Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-02 nr. 3369

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EIMUTIS MARKŪNAS25
• Knygos meno konkurso Metų premija10
• DAINIUS LIŠKEVIČIUS7
• STASELĖ JAKUNSKAITĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MARGARET ATWOOD.
Vasaris
12

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Kas yra knygos tėvynė?
4
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas
5
• Vilniaus knygų mugės metu (vasario 23–26 d.)
paskelbti laureatai
3

LITERATŪRA 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Vamzdis manipuliavimui ženklu
3
• Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje
2

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE.
Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

KINAS 
• ANA AUDICKA.
Vyro filmai ir moters romanai
7

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Dress kodo paieškos su pulteliu1

DAILĖ 
• GIEDRĖ LEGOTAITĖ.
Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?
1

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• ALGIRDAS VASERIS4

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Lakštingala
2

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Vakar vakare
1

25 PUSLAPIS 
 VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Į knygas
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SIMONA SMIRNOVA.
Tribute Lietuva
3
• MEREDITH MELNICK.
Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Kalės vaikai ir yra kalės vaikai

KRONIKA 
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Vilnius – vartai į Žemaitiją

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS SKYRELIS
1936 01 02 – 2012 02 26
2

SKELBIMAI 
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ – akims, protui, sielai5

DE PROFUNDIS
„on jejo ne zamečajet, on vedj knižku izučaet...“
(„jis štai jos nepastebės, mat knygelę skaitinės“)
Folkloras apie nelaimingą meilę knygų mugėje
 
• Rinktiniai bušizmai190

25 PUSLAPIS

Į knygas

VALDONĖ BUDRECKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Ne vieną girdėjau dūsaujant, kad kartais norėtų viską mesti ir apsigyventi giliausiose giriose. Nepažįstu nė vieno, kuris būtų bent jau pabandęs taip pasielgti. Projekto „Iš Lazdynų – į kemsynus, iš Pilaitės – į giraitę“ įgyvendinimui stinga ne tik ryžto: mes neturime gyvenimo gamtoje įgūdžių. Kuo mistum girioje? Kažin kaip į tankmę atsigabentum priekabą su „Turisto pusryčių“ skardinėmis? Bandytum pagal knygelę mėlynes atskirti nuo vaivorų, o valgomą grybą – nuo baltosios musmirės? Kur gyventum? Pasistatytum palapinę ir sausį tirtėtum, susisukęs į trejus kailinius?

Chrisas McCandlessas, apie kurį pasakojama Jono Krakauerio „Į laukinį pasaulį“ (vertė Gediminas Sadauskas; leidykla „Baltos lankos“) ryžosi išsižadėti miesčioniškų patogumų ir leistis į avantiūrą. Kurį laiką vaikinas blaškėsi po JAV Vakarus, keliaudamas autostopu ir dirbdamas juodus darbus, kol galiausiai nusitrenkė į Aliaską. Čia Chrisas tikėjosi įgyvendinti savo didįjį planą – civilizacijos nepaliestoje taigoje gyventi iš to, ką duoda gamta. Po kelių mėnesių vaikino kūną turistai atsitiktinai rado apleistame autobuse. Prie durų buvo priklijuotas puslapis iš Nikolajaus Gogolio romano su ranka rašytu pagalbos prašymu.

Koks praktiškas žmogelis pastebėtų, kad vaikinukui trūko kelių varžtelių arba jis sukvailiojo iš gero gyvenimo. Chrisas iš tiesų gimė su marškinėliais. Jis užaugo pasiturinčioje šeimoje, mokykloje be pastangų gaudavo A įvertinimus, buvo gabus muzikai ir geras sportininkas. Kai vaikinas puikiai baigė istorijos ir antropologijos studijas prestižiniame universitete, tėvai vylėsi, kad dabar stos studijuoti teisės. O ką padarė sūnelis? Nutraukė ryšius ir pradingo.

Šia knyga J. Krakaueris bando įrodyti, kad Chrisas – arba Aleksandras Superbastūnas, kaip jis pasivadino leidęsis į kelią –­ nebuvo beprotis, knygų prisiskaitęs naivuolis, kompleksų dėl mažo ūgio didžiulio masto eksperimentams pastūmėtas vyrukas ar tiesiog vėpla miestietis, be reikalingų daiktų ir žinių įžirgliojęs į laukinės gamtos plotus (tokie svarstymai pasipylė po to, kai Chriso istorija buvo gausiai nušviesta JAV žiniasklaidoje). Iš Chrisą pažinojusių žmonių pasakojimų, jo laiškų seseriai ir sutiktiesiems kelyje bei pompastiško dienoraščio autorius rekonstruoja Chriso klajones ir ligtolinį gyvenimą. Reikia pasakyti, kad žmonių kaltinimuose Chrisui yra tiesos. Vaikinas iš tiesų buvo prisiskaitęs knygų: jis žavėjosi Levu Tolstojumi, Henry Davidu Thoreau ir Jacku Londonu. Kiek daugiau praktiškumo galėjo išgelbėti gyvybę: su topografiniu žemėlapiu jis būtų galėjęs išsikepurnėti net ir nusilpęs nuo bado. Be žemėlapio atšiaurūs tyrai virto spąstais.

Krakaueris veda prie minties, kad reikalai galėjo susiklostyti ir kitaip: nors Chrisas vargo ir pusbadžiavo, jo eksperimentas galėjo baigtis ir gerai. Jeigu ne keli nesklandumai, kurie virto fatališkais, jis būtų išėjęs iš taigos ir prie bokalo alaus porinęs apie savo žygdarbį. Žaidimai su mirtimi yra dažnas jaunuolių užsiėmimas, ypač tarp turinčiųjų valdingus tėvus. Čia J. Krakaueris atranda panašumų su savo jaunyste, kai užsispyrėliškai leisdavosi į pavojingus alpinistinius eksperimetus. J. Krakaueris liko gyvas ir sveikas dėl gryniausios sėkmės, kaip ir daugelis kitų.

Knyga gali sudominti esamus ir buvusius svajotojus, niekinančius savo tėvus ir jiems atleidusius. Be to, tekstas yra literatūrinės žurnalistikos perliukas: eilutės tiek parašytos, tiek išverstos grakščiai, įgudusia ranka.

Ramūno Kasparavičiaus prozos knygos „Decameron medicus“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) žanras – pitoreskos. Kas per daiktas yra tos pitoreskos, tegu atsako pats tekstas. Knygos pradžioje rašoma: „Aš pagalvojau: bus nenusakomo žanro knyga. Toks it vitražas, kur pitoreska – spalvoti stiklai, o esė – jungiamasis švinas. (...) Pitores­qui prancūziškai paprasčiausiai reiškia tapybiškas, taigi savo žanrą sukūriau, mano tuštybė patenkinta, čia jau mano technika wlasna, kaip sako lenkai dailininkai.“

Jungiamuoju ryšiu knygoje tampa ne tik eseistiniai perėjimai nuo pitoreskos prie pitoreskos: tekste vis pasivaidena ir Ignotas Žiogelis. Žiogelis buvo XIX a. keliautojas, medikas. Beje, pasvarstymų apie medikus „Decameron medicus“ – gausybė. Pasvarstymų apie rašytojus – šiek tiek mažiau. Pačių rašytojų – daug: šmėkšteli Jurgis Kunčinas, Herkus Kunčius, Renata Šerelytė, Antanas A. Jonynas, Onė Baliukonė ir daugelis kitų. Pitoreska apie Saliamutę (nesunku atspėti kokią) dedikuojama aktorei Nijolei Oželytei.

Knygos pradžioje pranašaujama, kad ji būsianti postmoderni. Pranašystė išsipildo: tekstas iš tiesų yra postmodernistinis vinegretas. Jame laisvai šokčiojama tarp laikotarpių ir vietų, kalbama įvairiausiomis kalbomis. Po kelių eilučių apie Bibliją tekstas gali pasukti prie senovės graikų, tada trumpam – prie medikų, o tada daryti šuolį iki Kristijono Donelaičio „Metų“ ekranizavimo galimybių. Beje, po šių pasvarstymų rašoma: „Kol aš čia postringavau... Nekrošius pastatė pagal „Metus“ spektaklį, ir gerą, ir subtilesnį negu mano bukoki papostringavimai.“ Man atrodo, kad pitoreskas galima pervadinti postringavimais.

Autorius parašė knygą sau ir saviškiams. T. y. panašaus humoro jausmo ir pasaulio matymo žmonėms. Pašaliniam tuos postringavimus paskaitinėti įdomu (tekstas yra žaismingas, intelektualus ir tiesiog savitas, kitoks; be to, galima sužvejoti ar manyti sužvejojus vieną kitą pletką apie Lietuvos literatūrinio pasaulėlio atstovus), bet atsisėsti ir skaityti visą knygą... Vienoje recenzijoje ji lyginama su Daniilo Charmso tekstais. Mintis suprantama: abiem atvejais prirašyta smagių nesąmonių. Vis dėlto aš balsuoju už Charmsą. Paskaičius abiejų autorių tekstus Sarbievijaus kiemelis prieš keliasdešimt metų ima atrodyti tolimesnis už stalininę Rusiją. Manieringi pitoreskų postringavimai gerokai hermetiškesni už tyrą Charmso absurdą.

Svarstau, kada žmonės dažniausiai leidžiasi postringauti. Gal klausimą reikėtų performuluoti – po kiek? Neišbandžiau, bet, manau, „Decameron medicus“ tiktų skaitymo strategija pagal posakį „Neišgėręs nesuprasi“. Jeigu girtas leidžiatės į postringavimus arba, dar geriau, gėrimo procesas Jums atrodo neatsiejamas nuo kitų postringavimo šalia, imdamas knygą paimkite ir butelį. O jeigu prieš keliasdešimt metų Sarbievijaus kiemelyje kirkinote filologes, knyga Jums tiesiog atstos studijų laikų bičiulį. Nereikės net kviesti arba prašytis į svečius.

Į lietuvių kalbą išversti visi Witoldo Gombrowicziaus romanai: „Apsėstieji“ užkloja (vertė Irena Aleksaitė; leidykla „Baltos lankos“) paskutinę baltąją dėmę. Zbigniewo Niewieskio (Niewiaża – Nevėžis) slapyvardžiu parašytas tekstas buvo dalimis skelbiamas Lenkijos periodinėje spaudoje 1939 metais. Šia prasme romaną galima vertinti kaip savotišką istorinį dokumentą: ką žmonės skaitė Varšuvoje, kai vartus jau laužė Antrojo pasaulinio karo hanibalas? Ką žmonės galbūt dar skaitė Vilniuje paskutinėmis lenkmečio dienomis arba įžengiant sovietams?

Jeigu tikėsime leidyklos parengta anotacija, anuomet romanas netgi sulaukė didžiulio skaitytojų susižavėjimo. Patikėti galima. Ir ne tik todėl, kad persigandę žmogeliai eskapistiškai metasi į meno glėbį. Gombrowicziaus romane kilmingą panelę traukia vaikinas iš prastuomenės (ir atvirkščiai), dunkso apgriuvusi pilis su pamirštais meno lobiais, išprotėjęs kunigaikštis šaukia kažin kokį Franių, o dar tie keisti, vaiduokliški reiškiniai... Kai kuriuos pasakojimo vingius aptiktume kožnoje pavakarę per televiziją rodomoje melodramoje – romane yra net pamestas vaikas ir prarasta atmintis. Anotacijoje rašoma: Gombrowiczius pasitelkia visą vaizduotės arsenalą. Aš žodį „pasitelkia“ keisčiau žodžiais „pasiskolina“ arba „žaidžia“.

Homo Ludens Gombrowiczius šiuo romanu užmezgė romaną su gotikiniu ar tiesiog populiariuoju romanu. Tekstas suvedžioja skaitytoją: raukantis nosį dėl elitinės literatūros („Ai, ne man tie sartrai...“) su malonumu skaitytų snobų numylėtinio parašytas eilutes, o savo elitiniu skoniu besimėgaujantis snobas vien jau dėl Gombrowicziaus pavardės pustekinis skuos į knygyną, kad paskui bestų nosį į populiariai parašytą tekstą. Regis, pats Gombrowiczius juo nesididžiavo. Gali būti, sukalė dėl gero honoraro. Tekstuose apie Gombrowiczių minima, kad parašęs „Apsėstuosius“ minėjo tik geriausiems draugams. Autorystės nepripažino ilgus dešimtmečius.

Ar verta skaityti? Verta. Intriga, ta populiarumo sesuo, leidžia knygą lengvai praryti per porą vakarų. Ir nuo snobiškų bičiulių knygos po stalu slėpti nereikia – vis dėlto Gombrowiczius, vis dėlto romanas iš Rinktinės prozos serijos. Dar galėčiau prirašyti apie tai, kad prastą romaną Gombrowiczius parašė puikiu stiliumi, bet, manau, tai už mane padarys kiti.


 

Skaitytojų vertinimai


83639. vinegretas2012-03-06 21:10
apžvalgos patiko, o štai tekstas nesuredaguotas. siūlyčiau redaktoriui, p. vainiui bakui, pasiskaityti barbarizmų sąrašus: vienas kitas dar gali būti "pražiūrėta" arba "dėl stiliaus", bet daugiau - jau nebegražu.

83652. sj2012-03-06 23:10
Gana aiškiai parašyta - ta gera, ta nelabai, o ta, kad ir neypatingai gera, bet visai įdomi. Ieškosiu tos, kur nelabai, nes patinka pletkeliai - paskaičius apie kitų nuodėmėles ir silpnybes, pats sau, žmogau, neatrodai toks jau nevykėlis... O, jei rimtai, tai šį kartą apžvalgėlė visai nebloga - buvo įdomu paskaityti.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:54:11 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba