Lakštingala

Seniai jos nebėra, tačiau ir šiandien aiškiai girdžiu nedrąsų žvengimą. Mielą kaip pirmą vaiko garsų juoką, skaidrų kaip bulviakasio saulėtą orą, švelnų kaip šiųmečio ėriuko vilną...

– Lakštingala, – išdidžiai šypsodamasis pasakė mūsų kaimynas Grižas, įsmeigęs kablį į mėšlo vežimą. – Tikra lakštingala, vanas.

Ach kaip mes pavydėjom Grižiukams kumelaitės, to nuostabaus gyvulėlio su žvaigžde kaktoj, kurį jiems naktį atvedė senoji kumelė iš miško. Žiūrim snarglėti, sustoję ant ežios, ir neatsižiūrim, kai ta pažindus, užvertus savo mažą uodegytę, šuoliuoja per minkštą pūdymo žemę. Kibilkšt, kibilkšt iki panuovolio, kapt pražydusių pienių kuokštą ir atgal. Stebi Grižas su vaikais ir juokiasi, gražu žiūrėt į gyvulėlį, besidžiaugiantį neregėtu pasauliu.

Jų senoji kumelė, pirmą sykį per gyvenimą atvedusi Grižui prieauglį, išdidi, nepaklusni, taip atsidavusi savo vaikui, kad nebežiūri ir darbo. Taip ir vedžioja galvą paskui mažąją, krizena, net vežimą baigia išversti.

– Kriuži kriuži, kurgi dėsis tavo vienturtė, – atlaidžiai bara Grižas.

O ta įsisiautėjo. Jau daug pėdelių purioj pūdymo žemėj. Pėdeliai tokie gražūs, mažučiai, be pasagėlių, apvalūs, vidury papurtusiom papėdėlėm įdubę. Kaip gera jai basai po vėsią pūdymo žemę... Rūpi vaikams pasigauti, paglostyti stangrų jos kaklelį, apsikabinti, prisispausti prie jos mažo „veidelio“, bet ta muistosi, nesiduoda.

– Vaikai, nepaikinkit kumeliuko, notūrą įvarysit, – sudraudžia Grižas.

Lakštingala... Seniai jos nebėra ir Grižas jau apglumęs. Išeina pasėdėt ant suo­liuko prie Lazdynų daugiaaukščio, varinėja lazdele butelio kamštį. Užsimąsto, storais akiniais įdužusiu stiklu žiūrėdamas į besileidžiančią miesto siluete saulę. Tenai kažkur pasilikę Ramoškėnai, regis, visai netoli. Kada privažiuosi Galalius, po kairei kelias eis į Sprakšius, o kitas kelias žvyruotas – paežere, vėliau pamiške, tai tenai... Privažiuosi tiltą su šventu Jonu, išlįsi iš miško, tai ir pasimatys Joneliškių viensėdžio klevai, na, o už jų jau ir pirmosios Ramoškėnų gryčios. Pirmoji Damelių, išsiskėtus kaip perekšlė, užmauta ant kaktos šiaudų kepure. Nepraleis, oi nepraleis Damelis pro šalį. Geras žmogus, visada užkalbins važiuojantį iš turgaus...

– Na, po kam šiandien rugiai?

– Na, tai ko nedainuoji avį pardavęs?

– Ar tu, Kazimier, kasmet ratus tepi, lyg ir nori pradėti girgždėt, – paklaus jau ratams nepakenčiamai girgždant.

Vis ką nors sumos gero, gražaus, su linksmomis užuominomis. O Damelienė tai net klevinės sulos, raugintos po avižų želmenimis, iš kamaros šaltos išneš. „Atsigauk, kaimyne“. Išverti ištroškęs iki dugno, neišlipdamas iš vežimo, padėkoji, sveikatos palinki, suplaki kumelei vadele. Ta skuba namo. Privažiavus Pirčiavietės juodalksnyną, sužvengia: „Ihuhu.“ „Ihihi“, – atsiliepia iš tvarto belaukiąs ark­lys... Lakštingala. Ak ta Lakštingala, ak tie Ramoškėnai... Nieko nebėra. Kažin ar pakvies marti vakarienės? Ne, nekviečia. Tipena Grižas smulkiais žingsneliais į savo tamsų kambarėlį. Išsitraukia iš palovės skrynelę. Kamanėlės. Apdžiūvusios. Reikia alyva sutepti. Gyvuliui negerai, kai spaudžia. Kad tik marti nepamatytų, barsis. Reikia ir misinginius žiedus pelenais nutyrinti, matai, kai jie blizga, tai arkliui smagiau. Oi, jis kaip žmogus, oi, supranta arklys.

Lakštingala... seniai jos nebėra, o kamanėles Grižas tebesaugo. Oi, tinka juoda spalva prie juodbėrės gymio. Prisimenu, stebėjau pro tvorą, kaip Grižas, apmovęs dveigę Lakštingalą blizgančiomis kamanėlėmis, su ja galynėjosi. „Žiūrėkit visi, kokį arklį turiu...“ – didžiavosi. Ir Lakštingala suprato –­ muistėsi, galvą kilnodama ir kratydama.

– Kaip jaunamartė, vanas.

Lakštingala ištįsus, pilvas įtrauktas, krūtinė plati, kaklas riestas, priekine koja žemę kasa kaip kumelys. Piktoka. Jeigu kokios, tai užverčia šilkines lūpytes, rodo baltus dantukus. „Nelieskit, įkąsiu.“ Šveičia Grižas šepečiu ir taip jau blizgančius šonus, o ta išsišiepusi siekia sugriebti už apykaklės, bet vis nepasiekia, matyt, tiktai gąsdina. Nepyksta Grižas, netgi patinka toks gyvulio žvalumas.

– O aš tau per dantukus, va, šepečiu, šepečiu, vanas, tai čia pasišaipysi.

Susigėsta Lakštingala, ima šapus lūpom nuo žemės graibstyti. Grižui vėl nepatinka, o gal nori su gyvuliu pasikalbėti.

– Graibstyk, graibstyk tu man, sakytum šieno mažai gauni, šapus renki.

Supranta Lakštingala, pameta. Ima užpakalinėm kojom tepenti ir ratu suktis, net Grižą nustumia. Tas jai šepečiu, šepečiu per pilvą.

Juokiasi sustojęs prie Grižų sodybos rakalis Lopa.

– Duok, kaimyn, Lakštingalą, prie savo Altaro pridvailysiu pūdymui arti, tai nustos trypti kaip drigantas.

– Pridvailyk, vanas, tu savo bobą prie Altaro, tau tik skūras nuo kumelių lupti, –­ papyksta Grižas.

– Cha cha, – išlenda baltas ožkos liežuvis. – Daboji kaip dukterį. Dabok dabok, –­ mįslingai rodo botagu į valsčių.

Taip ir nenuvedė Grižas Lakštingalos, kai reikėjo, nors daug kartų buvo šauktas, gąsdintas, grasintas. Net tvartą užrakino.

– Mano, vanas, galima sakyti, ant rankų išnešiota, – kalbėjo kiekvienam sutiktam, pažįstamam ir nepažįstamam, net ir ubagui prie bažnyčios bekiaušiniaujančiam per Atvelykį, – su šakėm, vanas, atsistosiu prie durų ir ginsiu. Neatsistojo. Per naktį išlaikytas valsčiuje, atėjo išbalęs tiesiai į tvartą ir apsikabino Lakštingalą.

Grižas išprotėjo, – pasklido žinia.

Iš tikrųjų. Pro praviras tvarto duris girdėjosi, kaip pametęs gėdą ir vyrišką orumą storu balsu raudojo:

– Vaikeli, tu dar jauna, kad nors metelius dar tave palaikyčiau. Pavogdamas naktimis nešiočiau, iš savo rankų penėčiau. Burokų surasčiau, dobilų kuokštą, duonos plutą. Kad sustiprėtum, nebe taip būtų tavęs gaila. Dabar sugriebs tave tie rakaliai, uždės pavalkus ant jaunų petelių, sumuš iki kraujo. Bene žiūrės, kad guzai neužgiję, kas gi nagelius tavo apipjaustys ir kartelius nukarpys?

Suprato Lakštingala, oi, suprato, giliai kelis kartus atsiduso ir apuostė apsiverkusį Grižo veidą. Karvė, ir ta įtempusi saitą stebeilijo didelėmis akimis, o avis tai net ant aptvaro pasilypėjo. Grižienė iš tvarto tempte ištempė.

– Bet jau tėvai, ne žmogus gi, pragyvensim, kad tiktai sveiki būtum, atiduok, tegu vedasi.

– Supranta, ji supranta, – dejavo Grižas.

Spardėsi ir kandžiojosi, kai ją vedė iš savo tvarto. Lopa užpykęs virve žabojo, galvą prie kojų pritraukė. Neišlaikė Grižas, drėbė susirinkusiems partijos viršininkams:

– Rykit, erodai, vagys, plėšikai, vis tiek ateis jums galas.

Tiktai vėliau gailėjosi tų žodžių. Nepraėjo jie veltui, oi, nepraėjo.

Lakštingala, ak, kaip greit ji pasikeitė. Išnyko padaužėliškas nepaklusnumas, traukia ne tiktai vežimą, bet ir pridvailytą Altarą. Lopa patenkintas sėdi ant vežimo, pergalingai šypsosi: „Moku tokias apvažinėti.“ Privažiavus Grižo kiemą, Lakštingala sustoja, nenori toliau nuo savo namų eiti. Čia taip gera, čia šiltas tvartas, čia smulkiu šienu kvepia. Anava, ir šeimininkas vienplaukis išbėga. „Pasiimk mane, pasiimk“, – prašė jos akys.

– Gyvulys tu, Lopa, o ne žmogus, žiūrėk, kaip ji šniokuoja, sąmatą atleisk, –­ įkišęs plaštaką po pavalkais, barėsi Grižas.

– Baikes, baikes, tegu pripranta prie kolchozo gyvenimo, – lindo per tarpdantį baltas ožkos liežuvis.

Negreit susitiko Grižas su Lakštingala. Ji jau nebesispardė, stovėjo galulaukėje sustirusi, susigūžusi nuo šalčio, šlubčiojo viena koja. Atrodo, pažino. Sukrizeno tokiu savu balsu, sunkiai šnopuodama, apuostė apžėlusį Grižo veidą ir atsiduso. Papelėjusios duonos, ilgai nešiotos maišelyje, neėdė. Gal dėl to, kad ji kvėpėjo ne mūsų krašto raugu.