Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?

Eimutis Markūnas „Šešėlis ir jį lydintys asmenys“ 2011, grafitas, 250 x 183

Koks atstumas plyti tarp paralelinių tikrovių? Ar tikrovė, kurioje tariamės esantys, yra tiek mums pažįstama ir sava, kad galėtume ją pavadinti realybe? Ar, mąstydami apie tai, nepasiklystame tarp sąvokų? Šiuos klausimus provokuoja Kauno LDS galerijoje „Meno parkas“ veikianti Eimučio Markūno pa­roda „Paralelinės realybės“.

Dešimtyje kūrinių menininkas pateikia paralelinių tikrovių vaizdinius. O gal dešimtį vaizdinių vienai tikrovei pavaizduoti? Kad ir kaip ten būtų, svarbiausia šiuose kūriniuose – įtaigios erdvės kūrimas. Ši, savo ruožtu, skatina žiūrovą persikelti į ją –­ intriguojančią, kurstančią smalsumą, nepaisant apgaulingo vienspalviškumo.

Iš tiesų kolorito įvairovės požiūriu E. Markūnas čia nedaugžodžiauja, išlieka pabrėžtinai santūrus. Lakoniška spalvinė gama sustiprina prasminį ir emocinį kūrinių krūvį. Tokiam sprendimui turėjo įtakos ir pačios grafito technikos. Tačiau jos specifika nesutrukdė E. Markūnui peržengti jai būdingų pilkų tonų spekt­rą. Parodos eksponatų dešimtuke išsiskiria keletas kūrinių. Tai du mėlyni darbai („Radiacijos lygis išlieka nepakitęs“ ir „Formos nesikeičia, keičiasi tik požiūris į jas“). Pasvarstykime – ar joms atsirasti turėjo įtakos menininko noras išvengti monotonijos, ar taip pasireiškia eksperimentavimo dvasia, o gal paveikslų mėlynumo priežastis visai kita?

Suprantama – mėlynieji kūriniai ekspozicijoje pirmieji patraukia dėmesį. Savo ryškią spalvą jie tarsi išspinduliuoja į baltą parodinės erdvės kubą. Tačiau čia slypi šioks toks keblumas: pilka, bespalvė paralelinė tikrovė neapkrauna mūsų nereikalingomis prasmėmis. Juk kai tenka įsivaizduoti netikrovišką objektą, interpretuoti abstrakciją, spalva atlieka svarbų vaidmenį. Tam tikrą nuotaiką atspindintis koloritas sufleruoja vaizdinio kodą. Šiuo atveju mėlynos spalvos simbolika tradiciškai aiškinama itin teigiamai. Kolektyvinėje žmonijos pasąmonėje nusistovėjęs stereotipas, kad šalta mėlynų tonų paletė veikia raminamai, stabilizuoja, gerina psichologinę žmogaus būklę. Be to, nuo seno, įvairiausiose kultūrose mėlyna iškyla kaip sakrali, dievų spalva... Taigi, E. Markūnas šįkart sumanė ne tik pavaizduoti skirtingas dimensijas, realybes (vien tai jau yra gana egzotiškas noras), bet dar ir lengvai paeksperimentuoti žiūrovo pojūčiais, pritaikant joms kelis skirtingus spalvinius kodus.

Apie turinį... Numanomu abstrakčių E. Markūno paveikslų prasmių lygmeniu vyrauja egzistencinė problematika. Tai gyvenimo, būties labirintai, kuriuos simboliškai apsiviję spygliuoti erškėčių krūmai (pavyzdžiui, kūrinyje „Trys kirčiai laikui sustabdyti“). Arba – kiek mažiau dramatiški vaizdiniai ir asociacijos. Tarkime, grafitu įtaigiai perteiktas besisluoksniuojančio vakuumo įvaizdis, leidžiantis pasijusti taip, lyg tikrai žvelgtum į kitą pasaulį, nepažinią tikrovę... Tai tik keletas pasvarstymų apie galimus kūrinių siužetus, turinį. Suprantama – universalijas abstraktaus pobūdžio kūriniuose nelengva atrasti ir iššifruoti. Nežinia, ar to reikia – juk kiekvienas skaito savaip. Be to, šis vos juntamų užuominų skaitymas –­ egzaminas ne tik suvokėjui, bet ir menininkui: ar kūrinys įtaigus, ar jis apskritai verčia stabtelėti ir skverbtis į nepažinų jo mikrokosmą...

Taip pat būtina paminėti dar vieną E. Markūno kūrinį, kuriame autorius sugebėjo dinamiškai pavaizduoti... monotoniją. Kūrinyje „Žaidžiame klases“, kurio pavadinimas, žinoma, siejasi su Julio Cortázaro romanu. Lyg šachmatų lentoje čia driekiasi kvadratai. Tačiau ši „šachmatų lenta“ užpildyta turtinga raižyta, gramdyta grafito faktūra, neleidžiančia žvilgsniui nuobodžiauti. Chaotiško stabilumo įspūdį suteikiantis darbas vilioja pasiduoti loginiam žaidimui, dešifruoti jame regimus ženklus. Kuo įdėmiau į jį žvelgiame, tuo daugiau atrandame įvairių verbalinių, piktograminių detalių, užuominų. Tai In ir Jan ženklai, kaukolės atvaizdas, delno ir pėdos atspaudai, lakoniški žodžiai...

Tikiu, jog svarbi sudedamoji kūrinio dalis – jo pavadinimas. Neretai sunku rasti motyvuotas priežastis, kodėl menininkas nutaria palikti darbą be vardo. Ne visada įtikina autoriaus nenoras įpareigoti žiūrovo, pavadinimu iš anksto nulemti kūrinio interpretaciją, suvokimą. Tačiau juk tai yra galimybė žiūrovui išgirsti autorių, o autoriui – proga užvesti suvokėją ant kelio... Panašu, kad E. Markūnas į darbo pavadinimą žiūri kaip į materiją, leidžiančią kūriniui būti perskaitytam pagal autorines instrukcijas. Pateikęs intriguojančias antraštes, jis žiūrovui duoda įrankius suvokimui susikonstruoti. Štai, pavyzdžiui, kūrinyje „Happy End“ menininkas pavadinimu atkreipia mūsų dėmesį ir į kūrinio formalųjį lygmenį. Jame ryški progresijos, arba (kaip pažiūrėsi) – mažėjimo, smulkėjimo tendencija. Jaukiai raibuliuojančios linijų grupės čia atskiriamos smulkiomis vertikalėmis ir taip paveiksle susidaro mažėjantys (iš kairės į dešinę) tarpsniai. Menininkas tarsi fiksuoja mažorinį ėjimą pabaigos link...

Taigi, peržiūrėjus visus parodoje eksponuojamus kūrinius, ryškėja E. Markūno kūrybos formulė: tekstas, forma, interpretacija. Žinoma, tokią formulę smagu naudoti ir kitaip: forma, interpretacija ir, pasitikrinimui (?), tekstas...

Pamąstykime: jei E. Markūno paro­doje pristatomus kūrinius išverstume į muzikos kalbą, kažin kaip jie skambėtų? Paties menininko versija tokia: ekspozicijoje mus lydi garsinis fonas – ūžesys, persipinantis su lengvu skambesiu, tai nutolstantis, tai vėl pasigirstantis... Kompozitoriaus Giedriaus Puskunigio kūrinys „Percusion De Castillo“ įkūnija veiksmą, tačiau kartu sukelia laukimo, tylos prieš audrą nuojautą. Ši muzika čia skamba ne vien dėl lėkšto noro paįvairinti ekspoziciją. Ji nukelia žiūrovą į dar vieną paralelinę realybę...