Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-02-24 nr. 3368

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• BRONIUS GRAŽYS51
• 2011 metų Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatai1
• EUGENIJUS ANTANAS CUKERMANAS
• MARIJA JOCIŪTĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• VLADAS BRAZIŪNAS11

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RITA NOMICAITĖ.
Didumo ilgesys
8
• TRUMPA KRONIKA

PUBLICISTIKA 
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Guriniai, IV
5
• VIKTORIJA DAUJOTYTĖ.
Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė
3

KNYGOS 
 JŪRATĖ ČERŠKUTĖ.
Asmeninės, ergo, subjektyvios haute couture paieškos 2011 m. lietuvių literatūroje
11
• VAINIUS BAKAS.
Apie tai, kas buvo pastebėta ir pražiūrėta...
14
• KĘSTUTIS PETRAUSKIS.
Romanas su vėjeliu
3
• Rašytojai išrinko pastarųjų 200 metų geriausias knygas25
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Neramiosios kirmėlės ir šliužai
2

TEATRAS 
• DAIVA ŠABASEVIČIENĖ kalbasi su dailininke LAURA LUIŠAITYTE.
Gyvenime mane gąsdina perteklius
5

MUZIKA 
• SIGITAS MICKIS.
Vasario 16-osios koncertas su kabliuku
8

PAVELDAS 
• ROLANDAS VIČYS.
Lietuvos modernioji tapyba restauratoriaus akimis
3

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Sekmadienis, vasario 19, LTV-LTV284

POEZIJA 
• ADA BURZDŽIŪTĖ4

PROZA 
• RASA AŠKINYTĖ.
Žmogus, kuriam nieko nereikėjo
12

VERTIMAI 
• IHAR BABKOU.
Eilėraščiai iš rinkinio „Užmigti, pabusti, klausytis žuvų balsų“
8

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
10 + ∞
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Taiki rokenrolo laisvė
11
• TOMAS TAŠKAUSKAS.
Kur dingo Maironio barzda?
3
• JENS LILJESTRAND.
Mūsų laikų nežinomas karys

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• DANUTĖ GAMBICKAITĖ.
Apie laiką
1

IN MEMORIAM 
• VYTAUTAS VITKAUSKAS
1935 08 01 – 2012 02 18

SKELBIMAI 
• Skelbiamas 2012 m. „Pirmosios knygos“ konkursas
• Jono Avyžiaus literatūros premija

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
ES parama skatina Lietuvos kūrybinių ir kultūrinių industrijų pažangą
5
• Apie kultūra grindžiamo kūrybingumo ir kūrybos ekonomikos prioritetus7

KITOKIA GRAFIKA 
• VYTAUTAS BAJORAS ir JUSTAS PETKEVIČIUS.
Didelis Marės pasaulis
5

DE PROFUNDIS
„klausykitės šliužai amžinybės skambėjimo“
Vytautas P. Bložė
 
• SVAJŪNAS KUNCAITIS.
Pirmadienis kaip sapnas
3
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir...

Skaitytojų rašiojimai 
• Devyniasdešimt septintoji savaitė744

KNYGOS

Asmeninės, ergo, subjektyvios haute couture paieškos 2011 m. lietuvių literatūroje

JŪRATĖ ČERŠKUTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
A. Petrauskaitės
nuotrauka


Šių metų tradicinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto literatūrologų pokalbio apie praėjusių 2011 m. knygas tema – Tikro lietuvio neieškant (tarsi lyg ir draudžianti ieškoti to lietuvio, ir dargi tikro) –­ iš tiesų smagiai, truputį žaismingai leido ieškoti ko nors, kas būtų nelietuviška ir šiek tiek netikra. Tas leidimas iškilo keistu, atrodytų, nieko bendra su literatūra neturinčiu pavidalu –­ mados ir kvepalų pasaulio terminija. Visiškai spontaniškai akiraty atsidūrė tokie grakštūs dariniai kaip haute couture (aukštoji mada, meno kūrinys, vienetinė gamyba)* ir pret-a-porter/ready-to-wear (masinė, fabrikinė produkcija, atspindinti vartotojų poreikius ir kurianti pagrindines tendencijas). Tik paskui pagalvojau, kaip tiksliai šie žodelyčiai apibūdina tai, kas ilgai laiką mano mintyse buvo juoda ir baisi dėmė „nežinau ką ir kaip pasakyti apie praėjusių metų knygas, kaip visa tai struktūruoti ir įvertinti“. Ne tik apibūdina, bet ir sykiu labai aiškiai struktūruoja visus perskaitytus tekstus, suteikia jiems vardus ir tampa žaismingu pakaitalu tai vis dar egzistuojančiai skirčiai aukštoji literatūra – populiarioji literatūra.

Bendras įspūdis, mąstant apie perskaitytas praėjusių metų knygas, susidaro toks: tai buvo nepralenkiami pret-a-porter metai. Viskas skirta dėvėti, vartoti, daug kas pažįstama, atpažįstama, jau girdėta, jau skaityta, aidi, ataidi, persikloja ir t. t. Ryškiausiai ši tendencija, bent jau man, juntama prozos lauke, arba, mados terminija tariant, prozos boutique.

Įžengus į jį ir apžvelgus jo erdves, mane užplūsta neviltis, kad romano-įvykio, to vienintelio ir „paties paties“, nėra; ir štai tą akimirką, kovodama su neviltimi, prisimenu vieno mielo kolegos raminimą, ar veikiau tokią atsidūstant ištartą ištarmę: esą, nebūk gi tu naivi, literatūroje jau seniai nebėra knygų-įvykių. Bet tai negelbsti ir man nepadeda – matyt, vis dar iš jaunatviško entuziazmo ir to neabejotino naivumo manęs neapleidžia knygos-įvykio noras. Tad pradedu įdėmesnę boutique apžiūrą.

Su dideliu entuziazmu, įkvėpta sklandančios susižavėjusių aplinkinių reakcijos, puoliau skaityti Herkaus Kunčiaus romaną „Lietuvis Vilniuje“, o perskaičiusi sau tyliai nutariau, kad, matyt, jau esu visiškai, o šiuo metu – itin ir gal jau net nepagydomai – sugadinta Ričardo Gavelio, su kuriuo gyvenu kožną savo dieną, todėl šitas Kunčiaus romanas man pasirodė it kažkoks keistas Gavelio ir Jurgio Kunčino pasakojimų apie Vilnių lydinys, žinoma, perkeltas į Valstybės tūkstantmetį gyvenantį ir švenčiantį Vilnių ir pripildytas dabartinio sostinės Senamiesčio „žvaigždžių“ – Roželės, Urniežiaus aka kunigaikščio Vildaugo, Sniego žmogaus ir kitų tikrų ir pramanytų, įtikinančių ir nelabai personažų bei istorijų. Nepaisant to, pagyros Kunčiui už tai, kad tekstas paskaitomas, t. y. dėvimas, ir nenužudantis skaitytojo ar neleidžiantis mesti knygos šonan.

Visiška priešingybė jam būtų nepaskaitomasis, taip lengvai nedėvimas Andrius Jakučiūnas ir jo „Lalagė“. Besi­kamuodama ir lėtai slinkdama tekstu –­­ mane, kaip trumparegę, labai vargina ištisinės eilutės be jokio dialoginio ato­kvėpio – esu priversta manyti, kad tai neabejotinas haute couture. Juk neįprastas kirpimas, t. y. struktūra – knyga prasideda nuo vidurio ir baigiasi gal vidury­je, apsukusi apsakymų vainiką (ak, koks gražus žanrinis įvardijimas!). Bemąstant apie tą aukštąją madą ir „Lalagę“, netikėtai į galvą šauna kitas palyginimas, įpras­tas parfumerijoje – nišinė. Ir iškart prisimenu vieną labai tikslų keistų kvepalų apibūdinimą, kurį išsakė tikra parfumerinė nosis: „nemylinčio žmogaus kvapas ir nemylinčio žmogaus kvepalai. Tarsi ir įdomu, gal net labai, bet kvėpintis visiškai netraukia“. „Voilà!“ – manau sau: juk čia visai taip pat kaip ir man su Jakučiūno tekstu. Gal ir įdomu, bet skaityti, o juolab įveikti viską vienu užmoju ir iki galo niekaip netraukia. Žinoma, įdomi ir „kabinanti“ stilistinė raiška: keisčiausi žodeliai žodelyčiai, ypatingas pasakojimo būdas, kartais net nupurtanti savo įkyriu preciziškumu, atidumu ir pedantiškumu, ir prie kiekvieno judesio, detalės ar daiktų akylai prikibęs pasakotojo žvilgsnis. Jakučiūnas, kaip prityręs ir išrankus haute couture meistras, yra ypač atidus, rinkdamasis medžiagas ir keistus jų „sukirpimus“, derinius savo vienetiniam tekstui. Įdomu, bet nedėvima, o juolab –­ netendencinga. Bent jau dabar, kas bus po metų kitų – negali žinoti. Tačiau drąsiai sakau, kad „Lalagė“ verta būti haute couture už savo nepadėvimumą, t. y. nepaskaitomumą, ir už tai, kad tame tekste slypi keista jo trauka, svaiginimas ir svaigumas, jei įklimpsti į jį iki „dugno“, ir neabejotinai įdomūs naratyvinio naujumo grūdeliai.

Būtent tų novatoriškumo grūdelių ar sėklyčių pasigedau Lauros Sintijos Černiauskaitės romane „Medaus mėnuo“. Žinoma, tenka pripažinti, kad šiuo romanu tarsi šiek tiek grįžtama aukštyn, „Kvėpavimo į marmurą“ kartelės link, bet vis tiek ne taip, mat viskas jau atrodo girdėta ir netgi nuspėjama, regisi kaip autorės savęs perrašymas. Niekur neauganti ir užklimpusi stilistika, ta pati, per visas knygas keliaujanti moters dvasinių ir kūniškų jausmų bei potyrių metaforika, atrodytų, tie patys dvasinių ieškojimų keliai ir trajektorijos – bridimas sniegu plento link, ir, žinoma, būtinai bent vienas sociumo atstumtasis („Kvėpavime į marmurą“ buvo Ilja, dabar –­ Arkadijus: atrodo, kad vos ne vadovėliškai tas kitoniškumas pabrėžiamas nelietuviškais vardais.) Žinoma, knyga lengvai skaitoma ir bus tikrai populiari, ypač kai josios autorė būtent už šį romaną apdovanota Jurgos Ivanauskaitės premija.

iliustracija
Le drapage du corsage chez Worth, 1907

Visiška Černiauskaitės opozicija –­ Undinė Radzevičiūtė ir jos mažosios istorijos „Baden Badeno nebus“. Kaip ir, anot Kęstučio Navako, įprasta atokiai nuo literatūros magistralių esančiai autorei – lakoniška, trumpa, detalu, tikslu, visos pasakojimo elementų dozės tiksliai apskaičiuotos, ironijos kiekis irgi skaniai dozuojamas. Dera pastebėti, kad Radzevičiūtė moka taupiai vartodama žodžius pasakyti taikliai ir iš esmės. Jos istorijos, ar veikiau – mizanscenos, yra kupinos išskirtinių aplinkybių, lemtingų įvykių, reikšmingų detalių, dėl kurių skaitytojas patiria paslaptimis sproginėjantį skaitymo malonumą. „Baden Badeno nebus“ skaitoma – peržengus pirminį atmetimo slenkstį, kad visa tai jau žinoma, skaityta, girdėta, o gal net ir matyta – lengvai ir paprastai. Praėjusių metų prozos boutique tai buvo viena iš geriausių knygų, elegantiškas pret-a-porter su subtiliomis ir kilmingomis haute couture užuo­minomis.

Dėmesį atkreipiau į įdomią ir išsiskiriančią prozos debiutantės Jurgos Tumasonytės pirmąją knygą „Dirbtinė muselė“. Irgi teisingas ir todėl „skanus“ haute couture ir pret-a-porter derinys. Autorė moka įdomiai pasakoti, siužetas intriguojantis, pasakojimo būdas, iš pažiūros atrodantis kaip neutralus ir pernelyg paprastas, iš tiesų yra lakus ir varantis siužetą pirmyn. Pasakojimas kupinas smagių siurrealistinių įtrūkių, magiškojo realizmo daiktų ir mielos lengvos žmogiškojo tipo ir žmogiškųjų santykių bei situacijų dekonstrukcijos.

Atskirą prozos boutique erdvę užima memuaristinė, dokumentinė literatūra. Šioje erdvėje rikiuojasi Romualdo Granausko „Trys vienatvės“ kartu su Audronės Girdzijauskaitės portretų metmenimis „Nutolę balsai“. Skaitoma maloniai ir lengvai, o ir begal įdomu, nes rašoma apie realius žmones – juk kitų žmonių gyvenimas visada yra įdomiausias ir skaitomiausias, t. y. dėvimiausias, dalykas. Prie šių knygų dar priskirčiau ir Rūtos Oginskaitės knygą „Metai su aktoriumi Vladu Bagdonu“; prigultų čia ir Ramunės Marcinkevičiūtės sudaryta knyga „Patirčių realizmas“ apie Dalią Tamulevičiūtę; turbūt čia pridėčiau ir man bene įdomiausią praėjusių metų memuaristikos atradimą – menotyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės pastangomis ir dideliu triūsu išleistą knygą apie dailininkę Barborą Didžiokienę „Mažosios dailininkės prisiminimai“, kurios pagrindas – pačios Barboros Didžiokienės rašyti atsiminimai.

Eseistikos erdvė šiemet atrodo tuštoka ir šiek tiek padėvėta, toks savotiškas second hand. Jame „užkliuvo“ tik pora knygų. Tai jau dėvėti, t. y. skaityti, Sigito Parulskio tekstai, pažįstami skaitytojams iš interneto dienraščių ir sugulę knygon „Prieš mirtį norisi švelnaus“. Taip pat Kęstučio Navako ir Akvilės Žilionytės „Visi laiškai – žirafos“, metų sandūroje išleisti atskira knyga, o iki tol nemãža laiko džiuginę „Šiaurės Atėnų“ skaitytojus. Tekstai veik nekeisti ir neperrašyti, tik papildyti originaliomis Vitalio Čepkausko iliustracijomis. Tenka pripažinti, kad prie dendiško ir grakštaus susirašinėtojų tono, prancūziško konteksto jos tinka, tad autoriams vertėtų pagalvoti ir apie garsinę pusę – kompaktinę gražiausių knygos meliodijų plokštelę.

Tad peržvelgus esė lentynėlę akivaizdu, kad po pernai buvusių gausių, turtingų ir ryškių stipriausių eseistų antrųjų tomų metų, šiemet šitoj padangėj – štilis ir ramybė. Sakoma, kad tyla būna tik prieš audrą. Tikiuosi, kad toji audra dar bus.


Visai kiti ir tikrai meniški haute couture reikalai, mano manymu, yra poe­zijos salone. Čia pret-a-porter dalykėlių nepalyginti mažiau, o meistrystės pavyzdžių nelyginamai daugiau – visų pirma, Donaldas Kajokas ir „Kurčiam asiliukui“. Tituluoju sau jį metų poezijos haute couture meistru. Panašu, kad Kajokas, būdamas savo įprastame talpaus ir taupaus žodžio kelyje, yra tarsi pakeliui į kažkokį naują minimalizmo ir iš žodžių veik visiškai išlaisvinančios išminties etapą.

Toliau rikiuočiau išmokusį nebūti Marių Buroką. Stabiliai egzistencišką Eugenijų Ališanką, sakantį jeigu, ir klasiškai „jonynišką“ Antaną A. Jonyną, tūnantį „Kambaryje“. Debiutantiškai itin gerą Aidą Jurašių ir jo „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymo“ nuotykius.

Apskritai, perskaičius 2011 m. poezijos knygas, įspūdis lieka šviesus ir geras. Tvirtos ir geros, gerai parašytos poezijos tikrai esti, ir tai aiškus ženklas, kad jos bus ir ateityje.

Tad, reziumuojant šį kuklų savo subjektyvių išpažinimų aprašą ir baigiant kelionę po literatūros boutique, būtų galima pabrėžti, kad haute couture ir pret-a-porter proporcijos prozos ir poezijos laukuose tarsi išsibalansuoja, nors tendencija daugiau nei akivaizdi – masinio ir tendencingo dėvėjimo principas ima viršų prieš tekstą, kaip išskirtinį ir ištobulintą meno kūrinį. Atrodo, kad lietuvių literatūra toliau nepaliaujamai ir gan sėkmingai gravituoja jau prieš porą metų diagnozuoto glamūrėjimo link – tai turbūt nesąmoningai liudija bei atspindi ir manosios metaforos. Tačiau jame retkarčiais pasitaiko ir tikrų knygų-įvykių, tikrų aukštos literatūrinės meistrystės pavyzdžių.


____________________________________
* Norėčiau atkreipti mielų skaitytojų dėmesį, kad haute couture sąvoka vartojama veik tiksliai pagal apibrėžimą, be jokių konotacijų ar juolab lietuviškųjų „kutiūro“ kontekstų, kuriuos labai aiškiai būtų galima apibrėžti keliais garsiais ir visai Lietuvai žinomais vardais (pradedant „Stiliumi“ ir baigiant...). Būtent šios sąsajos šitame tekste griežtai atsisakoma.


 

Skaitytojų vertinimai


82653. nerka2012-02-26 16:14
literatūrologinės čerškutės savokos: otkutiūr, pretaporter... provincinis snobizmas, ir daugiau nieko

82677. Kėdainių dainius2012-02-26 19:10
Ei, o kodėl nieko neparašyta apie didingą Zitos Čepaitės kūrinį ir kaip jis atsidūrė šioje draugijoje?

82777. skaitytojas2012-02-27 17:12
Kaip srutos ant galvos visokie hante contutre, pret-a- porter, read-to-wear ir t.t.? Nejau lietuvių kalba taip nubiednėjusi?Nė sudilusio skatiko neverti ir tokie išvedžiojimai : tvirtos ir geros, gerai parašytos poezijos tikrai esti... Arba: toliau rikuočiau išmokusį nebūti Marių Buroką...Vis ieško knygos- įvykio, bet kaip surasi, jei žabalas esi...

82779. ragana Kornelija2012-02-27 17:25
Ačiū, Jūrate, perskaičiau susidomėjusi. Joks objektyvas nėra įdomesnis už subjektyvumą, net fotoaparato :)
O tu, Kėdainių dainiau, negi nežinai to gero būdo savo nuomonę apie ką nors pasakyti nutylėjimu?

82790. jona2012-02-27 18:25
Net nežinau kaip pasakyti. Ko gero, mergina išmano apie tai ką rašo, bet man, kaip masinio skaitytojo atstovei /čia aš pati sau tokią misiją pasiskyriau/, nebuvo per daug malonu tokį "šikarną" rašinį skaityti - jaučiausi labai biedna... Nieko, pradės po truputį senėti /bręsti/ ir pačiai nesinorės tokiųefektingų banaliukų. Nesijaučiu labai tvirtai su savo pamokymais - labai gali būti, kad esu stipriai praaugusi amžiaus ribą, kurioje dar pajėgiama tokiais dalykais žavėtis... O su rašytojo Kunčiaus kalvarėnu visai maloniai bendravau jo kelionėje iki pat jo namų šulinio.

82815. franca :-) 2012-02-27 20:49
Man labai patiko sis literaturos palyginimas su bendrinemis mados tendenciju savokomis.

82902. ragana Kornelija2012-02-28 16:26
Jona, mergina yra profesionali literatūrologė, jos duona - išmanyti šituos dalykus. O apie jūsų, kaip sakot, pamokymus, pasakysiu taip: o, kad senatvėje, su visa sukaupta išmintimi, dar pajėgtume žavėtis niekučiais! Būtume tobuli. Aš irgi iš kai kurių žavėjimųsi išaugau, bet laikau tai praradimu, ne kuo nors "į gera".

82964. slyšali zvon, da neznajem gde on...2012-02-29 12:27
haute couture - pagal asmeninį išmatavimą individualiam klientui kuriama brangi aukštoji mada. Literatūroje haute couture atitiktų klasiko-rašytojo laiškas arba eilėraštis parašytas asmeniškai kokiam nors individui. Gal Čerškutė ir profesionali literatūrologė, bet apie skudurus tai nerauk`... vadinti Jakučiūno kelnes kiauru užpakaliu haute couture - mažų mažiausia drąsu

82983. jona2012-02-29 15:25
Dėkavoju raganai Kornelijai Už visai nepiktus pastebėjimus, bet vis tiek pasilieku prie savo nuomonės, kad, turint omenyje, autorės statusą ir suvokimą apie kalbamus dalykus, rašinys, švelniai tariant, yra nesaikingai perkrautas tuo, ką aš pavadinau banaliukais, t.y. jau tarptautiniais tapusiais francūziškais mados ir skonio terminais. Visai įdomu, kad kalbėdama apie literatūros kokybę, Ji pagrindu paėmė tokį žaismingą palyginimą, bet, mano manymu, kai kuriose vietose galėjo pereiti kad ir prie šiek tiek suliaudinto lietuviško varianto - nebūtų taip rėžę ausį. Trumpiau kalbant, - kas per daug, tai nesveika.

83133. eit2012-03-02 15:41
Įdomiiai bei įtaigiai Autorės interpretuotos knygos, jų turiniai, bet leksinė Autorės raiška yra snobiška, manieringa, kupina leksinių svetimybių, vietoje kurių rastume gražių bei suprantamų atitikmenų gimtojoje lietuvių kalboje.

83399. eitui/eitai2012-03-04 23:24
jūs taip pat vartojat svetimžodžius: interpretuotos, leksinė, snobiška, manieringa - kodėl jums nepaieškojus atitikmenų gimtojoje kaimo sodžiaus šnektoje?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:55:14 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba