Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-02 nr. 3369

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EIMUTIS MARKŪNAS25
• Knygos meno konkurso Metų premija10
• DAINIUS LIŠKEVIČIUS7
• STASELĖ JAKUNSKAITĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MARGARET ATWOOD.
Vasaris
12

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Kas yra knygos tėvynė?
4
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas
5
• Vilniaus knygų mugės metu (vasario 23–26 d.)
paskelbti laureatai
3

LITERATŪRA 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Vamzdis manipuliavimui ženklu
3
• Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje
2

MUZIKA 
 ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE.
Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

KINAS 
• ANA AUDICKA.
Vyro filmai ir moters romanai
7

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Dress kodo paieškos su pulteliu1

DAILĖ 
• GIEDRĖ LEGOTAITĖ.
Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?
1

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• ALGIRDAS VASERIS4

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Lakštingala
2

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Vakar vakare
1

25 PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Į knygas
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SIMONA SMIRNOVA.
Tribute Lietuva
3
• MEREDITH MELNICK.
Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Kalės vaikai ir yra kalės vaikai

KRONIKA 
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Vilnius – vartai į Žemaitiją

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS SKYRELIS
1936 01 02 – 2012 02 26
2

SKELBIMAI 
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ – akims, protui, sielai5

DE PROFUNDIS
„on jejo ne zamečajet, on vedj knižku izučaet...“
(„jis štai jos nepastebės, mat knygelę skaitinės“)
Folkloras apie nelaimingą meilę knygų mugėje
 
• Rinktiniai bušizmai190

MUZIKA

Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE

[skaityti komentarus]

iliustracija
Džojos Barysaitės nuotrauka


      2011 metų Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė dainininkė Asta Krikščiūnaitė daug metų reiškiasi įvairiuose muzikinio gyvenimo baruose. Geriausiai muzikos visuomenė ją pažįsta kaip talentingą kamerinės ir stambių žanrų simfoninės-oratorinės muzikos atlikėją. Apie jos koncertus įvairioje periodikoje paskelbta šūsnis palankių recenzijų. Šįsyk siūlau susipažinti su A. Krikščiūnaitės keliu į didžiąją sceną ir jos mintimis apie dainavimo meną.


Kada Jums kilo mintis tapti dainininke?

Niekada negalvojau būti dainininke, nors visada dainavau. Mokydamasi Pasvalio vaikų muzikos mokyklos fortepijono klasėje dainavau vokaliniame ansamblyje, taip pat chore. Šią mokyklą baigusi maniau tapti muzikos mokytoja, tėvelis mane net buvo nuvežęs į Klaipėdos fakultetus konsultuotis... Draugė, kuri jau mokėsi Vilniuje, apie tai sužinojusi nusistebėjo, kodėl nenoriu mokytis dainavimo. Iš tiesų, pamaniau, kodėl gi ne? Apsisprendžiau labai greitai ir įstojau į Juozo Tallat-Kelpšos aukštesniąją muzikos mokyklą, kurią baigiau per trejus metus.

Per trejus? Mokslas ten vykdavo ketverius metus...

Baigiau greičiau, nes viskas gerai sekėsi, buvau laikoma perspektyvia. Mokydamasi mokykloje laimėjau Lietuvos jaunųjų atlikėjų konkursą, ruošėmės jam su vokalo pedagoge a. a. Sofija Vasiliauskiene. Tada pas mus apsilankė būsimoji mano pedagogė Muzikos akademijoje – Aldona Vilčinskaitė, pas kurią paskui studijavau penkerius metus ir dar dvejus stažavausi.

Vis dėlto smalsu, iš kur tas Jūsų gražusis balsas, gal tarp šeimos narių buvo daugiau balsingų?

Dainavo mama, jaunystėje ji kurį laiką netgi mokėsi dainavimo Panevėžyje, turėjo labai gražų balsą. Tačiau anais laikais atrodė, jog tai – ne specialybė, tad baigė kankles. Daug metų ji dirbo muzikos mokytoja. Kai apsisprendžiau mokytis dainuoti, mama mane palaikė, o dabar labai jaudinasi prieš kiekvieną koncertą.

Kodėl po sėkmingų studijų atsidūrėte būtent Klaipėdos muzikiniame teatre?

Buvau ten paskirta. Ko gero, tai buvo paskutiniai metai, kai dar veikė valstybinių paskyrimų sistema.

Kaip Jus ten priėmė?

Neblogai, iš karto gavau pasiūlymą rengti Ritos partiją G. Donizetti vienaveiksmėje operoje „Rita“, taip pat – XX a. kompozitoriaus G. C. Meno­tti operoje „Mediumas“. Dainavau ir daugiau, o tuo pačiu metu stažavausi Muzikos akademijoje, tad neretai teko važinėti į Vilnių.

1989 m. V Tarprespublikiniame konkurse Kišiniove laimėjote pirmąją vietą. Tai buvo aukšto lygio, dabartiniais terminais, tarptautiniai konkursai, ne menkesni už daugybę rengiamų Vakaruose, kurių laurais nevengia pasipuikuoti jaunieji dainininkai.

...Tame konkurse pirmąją premiją taip pat laimėjo Kauno muzikinio teatro solistė Sabina Martinaitytė, taigi, mums abiems ten sekėsi.

Po kelerių metų, 1992-aisiais, Jungtinėse Amerikos Valstijose tapote Pavarotti tarptautinio konkurso Filadelfijoje diplomante. Kokie keliai Jus nuvedė į Ameriką?

Griuvus geležinei uždangai ir atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, daug menininkų pakėlė sparnus. 1991 m. pradžioje į JAV koncertuoti savo tautiečiams išvykome ir mes su pedagoge Aldona Vilčinskaite, kuri mane nuoširdžiai globojo ir tebegloboja iki šiol. Ten mane išgirdo kelios įtakingos ponios, joms patiko balsas, tad nusprendė, jog man vertėtų pasitobulinti. Buvo sukurtas komitetas, kuris kreipėsi į atitinkamą fondą ir išrūpino stipendiją. Ši stipendija man leido daugiau kaip dvejus metus lankyti garsių vokalo pedagogų pamokas ir mokytis kalbos. Mokiausi pas Clair Alexander, Yvesą Abelį ir Jane Bakken Klaviter.

Kaip intensyviai šis mokslas vyko?

Tiesą sakant, specialybės užsiėmimų buvo daugiau nei studijuojant Lietuvoje: keturis kartus per savaitę pas vokalo pedagogą ir du kartus – pas specialų koncertmeisterį (angliškai vadinamą coach), kuris rengia konkrečias operų partijas, tikslina frazavimą, stilių, taiso tartį.

Klausantis Jūsų dainavimo nesunku pajusti, ką ši stažuotė Jums davė, o kaip jos naudą apibūdintumėte Jūs pati?

Lankydama pamokas pradėjau ypač gilintis ir analizuoti dainavimo techniką, permąsčiau visus pedagogų nurodymus bei patarimus ir nuolat savęs klausiau, kodėl jie dainuoja taip, kad jiems lengva, o man – sunku...

Turbūt remiatės tomis žiniomis ir patirtimi dirbdama su studentais Muzikos ir teatro akademijoje?

Taip, daug ką prisimenu ir remiuosi, tačiau stengiuosi prie kiekvieno studento prieiti individualiai, nes kaip kiekvienas balsas yra unikalus, taip ir žmogus, jo kūnas. Vienam sunkiau kvėpuoti, kitas – šiaip labai įsiveržęs, trečias – leidžia garsą per nosį...Viskas labai individualu. Man regis, pedagogas studentą moko pagal savo klausą, savą balso grožio etaloną ir siekia suteikti tą grožį mokiniui.

Jūsų ankstesnius ir dabartinius įrašus skiria nemažas laiko tarpas. Tobulėjo ir laisvėjo ne tik dainavimo technika, pats balsas įgavo brandumo, erdvės, spalvų. Atliekant stambios formos kūrinius su choru ir orkestru, žavi Jūsų interpretacijų išbaigtumas, stiliaus pojūtis, klausantis kamerinių opusų ir dainų – išgyvenimo tikrumas, nuoširdumas, temperamentas. Jūsų dainavimas veikia...

Dabar muzikoje jaučiuosi žymiai drąsiau, nebijau laisvai alsuoti... Juk interpretacija – individualus dalykas. Klausausi įrašų ir pastebiu, jog išdainuojama frazė tapo laisvesnė, stabilesnė, paremta teisingu kvėpavimu...

Kokių išskirtinių bruožų reikia dainininkui, kad jis patikėtų savimi ir jaustųsi tvirtai?

Reikia labai daug visko, žinoma, ir fizinės sveikatos. Kita vertus, viskas labai paslaptinga. Žiūrėdamas į savo studentus, negali šimtu procentų pasakyti, jog iš vieno kas nors išeis, o iš kito – ne. Juk būna, kad atrodęs vidutiniokas išauga į puikų dainininką, o tas, iš kurio daug tikėjaisi, išsibarsto. Ši profesija reikalauja labai daug psichinės sveikatos ir ištvermės, nes siekimas karjeros, gerąja prasme, labai reikalingas. Apie dainavimą juk „visi viską išmano“, taigi, reikia nepasiklysti tarp prieštaringiausių nuomonių. Dar viena išskirtinė savybė: dainininko instrumentas glūdi jo viduje, jis negali jo nei pamatyti, nei apčiuopti. Jis dainuoja pojūčiais, atrastais jo paties ir išsiugdytais kartu su pedagogu. Dainininkas savęs negirdi, o jei imtų klausyti, sustotų, negalėtų vesti pirmyn frazės, ir garsas nebesklistų į salę. Kaip randasi garsas? Grubiai tariant, dainuodamas garsą stumi, garsą neša oras ir, jei jį sulaikysi, jis nebus lakus, niekas nesuskambės – nei muzika, nei žodžiai. Taigi, dainininkui būtinas taisyklingas kvėpavimas. Dainuojant Verdi ir Schubertą, kvėpavimas skiriasi, skiriasi jo intensyvumas.

Sakoma, kad dainavime dalyvauja visas žmogaus kūnas.

Be abejo, kaip ir sakiau, dainininko instrumentas slypi kūne... Bet dar pabrėšiu – labai svarbu psichikos būklė, nes pagrindinė kova vyksta su savimi.

Su savo pedagoge Aldona Vilčinskaite palaikote ryšius iki šiol. Ji tikriausiai seka ir Jūsų karjerą?

Kiekvieną vasarą ji atvažiuoja į Lietuvą, išklauso visus mano koncertus, dalyvauja repeticijose. Nudžiungu, jei duoda kokių nors patarimų. Ji yra man labai daug padėjusi, stažuotė Amerikoje atsirado taip pat dėl jos rūpesčio.

Nuo kada bendradarbiaujate su pianiste Audrone Kisieliūte?

Studijuojant Muzikos akademijoje, ji buvo mūsų klasės koncertmeisterė. Vėliau ėmėme rengti kamerines programas, ieškoti įdomesnio repertuaro. Turiu pripažinti, jog didžiausia šių programų iniciatorė buvo Audronė.

Tikra laimė turėti koncertų partnerę, kuri ne tik puiki pianistė, bet vienodai mąsto ir jaučia, girdi kiekvieną Jūsų virptelėjimą, alsuoja kartu su Jumis.

Ji pasiklauso ir kitų koncertų, kai dainuoju be jos. Dainininkui būtina turėti ausį iš šalies...

Instrumentininkui, kurio pagrindinė užduotis – klausytis savęs, sunku suvokti, kaip galima muzikuoti, savęs negirdint.

Dainuoji įsivaizduodamas, kaip skambės. Prieš išeidamas į sceną, nušlifuoji kiekvieną detalę, žinai, kur ir kokių techninių priemonių prireiks.

Bandykime atsekti Jūsų profesinės karjeros pradžią. Dabar juk madinga rūpestingai skaičiuoti muzikinės veiklos metus...

Pirmuoju profesionaliu viešu pasirodymu laikyčiau G. F. Händelio operos „Acis ir Galatėja“ koncertinį atlikimą, diriguojant Sigitui Vaičiulioniui, IV senosios muzikos ansamblių festivalyje Šiauliuose 1985 m. pavasarį. Buvau dar studentė, tad šis įvykis atrodė nepaprastas, juk man buvo patikėta dainuoti Galatėją, vieną pagrindinių partijų.

Jei tai laikysime atskaitos tašku, po poros metų galite švęsti kūrybinės veiklos trisdešimtmetį. Sukaupėte įspūdingo dydžio repertuarą, iš kurio galima sudaryti pritrenkiančio grožio sukaktuvinę programą! Nacionalinėje filharmonijoje Jūsų debiutas įvyko 1994 m. Atlikote G. F. Händelio „Dixit Dominus“, kurį dirigavo lordas Yehudi Menuhinas. Nuo tada Filharmonija tapo dažna Jūsų koncertų vieta. O kaip Vilniaus operos scena? Kokias partijas teko dainuoti?

Į teatrą mane pakvietė Julius Andrejevas. Padainavau po vienos repeticijos Margaritą, dusyk – Elžbietą „Don Karle“, Džuljetą „Hofmano istorijose“, Mikaelą. Tie spektakliai netrukus dingo iš repertuaro, tad ryšys su teatru nutrūko... Tada intensyvesniam darbui mane ėmė kviesti Estijos nacionalinė opera, kurioje parengiau ir dainavau kelias partijas: Elžbietą „Don Karle“, Seserį Andželiką, Elvyrą G.Verdi „Ernani“, Doną Aną.

Estijoje Jūsų nuopelnus įvertino – 2004 m. apdovanojo Baltosios žvaigždės ordinu. Ir vis dėlto tai, ką Jūs parengiate ir atliekate koncertuose, ne mažiau svarbu negu opera, o neretai, sakyčiau, reikšmingiau. Atlikote įspūdingą pluoštą naujos lietuvių ir užsienio autorių sukurtos muzikos.

Gal iš dalies tai lėmė mano koncertinė veikla, dainavau įvairaus stiliaus muziką. Tai vis tik kitoks dainavimas negu operoje. Kompozitoriai dažniausiai nori, kad jų kūriniai nebūtų atliekami operine maniera. Kadangi valdau kitą stilistiką, neretai į mane ir kreipiamasi.

Pridursiu, sąžiningai išmokstate tekstą, atliekate tai, kas parašyta, turite puikią klausą ir meninę intuiciją. Regis, parengti ir gerai atlikti visai nežinomą naują kūrinį ne tas pats, kaip žinomą, turintį atlikimo tradicijas: nėra provaizdžio, į kurį galėtum remtis.

Kartą Estijoje Davido Oistracho festivalyje dainavau Richardo Strausso dainas, ir mane išgirdo Gija Kančeli, kurio veikalas ten taip pat buvo atliktas. Po koncerto jis man staiga sako: „Manau, Jums labai tiktų mano Egzilis.“ Vėliau atsiuntė man diską. Parengėme tą kūrinį su Čiurlionio kvartetu, fleitininku Valentinu Gelgotu, sintezatorium skambinusia A. Kisieliūte, kontrabosininku Arnoldu Gurinavičium ir fonograma. Atlikome jį ne tik mūsų Filharmonijoje, bet ir Pažaislio festivalyje bei Klaipėdos koncertų salėje.

Šis pavyzdys patvirtina nuojautą, kad kompozitoriai dainininką pasirenka neatsitiktinai. Kurdami naują veikalą jie įsivaizduoja konkretų balsą ir asmenį, kuris galėtų jį padainuoti.

Kiek man tenka susidurti, regis, taip. Štai visai neseniai Arvydas Malcys įteikė natas su dedikacija ir klausė, ar man patogi tonacija... Labai patiko dainuoti Onutės Narbutaitės „Skiautinį“, nors ir nesu pirmoji jo atlikėja, premjeroje dainavo Regina Maciūtė.

Kompozitorius įteikia Jums natas ir paprašo atlikti. Kas toliau? Tariatės, dirbate drauge ar esate su tomis natomis paliekama ramybėje?

Būtinai tariamės, diskutuojame. Juk kompozitoriui naujas veikalas –­ tarsi gyvas vaikas, jam svarbi kiekviena gaida, kurią jis užrašė, o man reikia jas visas pritaikyti savo balsui. Jei pasitaiko visai neįkandamų dalykų, autoriai mielai taiso. Labai įdomiai dirbome su Tomu Kutavičium prie jo operos „Gyvatės akys“, kurią, diriguojant Jurijui Kalcui, atlikome su Valstybiniu Vilniaus choru ir orkestro fonograma, su Algirdu Martinaičiu, rengiant jo opusą „Mūsų Laisvė: septynios invokacijos“, mielai dainavau Audronės Žigaitytės „Praregėjimą“... Dabar esu įsimylėjusi Indrės ariją iš Eduardo Balsio operos „Kelionė į Tilžę“. Dainavau ją per E. Balsio minėjimą Muzikos akademijoje su pianiste Indre Baikštyte, bet labai norėčiau šią ariją atlikti ir su simfoniniu orkestru.

Dažnai dainuojate prancūzų muziką. Štai ir paskutiniame koncerte Filharmonijoje atlikote F. Poulenco Gloria. Ši pavardė dažnai figūruoja Jūsų programose. Matyt, prancūzų muzika Jus traukia?

Pirma, ši muzika man labai prie širdies, o antra, mokykloje mokiausi prancūzų kalbos ir turėjau dvi puikias mokytojas – Pasvalio Petro Vileišio gimnazijos pedagoges Janiną Šutaitę ir Ireną Jasiūnienę. Lietuviams ši kalba – labai sunki. Prisipažinsiu, ne tik mokiausi, bet ir labai intensyviai lavinausi bei domėjausi. Būdama Niujorke, ėjau pas žymųjį dainavimo šia kalba specialistą Thomą Gru­bbą, kuris buvo atvažiavęs ir į Vilnių. Jis parašė dainininkams labai svarbią knygą „Singing in French“ („Dainavimas prancūzų kalba“). Kad dainuotum prancūziškai, turi tą kalbą valdyti, bet man ji labai patogi, jos sąskambiai labai tinka vokalinei pozicijai. Būdama Niujorke, labai daug laiko praleidau bibliotekoje. Ieškojau mums tuomet visai neprieinamo repertuaro. Susiradau daug prancūzų ir kitų šalių kompozitorių – M. Ravelio, G. Fauré, E. Chaussono, O. Respighi, S. Barberio – muzikos, kurią svajojau ateityje padainuoti. Daug ką jau padainavau, tačiau kai ką dar ne. Viena neįgyvendintų svajonių – M. Ravelio „Šecherazada“. Tikiuosi, ateityje ir ją atliksiu.

Linkiu, kad visos Jūsų svajonės taptų tikrove, o kompozitoriai Jums sukurtų daug naujos gražios muzikos. Dėkoju už pokalbį.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:53:51 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba