Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-02 nr. 3369

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• EIMUTIS MARKŪNAS25
• Knygos meno konkurso Metų premija10
• DAINIUS LIŠKEVIČIUS7
• STASELĖ JAKUNSKAITĖ1

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MARGARET ATWOOD.
Vasaris
12

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Kas yra knygos tėvynė?
4
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas
5
• Vilniaus knygų mugės metu (vasario 23–26 d.)
paskelbti laureatai
3

LITERATŪRA 
 IMELDA VEDRICKAITĖ.
Vamzdis manipuliavimui ženklu
3
• Dr. DALIĄ ZABIELAITĘ, JURGĄ KATKUVIENĘ, LAIMANTĄ JONUŠĮ, MĖTĄ MIKELAITIENĘ kalbina JURGITA MIKUTYTĖ.
2011 metų užsienio verstinė literatūra Lietuvoje
2

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ kalbasi su ASTA KRIKŠČIŪNAITE.
Dainavimas –­ paslaptingas dalykas

KINAS 
• ANA AUDICKA.
Vyro filmai ir moters romanai
7

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Dress kodo paieškos su pulteliu1

DAILĖ 
• GIEDRĖ LEGOTAITĖ.
Kaip skambėtų Eimučio Markūno paveikslų muzika?
1

KELIAS 
• LAURA ŠVEDAITĖ, JULIUS ŽILINSKAS.
Kupranugarį matei – nematei

POEZIJA 
• ALGIRDAS VASERIS4

PROZA 
• RIČARDAS KALYTIS.
Lakštingala
2

VERTIMAI 
• KERRY SHAWN KEYS.
Vakar vakare
1

25 PUSLAPIS 
• VALDONĖ BUDRECKAITĖ.
Į knygas
2

AKTYVIOS JUNGTYS 
• SIMONA SMIRNOVA.
Tribute Lietuva
3
• MEREDITH MELNICK.
Zino anatomija: nepriklausomi savadarbiai žurnalai
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• JOLANTA MARCIŠAUSKYTĖ-JURAŠIENĖ.
Kalės vaikai ir yra kalės vaikai

KRONIKA 
• ERIKA DRUNGYTĖ.
Vilnius – vartai į Žemaitiją

KNYGOS 
• NAUJOS KNYGOS
• Bibliografijos ir knygotyros centras

IN MEMORIAM 
• ALBERTAS SKYRELIS
1936 01 02 – 2012 02 26
2

SKELBIMAI 
• Konkursas Zigmo Gėlės-Gaidamavičiaus premijai gauti
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

UŽSAKYTI STRAIPSNIAI 
• „Aukštosios kultūros impulsai mokykloms (AKIM)“ – akims, protui, sielai5

DE PROFUNDIS
„on jejo ne zamečajet, on vedj knižku izučaet...“
(„jis štai jos nepastebės, mat knygelę skaitinės“)
Folkloras apie nelaimingą meilę knygų mugėje
 
• Rinktiniai bušizmai190

LITERATŪRA

Vamzdis manipuliavimui ženklu

Pranešimas, skaitytas LLTI vykusiame 2011 metų knygų aptarime
„Tikro lietuvio neieškant“

IMELDA VEDRICKAITĖ

[skaityti komentarus]


Pirmiausia norėčiau pasiteisinti dėl pokalbio temos. Mano šiandieninė alter ego Filomena Taunytė kartą viešai pajuokė bejėgiškumą žmonių, kurie atsakomybę dėl savo sveiko maitinimosi perkelia tarpininkams – specialistams dietologams... Literatūros kritikai atlieka panašų tarpininkavimo veiksmą – didele dalimi prisiima atsakomybę (manipuliavimo galią) už knygų, kuriomis maitinasi įsivaizduojamas skaitytojas, meniu. Dvyliktukas apibrėžia įsivaizduojamo vidutinio skaitytojo galimybes perskaityti/įsigyti dvylika lietuviškų knygų per metus. Jis patraukliai supaprastina literatūros vyksmą iki nepavojingo minties minimumo. Postmodernybės aistra atsiduoti tarpininkams, perkelti atsakomybę specialistams, tiesa, dar negarantuoja, kad tie specializuoti žinovai užima bent kiek objektyvesnes vertinimo pozicijas – išties vadovaujasi šiuo tuo daugiau nei subjektyvia nuojauta, įsipareigojimu garsiems vardams ar garsioms leidykloms. Na, skirtingai išlavinti skoniai tarpusavyje nesiginčija – jie dažniausiai tik atmeta kitoniškumą (beje, neretai vadovaujasi nutylimu puritonizmu, o fragmentišką perskaitymą pateisina ilgesnių tekstų sukeliamu nuobodžiu)... ir retai šį atmetimą argumentuoja. Prisipažinsiu, kad ir aš laikausi neartikuliuojamų intuityvių vertinimo kriterijų. Tačiau kelių pasakomų vertinimo orientyrų neišleidžiu iš akių: tai kūrinio vienalytiškumas, problematikos aktualumas-atpažinumas, originali ir taupi kalbėsena ir dar Justino Mikučio „taiklaus nepataikymo“ principas – būtinoji maišto ir beprotybės dalelė, išvaduojanti kūrinio formą nuo sąstingio. Šie kriterijai retai veikia kartu, bet jais pasitikrinu vertinimus, kai lektūra yra itin gausi ir visokeriopai įvairi (žanrai, stiliai, įvairiakrypčiai estetiniai taikiniai, aprėpiantys memuaristiką ir siurrealistines vizijas). Kalbėdama apie literatūros vertinimo kriterijus ir literatūros propaguojamas vertes, negaliu nepaminėti Vytauto Martinkaus monografijos „Estetinė literatūros gyvybė“ (VPU, 2010), kurioje autorius gvildena literatūrinės vertės problematiką. Martinkus estetinę literatūros gyvybę apibrėžia kaip veiksmo (poelgio) išraišką, susijusią su prasme. Ši prasmė yra ne kas kita kaip atsakomybės tęstinumas. Ir rašytojas, ir skaitytojas, autoriaus nuomone, vertina pasaulį, prisiimdami atsakomybę už buvimą žmogumi: „Vertybės būtis yra nebaigtinė, nepastovi, besikeičianti, –­­ kiekvienam jos tyrėjui ar vertintojui atsiskleidžianti kaip realių ir galimų vertinimų, įžvalgų, praeities ir ateities formuojamų vertinimo modelių potencija“ (p. 135).

Žaidimas su Taunytės knygos antraš­te –­ tai daugiau atsitiktinis ieškojimas neįpareigojančio aptakaus šūkio, kuris padėtų subendravardiklinti praeitų metų knygas. Norėjau rasti universalią atramą anapus literatūros estetinių tikslų. Nieko gudresnio nesugalvojau, kaip tik pakartoti prieš keletą metų Virgio Gasiliūno pasiūlymą – kalbėtis apie žmogų (iš esmės apie jį kalbame kasmet, tik prisidengdami vis kitais pavadinimais). Taigi, koks yra šių metų knygų žmogus, ko jis siekia, ar galime iš taip arti jį apibūdinti, pastebėti jo identiteto ir geidžiamų vertybių kaitą. Bendras mano chaotiškai pasirinktos lektūros vaizdas verčia manyti, kad naujausios literatūros vaizduojamas žmogus artėja (ir tai jau ne metai, dveji) prie pozityvios permainos – išsiblaivymo iš apatijos. Daugelyje tarpusavyje niekuo – nei žanru, nei priklausomybe literatūrinei kartai – nesusisiejančių tekstų ima ir atsiranda panašiai artikuliuojamos vertės, tokios kaip: pasiilgimas pozityvių permainų, žmogaus orumo gintis, jo sugebėjimas atsirasti pasaulyje be sienų, šį tą sukurti ne tik savo šalies gerovei. Vis sugrįžtama prie universalios kūrybos, meilės ir gyvybės sakralumo temos, prie kontempliuojamo gyvenamo momento, reikšmingo ne vien asmeninei istorijai, itin dažnai atsisukama į Sąjūdžio laiką, nuskaidrinusį minėtąją atsakomybę būti žmogumi, tarsi terapijos tikslu apmąstoma sovietinė praeitis, o tremties trauma pasakojama be skaitytojo sadomazochistinę reakciją sukeliančios kančios prisiminimo. Šių metų asmeninis atradimas – „Kauko laiptų“ išleista sibiriados knyga Vlado Kalvaičio biografinis novelių romanas „Sustiprinto režimo barakas“, kuris nepaisant šiokio tokio patetikos pertekliaus, drįsčiau tarti, prilygsta Birutės Pūkelevičiūtės romano „Aštuoni lapai“ įtaigai ir populiaraus pasakojimo lengvumui (teigiama žmogaus orumo, draugystės, meilės, gailestingumo tvermė žmogui neįmanomomis sąlygomis).

Naujausia literatūra steigia prieglobstį „tikram/netikram“ lietuviui, kad, po nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmečio, Liudviko Jakimavičiaus skrajais žodžiais tariant, nereikėtų kęsti saviniekos: „Atsibudome ir keikiamės.“ Žodis tikras dažniausiai tarnauja kaip nuoroda į kokybę, autentiškumą, etaloną (ne-klastotė), o žodis lietuvis, šiuo atveju, yra kolektyvinės tapatybės formančių atranka, kintant vertybiniams orientyrams. Kokie jie?

Laisvės patirtis išplėtė iki tol pažintas realybės ribas. Todėl savaime radosi poreikis peržiūrėti tapatybės atramas, išgryninti verčių orientyrus. Ar literatūra dar yra tapatybės kristalizacijos vieta ir ateities projekcijų svajotoja, ar tik manipuliacinis įrankis (kurio holivudinės jėgos ima ir prireikia, pavyzdžiui, valstybinėms institucijoms – mįslingas prasto, nors ir į 27 kalbas versto bei užsienio šalies premija pagerbto jaunimui skirto Rūtos Šepetys romano „Tarp pilkų debesų“ pristatymas URM)? Ar šiuolaikinis žmogus gali literatūroje rasti giminingas savo patirties būsenų refleksijas, bendraminčių draugiją?

Praeitų metų knygose galime pastebėti daug nostalgijos romantiniam tarnystės tautai mitui ir dar daugiau polemikos su juo. Aiškių tikro lietuvio apibrėžčių, deja, „nebebėr“ (mane sužavėjęs Černiauskaitės romano žodelis) – jos negrįžtamai išaugtos, kaip ir Herkaus Kunčiaus apraudota utopinė laisvės, lygybės, brolybės įsikūnijimo vieta – pilstuku ir Dostojevskio apsilankymu garsėjęs namas Vilniaus senamiestyje: „Lietuvos šviesuomenė tais tamsiais persekiojimų laikais šiame name pas „bobutę“ atrasdavo didžiąją prasmę. Didžiosios gatvės „taške“ galėdavai sutikti Lenino premijos laureatą ir vienuolį, personalinį pensininką, ir disidentą, pagiringą poetą ir socialistinio darbo didvyrį...

Šiame name nuo aušros iki sutemų tarpo laisvė, lygybė, brolybė.“ („Lietuvis Vilniuje“, p. 50)

Minėtos polemikos skalė yra plati. Ji apima kandžią Sigito Parulskio ironiją („Prieš mirtį norisi švelnaus“), nuobodoką Vytauto Martinkaus nostalgiją („Dvylika lieptų: kalendorinės novelės“), neva šokiruojantį Herkaus Kunčiaus cinizmą ir Undinės Radzevičiūtės narpliojamą absurdo be išeities kankynę, dekoruotą porevoliucinės Rusijos kaukėmis („Baden Badeno nebus“). Beje, tiek Kunčiaus, tiek ir Martinkaus pasivaikščiojimai Vilniaus senamiesčio gatvelėmis panašiai nuobodūs: nepaisant to, kad Kunčiaus personažas (Vilniuje viešėjęs Dainų šventės proga ir agitavęs „prisiminti dar gyvus mūsų klasikus“) susideda su garantuotai vertingais, nes spalvingais realiais ir siurreališkais Vilniaus keistuoliais, latrais, bomžais... (daugelio vilniečių ir turistų „pažįstami“ – žavioji Raudonkepuraitė, Pilies gatvės dainorėlis Kunigaikštis...), o Martinkaus aš draugijoje atsiduria garantuotai jį nobilituojantys kultūros pasaulio pateptieji, tarp jų – Czesławas Miłoszas ir Lietuvos bajorų draugija. Abu autoriai kenčia nuo žodžio pertekliaus. Radzevičiūtės pasakojimas taupus, ji skaitytoją priartina prie prasmę ir absurdą skiriančios ribos, žmogaus gajumo paslapties ir labiau paveikia skaitytojo/mano vaizduotę, nepai­sant, o gal ir kaip tik dėl jos – ne patirties ir jos stilizacijos, o kaukės, nukeliančios įmantrų siužetą į tolimą porevoliucinės Rusijos laiką. Vietoj proginės-apeiginės-ritualizuotos ir todėl dekoratyvios istorinės atminties, kadais pademonstruotos Lietuvos tūkstantmečio proga, atsiranda poreikis istoriją suvokti kaip asmeninės patirties refleksiją. Gyvenamas momentas įgyja istorinę vertę būtent dėl šio savistabos atspindžio, dėl tekstuose sumirgančių bendraamžių pavardžių (ypač daug jų Granausko, Martinkaus knygose), dėl juose įsispaudžiančios dabartinės buities konkretybės ir ne itin dailaus mūsų pačių įvaizdžio – Jakimavičiaus apmąstyto vamzdžio iššūkio: „O atsitikęs yra labai liūdnas dalykas – vamzdis, į kurį žiūrėdama visuomenė kaip į veidrodį piktinasi ir šėlsta, kad veidas yra negražus. Deja, yra toks, koks yra.“ („Vamzdis: rašinėliai“, p. 141). Vienu mostu šią istorinę gyvenamo momento svarbą galima sutraukti Katkaus fraze: „Dabartinė epocha, gulėdama mirties patale, išsiilgusi laukia veikalo, išliesiančio jos kaukę.“ Šis autoterapinis kūrybos aktas vis dėlto turi vieną trūkumą – neįmanoma sustingdyti epochos kaukės, ji kinta nuolatos kaip ta umbertoekiška-laurynokatkiška pelėdų legenda: tai, ką apie sovietinius metus nori pranešti Granauskas ar Martinkus, stulbinamai skiriasi nuo mokiniškų Katkaus patirčių. Tik jaunesnis – gudresnis, jis vietoj postsovietinės apatijos, nevilties (Granausko memuarinio novelių romano „Trys vienatvės“ paskutinės novelės pririšto šuns ir varno alegorija) renkasi atvirą ir draugingą laikyseną, optimistinį buvusios Vokietijos studentų atsipalaidavimą. Prancūziškojo geografinio Europos centro esimas prie Vilniaus jam reiškia prigimtinę teisę į lygiavertį buvimą kartu su kitais Europos piliečiais (atnaujintas lygybės-brolybės idealas?). Taip juodai baltą politinę geografiją keičia sąlyginai neutrali pradžia, švari atskaita ateičiai. Panaši atskaita, apsivalymas nuo praeities slogučio rūpi Romui Gudaičiui jo nepavykusiame romane daug žadančiu pavadinimu „Invazija į Prahą“. Gudaičio autoterapija vis dar aktuali mano tėvų kartai – atleisti patiems sau (?) okupacijos pažeminimą. Šiame romane tai priverstinė mobilizacija į TSRS armiją, malšinusią revoliuciją Prahoje („Mes buvome Prahoje prievarta, todėl užmirškime Prahą“, p. 421). Tačiau tarybinių karių žargono, memuarinių tarnybos realijų perteklius pridengia minties slinkčių trūkumą. Dažni atviri pagiežos ir negatyvizmo proveržiai, šiandienos realijų patetiška kritika disonuoja su pavergto žmogaus pastangomis išlikti ir su laisvės apoteoze: ironija netenka įtaigos, susidūrusi su pagieža ir patetika. Ir laisvė, ir žmoniškumas, žvelgiant per tokį gudaitišką filtrą, pasirodo paženklinti neišsipildymo kartėlio. Vyresnioji karta, atsigręždama į sovietinių metų patirtis, apskritai nevengia stingdančio kartėlio, greičiausiai skatinamo mirties horizonto apmąstymų (minėta Granausko novelė). Tačiau tarp jų atsiranda ir šelmiško optimizmo, skaidraus susitaikymo gaida – Ramūno Kasparavičiaus novelių ciklas „Decameron medicus“. Kaip ir Granausko novelėse „Trys vienatvės“, šiose drastiškai susiduria memuarai ir juos vainikuojanti paskutiniosios novelės mirties alegorija. Tik Kasparavičiaus novelės pasakiškasis pasiruošimas mirti paguodžia, apvalo nuo visame jo novelių rinkinyje dominavusios šelmiškos plepėsenos.

Kone visur mažiau ar daugiau alegorizuojamas amžinųjų vertybių ilgesys: daugumos skaitytų knygų autoriai pasiilgsta meilės ir užuojautos artimui, akcentuoja tikėjimą ir viltį, kad įmanomi pozityvūs pokyčiai. Štai Sintijos Černiauskaitės priartėjimo prie nekaltumo/šventumo idėją romane „Medaus mėnuo“, tarčiau, labiau vykusiai realizavo Birutė Jonuškaitė novelių rinkiniu „Užsagstyk mane“ – čia laimi Jonuškaitės žodžio taupumo įtaiga prieš Černiauskaitės kaip visuomet puikiai papasakotą, tačiau intrigos ir įtampos požiūriu nevienalytį siužetą. Vaikštant grožinės literatūros paribiais, šįsyk dėmesį patraukė Zitos Čepaitės antropologizuojantys škicai („Emigrantės dienoraštis“). Jos patirties autentika ir supratingas vienijimasis su stebimu žmogumi kompensuoja estezio trūkumą. Čepaitė analizuoja gyvenamą vietą pakeitusio žmogaus elgsenas, stengiasi apčiuopti jo siekiamas vertes, laimėjimus ir nuopuolius, neužmiršdama kritiškai stebėti abipusį mes – jie (lietuviai –­ nelietuviai) santykį. Autorė rado nišą, kurioje iš arti gali matyti lietuvio atsivežtos tapatybės eroziją ir naujosios radimąsi. Pati, paradoksaliai, šioje situacijoje išlaiko ankstesnįjį savasties profilį, nes jai, kaip seserų Mari Poisson (Marijos Jurgelevičienės) ir Saros Poisson (Rasos Čergelienės) laiškų romano „Šabaš“ herojėms, rašymas yra tapatybės gintis: „(...) o kam gi lietuviams rašyti, jei apstu gerų verstų tekstų? (...) Nes man rašyti reiškia „gyventi rašomuoju būdu“.“ (p. 276). Tokiam rašomajam gyvenimo būdui, kaip išskirtinei vertybei, Andrius Jakučiūnas skyrė daug dėmesio novelių rinkinyje „Lalagė“ (Jūratė Sprindytė jį linkusi vadinti novelių romanu). Jame plėtojo romane „Tėvynė“ gvildentas eroso žadinamo įkvėpimo, galios ir asocialumo temas. Novelių veikėjo monologas kuria įtemptą emocinę aurą, kuri perauga į filosofines subjektyvumo refleksijas. Pasaulio prigimtį, įkūnyto dieviškumo ir nuopuolio prieštarą apmąstantis žmogus čia stengiasi apčiuopti savo paties tapatybę kaip prielaidą tęsti nepakenčiamą gyvenimo rutiną. Galia ir erosas, likiminis aristokrato išrinktumas ir prieštaringas tarno atsidavimas, kūrėjo racionalumas ir skaitančiojo intuicija novelėse tampa fonu herojaus pradėtai pasaulio taurumo medžioklei. Šiame kankinančiame ir atomazgos nepasiekiančiame rašyme apie rašymą priartėjama prie ribos, už kurios tikimasi išganymo.

Ir vis dėlto ne prozos kūrinys mane apdovanojo senokai nepatirtu pasigėrėjimu, bloškiančiu už bet kokių vertinimo ir analizavimo vingrybių. Tai puikiai išleisti Donaldo Kajoko eilėraščiai „Kurčiam asiliukui“... (tyčia nerašau „eilėraščių rinkinys“, nes ir aš ilgiuosi pasakų šnibždėjimo į auksinių gyvaplaukių prižėlusią ausį... „nebijok, tai tik slibinas, vaike“), pažadėję išsipildymą to, ko „laukė sulaukė“ („Šimtas vėjuos raustančių šermukšnių“).


 

Skaitytojų vertinimai


83543. correct2012-03-06 10:52
Pati, paradoksaliai, šioje situacijoje išlaiko ankstesnįjį savasties profilį, nes jai, kaip seserų Mari Poisson (Marijos Jurgelevičienės) ir Saros Poisson (Rasos Čergelienės) laiškų romano „Šabaš“ herojėms, rašymas yra tapatybės gintis: „ o kam gi lietuviams rašyti, jei apstu gerų verstų tekstų? Nes man rašyti reiškia „gyventi rašomuoju būdu

83566. correct2012-03-06 12:27
Dvyliktukas apibrėžia įsivaizduojamo vidutinio skaitytojo galimybes perskaityti/įsigyti dvylika lietuviškų knygų per metus. Jis patraukliai supaprastina literatūros vyksmą iki nepavojingo minties minimumo. Postmodernybės aistra atsiduoti tarpininkams, perkelti atsakomybę specialistams, tiesa, dar negarantuoja, kad tie specializuoti žinovai užima bent kiek objektyvesnes vertinimo pozicijas – išties vadovaujasi šiuo tuo daugiau nei subjektyvia nuojauta, įsipareigojimu garsiems vardams ar garsioms leidykloms.

83569. ...2012-03-06 12:38
laisvę suvokti galima tik taip, kaip mokė Kantas – antinomiškai. Mes, Vakarų pasaulio žmonės, lyg ir turėtume laisvės turėti į valias. Tačiau pasižiūrėkime, kokie sąlygoti esame rinkdamiesi, kokiu mastu nesuvokiame, jog esame kontroliuojami ir reguliuojami tuo metu, kai perkame, balsuojame, važiuojame automobiliu, keliaujame, žiūrime televizorių. Ir tai net ne sistemos klausimas. Taip jau yra, kad laisvas, ko gero, visuomet esu tik iš dalies

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:53:49 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba