Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-02 nr. 3369

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EIMUTIS MARKŪNAS25
• Knygos meno konkurso Metų premija10
• DAINIUS LIŠKEVIČIUS7
• STASELĖ JAKUNSKAITĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MARGARET ATWOOD.
Vasaris
12

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Kas yra knygos tėvynė?
4
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas
5
• Vilniaus knygų mugės metu (vasario 23–26 d.)
paskelbti laureatai
3

LITERATŪRA 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Vamzdis manipuliavimui ženklu
3
• Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje
2

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE.
Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

KINAS 
• ANA AUDICKA.
Vyro filmai ir moters romanai
7

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Dress kodo paieškos su pulteliu1

DAILĖ 
• GIEDRĖ LEGOTAITĖ.
Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?
1

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• ALGIRDAS VASERIS4

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Lakštingala
2

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Vakar vakare
1

25 PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Į knygas
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SIMONA SMIRNOVA.
Tribute Lietuva
3
 MEREDITH MELNICK.
Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Kalės vaikai ir yra kalės vaikai

KRONIKA 
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Vilnius – vartai į Žemaitiją

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS SKYRELIS
1936 01 02 – 2012 02 26
2

SKELBIMAI 
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ – akims, protui, sielai5

DE PROFUNDIS
„on jejo ne zamečajet, on vedj knižku izučaet...“
(„jis štai jos nepastebės, mat knygelę skaitinės“)
Folkloras apie nelaimingą meilę knygų mugėje
 
• Rinktiniai bušizmai190

AKTYVIOS JUNGTYS

Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai

MEREDITH MELNICK

[skaityti komentarus]

iliustracija


Penktadienio vakarą Niujorke grupė jaunų žurnalams ir laikraščiams rašančių autorių siurbčiojo brangius gėrimus vieno Soho viešbučių bare, kiekvienas rankose laikė persikų spalvos žurnalą su užrašu ant viršelio iš raidžių formos saldainiukų – „Girl Crush“. Šie žmonės buvo iš puikiai žinomų, netgi legendinių leidinių: „The New York Observer“, „The New Yorker“, „The Paris Review“ ir jie susirinko atšvęsti zino – rankų darbo savos leidybos žurnalo, skirto nedideliam skaitytojų ratui, pasirodymo. Daugeliui žodis „zinas“ pirmiausia asocijuojasi su kopijavimo aparatu pagamintais mėgėjiškais, pogrindiniais, mokslinės fantastikos gerbėjams skirtais leidiniais arba 10-ajame dešimtmetyje aktyvia riot-grrrl kultūra. Atrodytų, kad tokiam leidinio formatui turėtų būti būdingas į akis krintantis mėgėjiškumas ir nedidelė išliekamoji vertė. Tačiau „Girl Crush“, kuriame moterys rašo apie savo moteriškus autoritetus, įrištas į prašmatnų ir stilingą viršelį, o viena iš jame rašančių autorių – Pulitzerio premijos laureatė, romanistė Jennifer Egan. Nei pats zinas, nei jo išleidimo vakarėlis vargiai kam nors būtų pasirodęs panašus į kontrkultūrinį gestą.

„Girl Crush“, redaguojamas Jennos Wortham, „New York Times“ technologijų korespondentės, ir Thessaly La Force, buvusios „The Paris Review“ internetinės versijos redaktorės, iliustruoja zino formato atgimimą, ypač tarp profesionaliosios žiniasklaidos atstovų. Kaip ir jų mėgėjiški pirmtakai, šie zinai yra savarankiškai leidžiami ir turi aiškią viziją, tačiau jiems nesvetimas ir įžymybių kultas bei didesnė masinės kultūros įtaka redaktoriams. Tačiau stebina faktas, kad dažnai tie patys vyrai ir moterys, kurių dieninis darbas – rašyti stambiems žiniasklaidos banginiams, naktimis užsiima nepriklausomais leidiniais. Be „Girl Crush“, verta paminėti „Afterzine“, kurį leidžia „Vanity Fair“ žurnalo skaitmeninio dizaino redaktorius Hamishas Robertsonas; ispanų-italų interjero ziną „Apartamento“, kurio smegenys – žurnalams rašantis Marco Velardi bei mados fotografas Nacho Alegre, taip pat Katie Haegele, laisvai samdomos rašytojos ir korespondentės; leidžiamus zinus „The La-La Theory“ bei „White Elephant“.

Nors jauki ir entuziastinga zinų kultūra egzistuoja dešimtmečius, kaip tik dabar ji pasiekė populiarumo viršūnę. Internetinėje amatų mekoje „Etsy“ šiuo metu galima rasti parduodamus beveik 50 tūkst. skirtingų rankų darbo leidinių, iš kurių maždaug 3 tūkst. įvardyti kaip zinai, ir šis skaičius nuolat auga. „Tai didžiausias pakilimas, matytas per pastaruosius trejus metus, – teigia Joe Bielis, kuriam priklauso „Microcosm Publishing“, viena iš keleto organizuotai dirbančių zinų platintojų pasaulyje, – mus pasiekia daugiau zinų nei bet kada anksčiau.“

Vis dėlto, turint omenyje didelius spausdintinės žiniasklaidos kaštus, kodėl kas nors, o ypač profesionalūs žurnalistai, užsiima leidyba „pasidaryk pats“ principu, o ne naudojasi „Wordpress“ ar „Tumblr“ galimybėmis internete? „Tiesiog taip gera ką nors daryti rankomis, –­ teigia Wortham iš „Girl Crush“. –­ Man įdomu, kaip popkultūra vystosi ir keičiasi internete. Ir nors dienos pabaigoje gali bandyti perpasakoti, kas buvo paskelbta internetiniame tinklaraštyje, bet iš tikrųjų to nebeatgaivinsi. Juk taip malonu laikyti rankose kažką, ką pats sukūrei.“

iliustracija

„Yra tikras malonumas daryti ką nors sudėtinga, – teigia K. Haegele. – O ir kiti įvertina bei žavisi, kai jiems paaiškini, kad viskas susiūta tavo rankomis.“

Lyginant su nenutrūkstamo informacijos srauto internetinės leidybos tendencijomis, zinai išsiskiria ir išliekamąja verte. „Aš didelis spaudos kaip apčiuopiamos apimties leidinių gerbėjas, ypač dėl to, kad mano pagrindinis darbas yra internete, – teigia H. Robertsonas iš „Afterzine“. – Daugybė žmonių mano, kad svetainės puslapis gali ilgėti iki begalybės, tačiau, nors techniškai tai tiesa, jis nuo to ne visada tampa geresnis.“

Taigi, ką galima vadinti zinu? Ir kuo jis skiriasi nuo nedidelio tiražo literatūrinio žurnalo ar atspausdinto interneto dienoraščio (taip pašiepiami kai kurie zinai)? Kriterijai kiekvienu atveju skiriasi, tačiau yra keletas akivaizdžių pagrindinių sąlygų: zinas turi būti leidžiamas savarankiškai ir būti rankų darbo. (Nors sąvoka „rankų darbo“ suprantama labai įvairiai: K. Haegele naudoja rašomąją mašinėlę ir rankomis susiuva lapus bei pati įriša, o Th. La Force „Girl Crush“ laiko rankų darbo, nes ji išmoko naudotis „Adobe InDesign“ programine įranga specialiai tam, kad jį sukurtų.) Zinai dažnai leidžiami gana mažu tiražu, taigi jo kūrėjas paprastai žino visus leidinį įsigijusiuosius. Jie finansuojami asmeninėmis lėšomis ir parduodami nuostolingai arba už tiek, kad pakaktų gamybos kaštams padengti. Juose nėra reklamos, nors kai kuriuose zinuose gali būti reklamuojami kiti zinai. Taip pat nėra nustatytų zino išleidimo terminų. Tradicinio žurnalo redaktorius pasako: „Jau laikas išleisti naują numerį, apie ką rašysim?“, o zino redaktorius sako: „Žinau, apie ką noriu rašyti, taigi laikas leisti naują numerį.“ „Girl Crush“ laikosi šio požiūrio, tą patį galima pasakyti ir apie „Afterzine“ teminius numerius, kuriuose kol kas buvo svarstyta negatyvi erdvė (pirmame numeryje) ir Los Andželas (antrajame).

Puristai gali laikytis įsikibę ir kitokių apibrėžimų. „Man svarbus zinų ryšys su anarchistinėmis, „pasidaryk pats“ vertybėmis“, – teigia Jenna Freedman, save vadinanti „zinų snobe“ ir kurianti „Lower East Side Librarian“ bei kuruojanti „Barnard“ zinų biblioteką. Ji ypač vertina agitacinio pobūdžio zinus, tokius kaip „Shotgun Seamstress“, skirtą rasinės ir seksualinės tapatybės sąsajų tyrinėjimams, arba „Functionally Ill“, kuriame, be visų kitų dalykų, Laura-Marie vadinama moteris rašo apie balsus, kuriuos girdi apimta bipolinio sutrikimo sukeltos manijos. Nors naujoji zinų banga skirta platesniam ratui, J. Freedman vis tiek įžvelgia jų nustatytą tvarką griaunančią galią. Jos nuomone, šis naujas tarp mainstreamo žurnalistų plintantis reiškinys vis dar tebėra pagrįstas „pasidaryk pats“ idėja. „Nors patys jų ir neįriša, tačiau jie bando pasakyti, kad „man nereikia redaktoriaus, turiu ką pasakyti ir noriu tai padaryti be tarpininkų“.

Pirmieji zinai pasirodė 4-ajame dešimtmetyje, kai mokslinės fantastikos entuziastai pradėjo savarankiškai leisti ir prekiauti fanų literatūros leidiniais. Jie buvo vadinami gerbėjų žurnalais, arba fanzinais. Fanzinai vėl išpopuliarėjo per 8-ąjį ir 9-ąjį dešimtmečius pogrindinėje pankų scenoje, kai koncertų metu įvairių muzikos grupių gerbėjai pardavinėdavo savadarbius leidinius apie grupes – papras­tai tiesiog susegtas nespalvotas fotokopijas. 10-ajame dešimtmetyje feminizmas ir pankų judėjimas suformavo tam tikras kontrkultūrines bendruomenes, ir taip gimė trečiosios bangos feminizmo judėjimas bei pirmasis jo idėjas išreiškiantis zinas – „Riot Grrrl“, su kuriuo buvo susijusios „Bratmobile“, „Sleater-Kinney“ ir „Bikini Kill“ grupės. Šios eros zinams būdingas demonstratyvus vyriškumas ir pankroko laikysena turėjo pabrėžti moterišką „kietumą“ neapykantos moterims akivaizdoje.

iliustracija

„Mus jaudino galimybė išleisti tuos nenušlifuotus tekstus“, – prisimena Johanna Fateman, kuri kartu su geriausia universiteto drauge, kino filmų kūrėja ir rašytoja Miranda July sukūrė pirmąjį riot-grrrl judėjimo ziną „Snarla“. (Kai J. Fateman „Snarla“ kopiją po koncerto padovanojo „Bikini Kill“ lyderei Kathleen Hannai, jos tapo draugėmis ir vėliau įkūrė grupę „Le Tigre“.) „Mums negaliojo jokios taisyklės: laisvai laviravome tarp prozos, poezijos ir koliažo. Nebuvo jokios cenzūros.“

Ši laisvė dažnai lėmė išpažintinį, sąmonės srauto stilių, kuris dabar būdingas asmeniniams interneto dienoraščiams. Esminis skirtumas yra tas, kad internete paskelbtas tekstas gali masiškai išplisti ir pasiekti ne tik suinteresuotus skaitytojus, nevaldomai klaidžioti šioje skaitmeninėje erdvėje. Tuo tarpu zinui būtų galima prikišti, kad norint jį gauti, reikia parašyti jo kūrėjui laišką, o pirmiausia apskritai kažkaip sužinoti apie tokį ziną. „Girl Crush“ vakarėlio dalyviai, už ziną sumokėję po 10 dolerių, buvo kaip tik tokie; vakarėlis buvo išreklamuotas zino autorių interneto dienoraščiuose ir „Facebook“ socialiniame tinkle, o dalyvaujantys asmenys jau iš anksto žinojo, kas yra „Girl Crush“. Daugelis jų taip pat rašytojai, suprantantys, kad verta išbandyti ką nors nauja. Straipsnyje „Sakyk bet ką“ J. Wortham pasakoja savo buvusias meiles ir keliomis veržliomis pastraipomis aprašo savo gyvenimą nuo 9 iki 23 metų atskleisdama, kaip ji tapo tuo, kas yra dabar. Straipsnyje „Penki patarimai mergaitiškai įsimylėjus“ Nozlee Samadzadeh aprašo, kaip gamino priešpriečius romanistės Emmos Straub garbei. Amandos Fortini odė Janetai Malcolm atskleidžia didžiulį nepatogumo jausmą, kai pirmą kartą susitinki su žmogumi, su kuriuo ilgai bendravai tik per kūrybą.

Ne visos „Girl Crush“ esė tokios pavykusios, tačiau net menkesni kūrinėliai leidžia pajusti, kaip gimsta mintys, o tokią galimybę retai gauni skaitydamas populiarius leidinius. Juose traukia ne apkarpytos ir nuosekliai išvystytos temos, o pats kūrybinis chaosas. Prisimindama, kodėl jai taip patiko leisti įtakingą ziną „Chickfactor“, muzikos žurnalistė Gail O’Hara apibūdina, kuo tai skyrėsi nuo jos pagrindinio darbo žurnale „Spin“: „Žodžiai atitiko kontekstą. Tai nebuvo istorija apie tai, kas nutiko, kai susiruošiau imti interviu iš „Guided by Voices“, bet tai, ką jie pasakė –­ mūsų tikras pokalbis.“


Iš anglų kalbos vertė AGNĖ SŪNAITĖ
„Time“, 2011 09 03


 

Skaitytojų vertinimai


83546. asilas2012-03-06 10:59
"nenušlifuoti tekstai"? - tai mane įkvepia:)

84033. simonas :-) 2012-03-11 12:44
visų šalių zina`istai- vienykitės!!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:54:19 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba