Vakar vakare

O jie kabėjo ant skalbinių virvės. Spaustukai buvo sugnybę pečius ir plaukus, galvas ir kaklus, ir t. t. Visi stati. Nė vienas nekabėjo šonu, už rankos arba žemyn galva už kojos. Vienas kabėjo už plaštakų, virš galvos iškeltomis rankomis, kaip mano kadaise kažkur matytame El Greco paveiksle. Dar tebebuvo žiema, gana šalta, bet dieną saulėje gal kelias minutes pakildavo virš nulio. Man tuoj toptelėjo, kad jie išprausti ir pakabinti išdžiūti. Nuvarvinti kelis lašus, pakvėpuoti grynu oru. Pavasarinis valymas, kviečiantis pavasarį. Toje impresionistinėje šviesoje buvo labai panašūs į vaikų vaikus, pakibusius kelionėje Dievas žino kur. Apie tuziną, gal keliais daugiau – lėlės, pliušiniai meškiukai, gyvūnų iškamšos ir figūros. Čia nebuvo teatro marionečių ant lėlininko virvutės, nors visi kabėjo. Priklumpinęs arčiau, pastebėjau, kad tarp jų – dvi pirštininės lėlės. Apėjau juos ratu – veidai žvelgė į visas puses. Pripažįstu, buvau kauštelėjęs, ir buvo vėlu, po vidurnakčio, bet būkit ramūs – ką mačiau, tai mačiau. Tas mažytis kiemelis prie mano buto visada būna šiek tiek apšviestas iš kai kurių langų sklindančios šviesos, gatvės žibintų už pagrindinių vartų ir to dulsvo švytėjimo, kuris gaubia daugelį didmiesčių. Dėl šios pažemių šviesos žvaigždes retai pamatysi. Ką mačiau, tai mačiau, bet nesu taip tikras, ar jie mane matė – akys atrodė tik kaip blausūs aplinkos atspindžiai. O aplinka – šalta naktis, grindinys, aplinkinės sienos ir juoda praraja viršuje.

Šis pasitikimo šou man buvo baisiai įdomus tuo, kad neatrodė atsitiktinis. Mat prieš tai vakare buvau ikonų parodos atidaryme, ir mane keistai prislėgė tų galerijos atvaizdų sustingimas, o kartu ir archetipinė substancija. Šios lėlės ant skalbinių virvės su visomis savo dimensijomis atrodė truputį realesnės už ant lentų nutapytas ikonas. O vis dėlto tos ikonos, nesutinkančios pripažinti plokščio, dvimačio pasaulio, taip pat atrodė truputį žmogiškos, tarsi, sudėkintos ilgaamžio garbinimo, stengtųsi įgauti gyvybę. Man atrodė, kad lėlės ir ikonos susilieja, čia pat gimdo vienos kitas man prieš pat akis.

Stovėjau pats sustingęs ir vėl pažvelgiau į lėlę, kuri kabėjo už rankų, tarsi viena iš išrinktųjų, rodanti kelią, o skalbinių virvė –­ kaip kryžius, prie kurio pirštai prispausti virš kūno. Tai tikrai buvo vyriškos lyties figūra, nors negaliu pasakyti kodėl. Abiejose pusėse kabėjo moteriškos lėlės – itin švelnių bruožų. Norėdamas nueiti prie laiptinės tolimajame kiemo gale, turėjau dar kartą pasilenkti po virve. Tarsi šokdamas limbą prieš nusileidžiant virvei, kai darosi visai keblu. Tai darydamas, galva trinktelėjau į visas tris ir pajutau, kad jos kietai sušalusios, ir dabar nuo šio susidūrimo virpėjo visa jų eilė, tad man šiek tiek pasidarė gėda. Vėl pakartojau sau, tarsi suradęs padėtį gelbstinčią mant­rą: vaikų vaikai. Jos tikrai buvo pagerbtos kandaus šalčio tarsi antgamtišku kietumu. Mane apėmė girtas graudulys. Niekas nenuvarvins ašaros dėl manęs – žinojau tai. Net jeigu rytoj patirpdys saulė. Niekada negalėsiu būti vaikas tarp jų ir keliauti su jomis nežinomoje jų kelionėje. Esu tinkamesnis ikonų procesijai galerijoje, nors tai turbūt buvo pabaiga pradžios, kuri atves mane čia arba jau atvedė.

Lėtai užkopiau laiptais į savo kambarėlį, lyg būčiau pasmerktas pasilikti čia visam laikui. Ir pravirkau. Na, žinot, kaip dažnai verkia girti. Nors girtas nebuvau. Išsitraukiau butelį vyno, bet nepadėjo. Ėmiau net kūkčioti. Be priežasties. Atrodė, lyg mano kūnas būtų kieno nors kito, neapibrėžiamo, amputuota dalis. Tada nuėjęs prie lango pažvelgiau į lauką – pamačiau savo atspindį, užklotą ant vaizdo apačioje. Štai jie – gyvūnų iškamšos, lėlės, tas keistas žvėrynas, o tie trys viduryje, į kuriuos labiausiai ir kreipiau žvilgsnį, tartum verkė mano ašaromis, o tas pačiame viduryje, vis dar virš galvos prispaustomis rankomis, tarsi inkvizicijos tarnyboje, rodė kažin kokią neprieinamą, nematomą žvaigždę.