Dress kodo paieškos su pulteliu

• Aną savaitę nepasisekė. Turbūt todėl, kad pirmadienį ne ta koja į lovą įlipau ir dieną baigiau su „Nusivylusiomis namų šeimininkėmis“ (TV3, 22.00). Apie ką jos, nepamenu (regis, kažkuri į restoraną atsinešė svetimą kūdikį ir jį praganė...). Šiaip ar taip, kitomis savaitės dienomis buvo vis blogiau ir blogiau. Moterims, žinoma.

• „Ką manai?“ (ketvirtadienis, TV3, 17.40) aiškinosi, kas yra Vienos pokylis Lietuvoje: labdara ar tuštybių mugė. Buvo pakviestos dvi ponios, kurių suknelės neatitiko dress kodo. Vieną jų facebooke pabarė Zuokienė. Kitos netinkamos nuotraukos pasirodė žiniasklaidoje. Laidoje dalyvavęs Mantas Petruškevičius įrodinėjo, kad dėl tokių išsišokėlių į šį pokylį elitas jau nebesi­renka: anot stilisto, gėda bendrauti su tais, kurie nesupranta, kad ilga iki žemės suknelė, apnuoginti pečiai, pirštinaitės moterims ir frakai – vyrams yra privaloma. Kas tas „elitas“, nesugebėjo paaiškinti nei jis, nei Vienos pokylio organizatorius. Užtat Rūtos Grinevičiūtės apibendrinimas buvo taiklus: „Jei žmogus tampa šiek tiek žinomas ir atsiduria televizijoje, atsibunda jis vieną rytą ir mato: iš vienos trobos išeina Adamkus, iš kitos –­ Oksana Pikul, iš trečios – Mantas Petruškevičius, ir visi jie sako vienas kitam tu, o juos vadina elitu.“ Taigi pirmoji priklausymo elitui sąlyga – ne tiek žmogaus savybės, kiek jo regimumas.

• Tačiau televizijoje regimumas nebūtinai reiškia, kad regime tikrąją asmenybę. Tai aiškiai įrodė „Valandoje su Rūta“ (ketvirtadienis, LNK, 19.19) sukviesti humoristai. Pokalbio tema buvo daug žadanti: tikrojo aš ir kaukės, prisiimto vaidmens santykis. Deja. Pačios pirmosios minutės diskusijos eigą pasmerkė tapti įprastos lėkštos humoro laidos klonu. Rūtai paklausus, kodėl beveik nėra moterų humorisčių, Algis Ramanauskas pasilenkė prie Kristinos Kazlauskaitės ir nežinia ką pašnibždėjo. Kazlauskaitę supurtė nevaldomas juokas. Galiausiai atgavusi kvapą, išpyškino Ramanausko verdiktą: „Todėl, kad daugelio moterų galvose smegenėlių – kaip pas voveraitę...“ Matyt, už gryną pinigą priėmė ir apsidžiaugė, kad pas ją smegenų aiškiai daugiau. Užkibo ant stereotipo kabliuko. O užkibus paleisti ne taip lengva. Net ir prisiėmusi atsiribojimo nuo vaidmenų (Zitos iš Mažeikių, Jadzės, senmergės mokytojos...) poziciją, kalbėjo taip, tarsi tos kaukės būtų dalis jos pačios. Ypač įdomus susitapatinimas su bomže Jadze: „Suprantate, stovėti prie konteinerio – tai tokia laisvė... gali pasakyti viską, nesvarbu kam –­­ kaimynui ar prezidentui. Ji tokia paprasta kaip konteineris. Todėl man ir patinka – aš ten maudausi.“ Hm. Anksčiau karaliams tiesą išdrįsdavo pasakyti tik juokdariai. Dabar „juokdariu“ būti neužtenka: iškloti tiesą gali tik prisidengęs bomžo kauke, taigi tuomet, kai jau nebėra ką prarasti.

Ir žmonės tiki. Gal tik Sūrskio ir Mauzerio nesitiki sutikti. Tačiau pensininkas Vidas jiems ir yra pensininkas Vidas, o ne Aistis Mickevičius. Žiūrovai rašo nuoširdžius laiškus džiaugdamiesi, kad jis rado savo kelią į televizijos šou ir taip prisiduria prie pensijos. Kaip kitaip, juk Kristina Kazlauskaitė pasakė: „Jei stebėtumėt gyvenimą, o ne tik tai, kaip mes jį rodom – pamatytumėt tą patį.“ Toks tas televizijos fenomenas ir jo dress kodas: dauguma laidų subalansuotos nusivylusioms namų šeimininkėms su voveraitės smegenėlėmis.