Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-02-24 nr. 3368

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• BRONIUS GRAŽYS51
• 2011 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai1
• EUGENIJUS ANTANAS CUKERMANAS
• MARIJA JOCIŪTĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS11

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RITA NOMICAITĖ.
Didumo ilgesys
8
• TRUMPA KRONIKA

PUBLICISTIKA 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Guriniai, IV
5
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė
3

KNYGOS 
• JŪRATĖ ČERŠKUTĖ.
Asmeninės, ergo, subjektyvios haute couture paieškos 2011 m. lietuvių literatūroje
11
• VAINIUS BAKAS.
Apie tai, kas buvo pastebėta ir pražiūrėta...
14
• KĘSTUTIS PETRAUSKIS.
Romanas su vėjeliu
3
• Rašytojai išrinko pastarųjų 200 metų geriausias knygas25
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Neramiosios kirmėlės ir šliužai
2

TEATRAS 
• DAIVA ŠABASEVIČIENĖ kalbasi su dailininke LAURA LUIŠAITYTE.
Gyvenime mane gąsdina perteklius
5

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Vasario 16-osios koncertas su kabliuku
8

PAVELDAS 
• ROLANDAS VIČYS.
Lietuvos modernioji tapyba restauratoriaus akimis
3

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Sekmadienis, vasario 19, LTV-LTV284

POEZIJA 
• ADA BURZDŽIŪTĖ4

PROZA 
 RASA AŠKINYTĖ.
Žmogus, kuriam nieko nereikėjo
12

VERTIMAI 
• IHAR BABKOU.
Eilėraščiai iš rinkinio „Užmigti, pabusti, klausytis žuvų balsų“
8

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
10 + ∞
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Taiki rokenrolo laisvė
11
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Kur dingo Maironio barzda?
3
• JENS LILJESTRAND.
Mūsų laikų nežinomas karys

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• DANUTĖ GAMBICKAITĖ.
Apie laiką
1

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS VITKAUSKAS
1935 08 01 – 2012 02 18

SKELBIMAI 
• Skelbiamas 2012 m. „Pirmosios knygos“ konkursas
• Jono Avyžiaus literatūros premija

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
ES parama skatina Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų pažangą
5
• Apie kultūra grindžiamo kūrybingumo ir kūrybos ekonomikos prioritetus7

KITOKIA GRAFIKA 
• VYTAUTAS BAJORAS ir JUSTAS PETKEVIČIUS.
Didelis Marės pasaulis
5

DE PROFUNDIS
„klausykitės šliužai amžinybės skambėjimo“
Vytautas P. Bložė
 
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Pirmadienis kaip sapnas
3
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir...

Skaitytojų rašiojimai 
• Devyniasdešimt septintoji savaitė744

PROZA

Žmogus, kuriam nieko nereikėjo

Ištrauka iš spaudai rengiamo romano

RASA AŠKINYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


VII dalis

NE

...Na jau ne, šitaip elgtis tikrai negalima. Negalima.

Dabar trys, aš guliu ant kilimo ir nejudu. Žinau, nejudėti negerai, reikia vaikščioti. Bet gulėdamas vaikščioti aš negaliu. Mažas mokėjau, dabar – nebemoku. O turėtų būti atvirkščiai. Daug kas turėtų būti atvirkščiai, bet nėra. Todėl žiūriu pro langą. Langas toks nešvarus, kad net gaila. Gaila, kad kol galėjau vaikščioti, jo nenusivaliau.

Žinot, ką jinai padarė? Niekada neatspėsit.

Nebegaliu pakęsti to murzino lango, todėl atsikeliu ir nuvalau. Ilgai valau. Nesuprantu, kaip vertikalūs daiktai, kurių niekas niekada neliečia, gali taip išsitepti.

Nuvalau ir vėl atsigulu. Guliu ir negaliu pajudėti.

Aš neturiu nei rankų, nei kojų. Gal turiu, tik jos ne mano, nes nei vienos negaliu pajudinti. Turiu tik galvą ir nugarą. Esu tuo tikras, nes guliu ilgai, nugarą maudžia, o aš galvoju. Dar turiu lūpas, kurias vis palaižau liežuviu. Ne todėl, kad džiūsta. Tik noriu patikrinti, ar jos dar yra. Skaičiau istoriją apie žmogų, kuris neturėjo lūpų. Tiesiog toks gimė. Jis sakė, kad visą gyvenimą jautėsi nelaimingas. Nei kiek nesistebiu, lūpas turėti tikrai svarbu. Jei imsit mano lūpas, imkit ir mane visą. Aš nenoriu būti padalintas.

O ji padalino. Padalino mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau vos ją pamatęs.

Stovėjo tarp durų pasišiaušus. Pasakiau „atsiprašau“ ir bandžiau praeiti, o ji paklausė, kodėl atsiprašinėju, gal nujaučiu, kad padarysiu jai ką nors blogo, ir niekur nesitraukė. Tada ją tiesiog pastūmiau. Ji nė kiek nenustebo, tik paklausė, ar už tai ir atsiprašiau.

Aš nesuprantu, kodėl ji taip padarė. Kodėl privertė ją įsimylėti.

Kai pamačiau pirmą kartą, ji man pasirodė bjauri. Graži, net labai graži, bet visai ne tokia, kokios aš norėjau. Jos oda buvo labai tamsi, rudai mėlyna. Plaukai kvailai nudažyti pusiau baltai. Viena akis tamsesnė už kitą, nors net ir ta šviesesnė buvo pakankamai ruda. Niekada neturėjau merginos rudomis akimis. Negali suprasti, ką jos galvoja, tik žiūri tom savo anglinėm duobėm, lyg norėtų kažką iš tavęs atimti, per tas skritulines duobes ištraukti, arba, atvirkščiai, kažką, ko niekam nereikia, perduoti. Man niekada nepatiko žmonės, kurie man ką nors daro manęs neatsiklausę, ir visai nesvarbu, ar duoda, ar ima.

Be to, jinai visą laiką šypsojosi. Aš ją pastūmiau, o ji šypsojosi, lyg tik to ir tebūtų norėjusi.

Žodžiu, man jinai buvo bjauri. Todėl pastūmiau ir nuėjau.

Nieko neatsitiko, nei žaibas trenkė, nei mane kas užhipnotizavo. Tik prisiminiau, kad kambaryje palikau automobilio raktus. O tai reiškė, kad turiu grįžti į vidų. Aišku, jinai vėl stovėjo tarp durų. Nežinau, ką jinai darė per tas kelias sekundes, kol buvau nusisukęs, bet buvo dar labiau susivėlusi. Be to, rūkė. Jos lūpos buvo putlios, pirštai ilgi, o rankos per grakščios. Pagalvojau, kad jeigu jinai mane pabučiuotų, turbūt numirčiau.

Kai priėjau, jinai pasakė „atsiprašau“, nesupratau, už ką. Turbūt suvokė, kad galėtų mane nužudyti vien bučiniu. Bet turbūt niekada nebūtų to dariusi, nes gaila cigaretės.

Jos kaklas buvo toks ilgas, atrodė švelnus, jei paliesčiau, numirčiau. Prisižadėjau niekada to nedaryti.

Ji tikrai be reikalo buvo prisikabinusi tiek grandinėlių su visokių spalvų ir dydžių kristalo burbulais. Ant jos kūno visi burbulai atrodė tamsesni, nei buvo iš tikrųjų. Pakėliau vieną pažiūrėti. Atitrauktas nuo jos kristalas pasidarė ryškiai raudonas, per daug permatomas, lyg praradęs atramą. Nemėgau daiktų, kurie buvo lyg be esmės, todėl paleidau karoliuką. Jis buvo toks sunkus, kad atsitrenkęs į jos krūtinę barkštelėjo.

Nesupratau, kam jai reikia ant savęs susikabinti šituos stiklus. Neabejoju, jinai žino, kad suteikia jiems gyvybę, kad be jos jie – niekas. Bet juk negali visko, kas be tavęs yra beprasmiai, visą laiką nešiotis su savimi. Pagalvojau, kad turbūt ji yra labai geras žmogus, nes be jokio pasipriešinimo esmę suteikė ir man, padarė mane dar vienu dirbtiniu kristalu, kuris atskirtas nuo jos tampa ryškus, peršviečiamas ir niekam nereikalingas.

Turbūt prieš ją stovėjau gana ilgai, nes ji baigė vieną ir prisidegė kitą cigaretę. Tada priėjo ir mane pastūmė. Taip netikėtai, kad aš vos nepargriuvau.

„1:1“, pasakė ir įėjo į vidų.

Man labai norėjosi persverti rezultatą savo naudai. Atkeršyti, parodyti, kas stipresnis. Ir ją paliesti. Priversti ją vėl paliesti mane. Bet ji dingo, niekaip negalėjau suprasti, kur. Pabandžiau ieškoti, nors sau sakiau, kad vaikštau be jokio tikslo, tiesiog šiaip sau. Kiek žinau, be tikslo vaikščioti neuždrausta. Ieškoti – irgi. Ar neuždrausta rasti – nežinau.


* * *

Antrą kartą ją pamačiau po kokių pusės metų. Buvo eilinė diena. Kai atsikėliau, buvo dar tamsu. Nemačiau, kur einu, užlipau ant kažko ir tą kažką sutraiškiau. Nei kiek nebuvo gaila, tegu nesimėto, kur nereikia.

Meluoju, iš tikrųjų man buvo labai gaila. Gaila, kad taip padariau. Aš visą laiką visus mindžiau, ir dėl to savęs nekenčiau. Nekenčiau, kad laikau save už juos geresniu, aukštesniu, labiau vertu meilės ir pripažinimo.

Aš sumindžiau savo brolį. Jis nebuvo mano tikras brolis. Mano mama susirado kitą vyrą, kai man buvo penkeri. Mama buvo labai graži, ir nors jos viena koja buvo trumpesnė už kitą, tai jai netrukdė, priešingai, suteikė ypatingo seksualumo. Aš niekada nemėgau ir visada gėdijausi savo mamos. Nors ir labai mylėjau, buvau priverstas pripažinti, kad ji ne tik miegojo su visais vyrais iš eilės (nors tai ir ne mano reikalas), bet dar ir buvo visiškai kvaila.

Nežinau, kodėl jai dievas nedavė nieko – nei grožio, nei proto. Paaugęs sužinojau apie kompensavimo teoriją. Bet ir po to nesupratau, ką jai dievas davė, kad galėtų kompensuoti tai, ko neturi. Mama sakė, kad mane. Nemanau, kad esu bent ko nors vertas. Todėl motinos noras mane sudievinti man buvo dar vienas jos kvailumo įrodymas. Niekada nenorėjau būti toks, kaip ji, bet, deja, buvau. Toks pat negražus, taip pat miegojau su visomis moterimis. Lygiai taip, kaip ji, negalėjau gerai ištarti r raidės, turėjau tokias pat nesimetriškas ausis ir kreivą dešiniosios rankos nykštį.

Kai man buvo penkeri, dievas nutarė dar kartą apdovanoti mano motiną – atsiuntė jai liesą ir visada prakaituotą, bet labai taupų ir mokantį rašyti eiles vyrą. Jis buvo toks pat kvailas, kaip ir motina, nors ir daug geriau suprato, kas vyksta pasaulyje. Vyras ėmė nuolat kartoti, kad jei ne šiemet, tai kitąmet tikrai gaus Nobelio premiją. Bet kitais metais gavo džiovą, niekas nesuprato, iš kur, gal užsikrėtė nuo knygų. Esu skaitęs, kad knygų lapai kartais, tyčia ar netyčia, būna užnuodyti. Tuoj pat ir mirė, o tada dievas mano motiną apdovanojo trečią kartą – atsiuntė jai mano brolį.

Brolis nuo gimimo buvo toks pat liesas ir prakaituotas, kaip jo tėvas. Mane tai erzino, nes privertė galvoti, kas, ką ir iš ko paveldėjo. Tik tada supratau, kad aš tėvo neturėjau niekada. Genetikai kaip susitarę dėstė savo teorijas, vienas panašesnes į kitas, o aš neatitikau nė vienos. Aš iš savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei drąsos, nei meilės sau. Nieko. Todėl visą laiką toks ir buvau vienodas, vientisas, paprastas ir visų mylimas.

Mano brolis buvo visai kitoks – net ir suaugęs liko amžina dilema sau ir kitiems, nepertraukiama abejonė, nesibaigiantys kraštutinumai, nepaliaujami maniakinės depresijos priepuoliai. Aš jam to visada pavydėjau. Ilgainiui nebegalėjau normaliai gyventi, niekam daugiau nebeturėjau nei laiko, nei energijos. Todėl brolį sumindžiau. Tai padaryti nebuvo sunku. Kai jis nuo agorafobijos perėjo į klaustrofobijos fazę, padariau taip, kad jis užstrigtų lifte. Ir užstrigo.

Viską gerai apgalvojau, buvo pusiaudienis, kai nėra nei žmonių, nei meistrų. Lifte jis prasėdėjo porą valandų, visas apsidraskė ir priduso. Bet pasveiko. Jo kraštutinumai taip ir liko tame lifte, net ir po, kai šiaip ne taip jį iš ten iškrapštė. Traukti reikėjo jėga, nes jis užsispyrė ir nenorėjo išeiti. Meistrams tai nė kiek nerūpėjo, jie pataisė liftą ir išvažiavo. Niekas nenorėjo dirbti ne savo darbo. Tik nesakykite, kad dabar tokie laikai. Kitokių laikų niekada nebuvo.

iliustracija
Bronius Gražys. „Įvykis“.
2011

Brolį iš lifto išvijo kaimynai. Tiesiog primušė ir išmetė. Visą likusį gyvenimą mama kaltino būtent juos. Mane tai erzino. Manau, jūs mane puikiai suprantate, nes visi nori būti įvertinti pagal nuopelnus. Bet tokia jau ta motinos meilė. Nesvarbu, ką vaikai padaro, pasiekia neįmanomas aukštumas ar lieka visiškomis padugnėmis, motinos juos vis tiek myli. Tai dar viena priežastis, kodėl vaikai nekenčia savo motinų.

Taigi, brolis pasveiko, pasidarė lygus ir vienodas, todėl jau po pusės metų jį visi pamiršo. Nieko keisto, niekas nepastebi plokštumos. Niekada nesu girdėjęs, kad kas važiuotų pažiūrėti lygumos – visi kaip susitarę grūdasi į kalnus lyg norėdami įrodyti, kad nelygumas yra savaiminė vertybė. Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu, ką, visi patiki.


* * *

Prisiminęs istoriją su broliu susinervinau ir net nežiūrėjau, ką sutraiškiau šį kartą. Pakėliau kilimą ir tą kažką koja po juo sustūmiau. Pasidariau kavos, užmiršau, kad dar neįsipyliau pieno, ir nusideginau lūpas.

Aš kartais dirbu kitur, todėl man reikia skristi lėktuvu. Labai bijau. Mačiau daug filmų, kai lėktuve prie vyro prisėda nerealaus grožio moteris, jie kalbasi, vyras atrodo laimingas. Blogiausia, kad ir išlipę iš lėktuvo jie neužbaigia istorijos, kur nors eina ir ką nors veikia, ir dažniausiai tai baigiasi blogai. To aš ir bijau, todėl lėktuve stengiuosi atsisėsti šalia vyro arba negražios moters. Net jei nusileidus su ja tektų kur nors eiti, tai būtų daug paprasčiau, nei eiti su gražia.

Man apskritai nepatinka grožis. Man visi sako, kad aš gražus. Bet man tai nė kiek nepatinka. Dar labiau man nepatinka, kai sako, kad mano gražios rankos, ausys ar dar kas nors, nes mane tai pradeda skaidyti.

Į lėktuvą nepavėlavau, atėjau pačiu laiku. Dalis vietų jau buvo užimta, todėl ramiai įsitaisiau prie apkūnios ponios su vaiku. Aišku, vaikas leidžiantis lėktuvui verks (žinau tai ne todėl, kad sugebu numatyti ateitį. Tiesiog taip visada būna). Bet negali viešoje erdvėje tikėtis idealių sąlygų.

Užsikišau ausis ausinėmis, iki maksimumo padidinau garsą ir užsimerkiau. Mėgstu užmigti, kai muzika tokia garsi, kad sąmoningai užsiblokuoji ir nustoji ją girdėti.

Kai ponia su vaiku pradėjo tiek maltis, kad nebegalėjau ištverti, atsimerkiau. Iškart pagalvojau, kad sapnuoju. Ponia su vaiku rankiojo savo daiktus, šalia manęs stovėjo ji, o stiuardesė maloniai aiškino, kad įvyko klaida, kad vaikams prie avarinio išėjimo sėdėti negalima, todėl ji priversta sukeisti keleivius vietomis.

Ramiai sau sapnavau toliau. Ko bijoti, jei čia tik sapnas?

Ji iškart pasakė, kad jos vardas Silvija. Nors vardas tikrai negražus, jai tiko.

– Oho, koks gražus vardas, – pasakiau maloniai. Mama mane mokė, kad turiu būti mandagus. Nežinau, ar ir sapne galioja tos pačios taisyklės, bet dėl visa ko pasistengiau atrodyti kuo normalesnis. Manau, net sapne reikia imtis visų atsargumo priemonių.

Ji buvo su tais pačiais karoliais. Ką padarysi.

– Tavo gražios akys, – pasakė Silvija. Aš ja galutinai nusivyliau. Jaučiausi kaip dalinė iškamša, kai nupjauna stirnos galvą, tinkamai paruošia ir pakabina ant sienos, kad visi galėtų pasigrožėti. Tada visi sako: „Kokios gražios stirnos akys.“ Negalima kalbėti apie akis. Žmonės po mirties nenori aukoti širdies ir akių. Plaučius ar kepenis – prašom, tik ne akis. Akys – sielos veidrodis. Jei jau taip, tai stirnų sielos yra blizgančios. Atrodo linksmos ir laimingos, nors netikiu, kad jos iš tikrųjų galėtų kuo nors džiaugtis. Negali džiaugtis, jei ko nors neturi, ypač jei neturi viso likusio kūno.

Aš nežinau, gal jos turi ir kitą kūno dalį, bet ji išlindusi per sieną į kitą kambarį. Negaliu patikrinti. Kai nueinu pažiūrėti, kitame kambaryje tos kitos dalies nebūna, bet tai nereiškia, kad jos ten nebūna ir kai aš iš kambario išeinu. Bet nesvarbu. Svarbiausia akys.

Visa ši situacija mane nuteikė gana romantiškai, todėl paklausiau:

– Nori, eilėraštį pasakysiu?

Ji ne tik nieko neatsakė, nekrustelėjo nė vienas veido raumuo. Turbūt netikėjo, kad kalbu rimtai. Ji manęs dar nepažįsta, o jau viską apie mane žino. Kažin, iš kur?

– Sakau? – dėl visa ko pasitikslinau.

– Sakyk, – atsakė gana ironiškai. O be reikalo, nes buvau pa­ruošęs gana gražų eilėraštį. Tik labai birbė variklis, reikėjo rėkti, kas gal ne visai atitiko eilėraščio nuotaiką. Bet jau sakiau, kad viešoje erdvėje nėra ko tikėtis idealių sąlygų.

– Tiesiai laikant galvą ir kaklą,

te stuomuo jam nė kiek nesuvirpa;

žvilgsnį nosies galiukan nukreipęs,

jis tegu nesidairo į šonus.*

Silvija nusijuokė (gal jūs suprantat, kas čia juokinga, nes aš tai nesuprantu), ir paklausė:

– Tu parašei?

– Šitą eilėraštį parašiau aš. Po to jį persispausdino induistai.

Silvija ir toliau šypsojosi. Todėl paklausiau:

– Netiki? Be reikalo. Reikia tikėti tuo, ką tau sako.

– Mano močiutė mirė būdama 99-erių. Likus metams iki mirties ji pradėjo dainuoti. Beveik taip pat gražiai, kaip Pavarotis. Niekas negalėjo suprasti, kas čia vyksta, nes iki tol ji neturėjo nei balso, nei klausos. Vežiojo pas visokius gydytojus, bet niekas negalėjo rasti jokios ligos. Taip ir mirė dainuodama, o gal ir nuo paties dainavimo, nes kitos priežasties niekas nenustatė.

Pagalvojau, kad istorija tikrai įdomi, tik ne visai supratau, kaip ji susijusi su mano eilėraščiu. Matyt, nuo dainavimo jai surakindavo kaklą, ir ji net ir labai norėdama negalėjo pasukti galvos. Visus metus.

Neatsimenu, kada taip norėjau ką nors paliesti. Bet bijojau, kad jei ją paliesiu, sprogs širdis arba įvyks dar didesnė katastrofa, gal net nukris lėktuvas. Negerai, jei dėl mano norų žūtų žmonių, todėl sėdėjau nejudėdamas ir nieko neliečiau.


Nieko ypatinga, kad įsimylėjau. Ne pirmas kartas. Kai įsimyli ne pirmą kartą, žinai, kas bus, nes meilės viena nuo kitos nesiskiria.

Iliuminatorius buvo apšalęs, nepermatomas. Mane tai erzino. Langai turi būti permatomi.

– Matai ką nors? – paklausė Silvija.

– Ne, – pasakiau piktai, lyg ji būtų dėl to kalta.

Dėl visa ko paklausiau:

– Tu nesergi leukemija?

– Dar vienas klausimas, ir paprašysiu stiuardesės, kad mane persodintų kitur.

Nežinau, kodėl jinai užpyko. Paklausiau tik todėl, kad norėjau žinoti, ar tai nebus eilinė meilės istorija, kaip filmuose, kai vienas iš veikėjų miršta, o kitas beveik neverkia, verkia tik žiūrovai. Man atrodo, kad jiems tikrai nėra ko verkti.

Silvija apsimetė, kad skaito knygą. Žinau, kad apsimetė, nes nevertė puslapių. Truputį pasilenkiau jos link, nes norėjau pažiūrėti, kas parašyta knygoje. Nebuvo jokio teksto, tik pilies nuotrauka.

Dažniausiai žmonės pilis stato iš:

• smėlio;

• sniego;

• oro.

Nežinau, kurios stovi ilgiausiai. Bet nebūtinai tos, kurios stovi ilgiausiai, yra gražiausios. O šita buvo graži. Ji buvo pastatyta iš spalvotų plastikinių kamuoliukų. Apačioje maži, o į viršų vis didėjo. Vietoj bokštų buvo tiesiog dideli burbulai.

– Aš norėčiau tokioje pilyje gyventi, – pasakiau Silvijai.

– Tik tavęs ten ir trūksta, – nusijuokė ji.

Man patiko galvoti, kad vos aš į pilį įeičiau, ji sugriūtų, o kamuoliukai lėtai ir ilgai birtų ant manęs. Nemėgstu amžinų dalykų. Viskas, kas amžina, nuobodu. Moteris, kurios pasako „mylėsiu tave amžinai“, palieku tą pačią sekundę. Nieko neaiškinu, tiesiog atsistoju ir išeinu. Tarpduryje sustoju, atsisuku ir paskutinį kartą į jas pažiūriu. Mačiau tokią sceną filme, man ji pasirodė labai graži, todėl dabar ir aš taip darau. Skleidžiu grožį...


____________________________________
* „Bhagavadgyta“. Vertė Alfonsas Bukontas. – Vilnius: Vaga, 1999, p. 193.


 

Skaitytojų vertinimai


82682. hmm..2012-02-26 19:29
lengvas ekspresyvus stilius. Manau vėliau perskaitytsiu

82734. Vita :-) 2012-02-27 11:17
Man patinka rasti save, kitų parašytuose tekstuose. Manau, daugybė žmonių taip jaučia ir panašiai jaučiasi, tik ne visi moka tai įvardinti ir užrašyti(ir nereikia, kad visi mokėtų :)). Lauksiu naujo romano :)

82738. muse 2012-02-27 12:35
naujas talentas? Nuostabus stilius, juodas humoras, švelniai atskiestas šiandien tokiu madingu cinizmu - manau, kad tai viena geriausių paskutiniais metais mano skaitytų prozininkių... nors tu ką..

82750. ups! 2012-02-27 13:38
prisipažinsiu, patinka man tokia romano forma... be nereikalingų žodžių. Nepanašu į debiutą. Rašo kaip patyrusi autorė, nors nieko apie ją nesu girdėjus. Kas kaltas? Mano klausa gal?

Visgi džiaugiuosi, kad kultūra atsigauna sulig naujaja kūrėjų karta. Sėkmės autorei.

82766. neužkibau2012-02-27 14:53
Labai daug trafaretinių frazių ir mąstymo, pernelyg daug, tai jau nebestebina...

82787. ...2012-02-27 18:14
But if I see no value in the world as I behold it, nothing that I want to keep as mine or search for as a goal, it will depart from me. For I have not sought for illusions to replace the truth.

82791. et 2012-02-27 18:27
kad ir kaip norėjau prikibti, neradau prie ko. Perskaičiau su malonumu. - O ji padalino. Padalino mane į prieš tai buvusį ir į tą, kuris prasidėjau vos ją paskaitęs:) .

82949. Trys šimtai dešimt2012-02-29 00:41
Puikiai. Žaidžia paradoksais, bet taip tik prisideda prie teksto gelmės. Ir alegorijos šauniai įkomponuotos: "Nieko keisto, niekas nepastebi plokštumos. Niekada nesu girdėjęs, kad kas važiuotų pažiūrėti lygumos – visi kaip susitarę grūdasi į kalnus lyg norėdami įrodyti, kad nelygumas yra savaiminė vertybė. Kai daug kas įrodinėja, nesvarbu, ką, visi patiki." Šito spaudai rengiamo romano, matyt, neišeis aplenkti.

82967. Jau2012-02-29 12:57
toks savitas stilius, kad neatskirti nuo pries 30-40 metu buvusio madingo stiliaus, o skaitant sirdis sala lyg nuo kiemo pletku. Nepaisant to - pagarba kurejai: vien uz kantrybę nusėdėti visa ta rasant.

83059. aha :-) 2012-03-01 16:02
pavydas bambą graužia?

83102. >83059.2012-03-02 12:02
Gali taip galvoti, nes visa tavo pazinta literatura tilpo lietuviskoje periodineje spaudoje ir keletoje knygu,tiketina ypac algebroje:)))

83153. patiko2012-03-02 22:03
taupu, aišku, ne nuobodu ir originalu. Aprašomas herojus yra labai gerai perkąstas riešutas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:55:47 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba