado ir nepriklausomybės laikais. 2007–2008 metais pastatytos 7 dekoratyvinės skulptūros vadinamajame „Muzikiniame skvere“. Jų projektai buvo atrinkti konkurso tvarka ir tekainavo savivaldybei 90 tūkst. Lt. Tai buvo pirmoji viešųjų lėšų investicija į meno kūrinius nuo 2000 metų. Beje, A. Burneikos skulptūra „Relax“ 2009 metais buvo pripažinta geriausia viešosios erdvės skulptūra visos Lietuvos mastu. Kitas viešojo meno pavyzdys –­ „Žako Lipšico Druskininkų skulptūrų parkas“, 2002–2006 metais atsiradęs bend­radarbiaujant mecenatams ir dailininkams – 13 akmens skulptūrų „Draugystės“ ir 4 skulptūros centro „Dainava“ teritorijoje. Jos sukurtos skulptorių simpoziumų metu, sudarius jiems sąlygas tam tikrą laiką padirbėti Druskininkuose. Gal ir ne visi tie kūriniai vienodai kokybiški, bet miestą jie puošia. Dar vienas pavyzdys – meno mecenato „Achemos grupės“ dovana Druskininkams – skulptūra „Šaulys“ (2007 m. autorius V. Narutis).

2010 metais Druskininkuose privataus užsakovo iniciatyva pastatyta bronzinė D. Banionio skulptūra (skulptorius M. Jun­čys). Portretinė skulptūra – paminklas Ž. Lipšicui (skulptorius V. Kančauskas) –­­ elementarus pagarbos ženklas žymiam kraštiečiui. Jį savivaldybė parėmė 10 tūkst. Lt.

2011 metais Druskininkuose pastatytos dar 3 užsakomosios skulptūros. Joms buvo skirta apie 300 tūkst. Lt viešųjų lėšų. Tai dviejų pagrindinių rekonstruotų Druskininkų parkų meniniai akcentai, tačiau šios investicijos rezultatai abejotini. Pirmiausia skulptūrų projektai priimti neskaidriai, ne konkurso tvarka, o tiesiog aprobuoti pagal parkus projektavusio architekto pasiūlytus skulptorės D. Matulaitės eskizus. Nors dar iki 2011 metų gegužės buvau administracijos tarnautojas, man neleido dalyvauti įgyvendinant šiuos projektus. Tiesa, savo iniciatyva organizavau ir teikiau konkursui 12 „Grožio šaltinio“ meninio akcento projektų, sukurtų profesionalių skulptorių, tačiau konkursas neįvyko.

Bronziniai avinai Vijūnėlės parke ant granitinio pjedestalo, apsupti plačių gėlynų – veikiau paminklas, o ne parko skulptūra. Gal tai paminklas kietakaktiškumui ar užsispyrimui? Jeigu tai aliuzija į tautosaką, turėtų būti ožiai. Pavadinimo nėra nė vienoje lentelėje, nors autoriai, gamintojai, statytojai suminėti. Avinus bandyta pavaizduoti realistiškai, išėjo kažkokie hibridai – nei anatomijos, nei stilistikos, nei judesio. Apie  ryšį su pjedestalu, aplinka, itališkais suoliukais taip pat sunku ką nors gera pasakyti. Kitas objektas –­ Gydyklų parke pastatytas granitinis paminklas Žygimantui Augustui su karūna, kaip ir dera. Pirmas įspūdis – kad čia kažkas palaidotas, nes savo forma skulptūra panaši į antkapinį obeliską. Lentelė su tų pačių autorių pavardėmis.

Esu siūlęs parkų architektui ir miesto vadovams istoriniame Gydyklų parke pastatyti Druskininkams nusipelniusių istorinių 18–19 amžiaus asmenybių (Sūručio, dr. I. Fonbergo, fotografo, gėlių pardavėjos ir kt.) figūrines skulptūras, prie kurių gidai pasakotų Druskininkų istoriją, o turistai mielai fotografuotųsi. Vijūnėlės parką, besiribojantį su M. K. Čiurlionio tėvų sodyba, galėjo puošti skulptūra su aliuzija į šio didžiojo menininko kūrybą.

Kai turimi resursai sudaro sąlygas sukurti išliekamąją vertę turinčius meno kūrinius, derėtų vadovautis skaidrumo, viešumo ir profesionalumo kriterijais. Tai laiduotų meno kūrinių kokybę, darną su urbanistine aplinka ir stiprintų miesto identitetą. Skulptūra iš tokių medžiagų gyvena ilgiau už autorių ir užsakovą, todėl kūrėjo ir užsakovo atsakomybė turėtų būti svarbiausia.

Apskritai Druskininkų viešųjų erdvių meną būtų galima vertinti gerai, nes, kaip minėjau, turime 9 skulptūras registruotas NKP registre. Vl. Vildžiūno paminklas M. K. Čiurlioniui ir G. Karaliaus „Skrydis“ buvo ir lieka visai Lietuvai svarbūs meno kūriniai.

Lietuva po 20 nepriklausomybės metų negali pasigirti gerais viešųjų erdvių meno kūriniais. Ne dažna skulptūra ar kitas objektas meniškai praturtina erdvę, ne dažnas paminklas žymiam asmeniui tampa stipriu tapatumo ženklu. Daug skulptūrų viešosiose erdvėse atsiranda stichiškai, neskaidriai, neskelbiant konkursų. Skulptūra mieste vis dažniau tampa tik proginiu aplinkos tvarkymo elementu be turinio, be meninės intrigos, be estetinio spinduliavimo. Nors diskusijų dėl metalinio vamzdžio Neries krantinėje Vilniuje (Vlado Urbanavičiaus skulptūra „Krantinės arka“) aistra liudija, kad viešųjų erdvių menui visuomenė nėra abejinga. Tai šiek tiek džiugina ir teikia vilties.


 

Skaitytojų vertinimai


92421. kartais ir Šliogeris teisus:)2012-06-04 15:51
„Seniai ir gerai žinoma, kad tuščių pinigų masės didėjimui tiesiai proporcingas demoralizuotų žmonių masės didėjimas. Kas antras tuščias piniginis vienetas pagimdo vagį, banditą, simuliantą arba biurokratą, trumpai tariant, parazitą, kurį domina tik vienas projektas – rasti būdą, kaip mažiausiomis sąnaudomis pasinaudoti tuščiais pinigais. Lietuvoje toks verslas veikia kuo puikiausiai – per tiesioginės ir netiesioginės korupcijos mechanizmus, per vadinamuosius projektus, visokiausias nevyriausybines organizacijas, savivaldybes ir net per vadinamąjį verslą“.

92639. abc :-) 2012-06-06 20:40
Puiku, kai objektyviai įvertinant tai, kas padaryta (lengviausia - nieko nedaryti), atsiranda gerų profesionalių minčių bei pasiūlymų. Dabar girdisi pašūkavimų: "Oi, kaip dabar gražu Druskininkuose!" Taip, bet gerumui ir grožiui ribų nėra, todėl pritariu straipsnio autoriaus mintims visu 100 proc.

92760. Kadagys :-) 2012-06-09 13:26
Rankos paspaudimas ir pritarimas autoriui. Ir man vaikštant po Druskininkų centrą darosi nejauku.

92771. omg2012-06-09 18:02
paziurekit nauja briedi-muse nidoje, taimaza nepasirodys. bet merui nepapiesi, ir jo draugelis skulptorius jau perkasi nauja laiva. sekmes draugams

Rodoma versija 1 iš 3 
12:02:09 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba