Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-02 nr. 3369

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EIMUTIS MARKŪNAS25
• Knygos meno konkurso Metų premija10
• DAINIUS LIŠKEVIČIUS7
• STASELĖ JAKUNSKAITĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MARGARET ATWOOD.
Vasaris
12

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Kas yra knygos tėvynė?
4
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas
5
• Vilniaus knygų mugės metu (vasario 23–26 d.)
paskelbti laureatai
3

LITERATŪRA 
• IMELDA VEDRICKAITĖ.
Vamzdis manipuliavimui ženklu
3
 Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje
2

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE.
Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

KINAS 
• ANA AUDICKA.
Vyro filmai ir moters romanai
7

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Dress kodo paieškos su pulteliu1

DAILĖ 
• GIEDRĖ LEGOTAITĖ.
Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?
1

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• ALGIRDAS VASERIS4

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Lakštingala
2

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Vakar vakare
1

25 PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Į knygas
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SIMONA SMIRNOVA.
Tribute Lietuva
3
• MEREDITH MELNICK.
Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Kalės vaikai ir yra kalės vaikai

KRONIKA 
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Vilnius – vartai į Žemaitiją

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS SKYRELIS
1936 01 02 – 2012 02 26
2

SKELBIMAI 
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ – akims, protui, sielai5

DE PROFUNDIS
„on jejo ne zamečajet, on vedj knižku izučaet...“
(„jis štai jos nepastebės, mat knygelę skaitinės“)
Folkloras apie nelaimingą meilę knygų mugėje
 
• Rinktiniai bušizmai190

LITERATŪRA

2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje

Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ

[skaityti komentarus]


Jurgita Mikutytė: Nuo 2008 metų iki 2010-ųjų verstinių grožinių knygų Lietuvoje išleista apie 30 procentų mažiau. Pastebėjome, kad 2011 m. iš Lietuvos nacionalinės bibliotekos gauti sąrašai dar labiau sutrumpėjo. Ar galime konstatuoti, kad kokybė dėl sumažėjusios kiekybės nenukentėjo? Kokį įspūdį apie pastaruosius leidybinius metus susidarėte? Ar buvo iš ko rinktis?

Dalia Zabielaitė: Metų verstinės knygos rinkimai vyksta jau trečius metus ir 2011-ieji metai buvo bene patys kukliausi. To tikrojo literatūros meno, kuris mus domina, pernai išleista mažiau nei ankstesniaisiais. Bet ir prastos literatūros mažiau. Vis dėlto gerų knygų buvo, buvo, kuo džiaugtis ir iš ko rinktis.

J. M. Ką galite pasakyti apie knygų geografiją? Ji, regis, išsiplėtė į Rytus? Daug arabiškos, musulmoniškos tematikos. Gerokai daugiau vertimų iš lenkų kalbos...

Jurga Katkuvienė: Jau ir ankstesniais metais pastebėjome geros lenkiškos literatūros, galima pavydėti skirtingų kartų lenkų autorių liudijamo gero romano tradicijos. Ir smagu, kad vertėjai verčia mūsų kaimynų literatūrą.

Laimantas Jonušys: Iš tiesų reikia pasidžiaugti, kad verčiama gera lenkų literatūra. Bet labiausiai pasigendu kiek tolimesnių kaimynų, nes kas į pietus nuo Lenkijos, mes to beveik neturim, o juk yra įdomios ir vengrų, ir kitų šalių – vadinamosios Vidurio Rytų Europos – literatūros. Jos vertimai reti, čia didelė spraga. Mat madinga žiūrėti į Vakarus, į didžiąsias literatūras. 2011 m. skandinavų literatūros gerokai mažiau, bet anksčiau jos beveik perteklius buvo dėl konjunktūrinių priežasčių, t. y. jie labai aktyviai finansuoja ir propaguoja savo literatūros leidimą. O Vidurio Rytų Europos romanai gali būti daug įdomesni nei dar vienas anglų autoriaus romanas, kuris ir gal neblogai, kad išleistas, bet nebūtų nuostolio ir be jo.

D. Z. Jau kelerius metus atrinkdami vertingesnes metų verstines knygas pastebėjome ir tai, kad leidyklos vis sėkmingiau atranda įdomius Rytų autorius ir jų aukštos meninės vertės romanus, kuriuos skaitant atsiveria Rytų pasaulio savitumas, jo kultūros, religijos ir istorijos autentika.

J. M. Kurios knygos pateko į trumpąjį sąrašą? Ar buvo sunku jį išrinkti? Gal galima ką nors pasakyti apie temų ar problematikos tendencijas?

J. K. Man regis, šiemet trumpasis sąrašas išsirutuliojo labai aiškiai. Tokių autorių, kaip Julianas Barnesas, Herta Müller, Winfriedas Georgas Sebaldas, kūriniai nekėlė jokių abejonių. Tai, galima sakyti, klasikinė šiuolaikinė to gerojo naratyvo literatūra, kuri išsiskiria dėl savo filosofinio pamato, egzistencinių dalykų, gelmės tikrąja to žodžio prasme. 2011-ųjų metų knygos trumpajame sąraše lygiavertės konkurentės. Tai mąsli, todėl kartais apgaulingai nuobodi literatūra, kuriai reikia proto pastangų, mintijimo arba intelektualinio išprusimo ironijai, humorui, potekstėms suprasti. Tai ne greito gyvenimo teleskopas, pateikiantis nesibaigiančių nuotykių virtinę ar dirginantis netikėtumų laukiančią vaizduotę.

D. Z. Reikėtų paminėti, kad du šiuolaikiniai autoriai iš trumpojo sąrašo yra visiškai nauji, iki šiol į lietuvių kalbą dar neversti. Tai Anglijoje gyvenęs, ne taip seniai žuvęs vokiečių rašytojas W. G. Sebaldas ir lenkų rašytojas Pawełas Huelle. O kiti keturi rašytojai jau buvo versti, du vardai net tie patys, kurie buvo 2010-ųjų trumpajame sąraše – tai Kader Abdolah ir Herta Müller. Vienas anglų rašytojo Juliano Barneso romanas jau buvo išleistas anksčiau, o rusų rašytoja Liudmila Ulickaja irgi žinoma net iš kelių išverstų knygų. Matome lyg ir tendenciją, jog linkstama leisti lietuvių skaitytojams jau žinomus autorius, o naujų vardų šiemet šiek tiek pasigedome.

L. J. Hertos Müller romanas „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“ visiškai kitoks nei pernai leistas „Amo sūpuoklės“ (iš vokiečių k. vertė Antanas Gailius), bet joms abiem būdinga, kad tai nepaprastai subtili rašytoja, kurianti poetinį tekstą. Müller atveju siužetą būtų sunku papasakoti. Tai knyga, kuri laikosi žodžio, literatūrinės išmonės jėga ji ne tiek dėsto kokią nors sumanytą istoriją, kiek kuria grynai literatūrinį rūmą, kurį aplipdo pasakojimo fragmentine mozaika. Čia skaitymo malonumas ne sekti siužetinę istoriją (o šių metų šešetuke yra grynai naratyvinio, pasakojamojo stiliaus kūrinių), čia svarbiausia, kad sakinys po sakinio kuriamas meninis literatūrinis tekstas. Personažės išgyvenimai, įspūdžiai, prisiminimai yra nepaprastai perteikti lanksčia, išradinga, poetine kalba. Vaizduojami komunistinės Rumunijos laikai, svarbiausias epizodas – pagrindinės veikėjos kelionė tramvajumi į įprastą pokalbį su saugumo darbuotoju, kartu išdėstomos ir jos gyvenimo detalės ir kitokios aplinkybės.

Trumpajame sąraše turime net porą knygų, kurios nėra vien grožinės. Tai lyg ir eseistika, bet kitokia nei lietuviška. Tai W. G. Sebaldo „Išeiviai“ (iš vokiečių k. vertė Rūta Jonynaitė) ir Juliano Barneso „Flobero papūga“ (iš anglų k. vertė Nijolė Regina Chijenienė). Pastaroji, galima sakyti, yra duoklė genialiam prancūzų rašytojui, tačiau tai taip toli nuo mokslinės ar sausos biografinės raiškos, kiek tik gali būti grožinė literatūra. Tas dėstymo būdas panašus į grožinės literatūros, pasakotojas čia yra įdomus personažas. Šioje knygoje paminėta, kad paties Flaubert’o vizija, kokia turi būti literatūra, buvo sėkmingiau išreikšta jo laiškuose, o ne romanuose. Viskas taip patraukliai parašyta, kad nėra nė vienos nuobodžios pastraipos. Barnesas kalba apie kritikus, literatūrologus, nagrinėjančius ir vertinančius Flaubert’o kūrybą, ir vieną kartą nustemba, kad viena garsi Flaubert’o žinovė labai prastai taria prancūziškai. „Vis dėlto buvau nustebintas, kad profesorė, valganti duoną iš prancūzų literatūros, gali taip katastrofiškai nekompetentingai tarti savo knygų herojų ir personažų (kitaip tariant, savo tikrųjų darbdavių) žodžius.“ Tie personažai pavadinami literatūrologės darbdaviais, tokių žavingų ėjimų pilna kiekvienoj pastraipoj. Išradingai perteikta Flaubert’o asmenybė ir kūrybos ypatybės.

Mėta Mikelaitienė: Norėčiau šiek tiek ginčytis dėl teiginio, ar tai eseistika, ar grožinė literatūra. Aš manau, kad tai tikrai grožinė literatūra. Gal iš pradžių skaitydamas tuo abejoji, bet perskaitęs iki galo pastebi, kad pasakotojas turi savo istoriją ir yra motyvuotas kaip personažas. Kai išaiškėja jo gyvenimo detalės, paaiškėja ir motyvacija, kodėl jis susikoncentravęs į Flaubert’o kūrybą ir būtent į vieną jo kūrinį, t. y. „Ponią Bovari“. Pabaiga mane maloniai nustebino. Literatūrinė puota skaityti tą knygą.

J. K. W. G. Sebaldo 1992 metais pasirodžiusi knyga „Išeiviai“ atsiduria tarp grožinės literatūros ir dokumentikos, tikrovės ir išmonės, vaizduotės ir autentiško liudijimo. Intriga ta, kad neaišku, ar autorius kalba apie tikrus žmones ir remiasi tikra dokumentika (pateikiamos ne tik žmonių nuotraukos, bet ir tekste minimų daiktų nuotraukos, taip sakant, istoriniai artefaktai), ar tai išmonė, nes knygoje nerasime nuotraukų nuorodų. Galiausiai tas tikrumo-netikrumo miražas pasidaro nebesvarbus aprašant ir apmąstant žmonių, nublokštų gyventi į svetimus kraštus, likimus. Tai hipnotizuojantis, labai sodrus, smulkmeniškas pasakojimas, kalbantis tarsi apie nieką, apie mažus gyvenimo niuansus, apie „neliteratūrinius“ kasdienybės buities aprašymus. Bet pagautas hipnotizuojančio pasakojimo pradedi jausti, kad kalbama apie kiekvieną mūsų (kaip tas Sebaldo chirurgas, mokytojas ar viešbučio tarnautojas), kiekvienas mūsų esame šios žemės emigrantai.

Paweło Huelle’s knyga „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“ (iš lenkų k. vertė Vytautas Dekšnys) yra nestora, o tai galima laikyti vertybe šiuolaikinėje literatūroje, ypač lyginant su kitomis šių metų trumpojo ir ilgojo sąrašų knygomis (ko vertos Gao Xingjianio „Dvasios kalnas“, Tahiro Shaho „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ ar Davido Lodge’o „Mintijimų...“ apimtys). Huelle’s romanas atskleidžia literatūros klasikos vertimo į lietuvių kalbą spragas, nes turėdami, jei neklystu, čekų autoriaus Bohumilo Hrabalo išverstą vieną romaną ir vieną apsakymų rinktinę, ne iki galo galime įvertinti šį Hrabalo stiliumi (ir ne tik) ir jo talentui skirtą lenkų autoriaus romaną. Intertekstiniai romanai, koks yra „Mercedes-Benz“, jų sąmojis, satyra, pokštai, nuorodos, citatos, parodija ir panašiai, reikalauja plataus literatūros išmanymo. Ir šiame Huelle’s glaudžiame, sodriame ir bereikalingo plepėjimo neapkrautame romane-monologe-laiške susipina pas moterį instruktorę vairuoti besi­mokančio rašytojo ir jo pasakojamų tėvų ir senelių istorijų gijos, tos sankabos su kitais tekstais suskamba labai įspūdingai. Negalima nepaminėti V. Dekšnio puikaus literatūrinio vertimo.

D. Z. Taip pat reikėtų paminėti vienintelį rytietiškos tematikos romaną iš trumpojo sąrašo. Tai į Nyderlandus emigravusio iraniečio Kadero Abdolah „Mano tėvo užrašų knygelė“ (iš olandų k. vertė Saulė Rygertaitė). Prisiminkime, 2010-ais lietuviškai buvo išleisti jo „Mečetės namai“ (iš olandų k. vertė Birutė Mumėnaitė), o pernai – šis kiek ankstyvesnis jo romanas, irgi pasakojantis apie rašytojo tėvynę Iraną. Pernykštis turi įdomių autobiografinių motyvų, šiek tiek leidžiančių pažinti knygos autorių, pavyzdžiui, atskleidžiama, kokia buvo komunistinė pogrindinė veikla XX a. II pusės Irane, kurioje dalyvavo ir pats autorius. Be to, naujojoje knygoje žvelgiama į platesnę viso XX a. Irano istoriją, pateikiama autentiškų detalių apie Irano senąją kultūrą, religiją, žmonių gyvenimo būdą, politinių religinių valdžių kaitą ir šalies modernėjimą. Romanas parašytas gražia, aiškia, skaidria kalba. Stebina tai, kad rašytojas taip meniškai rašo ne savo gimtąja, o išmokta olandų kalba. Šio romano ir vertimas geras, ir kruopščiai suredaguota.

