Kas yra knygos tėvynė?

Maironio metai šiemet, taigi drįsčiau atsakyti iškilmingai ir gražiai: mano širdis yra knygos tėvynė.

Todėl knygų mugės ir knygynai yra tos vietos, kuriose nesilankau. Nueinu tik į savo nedidelę ir puikią Antakalnio biblioteką.

Mano galva, tik biblioteka dabar gelbsti ir, tikiuosi, išgelbės gerą knygos vardą. Leidykla ir ponas autorius tą vardą jau prarado.

Kadaise buvęs kultūros ministras R. Vilkaitis gavo velnių dėl to, kad pasiuntė rėkiančius skaitytojus į bibliotekas dykai į namus pasiimti senų knygų ir jas ramiai skaityti. Šaunuolis Vilkaitis. Kam perkate knygą už 40 kruvinų savo litų, nors biblioteka lūžta nuo, pavyzdžiui, „Pasaulinės literatūros bibliotekos“ tomų – atsimenate, tokių tamsiai rudų, tiesa, smulkaus šrifto, bet po šilta stalinės lemputės šviesa tikrai perskaitysite. Ir nepasigailėsite, nes pasirinkimo paklaida sumažės daugybę kartų, nei išėjus su knyga iš knygyno.

Antakalnio biblioteka jau kompiuterizuota, bibliotekininkė Violeta sako, kad jei bus nutarta pasinaudoti tam tikra programa, tiksliai žinosim, ką žmonės skaito, ko visai neskaito, ir LATGA-A galės smarkiai čia pasireikšti. Daug neaiškumų paaiškės. Bet ir dabar plika akim matau: daugiausia ateina studentai ir pensininkai, mažiausiai – dirbantys, pasiturintys, toji vidurinioji klasė, palyginti daug rusų ir lenkų, „tiksliukai“ labiau nei humanitarai (žinau, mano draugai ir kolegos į bibliotekas seniai nebevaikšto), o menininką bei artistą tokioj šventoj vietoj retai užklupsi – kažin kodėl? Į bažnyčią daug kas išmoko ne tik per šventes užsukti, o štai bibliotekoje proto šviesos nusileidusiose sutemose nenori ieškoti. Dar esu susekusi, kad vieno miestelio mokyklos biblioteka (turbūt iš tų, kurios garsiausiai verkia, kad negali nusipirkti būtent naujų knygų), už paskutinius grašius tyliai išsirenka ir prenumeruoja ne ką kitą, o žurnalą „Žmonės“ – na, juk mokytojai irgi žmonės.

Knygų mugės atidarymo dieną „Lietrytyje“ perskaičiau piktą R. Gerbutavičiaus nelinkėjimą šitai popieriaus sankaupai užsidegti... Kadaise kūrendavau krosnį ir žinau, kad knygos blogai dega. Tačiau tonos naujų naujutėlaičių knygų, visas šitas rašto, išėjusio iš krašto, perteklius, manau, išradingai galėtų būti panaudotas konceptualiųjų dailininkų statybose bei performansuose. Gal ir ponui autoriui būtų malonu ir sveika viešai įmūryti savo periodiškai iškepamo kūrinio plytą į kokią nors makabrišką piramidę ar nuleisti ją į gyvą Gedimino prospekto gerklę per kokį nors vamzdį... Negražūs šitie mūsų juokeliai?

Tai tuomet prašom tikslesnės kalbos: 100 anglų ir amerikiečių rašytojų paskelbė dviejų praėjusių amžių geriausių knygų dešimtukus (spausdinome praėjusiame numeryje). Mano galva, tokius dešimtukų sąrašus reikėtų iškabinti knygynuose ir mugėse kaip vėliavas. Ką aš esu iš jo perskaitęs? Ką turėčiau griebti ir skaityti, kol dar nenumiriau? Tiesa, egzistuoja viena keista ir skaudi problema – knygynuose (mugėse) tų klasikos knygų reikės ilgai ir beprasmiškai ieškoti, bibliotekose jas, bent jau apšiurusias, rasite.

Įdomu būtų sužinoti, kiek šioje knygų mugėje buvo nupirkta V. Woolf „Į švyturį“ (yra tame sąraše). Ir kiek knygų buvo nupirkta iš lietuvių literatūros akademikų sudaryto dvyliktuko? Ir kam per reitingo kartelę pavyko iššokti aukščiausiai – V. Adamkui ar K. Sabaliauskaitei (kurių, žinoma, nėra tame 12-tuke)? Tačiau leidykloms nėra laiko užsiimti kažką sufleruojančia statistika – knygų nekomercinės leidybos ir kultūros politika, metodika, ilgametė strategija. Nėra nė vienos elitinės leidyklos, kuri nuosekliai studijuotų ir kreiptų skaitytojo skonius, įpročius, nenuslysdama nuo finansinio (arba moralinio) šlaito. Leidykloms svarbu pagaminti kuo daugiau naujų prekių. Jos netgi savo autorius „plunksnos klounus“, „minties galiūnus“ (R. Gerbutavičius), įtikino, kad jie turi nuolat gaminti, t. y. rašyti, versti.

Sveikintina yra tai, kad mugė persiorientuoja – masinis pardavimas keičiamas vienetiniu susitikimu. Kur kas geriau į namus grįžti su netikėtais įspūdžiais nei su maišu gurgždančių knygų. Žinoma, didysis turginis skaitytojų srautas dar neturi kantrybės sėdėti-stovėti tuose mugės salelių užutėkiuose, bet – nenusileiskite, ponai organizatoriai! – išmoks, niekur nesidės. Mugės programa asocijuojasi su televizijos – paskubomis perjunginėdamas kanalus tūlas potencialus skaitytojas turėtų užkibti ir visgi susidomėti jam neįprastomis temomis ar personažais.

Na, tai tik asmeninis kreivas žvilgsnis iš šono. Vieni kasmet važiuoja į atlaidus, kiti kasmet nutaria geriau likti namuose. Ir skaityti „Karą ir taiką“.