13-oji Knygų mugė: poezijos pasirinkimas

Maironį skaito kun. J. Sasnauskas Astridos Petraitytės nuotrauka

Aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus:
Sparnų žydrųjų – vakaro vėsos –
bebalsės žemės – andai man žadėjai
daugiau žiedų ir laimės, ir šviesos,
aš tavo rožių, viešpatie, ilgėjaus. <...>¹

Štai ką parsinešiau iš Knygų mugės – po dešimtmečių sluoksniais atgijusį manąjį Sigito Gedos balsą, tą virpulį, kai andai Tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus, o pažadas sklido poetų eilutėmis...

Vėlyvą penktadienio vakarą, parskubėjusi iš mugės šurmulio, ėmiau karštligiškai raustis tarp anų laikų poezijos knygelių, o suradusi tą mažutį baltą 1977-ųjų leidinuką – ieškoti pirmiausia Paskyrimų poemos Fransua Vijonui, nes aktorius And­rius Bialobžeskis, „Sigito Gedos poezijos skaitymuose“ padeklamavęs du eilėraščius, priminė ne tik Viešpaties rožes, ne tik storulę Margo ir statinę „šitokio vyno, raudono ir gryno“, bet ir prišaukė: „Dabar jau mūsų neišgelbės nieks / tu baltas ciklamenas prapulties…“ – eilutes, anuomet įsirašiusias į jautriąją sąmonės membraną, tad nuolat virpėjusias, pasirodo, dar ne visai išsitrynusias...

Rašytojų sąjungos leidyklos labui tikiuosi, kad mano reakcija buvo visai netipiška ir dauguma po renginio skubėjo ieškoti ne senienų, o naujųjų „Freskų“, pomirtinio leidinio... Nes šie skaitymai, regis, ir buvo skirti ne tiek žinotąjį Gedą priminti, kiek nežinomąjį atverti – šalia nedidelio aktoriaus ekskurso į praeitį visa – ir nemenka! – intriga sukosi apie erotinę Gedos poeziją: atskleista, kad rankraštį dar pats poetas spėjo įteikti „Vagai“, bet ši taip ir nesiryžusi išleisti, kaip ir dar kažkurios kitos, kol galiausiai iš Antano A. Jonyno rankų trikdantieji eilėraščiai pakliuvę RS leidyklai... „Tai vis dėlto yra poezija!“ –­ maždaug tokiu šūkiu grindė leidyklos drąsą skaitymus moderavęs Liudvikas Jakimavičius ir pagrindinis jų skaitovas A. A. Jonynas. Išties jo skaitomi eilėraščiai savo atviru kūniškumu gal kiek ir trikdė, bet paneigimų ir protestų neiššaukė. Tik, regis, perskaityta buvo ne viskas, ko gero, didžiuosius pikantiškumus palikta atrasti patiems skaitytojams... Tiesa, Arnas Ališauskas, taręs žodį apie šią knygą, dar vieną eilutę pacitavo – ne tik šią eilutę, bet ir visą eilėraštį tarp kelių kitų tą patį vakarą radau internete (štai kaip dosniai ir operatyviai ši erdvė atsivėrė Poezijai! Hm?). O Ališauskas net kvietė pakelti rankas klausytojas, manančias, kad tai erotinė poezija – niekam nesureagavus, pats pasisakė: erotinė poezija yra subtili, kalba užuominomis… Vis dėlto, matyt, kiek kitokiomis nei užuomina jo pacituotoje eilutėje: „Krūtinė, lūpos, aišku, ir p...a“ – daugtaškiais pikantiškoji pras­mė koduojama kolchozinėse častuškose, ne poezijoje, tai jau mano reakcija. Bet „Freskose“, kaip galima buvo suprasti iš Jonyno skaitymo, ištroškusieji atviros kūniškos kalbos ir sodrių įvaizdžių meno, jo ras.

Senamadiškos, didžiųjų avangardistų jau nurašytos poezijos gerbėjai irgi patyrė šventę – pačią pirmą mugės dieną (vasario 23-ą) Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, jo leidyklos vadovui Gyčiui Vaškeliui inicijavus, renginiu „Skaitome Maironį kartu!“ pradėjo Maironio skaitymo metus. Ir džiaugės širdis, kad toli gražu ne saujelei atklydėlių iš ano šimtmečio parūpo „Maironio rizika“, t. y. rizika rinktis nepopuliarus dalykus (taip savo žodelį apie poeto aktualumą šiandien įvardijo ir patikslino literatūrologė Brigita Speičytė) –­ klausytojų, ir jaunų, ir senų, prigužėjo visa erdvioji Litexpo rūmų salė. Vadovaujant LLTI atstovėms Ramunei Bleizgienei ir Jūratei Čerškutei, skaitė oficialūs asmenys (tai nereiškia, kad oficialiai): LLTI direktorius Mindaugas Kvietkauskas ir kultūros ministras Arūnas Gelūnas, skaitė menininkai ir šiaip meniškos sielos žmonės: Juozas Budraitis, kun. Julius Sasnauskas, Aldona Vilutytė, Alvydas Šlepikas ir kt., skaitė moksleiviai – tarp jų buvo ir, regis, vienuolikmetė Maironio giminaitė Gabrielė, taip pat Žemynos ir Šv. Kristoforo gimnazijų auklėtiniai, net ir savanoriškai lipę į sceną... Maironis, suprantama, buvo ir dainuojamas – pritariant gitara, skambėjo autorinė kūryba, o iš visos dūšios traukiant – tosios jau liaudiškomis tapusios dainos: „Oi neverk, motušėle“, „Už Raseinių, ant Dubysos“, „Eina garsas“… Ir buvo galima išsideklamuoti, išsidainuoti su programą užbaigusiu etnomuzikos ansambliu „Ūla“ –­ akademinei valandai (tradiciniam mugės renginių laikui) pasibaigus niekas neskubino, Maironiui dosniai atseikėta pora valandų...

Atgijus Maironiui (tiesą sakant, ir man sąmonės periferijoje glūdėjusiam), akys, benaršydamos po programėlę, ėmė džiugiai fiksuoti: va ir čia bus poezijos!.. Skaitymų išties buvo ir pristatant almanachą „Poezijos pavasaris 2012“ – dar ne leidinį, dar tik jo koncepciją. Bet buvo verta paklausyti apie kardinalius pokyčius, jaunųjų sudarytojų numatytus almanachui – o gal ir visam poetiniam gyvenimui? – atnaujinti, atjauninti, pagyvinti. Patiems poetams žinia, suprantama, paskelbta jau anksčiau, dabar ją susiradau ir aš (www.rasytojai.lt):

Pristatant almanacho „Poezijos pavasaris 2012“ koncepciją Astridos Petraitytės nuotrauka

Šiųmetis „Poezijos pavasario“ leidinys turėtų tapti geriausios per praėjusius metus kultūrinėje spaudoje skelbtos lietuvių poezijos antologija, papildytas festivalyje dalyvausiančių pasaulio poetų kūrinių vertimais. Todėl šiemet nekviečiame poetų siųsti naujų savo kūrinių almanachui – sudarytojų komisija (M. Burokas, B. Januševičius, G. Kazlauskaitė ir D. Petrošius) eilėraščius antologijai atrinks iš 2011 metų kultūrinės spaudos publikacijų.

Mugės renginyje už stalo susėdo komisijos vyrų trejetas: Donatas Petrošius, Marius Burokas, Benediktas Januševičius –­ pastarąjį D. Petrošius įvardijo kaip „seniausią kovotoją už permainas“. Prie jų dar prisijungė Rašytojų sąjungos pirmininkas Antanas A. Jonynas (mat naujiena ir tai, kad almanacho leidimo rūpesčius iš „Vagos“ perima Rašytojų sąjungos leidykla).

Taigi sudarytojai jau galėjo vardyti apčiuopiamus (bent žvilgsniu ar mintimi) saldžiuosius kitoniškumo vaisius: dalyvių sumažėjo bene perpus, jie gerokai pajaunėjo, dar ir nemalonios bendrystės su įkyruoliais (o šie juk paprastai būną grafomanai) išvengta. Tiesa, D. Petrošius išsigandusiuosius, kad galbūt traukomi visi tradicijų saitai, paguodė: bus pažymėti ir trys didieji sukaktuvininkai: Maironis, Dionizas Poška ir Albinas Žukauskas.

O almanachas ir vizualiai turėtų mus džiuginti – apipavidalinimui pakviestas dailininkas Tomas Mrazauskas, jaunas, bet ne pirmus metus regimas tarp Knygos meno konkurso laureatų.

Skaitymų valandėlė paliudijo, kad almanache sutelktos gan stiprios pajėgos; savo eilėraščių paskaitė: A. A. Jonynas, Eugenijus Ališanka (šiedu – jau iš spėjusių pasirodyti knygelių, šis dubliavimasis jų gerbėjų, matyt, nenudžiugins), Julius Keleras, Nijolė Daujotytė, Ieva Gudmonaitė...

Tiesa, A. A. Jonynas, tardamas baigiamąjį žodelį, apgailestavo, kad, deja, almanache nebus Rimvydo Stankevičiaus, Agnės Žagrakalytės, Aušros Kaziliūnaitės; kartu visus salėje esančius, tarp jų ir paminėtuosius, skatino šiais metais publikuotis kultūrinėje spaudoje...

„Velniškai sunku kalbėti apie gerą knygą – nieko negali pasakyti“, – taip pristatydama Antano A. Jonyno knygą „Kambarys“ ištarė renginio vedėja Agnė Žagrakalytė, tarsi iš tylos pauzės mosuodama balta vėliava... Bet gal yra kitaip, gal tiesiog – poeto talentas nėra gražbylio talentas, ir gerai. Žodžių pakako – štai D. Petrošius, RS atsakingas už ryšius su užsieniu, įvertino, kad Jonynas viršininkaudamas nepasikeitė, tik susirūpino – ar lieka laiko rašyti eilėraščius (atsakant patikinta, kad į knygą sugulę eilėraščiai parašyti dar lakiojant laisvu paukščiu); Marius Burokas įvardijo ne tik savąjį gražaus vyresnėjimo pavyzdį (taigi Jonyną), bet ir dvi savąsias naujas knygas – buvo smagu šalia „Kambario“ išgirsti minint kolegos Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Svarbiausia, suprantama, buvo pati poezija – Žagrakalytė citavo eilutes, kalbančias apie knygą ir kambarį, kiti du jos pašnekovai paskaitė po eilėraštį, o jau tikrieji skaitymai įvyko pačiam Antanui A. Jonynui paėmus į rankas savo naująją knygą. Jaunimas galbūt turėjo progos atrasti šį poetą, o vyresniajai kartai, matyt, savaime tiesėsi tiltas į anų laikų Jonyno dainingąją, magišku ritmu būrusią poeziją, nors šis vyresnėjančio poeto krantas jau ne toks glotnus, jis grublėtesnis, ką gi, gyvenimo patirtis ne tik kampus gludina, bet ir rėvas išvagoja. Visai pabaigoje poetas nepamiršo padėkoti dailininkui Tomui Mrazauskui, eilėraščius į knygą suguldžiusiam kartu su Gintauto Trimako fotografijomis, dėl kurių viskas truputėlį gražiau... (Vardai, kaip regime, kartojasi, bet juk – kokybės nebūna per daug?)

Dar iš Knygų mugės šurmulio neištrūkusi nesuradau laiko užsidaryti šiame Kambaryje, bet eilutes ant galinio viršelio akis nori nenori užgriebė:

Saulė kyla staiga
spinduliai lūžinėdami
kliūva už stogo turėklų
viskas truputėlį gražiau
negu iš tikrųjų
bet iš tikrųjų
viskas dar truputėlį gražiau.

P. S. Gerai poezijai prilygo ir baigiamasis sekmadienis, su dvylikamete drauge praleistas erdvėje, pavadintoje: kūrybinė studija „Tu gali sukurti knygą“. Kaip dosniai vaikai (o juk ne tik jie – visa šeima) provokuoti kūrybai ir pažinimui! Turiu galvoje ne tik materialinę pusę, bet ir šių išteklių nepagailėta. Mažieji kūrėjai galėjo piešti, spalvinti žemėlapį, išstuksenti savąjį vardą mašinėle Brailio raštu, nulipdyti iš molio ar sudėlioti iš jūrinių vėliavėlių, rašyti ant vaško lentelių… Jie buvo pakviesti susipažinti su knygelių restauravimo, įrišimo darbais, dar kažkuo – visko nespėjom aprėpti. Pakako erdvės ir tiesiog –­ pabūti vaiku.


____________________________________
¹ Iš: Geda S. Mėnulio žiedai. –­ Vilnius: Vaga, 1977.