M. M. Liudmila Ulickaja romane „Danielis Štainas, vertėjas“ (iš rusų k. vertė Donaldas Kajokas) pasakoja istoriją apie žydą jaunuolį, per Antrąjį pasaulinį karą patekusį, sakytum, tarp istorijos girnų, išgelbėtą lenkių vienuolių ir atsivertusį į katalikybę. Negana to, Danielis tampa kunigu, po kurio laiko emigruoja iš Lenkijos į Izraelį. Knyga, kaip ir herojaus likimas, pilna neįtikėtinų vingių, susipynusių istorijų ir paradoksų. Pavyzdžiui, per karą Štainas dirba gestapo vertėju ir tuo naudodamasis išveda į miškus kelis šimtus geto gyventojų, taip išgelbėja juos nuo žūties. Vėliau stoja į kunigų seminariją kartu su Karoliu Wojtyła, būsimuoju popiežiumi, su kuriuo likimas vėl jį suveda po daugelio metų. Izraelyje Štainas sutinkamas su didžiu nepasitikėjimu, kaip atsimetėlis nuo judaizmo, net negauna pilietybės ir lieka ganyti savo avelių, Izraelio katalikų, sugriuvusioje bažnytėlėje. Knyga neišvengiamai provokuoja diskusijas – ir dėl to, kad pagrindinė siužetinė linija yra apie atsivertėlį, paliečiamos tikėjimo tiesos, ir dėl to, kad gana laisvai traktuojami kai kurie istoriniai faktai. Nors ne tik pagrindinis herojus, bet ir daugiau personažų ir situacijų turi prototipus. Įdomi ta dalis, kurioje veiksmas vyksta sovietinių laikų Vilniuje, visuomenės gyvenimo užribyje atsidūrusioje krikščionių intelektualų terpėje.

Jau ir tarp ekspertų dėl šios knygos lūžo ietys, kartais atrodė, kad skaitėme ne tą pačią knygą. Kai tiek daug kontroversiškų personažų, gal mums užkliūva skirtingi dalykai, ir tada skaitai suintriguotas arba priešingai – su nepasitikėjimu. Žodžiu, abejingų nebuvo. Tai talpi knyga. Net jos pavadinime užkoduota, kad ji yra apie Vertėjo mėginimą palengvinti susipriešinusių kultūrų ir religijų susikalbėjimą.

L. J. Manau, šis romanas yra apie tai, kaip didžiausios XX a. tragedijos žlugdo likimus ir žudo žmones, ir apie tai, kaip žmogus, per stebuklą išėjęs iš to pragaro, bando toliau rasti bendrabūvį labai nepalankioj skirtingų religijų terpėj. Būdamas katalikų bendruomenėje Izraelyje ir su žydais, ir su musulmonais, jis tarsi mėgina išversti, perteikti skirtingas pasaulėjautas ir pasaulėžiūras. Kaip ir kituose didesniuose Ulickajos romanuose, čia siekiama epinio masto ir reikšmingo dramatizmo. Antra vertus, savo fragmentiška forma – laiškai, dienoraščiai, paskaitos – tai yra modernus romanas. Įspūdingiausi, žinoma, karo metų epizodai, bet vėliau užkabinama daug temų iš skirtingų pasaulio vietų, ir lieka toks liūdnokas vaizdas: iš didžiųjų XX amžiaus tragedijų mažai pasimokyta, kolektyvinė neapykanta daug kur klesti, o pavienio žmogaus dalia tokia kaip per amžius.

J. M. Sudarėte ir ilgąjį sąrašą iš knygų, kurios nepateko į šešetuką, bet vis tiek vertos skaitytojų dėmesio. Ką galėtumėte skaitytojams rekomenduoti?

D. Z. Lyginant su ankstesniais metais, šiemet ilgasis sąrašas labai jau trumpas. Mano akimis, iš jo įdomūs yra vienas kitą prasmingai papildantys dviejų kinų, iki šiol neverstų į lietuvių kalbą, romanai: tai į Prancūziją emigravusio 2000 metų Nobelio premijos laureato Gao Xingjiano „Dvasios kalnas“ (iš kinų k. vertė Agnė Biliūnaitė) ir į JAV emigravusio Ha Jin „Laukimas“ (iš anglų k. vertė Ona Daukšienė). Abu jie pasakoja apie nesenus kinų komunistinės kultūrinės revoliucijos metus, gerai perteikia represyvią to meto atmosferą, parodo, kokiais būdais žmonės ją ištvėrė, pavyzdžiui, pabėgdami į provincijos kalnus kartu su ten dar gyva senąja Kinija. Iš ilgojo sąrašo dar būtų verta paminėti šiuolaikinį anglų rašytoją Davidą Lodge’ą ir jo „Mintijimus...“ (vertė Ina Rosenaitė). Tai su anglišku humoru parašytas, lengvai intelektualus romanas apie dabarties laikus – vadinamoji akademinio gyvenimo satyra. Tokių gerų romanų, pasakojančių apie dabartį, nėra daug. Atrodo, šiuolaikinius rašytojus gal net labiau domina istorinės atminties tema, kaip galima spręsti iš trumpojo sąrašo.

L. J. Mano nuomone, 2011 m. išėjo nemažai gerų knygų. Jei pridėsime klasiką, tai rasčiau apie 20 knygų, kurias verta perskaityti. Iš ilgojo sąrašo rekomenduočiau net ne vieną: ir Johno Banville’o „Begalybes“ (iš anglų k. vertė Indrė Žakevičienė), ir Gao Xingjiano, Nobelio premijos laureato, „Dvasios kalną“, kuriam nedaug trūko, kad būtų patekęs į trumpąjį. Jis savotiškas, gana išpleręs, nesuveržtas, kiek nesuvaldytas, bet įdomu skaityti. Įdomūs rusų autorių kūriniai – Michailo Šiškino „Laiškų knyga“ (vertė Sigitas Parulskis) ir Vladimiro Sorokino romanas „Trisdešimtoji Marinos meilė“ (vertė Irena Potašenko). Timo Parkso romaną „Europa“ (iš anglų k. vertė Gediminas Sadauskas) būčiau siūlęs į trumpąjį sąrašą – mane patraukė jo pasakojimo aistra. Kalbama tokio labai netobulo pasakotojo, gana ydingo personažo (o tai šiuolaikinėje literatūroje dažnoka) vardu, bet jis kupinas ir apmaudo, ir aistros, literatūrinė kalbos išraiška yra žaisminga, žaižaruojanti, kartu juntama autoriaus distancija. Kai kur tai kaip sąmonės srautas. Šiek tiek primena Davido Lodge’o „Mintijimus...“, nes ten irgi vaizduojamas vyras, linkęs į meilės nuotykius. Ir šioj knygoj, ir kitur Davidas Lodge’as yra kalbėjęs, kad mokslui tą žmogaus sąmonės vidų sunku ištirti, o grožinė literatūra – viena iš priemonių, kuri galbūt per autoriaus talentą, sugebėjimą įsijausti prasiskverbia į tai, kas vyksta žmogaus viduje, kaip jis mąsto, kaip motyvuoja poelgius, kaip per subjektyvią prizmę suvokia, kas vyksta aplinkui. Manau, kad šie romanai tą šiek tiek skirtingai išreiškia. Žinoma, tos teksto aistros Lodge’o romane nėra, tai santūresnis pasakojimo būdas.

J. K. Sutinku su Dalia dėl kinų autorių. Man Ha Jino „Laukimas“ buvo įdomus, nes privertė prisiminti mūsų pačių netolimą praeitį, savo vaikystę. Nepaisant sentimentalokos meilės istorijos, meilės trikampio, sukrečia gyvai vaizduojamas komunistinio režimo mechanizmas, kaip ideologinė mašina griauna – net ne griauna, bet neleidžia kurti, tiesiog reguliuoja žmonių gyvenimus“. Skaitydama prisiminiau savo mokyklos tvarką, pionierių rikiuotes, vyresniųjų pasakojimus, kaip negalėdavo ženytis, nes tais metais jiems nebūdavo paskiriamas butas, o vėliau –­ kaip ženydavosi tam, kad gautų butus, ir Kinijoje panašiai: negali mylėti negavęs dvidešimt ketvirto karinio laipsnio iš dvidešimt septynių.

Paminėčiau ir Roberto Bolaño romaną „Tolima žvaigždė“ (iš ispanų k. vertė Zigmantas Ardickas). Tai antras jo romanas lietuviškai. Čilės rašytojas Bolaño yra svarbi Lotynų Amerikos literatūros figūra, formavęs ir jos literatūrinį procesą. Bolaño kūrybos ypatybė – apmąstyti pačią literatūrą kaip labai destruktyvią ir kaip neigiamą galią turintį fenomeną. Romanui „Tolima žvaigždė“ galima prikišti pasakojimo trūkumų, bet tema įdomi ir neapeinama literatūros istorijoje. Leidykla „Kitos knygos“ pažadėjo išleisti visą šio autoriaus kūrybą. Tie, kurie domisi Lotynų Amerikos literatūra, šį autorių būtinai turėtų perskaityti.

L. J. Taip, „Laukimas“ įdomus, ypač pažintine prasme, bet romano pagrindą vis dėlto sudaro meilės istorija, tiksliau – jos negalimumas, ir tų abiejų personažų padėtis tokia apgailėtinai graudi ir tokia nesikeičianti beveik visą jų gyvenimą, kad, rodos, visa tai būtų galėję sutilpti į apysaką, gerokai trumpesnį kūrinį.

M. M. Verta dėmesio korėjiečių autoriaus Kim Young-Ha apsakymų knyga „Kas gi nutiko lifte įstrigusiam vyriškiui“ (iš korėjiečių k. vertė Seo Jinseok). Tikriausiai daug kam iš mūsų korėjiečių literatūra ir kultūra beveik visai nežinoma. Ko gero, tai pirmas šiuolaikinės korėjiečių literatūros vertimas į lietuvių kalbą. Be to, sveikintina, kad vėl ryžtamasi leisti apsakymus. Vienu metu leidyklos visai nebeleido verstinės šio žanro literatūros, o 2011 m. išėjo bent kelios apsakymų knygos, pavyzdžiui, Françoise Sagan „Šilkinės akys“ (iš prancūzų k. vertė Jonė Ramunytė).

J. K. Pradžioje minėjau lenkų literatūrą, į ilgąjį sąrašą įtraukėme jauno lenkų rašytojo Ignacy Karpowicziaus „Gestus“ (iš lenkų k. vertė Kazys Uscila). Galima romanui prikišti ištęstumą, bet keturiasdešimtmečio teatro režisieriaus grįžimas į gimtuosius namus, pas sergančią motiną, tampa įtikinamu sugrįžimu į savo praeitį, pavykusius ir nepavykusius pasirinkimus, į neišpildytas svajones, ir, visai netikėtai, į savo mirtį.

Greta atsidūrė ir lenkų literatūros kritiko, leidyklos vyriausiojo redaktoriaus Jerzy Illgo prisiminimų knyga „Gražūs laikai: Czesławas Miłoszas ir Wisława Szymborska“ (iš lenkų k. vertė Birutė Jonuškaitė).

D. Z. Dėmesio verta ir šiuolaikinio afganų kilmės rašytojo Tahiro Shaho knyga „Tūkstančio ir vienos nakties šalyje“ (iš anglų k. vertė Rasa Drazdauskienė). Teigiamai vertinčiau tai, kad leidyklos nuosekliai leidžia knygų tęsinius ar serijas. Štai prieš porą metų pasirodė šio rašytojo pirmoji knyga lietuviškai „Kalifo rūmai“ (vertė R. Drazdauskienė), pasakojanti apie jo šeimos persikraustymą gyventi iš Anglijos į Maroką. Apie netikėtas įsikūrimo toje šalyje patirtis toliau pasakoja 2011 metais lietuviškai išleista antroji jo knyga. Ji tokio pat įdomaus žanro – kartu ir kelionių literatūra, ir kultūros studija apie šiuolaikinį Maroką. Ir, kitaip nei pirmoji, dar ir apie senąją arabišką žodinę pasakų sekimo tradiciją. Gal tai nėra labai aukšto lygio meninė literatūra, veikiau balansuoja tarp populiariosios ir rimtosios literatūrų, bet tai gražiai tikroviška, šviesi, naujoviško žanro knyga, mokanti atvirumo kitoniškumui, pagarbos kitai kultūrai ir tradicijoms.

J. M. Leidyklos nepabijojo leisti ir klasikos. Kokios spragos užpildytos?

J. K. Be abejo, Julio Cortázaro apsakymų rinkinys „Žaidimas baigtas“ (iš ispanų k. vertė Valdas V. Petrauskas). Jo gerbėjai, išgirdę apie šią knygą, jau puolė į knygynus.

D. Z. Užpildyta ir dar viena didžiulė spraga – pagaliau lietuviškai turime Virginijos Woolf „Į švyturį“ (iš anglų k. vertė Laimantas Jonušys). Šis romanas yra ypač reikšminga modernizmo klasika. Pati rašytoja jį laikė vienu iš geriausiu savo kūrinių. 1927 metais pasirodęs, jis išgarsėjo kaip novatoriškas rašytojos bandymas savita literatūrine kalba perteikti žmogaus sąmonėje vykstančius procesus. Dabar tai jau chrestomatinis kūrinys, aptariamas literatūros istorijos ir kritikos veikaluose. Krinta į akis ir tai, kad 2011 m. iš leidžiamos klasikos daugiausia dominavo garsieji vardai, kurie kalba patys už save. Pavyzdžiui, kas mėgsta Jane Austin, apsidžiaugs jos romanu „Įtikinėjimas“ (iš anglų k. vertė Daiva Daugirdienė). Bet buvo atrasta ir pora naujų įdomių vardų: XX a. pradžios prancūzų klasikas Octave Mirbeau ir jo socialinis psichologinis romanas „Kambarinės dienoraštis“ (iš prancūzų k. vertė Vilma Linauskienė). Taip pat garsaus nyderlandų rašytojo Ceeso Nooteboomo „Ritualai“ (iš nyderlandų k. vertė Antanas Gailius).

J. M. Literatūros gerbėjai jau tikriausiai pastebėjo ir Ovidijaus „Herojų laiškus“ (vertė Eugenija Ulčinaitė), W. Shakespeare’o „Užsispyrėlės sutramdymą“ (vertė Tautvyda Marcinkevičiūtė), F. Kafkos 1910–1923 m. dienoraščius (vertė Teodoras Četrauskas), Maxo Frischo „Montauką“ (vertė Regina Ivanauskienė), A. Camus pjesę „Teisieji“ (vertė Genovaitė Dručkutė) ir kitus.

L. J. Bet leidėjams iš klasikos kūrinių dar tikrai yra ką leisti, ne viskas išversta. Pavyzdžiui, D. Lodge’as savo romane cituoja iškilų Henry’o Jameso romaną „Balandės sparnai“, kurio lietuviškai neturime.

J. K. 2011 m. sulaukėme ir verstinės poezijos: išleistas Nikolajaus Gumiliovo „Paklydęs tramvajus“ (vertė Gintaras Patackas) ir nedaug kam žinomas Eugene Guillevic „Euklidijos“ (vertė Eduardas Klimenka). Nors abu vertimai diskutuotini, dvikalbiai leidimai leidžia skaitytojams patiems įvertinti ne tik siūlomą vertimo interpretaciją, bet ir patį originalą.

J. M. Kurios knygos sukėlė daugiausia diskusijų? Mat vienos knygos vienbalsiai atsidūrė viename ar kitame sąraše, o dėl kitų nuomonės išsiskyrė.

J. K. Kasmet būdavo tokių knygų, dėl kurių pavykdavo pasiekti konsensusą tik demokratiškai balsuojant. Ir gerai, kad tokių knygų atsiranda, tai geras literatūros bruožas – kelti diskusijas. Šiemet susikauta dėl L. Ulickajos romano „Danielis Štainas, vertėjas“, ir tik kolegų balsų dauguma nulėmė jam vietą trumpajame sąraše.

J. M. Venedikto Jerofejevo „Maskva –­ Petuškai“ (vertė Dalia Saukaitytė) klasikos sąraše atsidūrė, regis, entuziastingai advokataujant vien tik Laimantui Jonušiui, kolegės žiūrėjo skeptiškiau...

L. J. Norėčiau pabrėžti savo nuomonę, kad tai jokiu būdu nėra įprasta knyga apie girtuoklį ar alkoholį: tai fantasmagorinė vaizduotė, kuri neturi lygių, tad romanas jau nebe realistinis, o išplaukiantis į ypatingos rašytojo fantazijos erdves. Tai turi išliekamąją vertę.

J. M. Ar buvo užsienyje labai populiarių autorių, kurie mums nepadarė įspūdžio? Kai kurie lietuvių leidėjų vertinimai ir pasirinkimai visiškai neatitiko mūsų vertinimo, stebėtina, kad jie leidžia daug knygų, kurios nėra komercinės, bet neturi ir didelės meninės vertės.

D. Z. Kaip panašų atvejį, ko gero, būtų galima paminėti alžyriečio rašytojo karininko, dabar gyvenančio Prancūzijoje ir pasirašančio Yasmina’os Khadra’os vardu, į lietuvių kalbą išverstą trilogiją apie karštuosius Artimųjų Rytų geopolitinius taškus. 2010 metais buvo išverstas jo romanas „Kabulo kregždės“ (iš prancūzų k. vertė Stasė Banionytė), o 2011-ais „Kerštas“ ir „Bagdado sirenos“ (abi vertė Asta Uosytė). Šių politinių romanų kompozicijai, turiniui ir kalbai kai ko pritrūko, kad būtų įtraukti bent į ilgąjį sąrašą. Nors šiemet ginčijomės dėl „Bagdado sirenų“, o pernai – dėl „Kabulo kregždžių“.

J. M. Leidyklos „Mintis“ serijoje „Šiuolaikinis Europos romanas“ pernai leistos knygos nepateisino lūkesčių...

J. K. Reikia manyti, kad jeigu leidyklos leidžia tas knygas, tai jos randa skaitytoją.

J. M. Kai kurias knygas teko atmesti dėl prasto vertimo ar redagavimo...

D. Z. Taip, tokių knygų buvo. Ir ne viena. Tik dėl prasto vertimo į klasikos sąrašą negalėjome įtraukti Oscaro Wilde’o „Ketinimų“ (leidykla „Metodika“), Jeano Paulio Sartre’o „Brandos amžiaus“ („Vaga“).

J. M. Jau ir recenzijose spaudoje išsamiai aptartos visiškai sugadintos knygos: Varlamo Šalamovo „Kolymos pasakojimai“ (leidykla „Žara“) ir Jameso Meeko „Ir štai mes leidžiamės“ („Gimtasis žodis“). Buvo ir daugiau knygų, kur šis bei tas užkliuvo...

J. K. Reikia pradėti garsiai kalbėti ne tiek apie prastus vertimus, kiek apie akis badančias redagavimo ir korektūros problemas. Jau tampa norma skaityti knygą su daugybe redagavimo ir korektūros klaidų, o ne dviem ar trim, kurių galėtum nepamatyti. Tai leidyklų neatliktas darbas, kurį pats atlieki skaitydamas knygą su pieštuku. Net trumpajame sąraše atsidūrė knygų, prieš kurių nesutvarkytus tekstus užmerkėme akis.

J. M. Ką galima pasakyti apie leidyklas, kurios iš jų parodė gerą skonį?

L. J. Pirmiausia turime pabrėžti, kad skaitydami knygas visai nekreipiame dėmesio, kuri leidykla jas išleido, bet 2011 m. viena leidykla ėmė aiškiai dominuoti. Visiems, kas domisi verstine literatūra, tapo akivaizdu, kad „Baltos lankos“ pirmauja geros literatūros vertimais.

J. M. Gerų knygų nepasibaidė ir „Vaga“, kurią norisi pagirti ir dėl iniciatyvos knygos viršelyje įrašyti vertėjo pavardę. Rašytojų sąjungos leidykla tradiciškai išleido klasikos. Keletas kitų leidyklų pasižymėjo tik viena kita gera knyga, o didžioji dauguma meniškai vertingų knygų sėkmingai išvengė.

J. K. „Kitos knygos“, kaip žinome, palaiko alternatyvios kultūros poziciją, jie gana intensyviai, atkakliai ir nuosekliai leidžia kitokias knygas, ir man patinka šios leidyklos užsispyrimas.

J. M. Kurios knygos yra Jūsų asmeninės favoritės, ką rekomenduotumėte skaitytojams?

J. K. Man – Paweło Huelle’s „Mercedes-Benz. Iš laiškų Hrabalui“, kuri suteikė tikrą skaitymo svaigulį.

D. Z. Juliano Barneso „Flobero papūga“ – angliškojo postmodernizmo perliukas. Dar ir W. G. Sebaldas, Herta Müller ir Pawełas Huelle.

M. M. O aš neturiu aiškios favoritės, visos trumpojo sąrašo knygos paliko gana stiprų įspūdį.

L. J. Sunku išskirti, bet vis dėlto J. Bar­neso „Flobero papūga“ ir H. Müller „Šiandien būčiau geriau savęs nesutikus“.


 

Skaitytojų vertinimai


83579. LLVS2012-03-06 13:36
Už geriausią metų verstinę knygą kviečiame balsuoti www.llvs.lt!

83776. vp2012-03-08 13:00
Buvo labai įdomu skaityti. Gėriuosi savo tautiečiais intelektualais. Norėčiau pakilti šiek tiek aukščiau vidutinybės, bet, deja, Tas, kuris sklando virš mūsų, ne visus po lygiai apdalina... Tarp kitko, šitą žiaurų faktą neturėtų užmiršti tiek Rašantys, tiek Aptariantys... Kita vertus, susidaro tiesiog kazusinė situacija: nei vieniems nusileisti, nei kitiems pakilti nelabai išeina.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:53:50 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba