Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-02 nr. 3369

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EIMUTIS MARKŪNAS25
• Knygos meno konkurso Metų premija10
• DAINIUS LIŠKEVIČIUS7
• STASELĖ JAKUNSKAITĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MARGARET ATWOOD.
Vasaris
12

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Kas yra knygos tėvynė?
4
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas
5
• Vilniaus knygų mugės metu (vasario 23–26 d.)
paskelbti laureatai
3

LITERATŪRA 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Vamzdis manipuliavimui ženklu
3
• Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje
2

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE.
Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

KINAS 
• ANA AUDICKA.
Vyro filmai ir moters romanai
7

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Dress kodo paieškos su pulteliu1

DAILĖ 
• GIEDRĖ LEGOTAITĖ.
Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?
1

KELIAS 
 LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• ALGIRDAS VASERIS4

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Lakštingala
2

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Vakar vakare
1

25 PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Į knygas
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SIMONA SMIRNOVA.
Tribute Lietuva
3
• MEREDITH MELNICK.
Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Kalės vaikai ir yra kalės vaikai

KRONIKA 
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Vilnius – vartai į Žemaitiją

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS SKYRELIS
1936 01 02 – 2012 02 26
2

SKELBIMAI 
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ – akims, protui, sielai5

DE PROFUNDIS
„on jejo ne zamečajet, on vedj knižku izučaet...“
(„jis štai jos nepastebės, mat knygelę skaitinės“)
Folkloras apie nelaimingą meilę knygų mugėje
 
• Rinktiniai bušizmai190

KELIAS

Kupranugarį matei – nematei

LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija
Vaikystės draugės
Lauros Švedaitės nuotrauka


Tęsinys. Pradžia – 3 numeryje


Lapkričio 8 d.

                    Nužudyk, bet padaryk mane gražią.
                        Persiškas posakis

Žodžio „graži“ galimi sinonimai persų kalboje – kukli, dora, dievobaiminga, išmintinga ir pan. (Vadinasi, graži moteris yra kukli, dora, drovi, išmintinga, dievobaiminga. Graži moteris tyli. Graži moteris reikalauja kuo mažiau dėmesio bei erdvės sau. Ir graži moteris greičiausiai neturi nieko bendro su daugelio mūsų įsivaizduojama gražia moterim.)

Ieškau toliau.

Persų kultūroje moters grožis gali simbolizuoti kažką itin dieviško arba priešingai –­ visiškai purvino. Čia suveikia madonos ir kekšės dichotomija. Žinoma, tokia projekcija yra vyriškos kilmės – gatvės veikėjo, genijaus poeto, dailininko ar filosofo. O moteriai lieka jos grožis, kolektyvinis maisto gaminimas, siuvimas, paskalų išnešiojimas, pasakų sekimas bei lopšinės niūniavimas.

Ieškau dar.

Iš interviu su iraniečių režisieriumi Farhadi:

– Kodėl Jūsų filmuose moterys tokios aršios ir greičiau nei vyrai ima spręsti situacijas? Šalia tokių moterų vyrai atrodo pasyviai.

– Specialiai šitaip moterų nevaizduoju. Greičiausiai čia suveikia mano pasąmonė. Tačiau šiais laikais iranietės tikrai yra aršios. Ir tik dėl šio savo aršumo jos yra gražios ir gyvena savo moteriškus gyvenimus.

P. S. O iranietės tikrai gražios. Ir tos, po plastinių nosies mažinimo operacijų, ir kitos – apie kurių grožį sprendžiama iš vienintelių neuždengtų akių.

Beje, gražios ir apipjaustytosios afrikietės, gražios kinės su savo maudžiančiom lotoso pėdom, gražios kelnėtos feministės su garbanotom pažastim.


Lapkričio 9 d.

Maždaug nuo devyniolikto amžiaus vidurio moteris tampa tikru kiekvienos naujos vyriausybės ar politinio judėjimo taikiniu. Jos kūnas – randuotas. Randus palieka islamas, nacionalizmas, modernizmas ir kiti -izmai, tradicija, laisvės idėja ir taip toliau, ir panašiai. Reguliariai besikeičiantys režimai siekia primesti savo tvarką visų pirma „sutvarkydami“ moterį. Pavyzdžiui, Reza Šachas Pahlavi 1936 m. ima ir paskelbia visuotinį „atidengimo“ aktą – uždraudžiama rodytis gatvėje su tradiciniais galvos dangalais ar skraistėmis. Moterys, nepaisančios draudimo, kenčia smurtą, patyčias ir persekiojimus. Toks brutalus valdžios elgesys viešai traktuojamas kaip sąlyga, kad modernumo reforma įvyktų –­ moteris neva turinti pagaliau išeiti į gatvę, užuot kalėjusi namuose. Nenuostabu, jog dauguma su neapykanta atsisako savo naujosios „teisės“. Ir tuoj pat po Islamo respublikos įkūrimo, Šacho politika susilaukia ypač nuožmaus atsako – šįkart skraistė tampa neatskiriama nuo moters, būtent ji dabar yra skaistumo, pamaldumo bei politinio atsidavimo simbolis – nepamainomas Islamo utopijos atributas. Nes Korane rašoma, jog ir pats Alachas dengiasi šimtu skraisčių. O Kaba, Dievo namai Saudo Arabijoje, taip pat dengiami juodu rūbu, vadinamu Kišva. Tad tikras musulmonas –­ ir vyras, ir moteris – dengia savo kūną.

Ir kadangi šiandien moters dengimas(is) yra tapęs viso pasaulio žiniasklaidos, politikų, teologų, moralės policijos, žmogaus teisių žinovų ir visų jos šeimos narių reikalu – darosi aišku viena – skraistės klausimas neaiškus. Moters klausimas neaiškus.

Iš nugirsto pokalbio metro, moterų skyriuje:

– Mama, o ar visos moterys turi krūtis?

Mama juokiasi.


Lapkričio 10 d.

Beveik visuomet, kai išsitraukiam fotoaparatą iš kišenės, mane apninka nerimas. Darosi sunku paprastai nuspausti mygtuką. Ne dėl to, kad jie čia nenorėtų būti fotografuojami. Greičiau dėl to, kad prisiskaičiau per daug Susan Sontag. Dabar kiekvienas naujas kadras prilygsta mažesnei ar didesnei vagystei. Vagiu kalnus, veidus, horizontus, moteris, vyrus, dažniausiai vaikus, vagiu jų kasdienybę, vagiu jų nelaisvę, imu tai, kas ne mano. Ir girdžiu, kaip sąžinė prikimusiu Susan Sontag balsu kalba:

iliustracija
Lauros Švedaitės nuotrauka

– Bet dauguma jų negali pavogti tavęs.


Lapkričio 11 d.

Fatima mus pakvietė ledų. Ji žino gerą vietą miesto centre, tad žingsniuoja priekyje laikydama mus už megztinių rankovių. Tačiau vienoje sankryžoje mus sustabdo slapta policija. Iš jų burnų pasipila klausimai, kur susipažinome, kur ji eina su mumis, kodėl, kur mes apsistojome, kodėl čia atvažiavome, kokia jos pavardė. Vis dėlto, išgirdę Fatimos pavardę, jie daugiau nebeklausinėja. Tik palinki gero vakaro.

– Mano vyras yra didžiulio fabriko savininkas.

– Jums pasisekė.

– Bet aš jo niekada nemylėjau.

Fatimą ištekino tėvai, sulaukę pirmųjų jos mėnesinių. O būdama keturiolikos, ji jau turėjo dukrytę. Skaičiuoti Fatima išmoko turguje, skaityti – iš slaptųjų mylimųjų laiškų. Dabar, kai vaikai užaugo, ji kiauras dienas praleidžia namuose.

– Senstu ir laukiu anūkų.

Kai suvalgome ledus, Fatima sunkiai atsidūsta, praskleidžia savo čadrą ir slapta parodo man savo pilvą.

– Manai, aš stora?

– Manau, kad jūs graži.

– Tu neatsakai į klausimą... Vadinasi, aš tikrai stora. Ak, taip ir maniau...

Tuomet ji pastebi mūsų neįveiktus ledus ir paima savo šaukštelį. O ledai tikrai reto skanumo – su grietinėle, šafranu bei pistacijomis.


Lapkričio 12 d.

Soheila yra kūno kultūros mokytoja. Ji mergaites ir merginas moko tekvondo.

– Kartą esu suknežinus vyrui nosį, mat jis negražiai mane vadino. Tačiau už tokį savo elgesį turėjau susimokėti šimto tūkstančių tomanų baudą.

– O tas vyras?

– Tikriausiai vaikšto dabar su kreiva nosim, bet nenoriu daugiau apie tai kalbėtis...


Lapkričio 13 d.

Ilgokai barbenu į lauko duris, tačiau niekas neatidaro. Darosi vėsu šitaip čia stovėti, o ir kaimynai pradeda smalsauti, ko gi prisireikė užsienietei iš Devintojo Imamo gatvės našlės. Bėda, kad aš apie tinkamą atsakymą nepagalvojau ir prisireikė man tikrai kai ko nešvaraus – jau geras pusvalandis, kai turėčiau, griaudžiant arabiškiems ritmams, krutinti savo apvalumus Reihanos pilvo šokio pamokoje. Arba bent jau ragauti jos mamos sutaisytą žolelių sriubą, arba siurbčioti saldžią vyšnių suktinę. Rodos, mamai aš itin patinku. Čia, matyt, yra kaltas ją kankinantis sensorinis badas. Mat nuo tada, kai pasimirė Reihanos tėvas, moterys gyvena tik dviese didžiuliame, erdviame name ir dėl amžino gedulo labai retai sulaukia svečių.

Viskas. Suskaičiuoju iki dešimt ir dingstu iš čia – jek, do, se, čehar... Keturi suveikia – pagaliau nugirstu žingsnius iš anapus. Reihana tyliai atidaro duris ir, tesušnibždėjusi man „salam“, nuplevėsuoja atgal į savo kambarį. Pirmą kartą matau ją su čadra. Ir jos veidas pilkesnis nei paprastai – be pudros. Nuseku iš paskos, namuose tvyro vakuumo tyla, suprantu, kad situacija ypatinga, tad nedrįstu jos kalbinti. Reihana, irgi nepratarusi nė žodžio, sustoja kambario centre, nuleidžia galvą, ties krūtine suneria kumščius į vieną ir pasisuka Mekos kryptimi. Nieko čia panašaus į pilvo šokį. Ir mama, lydima žolelių kvapo, nepasirodo. Nusprendžiu savo laiką praleisti tualete.

O kai grįžtu, Reihana jau stovi prieš veidrodį įgavusi man labiau pažįstamą pavidalą.

– Atleisk, šiek tiek vėluoju, – ji nusišypso, įjungia muziką ir pliaukšteli man per užpakalį. Vadinasi, pamoka prasidėjo.

– Niekada nepasakojai, kad meldiesi.

– Tikrai?

– Maniau, kad nesi religinga. Na, bent jau nesielgi kaip religinga moteris – tu susitikinėji su vaikinais ir net vedi šokio pamokas...

– Bet aš tikiu. Žinai, kai staiga netenki artimo, kažkas tokio atsitinka...


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:54:00 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba