Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-09 nr. 3370

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• GEDIMINAS KAJĖNAS29
• VIKTORAS BINKIS2
• DALIA KAVALIAUSKAITĖ3

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• MANTAS GIMŽAUSKAS.
gimtinės aplankymas
8

REDAKCIJOS SKILTIS 
• VAINIUS BAKAS.
Манo кaлбa – манo твиртoве
18
• TRUMPA KRONIKA

POKALBIAI 
• KORNELIJUS PLATELIS kalbasi su VYTAUTU LANDSBERGIU.
Gyvybė daro meną
7
 Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę52

LITERATŪRA 
• VALDAS V. PETRAUSKAS.
Kanada, 2011: jaunystės metai
4
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Pasivaikščiojimas po Trajano laikų Romą
10
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KAROLINA TOMKEVIČIŪTĖ.
Pasaka apie dvi grafikes
5

FOTOGRAFIJA 
• RIČARDAS ŠILEIKA.
Apie chaoso tvarką ir laikinąsias amžinybės sankabas
4

KINAS 
• Tylūs sprogimai1

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Vienybė, brolybė ir karvės7

MUZIKA 
• JŪRATĖ VYLIŪTĖ.
Šalia tremties
2

AKTUALIJOS 
• Tibetas: šalis be Naujųjų metų2

VERTIMAI 
• Tantrinis budizmas: į nušvitimą per aistras23

PROZA 
• RAMUNĖ KARLONIENĖ.
Sraigė ir jūra
8

POEZIJA 
• KĘSTUTIS RASTENIS7

25 PUSLAPIS 
• GERDA VENČKAUSKAITĖ.
Trys pasauliai
7

AKTYVIOS JUNGTYS 
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Laikina (?) meilė (?)
2
• VAKARĖ SMALECKAITĖ.
Kodėl kartais geriau atsidurti tarp akademijos ir kino pavasarių

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• DANUTĖ GAMBICKAITĖ.
Apie būtąjį kartinį laiką

KITOKIA GRAFIKA 
• VYTAUTAS STALMAČENKA.
Didžioji mano revoliucija
3

SKELBIMAI 
• Kultūros rėmimo fondas skelbia
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!
• Mieli skaitytojai,

DE PROFUNDIS
„Veidrodžių salėje neįmanoma
atgręžti sau nugaros“ Henry Miller
 
• res ludentes / žaidžiantys daiktai
• VARLAM ŠALAMOV.
Priepuolis
1
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Išbiros
1
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Dėlionė
1

Parašinėjimai 
• Devyniasdešimt devintoji savaitė311

POKALBIAI

Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę

[skaityti komentarus]

iliustracija
Kęstutis Girnius ir
Egidijus Aleksandravičius

Astridos Petraitytės nuotrauka


        Lietuvos valstybė 1990 metų kovo 11 d. neatsirado iš nieko. Ją atkuriant neakivaizdžiai dalyvavo ir knygnešiai su daraktoriais, ir Vasario 16-osios akto signatarai, ir tarpukario Lietuvos visuomenė, ir rezistencijos dalyviai, ir visi žuvusieji sovietiniuose lageriuose bei tremtyje, o jau tiesiogiai – didžioji dauguma Lietuvos ir išeivijos žmonių. Sukurti šiuolaikinę teisinę, demokratinę valstybę – be galo sunkus, didelio išmanymo bei intelektualinių pastangų reikalaujantis darbas. Kaip jį atliko lietuvių intelektualai? Šia tema padiskutuoti redakcija pakvietė istoriką VDU Istorijos katedros profesorių habil. dr. EGIDIJŲ ALEKSANDRAVIČIŲ, filosofą VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto docentą dr. KĘSTUTĮ GIRNIŲ, semiotiką VU A. J. Greimo centro profesorių habil. dr. KĘSTUTĮ NASTOPKĄ, filosofą Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos vyriausiąjį mokslinį darbuotoją profesorių dr. ARŪNĄ SVERDIOLĄ. Pokalbį vedė „Literatūros ir meno“ vyriausiasis redaktorius KORNELIJUS PLATELIS.


K. P. Kalbėdami apie naujausių laikų mūsų minties istoriją, galėtume skirti du etapus: maždaug iki 1988 metų, kai buvo klojami teoriniai valstybingumo ar bent laisvesnio mąstymo čia, Lietuvoje, pagrindai, ir jau po 1988-ųjų, kai atsirado galimybė viešai kalbėti, imta suprasti, jog teks pradėti kurti savo valstybę... Taigi – intelektualai Tėvynėje ir išeivijoje.

E. A. Kadaise Vytauto Kavolio buvo užmegzta intriga: imti dėstyti intelektualinę lyginamąją istoriją... Esu tai apmąstęs ir pirmiausia mano reakcija į šį klausimą: tai didelė ir jau tolima istorija. Mūsų žinios – jei turime galvoje disciplinuotą šių reiškinių atpažinimą ir paaiškinimą – nėra gausios. Vaikščiojame kaip liudytojai, turėdami užfiksuotas atminties skaidres...

K. G. Iš dalies iškreiptas...

E. A. ...iš dalies iškreiptas, o sisteminių tyrinėjimų iš esmės neturime – nei išeivijos, nei mūsų pačių. Mūsų pačių intelektualinio potencialo studijavimas, supratimas ir papasakojimas šiandien yra komplikuotas, kadangi mūsų intelektualinis procesas buvo gana chameleoniškas. Pamažu laisvėjome, bet tokio gryno intelektinio rašytinio produkto, kur būtų keliamos didelės idėjos, idėjų kritika ir keitimasis jomis, kur būtų rutuliavęsi principiniai pasaulėžiūra grįsti tekstai, turėjome nedaug. Išeivijoje kitaip – ten gausu atvirų tekstų, kuriuos galima tyrinėti. Redakcijos intenciją supratau kaip raginimą kalbėti tarsi apie nepasibaigusią dabartį, kad viskas dar yra čia pat. O aš kaip šioks toks intelektinės istorijos tyrinėtojas nė velnio negaliu pasakyti artikuliuotai – manyje, šiuo atveju, disciplinuotą tyrinėtoją persveria atsiminimų nešiotojas. Bet publikacijos spaudoje rodo, kad pribrendo reikalas apie tai kalbėti, atmintį reikia gaivinti, diskutuoti.

K. G. Pirmieji žingsniai jau yra. A. Ramonaitės ir J. Kavaliauskaitės knyga „Sąjūdžio ištakų beieškant“, nors ne vien apie intelektualus – vienas pirmųjų mėginimų pateikti Lietuvos vėlyvųjų sovietinių metų kiek platesnį skerspjūvį.

E. A. Pakeliui ir keletas disertacijų. Vienas B. Genzelio doktorantas filosofas ir minties istorikas rašo disertaciją apie pasyvųjį priešinimąsi vėlyvaisiais sovietiniais metais. Tai jau perspektyvos...

K. G. Perspektyvos buvo jau 1988-aisiais, Sąjūdžio laikais.

K. N. Norėčiau pažymėti ir kitą dalyką. Bėda, kad stinga tyrinėjimų, viskas tarsi folkloro lygmeniu – kas prisimenama, pasakojama, bet dar baisiau, kad ir tas folkloras pamirštamas ir kad net prieš porą dešimtmečių rašytų tekstų, kaip rodo „Kultūros barų“ publikacija, jaunoji karta visiškai nemoka skaityti – istorinė amnezija stiprėja. Net nereikia išsitraukti to, kas yra po ranka –­ daromos tuščios spekuliacijos. Mes dabar nepadarysim kokio naujo žingsnio minties istorijoje, bet turime nors priminti tai, kas buvo. Manau, kalbėdami apie išeivijos intelektualus, galėtume atsigręžti ir į ankstesnį laiką. Juk išeivijoje yra ta vyresnioji karta, kuri išvažiavo „su Lietuva“ ir joje pasiliko, ją tęsė užjūryje ir kitur už „geležinės uždangos“. Čia buvo aiškiai nepripažįstama Sovietų Lietuva, atsisakoma su ja dirbti. Bet yra kita linija – rezistencijos, susiformavusios Antrojo pasaulinio karo metais, tąsa. Greimo pavyzdys, manau, šiuo atveju yra iškilus. Keturis mėnesius prieš Greimo mirtį prancūzų „Le Monde“ išspausdino interviu, kuriame jis išsakė, kaip jautėsi tarp „dviejų išlaisvintojų“: iš pradžių „išlaisvino“ rusai, vėliau –­ vokiečiai. „Tąsyk pajutau, kad esu europietis. Dvi armijos kovojo viena prieš kitą, o aš buvau joms abiem reikalingas. Apstulbęs bandžiau suvokti šį absurdą – štai vėliau iš kur ta europietiškumo nuojauta, kurios prancūzai nesugeba suprasti arba kurią pamiršo.“ Greimas dalyvavo antinacinėje rezistencijoje, priklausė Lietuvos Laisvės kovotojų sąjungai, redagavo „Laisvės kovotoją“. Jis pabrėžė situacijos absurdiškumą, bet klausė: Ko mes siekiame? Kovojame prieš nacius tam, kad grįžtų rusai... Pasak Greimo, tai Don Kichoto situacija.

E. A. Arba, tarkim, Valiulis, kai jį tardė kagėbistai, sakė: „Mes kovojome prieš nacius“, jam atsakė: „Nepūsk mums miglų, jūsų kova prie nacius buvo tik metodas kovoti prieš rusus...“

K. N. Antinacinė rezistencija peraugo į antisovietinę rezistenciją, kurioje Greimas vėliau dalyvavo jau iš anapus sienos. Galima prisiminti ir Santarą-Šviesą, jaunesnę kartą, brendusią išeivijoje, kaip ir Greimas, turėjusią vakarietišką situacijos viziją. Nuosekliai dėstant išeivijos „ešelonus“, reikia paminėti vėliau emigravusius „sovietinio elito augintinius“ – tarybinio himno autoriaus sūnų Tomą Venclovą ir Sniečkaus augintinį Aleksandrą Štromą... Apibūdinant juos pagal „klasikinę kilmę“, pamirštamas jų apsisprendimo žingsnis –­ jie juk tapo rezistentais!

E. A. Jie nesiejami su, tarkim, A. Koestleriu, G. Orwellu, kurie lygiai taip pat po įtikėjimo kairiąja utopija, pamatę tikrovę, staiga pasuko kita kryptimi.

K. G. Keturi penktadaliai išeivių nesuprastų pasakojimo, pradėto Greimu, perei­nant prie Santaros ir baigiant Venclova. O teiginys, kad santariečiai buvo europiečiai apskritai netikslus – jie, kaip ir visi kiti, buvo dalis išeivijos kaimo: viskas sukosi apie Lietuvą. Vytautas Kavolis iš jų buvo vienintelis, skaitęs pasaulinius tekstus, domėjęsis intelektualiniu gyvenimu…

E. A. Juozas Girnius taip pat skaitė… [juokiasi]

K. G. Kalbu apie tai, kad Santara-Šviesa vėliau praplėtė savo akiratį. Bet ilgą laiką santariečių pagrindinė veikla buvo lietuvių literatūros analizė. Juk ryškiausi jų žmonės –­ Kostas Ostrauskas, nepaprastai šviesus žmogus, skaitęs pasaulio literatūrą profesorius Rimvydas Šilbajoris, dramaturgas Algirdas Landsbergis… Turiu patikslinti ankstesnę savo pastabą. Visi šie žmonės domėjosi, kas vyksta Vakarų intelektualiniame pasaulyje, bet tai neatsispindėdavo jų lietuviškuose raštuose. Pažiūrėjęs į Santaros suvažiavimų programą, pamatytum, kad viskas sukosi apie lietuvišką tematiką ir itin didelis nuošimtis temų – grynai literatūrinės. Nebuvo daug nei filosofų, nei istorikų… Net „Akiračiai“ atsirado atsiribojant nuo savotiško uždarumo, norint komentuoti kasdienį išeivijos gyvenimą…

K. N. Nesakyčiau, kad jie buvo tokie jau filologai kaip mūsų XIX amžiaus tautinio sąjūdžio dalyviai. Istoriniai dalykai jiems irgi rūpėjo.

E. A. Bet įtariu, kad Kęstutis Girnius kalbėjo ne apie siaurą domėjimosi kryptį, bet apie tai, ką aptariame ir šiame pokalbyje –­ intelektualinę kultūrą. Nors 1950–1960 metais būta tekstų, kur rašoma apie intelektualų dilemas, nė vienas iš tų žmonių, kuriuos minėjom, savęs intelektualu nebūtų pavadinęs. Akivaizdu, kad iškart po karo pagrindinį intelektualinį krūvį ant savo sprando nešė visai ne liberaliosios, o katalikiškosios srovės žmonės. A. Maceina, J. Brazaitis, vis labiau įsibėgėjantis J. Girnius, „Aidai“. Šešto dešimtmečio viduryje ir Kavolis pripažino: mes intelektualinės kultūros rimtų darbų, pačių idėjų svarstymų nesam pradėję – išskyrus katalikiškosios srovės branduolį. Iš tiesų išeivijoje Greimo ar vėliau priaugusios santarietiškos jaunuomenės reikšmė, vaidmuo –­ mažumos, nepopuliariųjų „agentūra“. Dauguma buvo kitame sparne, taip pat užsiangažavusi idėjų generavimui, jų svarstymui, ypač –­ mąstymui apie tai, kas dabar su Lietuva darosi, kas jos laukia, jei užtruks okupacija, ir ką mes galime padaryti, kad turėtume, su kuo grįžti, kai išauš naujas laisvės rytojus. Vyresniesiems suprantant: mes jau negrįšim (Biržiškos karta tai diagnozavo gana anksti), bet galbūt mūsų intelektiniai vaisiai grįš – išprievartautos Lietuvos visuomenės labui.

K. G. Taip ir buvo formuluojamas klausimas: ar mes, išeiviai, palikom Tėvynę sunkiausią valandą, tiesiog pabėgome –­ ar pasitraukėme, kad padarytume tai, kas Lietuvoje neįmanoma. Ilgą laiką – iki šeštojo dešimtmečio pabaigos – daug dėmesio kreipta į kultūros lygį. Štai „Literatūros lankai“ iškart atsiskyrė nuo B. Brazdžionio –­ esą jo dirbtinė patriotinė poezija patinkanti masėms, bet nepatenkinanti suvokiančiųjų, kad būtina padėti Lietuvai ir jos kultūrai bręsti. Tada – apie 1957–1958 m. – kilo plačios diskusijos apie kultūrinį nuosmukį, kuriuose mano tėvas aktyviai dalyvavo. „Aiduose“ pasirodė daug tekstų, pasisakyta prieš kičą lietuvių literatūroje, mene –­ buvo aiškiai sakoma, jog mes negalime sentimentaliai tapatintis vien su šokančia, dainuojančia tauta, reikia kurti atitinkamai aukšto intelektualinio lygio kūrinius.

A. S. Norėčiau grįžti prie mūsų užmiršimo ir nežinojimo, kas ir kaip intelektualiai paruošė mūsų aksominę revoliuciją. Gal yra kita to nežinojimo priežastis – gal ir nebuvo jokio intelektualinio paruošimo, jokio teorinio galvojimo apie valstybę, jokio projekto? Ar tiktai nenorime dabar retrospektyviai pagaminti tą perspektyvą –­ iš nieko? Yra socialiniai organizmai, kuo puikiausiai apsieinantys be galvos – galimas daiktas, kad mūsų socialinis organizmas klesti ir be jos. Toks įspūdis kyla, tiek kalbant apie vėlyvąją Tarybų Lietuvą, tiek apie dabartinę nepriklausomą Lietuvą: galvos nėra ir jos nepasigendama. Galima klausti, ar išvis būta ir esama kokio nors intelektualų vaidmens?

iliustracija
Arūnas Sverdiolas ir Kęstutis Nastopka
Astridos Petraitytės nuotrauka

K. N. Bet Kęstutis Girnius priminė, kad ten jau buvo rūpinamasi intelektu...

E. A. Tik viena replika, atsakant Arūnui. Kalbėdamas apie tiriamojo žvilgsnio būtinumą, gink Dieve, nemanau taip optimistiškai, kad tai viską išspręstų. Tai yra tam tikras kuklumas, užtvirtinant minimalizmą: mūsų žinios ribotos, ribotos galbūt ir todėl, kad mažai ko būta. Galbūt ir diskusiją galėtume užbaigti sakydami: realiai intelektualų vaidmens, kaitinant mūsų Dainuojančią revoliuciją, nesijautė... Tai, kuo jie reiškėsi, jokiu būdu nebuvo intelektualinė kultūra. Nepaneigsi, kad apsišvietę žmonės, menininkai, kultūrininkai ėjo į pirmąsias Sąjūdžio gretas, buvo Iniciatyvinėje grupėje – reikia lenkti galvą prieš juos, bet abejotina, ar tai intelektualinė funkcija. Mūsų Dainuojanti revoliucija nei siūlė, nei svarstė labai sudėtingų sąmonės produktų, nei mėgo tuos, kurie tai darė.

A. S. Šioje socialinio organizmo be galvos istorijoje, regis, buvo išimtis – pati revoliucija. Staiga tuo momentu intelektualai ėmė dalyvauti, jie buvo svarbūs ne šiaip kaip patriotiškai nusiteikę asmenys, bet būtent savo intelektualiniu potencialu. Trumpas pavyzdys. Sąjūdžio laikais į Vilnių buvo atvažiavęs – dar per Maskvą –­ toks kanadietis politologas. Susiradęs mane paprašė, kad nuvesčiau į Sąjūdžio būstinę. Nuėjome kaip tik pietų pertraukos metu, visi buvo išsivaikščioję, didžiulis stalas apverstas popieriais, o per vidurį gulėjo Aristotelio „Politika“ rusų kalba... Kanadietis tai pamatęs išsižiojo. Ten, kur žmonės techniškai įgudę artikuliuoti savo visuomenines programas, rutiniškai studijuoja politologiją – visuomeninio judėjimo vadovai tokiu dinamišku momentu Aristotelio turbūt nebeskaitytų. O čia, Sąjūdžio sūkuryje, pačiame štabe – prireikė... Tuo metu pradėta teoriškai galvoti apie valstybę, nes to prireikė.

K. G. Neseniai viename renginyje, rodos, Ozolas minėjo, kad Kanto raštai buvo išspausdinti 30 tūkstančių tiražu ir viskas išpirkta.... Įsivaizduoju, kad skaitė gal kokie šeši žmonės – juk Kantas beveik neįkandamas. Žiūrint iš šalies – beveik taip ir aš žiūrėjau – Lietuva turėjo įdomų pogrindinį judėjimą, čia buvo daugiau pogrindžio leidinių (skaičiuojant vienam gyventojui) nei bet kurioje kitoje tarybinėje respublikoje. Aktyvus disidentinis judėjimas – buvo nuteistų disidentų, veikė Tikinčiųjų teisėms ginti katalikų komitetas, Helsinkio grupė... Bet šiame pogrindžio judėjime visai nebuvo intelektualų. Pavyzdžiui, disidentai, nuėję prašyti pogrindžio spaudai teksto pas pažangesnį intelektualą, išgirsdavo: „Negaliu, atpažins mano braižą...“ Kai čia, Vilniuje, už Katalikų kronikos platinimą buvo teisiamas S. Kovaliovas, atvyko S. Sacharovas, kai kurie kiti kitaminčiai iš Maskvos – stengėsi patekti į teismo salę. Kai lietuviai disidentai buvo teisiami, nė vienas Lietuvos inteligentas neatėjo parodyti solidarumo. Arba tos kalbos apie „rašymą į stalčių“ – atėjo 1988-ieji, stalčiai buvo tušti. Bet, šiaip ar taip, 1987–1988 metais situacija pakito, inteligentai pradėjo eiti į viešumą, kalbėti. Įvyko man nesuprantamos metamorfozės. Pavyzdžiui, aiškiai atsimenu puikią istoriko Gedimino Rudžio kalbą dėl Molotovo-Ribentropo pakto; akimi permetęs serijos „Jaunųjų istorikų darbai“ sąsiuvinius žiūriu – jis rašė apie komjaunimą, buvo – gal ir šalia kitų sričių – komjaunimo specialistas. Kyla klausimas, kaip žmogus, kuris buvo pasirinkęs tokią sritį, kur visi atsakymai beveik aiškūs, staiga pradeda kitaip kalbėti. Manau, kad 1986–1988 metais turėjo įvykti lūžis, nebuvo taip, kad žmogus vienaip galvojo privačiame gyvenime, tik nieko nesakė, o kai išlaisvėjo, prabilo.

K. P. Nebent tik poezija paskutiniuoju sovietiniu dvidešimtmečiu galėjo pasakyti daugiau savo ezopine kalba. Reikšti idėjas buvo įmanoma tik savo butukų virtuvėse. Bandymų pritaikyti Ezopo kalbą filosofijai, literatūrologijai, pagaliau prozai taip pat būta, tačiau jie nepuoselėjo intelektualinės kultūros, greičiau – atvirkščiai.

K. G. Bet ar buvo mėginama? Pavyzdžiui, A. Zalatorius, kai lankėsi išeivijoje, rodos, 1988-aisiais, dar Sąjūdžiui neprasidėjus, kalbėdamas apie vieną J. Apučio apsakymą pasakė: „Čia gal pasakyta ne visa tiesa, bet nėra nė lašo melo“, tai jis minėjo kaip išimtį, o ne normą.

E. A. Kadangi, matyt, nepretenduojame savo pokalbyje atrakinti visų durų vienu raktu, kyla pavojus, kalbant apie antisovietinę energiją, vaizdinius, poeziją, sutapatinti tai su intelektualine kultūra, tačiau mes esame tik intelektualinės kultūros prieigose. Intelektualinė kultūra reikalauja mąstyti idėjas ir tikrovę tiesiai –­ ji be rašto kultūros negali egzistuoti, o mūsų visi intelektualumai nutekėjo begeriant šnapsą virtuvėje... Mes beveik nieko nepalikome rašto pavidalu, šaltiniais, kuriuos vėliau būtų galima tyrinėti. Mes galime kalbėti apie antisovietinę energiją, laisvėjimą, bet be intelektualinio antstato, be idėjų, žiūrint toli į priekį, svarstymo. Bet 1988-ųjų lūžyje reikia pastebėti – be atskirų kultūrinėje spaudoje prasimušančių tekstų – „Sietyną“, pradedantį visiškai nepriklausomą naują spaudą, o joje jau aiškiai matėsi intelektualinio turinio tekstai, tik dauguma jų –­ nukreipti į sovietizmo kritiką, sovietinės sistemos ir mentaliteto atpažinimą; toliau galime eiti iki „Šėpos“ teatro satyrų... Lietuvių intelektualinis potencialas, koks jis buvo sukauptas, stipriai išsirutuliojo sovietizmo, to, nuo ko mes vaduojamės, kritikai –­ tai ir didžiausias intelektualų nuopelnas. Kokių nors ateities perspektyvų – konstitucinės santvarkos, mūsų valstybinio statinio formos, visuomenės laisvių ir žmogaus teisių ir pan. – tekstuose beveik nepalikome.

A. S. Bet juk taip ir turėjo būti. Kaip galima kalbėti apie perspektyvą, nesukritikavus buvusios situacijos. O grįžtant prie to, ką sakė Kęstutis Girnius – nenorėčiau sutikti, kad žmogus, galvojęs vienaip, tam tikru metu pradėjo galvoti kitaip. Man rodos, judesys buvo asimetriškas: užspaustos po šluota pelės slapukavo, rašė apie komjaunimą ir dar velniai žino apie ką, o kai pasidarė įmanoma, pradėjo kalbėti tai, ką iš tiesų manė. Žinoma, buvo tokių, kurie galvojo taip, kaip rašė, bet tai visiška mažuma – tie principingi, tokie kaip Burokevičius ir keli kiti komunizmo gynėjai.

K. N. Tie, kurie rašė, kaip galvojo, iš tikrųjų visai negalvojo...

A. S. Burokevičius buvo katedros vedėjas, sociologiškai kalbant – intelektualas.

K. G. 1944 m. rudenį bene visi prancūzai sakė: „Buvome rezistencijoje.“ Netgi toks Sartre’as, kuris vokiečių laikais skelbė savo darbus, statė pjeses teatruose, vaizdavosi dideliu rezistentu. Jo draugai jį gynė sakydami – jis praktikavęs „atvirą slaptumą“... Reikia labai skeptiškai vertinti tokius impresionistiškus pasakojimus. Jei gana atvirai žiūrima į tai, kas vyko Lietuvoje 1940–1941 m. – pripažįstama, kad buvo blogų dalykų padaryta, tai laikotarpis tarp 1970 ir 1990 m. vertinamas pro apologijos prizmę.

A. S. Taip, dabar kone visi skelbiasi rezistentais. Tačiau kas galėtų būti atsvara tam, ką pavadinai impresionizmu? Kultūros istorikas, nagrinėdamas tekstus, nelengvai supras, ar tai buvo tikros žmogaus pažiūros, ar ne. Tačiau gyva patirtis smarkiai koreguoja žinojimą. Tiesiog supranti, kaip tada iš tiesų buvo.

E. A. Vis dėlto mes neturim maišyti intelektualinės kultūros raidos klausimų su visa antisovietine ar prosovietine rezistencija – ne bet kokios atminties formos laikytinos intelektualiniu procesu. Laikyčiausi intelektualinės kultūros apibrėžimo –­ tai visuomenės tik didžiųjų idėjų kritikos, ginčų ir pan. plotmė. Net jei intelektualai tokiais savęs nevadina, o yra atpažįstami ir apšaukiami iš išorės, galime teigti, kad intelektualinės kultūros par excellence iki 1990 m. turime tik vos vos pastebimus požymius. Jei virtuvėse kalbėdavome ir rimtus dalykus, deja, intelektualine kultūra laikytina tik tai, ką galėjome viešai išreikšti –­ o beveik nieko neišreiškėme. Dėl to geriau kreipti pokalbį į išeiviją, kuri iš tikrųjų atliko vienintelį intelektualinio turinio kūrimo ateičiai darbą.

K. N. Ne visai sutikčiau, kad intelektualai yra tik tekstų rašytojai. Skaitymas irgi yra intelektualinis darbas. Rašėm tiek, kiek galėjom parašyti, bet patys nuėjome intelektinio pažinimo kelią. Tarkim, Arūno Sverdiolo knygoje „Kultūros filosofija Lietuvoje“ (1983) nieko nerašoma apie rezistenciją, bet pati minties pateikimo forma yra rezistencinė. Aš pats turėjau iliuzijų, tikėjau socializmu „žmogišku veidu“ iki pat 1968 metų. Mano mąstymą veikė ir išeivijos intelektualai, kurių darbai pasiekdavo. Intelektualai brendo tuo laiku ir atėjo subrendę, kai prasiveržė Dainuojanti revoliucija. Tam brendimui nemažą vaidmenį turėjo abiejų sparnų išeivija. Pradžioje iškėlęs Santarą-Šviesą, jokiu būdu nenuneigiu kito, katalikiško, sparno. Jie ten tarpusavyje įnirtingai ginčijosi, bet tai nesvarbu – Nepriklausomybės klausimu skirtingomis taktikomis siekta to paties. O tarp Lietuvos intelektualų plito ir A. Maceinos, ir V. Kavolio darbai, svarbus buvo ir Santaros-Šviesos atsigręžimas „veidu į Lietuvą“, prisiimant „krepšininkų“ (kaip sakė L. Mockūnas) misiją – krepšiais vežta literatūra. Nemažai ir aš jos gavau, ir tai esmingai paveikė mano intelektualinę biografiją.

K. G. Grįšiu prie „Sietyno“... Manau, ir jame buvo kritikuojama sovietinė santvarka – vieną kartą reikėjo viešai pasakyti, kad visa tai melas. Bet jame buvo ir ta dalis, pavadinta „Tąsa“ – grąžinami išeivijos tekstai, kurie galbūt nebuvo prieinami; jų priminimas, tęstinumo pabrėžimas buvo labai reikšmingas. V. Daunio almanachas „Veidai“ buvo leidžiamas iš dalies oficialiai. O „Sietynas“ kategoriškai apsisprendė būti „anapus cenzūros“.

K. N. Tai jau buvo 1988-ieji...

K. G. Tas tiesos kalbėjimas apie sovietinę sistemą buvo svarbus. Tarkim, Molotovo-Ribentropo paktą išeivijoje visi žinojo, bet Lietuvai reikėjo apie tai pasakyti. Ir daugiau buvo tokių „senų tiesų“, kurios turėjo būti viešai išsakomos ir kurias galėjo pasakyti tik inteligentai. Kūrybinis tiesos sakymo proveržis buvo svarbus mobilizacine prasme.


Pabaiga kitame numeryje


 

Skaitytojų vertinimai


84116. O2012-03-11 23:02
Apie intelektualų vaidmenį pastaruoju metu labai įdomiai rašo Wittig-Marcinkevičiūtė.

84132. britva 2012-03-12 10:45
man patiko vakar per TV pareikštos kai Aleksandavičiaus mintys apie istoriją ir "tiesų" įtvirtinimą įstatymais. Pavyzdžiui, įstatymas dėl Holokausto neigimo, baudžiantis laisvės atėmimu istorikus. Jei istorikas tik suabejoja ar tik patikslina žuvusiųjų žuvusiųjų koncentracijos stovyklose skaičiumi, jau jis gali būti apkaltintas holokausto neigimu. Manau, kad toks įstatymas yra "antisemitinis", nes verčia norom nenorom tikėti sąmokslo teorijom:)

84133. na čia tai geras2012-03-12 10:54
E. A. Arba, tarkim, Valiulis, kai jį tardė kagėbistai, sakė: „Mes kovojome prieš nacius“, jam atsakė: „Nepūsk mums miglų, jūsų kova prie nacius buvo tik metodas kovoti prieš rusus...“

Tai tarsi prisipažinimas, kad nors "viens raudonas kaip šėtonas, kitas rudas kaip šuva" iš esmės abu draugai buvo iš vienos ir tos pačios susikurtos peklos.

84162. Rimas Norvaiša :-( 2012-03-12 17:01
Tikėjausi, kad šioje diskusijoje bus aptariami dalykai apie kuriuos rašo Eglė Wittig-Marcinkevičiūtė. Atrodo klydau. Pastebėjau tik smerkiančią K.N. užuominą: ,,kaip rodo „Kultūros barų“ publikacija, jaunoji karta visiškai nemoka skaityti – istorinė amnezija stiprėja.``

84171. o, jee.. je.. 2012-03-12 17:24
""E. A. Jie nesiejami su, tarkim, A. Koestleriu, G. Orwellu, kurie lygiai taip pat po įtikėjimo kairiąja utopija, pamatę tikrovę, staiga pasuko kita kryptimi."" --- O įdomiausia tai, kad vieni disidentai laisvai išvyko į Valarus, tokie kaip Venclova, o kiti disidentai turėjo susideginti arba buvo gydomi psichiatrinėse nuo "neteisingo" mąstymo, arba buvo išvežti į Rytus. O netyčia pabėgę iš kokio laivo buvo grąžinti.

84177. hm2012-03-12 17:36
Pavydziu tam kas viska perskaite ir dar jam lieka dziaugsmas - tesinys

84181. iš asmeninės patirties2012-03-12 18:25
visada jaučiau, kad turi kažkas keistis. Nes net vaikų nesinorėjo gimdyti nelaisvėje. Ieškojau keitimosi ženklų. Pirmas ženklas - Voitilos išrinkimas popiežiumi. Pavardė kilusi aiškiai iš Vaidilos. Ieškojau sąsajų su Lietuva ir radau - jo motina kilusi iš Vilniaus, o tėvas Aiškiai baltiškos pavardės sąvininkas. Iš veido Voitila - mano mamos kopija. Net gimę tą pačią dieną.
Antras ženklas - Literatūra ir Menas išspausdino mažutį žiupsnelį P.Klimo prisiminimų apie Oskaro Milašiaus pranašystes... apie tai kaip Vilnius (Lietuva) taps Šiaurės Atėnais... į kuriuos kitos šalys važiuos mokintis demokratijos. Tai buvo mažutė vilties sėkliukė. iš kurios išaugo didelis medis. Vėliau inteligentai - Saulius Šaltenis su Stoma netgi įkūrs laikraštį pavadinimu "Šiaurės Atėnai".
Trečias požymis: vienas po kito miršta Brežnevas, Černenka,, pagaliau Andropovas ir ateina žmogus su inteligentišku veidu - Gorbačiovas. Tapo aišku - pokytis neišvengiamas. Na, o jau toliau viskas vyksta tarsi savaime - atsisikiria partijos, sąjūdis... Todėl visiškai pritariu gerb. Sverdiolo minčiai:

"...nenorėčiau sutikti, kad žmogus, galvojęs vienaip, tam tikru metu pradėjo galvoti kitaip. Man rodos, judesys buvo asimetriškas: užspaustos po šluota pelės slapukavo, rašė apie komjaunimą ir dar velniai žino apie ką, o kai pasidarė įmanoma, pradėjo kalbėti tai, ką iš tiesų manė."
Tikra tiesa. Rašiau kursinius ir kitus istorijos darbus dėdamas Lenino citatas, bet pritraukinėdavau prie savo minties, o ne tik klasių kovos, kaip būdavo reikalaujama, bet taip, kad niekas negalėtų prikibti. Pamenu, kartą koridoriuje drąsiai paklausiau dekano Lesčiaus ar galima naudotis Šapokos istorija, o jis atsakė, kad galima, nes joje daug faktų, tačiau nėra akcentuota klasių kova. Jau tada, 1998 m. turėjome atsišvietę nortimas knygas. Ypač didelį poveikį, pamenu, studentams darė Pichelo "Samogitijois" trumpa santrauka, kurią atspausdino vienas dėstytojas ir ji pasklido tarp studentų. Jis gavo iš Maskvos leidimą tą jam siųstą iš JAV knygą skaityti tik Maskvos Lenino vardo bubliotekoje.

84182. >>hm2012-03-12 18:26
taip, šiais laikais žmonės nepajėgūs net ilgesnio komentaro perskaityti... deja.

84190. įdomus pokalbis2012-03-12 19:02
įdomūs žmonės

84191. taigi2012-03-12 19:02
lauksime tęsinio...

84202. Ežeras2012-03-12 20:05
Ir mes lauksime. Lauksime nuostabiai stipraus Eglės Wittig-Marcinkevičiūtės teksto tęsinio Kultūrbary. Mes su džiugiu nekantrumu, nastopkos ir sverdiolai -kažkaip kitaip.

84230. jona2012-03-13 05:53
Net nežinau kodėl, bet šiek tiek pyktelėjau skaitydama...

84243. eit2012-03-13 11:04
Kai kurie profesoriai ne tokie jau ir disidentai sovietiniais metais ir buvo, konformizmas ir intektualinis interesas juose grūmėsi kaip du sunkiai sutaikomi žvėrys, ir tikrieji disidentai žinome kas buvo - A. Terleckas, J. Sasnauskas, N. Sadūnaitė, ir dar čia polemikoje tetrūksta nihilisto tariamojo konservatoriaus žymiojo filosofo Arvydo Š. Įdomu, bet būkite ir sau bei savyje savikritiški - ne Gulaguose mokslinius laipsnius įgijote.

84265. >>eit2012-03-13 15:04
:)taigi, kad ne gulaguose:) užtat pačiame sovietmetyje buvo kur kas daugiau šviesuolių, nes išsilavinimą gavo tarpukaryje.

84268. ups! 2012-03-13 15:30
blogiausia tai, kad neatgavo laisvės nuo baimės. Ypač išgyvenimo baimės. Įvairiausios meterialistinės schemos metamos ant piliečių pečių, manipuliuojant jų baimėmis. Lito infliacija, kainų ir mokesčių kėlimas,mažinant valstybės subsidijuojamas sritis, tokias kaip išsilavinimas, išplečiami valstybiniai įsiskolinimai (na kad ir dėl energetinio, atsiprašant, saugumo), bedarbystės ir skurdo baimė... ir visa tai apvainikuojant nervais dėl naujų rinkimų ir naujų baimių bei atsakomybės užmetimo ant pačių piliečių. Neturime dar laisvės. Ekonominių baimės priežasčių niekas neišeleminavo. Prie baimės netekti pinigų, prisideda baimė netekti savo sūnų. Prie baimės netekti darbo, prisideda baimė netekti darbo, prie krizių baimės prisideda baimė prarasti laisves už kurias kovojom.

84269. jee.. je.. 2012-03-13 15:37
ekonomistai su sociologais ir kiti pseudointelektualai sukuria daugiau problemų, nei jų išsprendžia.. o sumaterialėjusi katalikų bažnyčia nepateikia jokios vienijančios ideologijos... išskyrus "kaltas, kaltas, esu labai kaltas" ir belieka tik tomis kaltėmis dalintis su kitais.

84275. ups! 2012-03-13 18:11
visai nenorėčiau būti jainimo vietoje. Visai be jokios praktinės patirties, šiame "žinių amžiuje" ir specialių žinių jie išmetami į klaikią nežinomybę ir problemas - darbas, mokesčiai, santuoka ir sexsualinės priklausomubės - apie visa tai sukasi tamsus teroras... Visas tas namų, darželio, mokyklos, universiteto religijos ugdymas-mokymas tik dar labiau stiprina baimę kad tave paleidžia į medžioklės pasaulį, kur tu, jei netapsi medžiotoju, tapsi jo auka. Nuolatinis emocinis stresas, nerimas, baimė ir galų gale ligos, kurios neaplenkia net pačių narsiausių medžiotojų šioje kovoje už išlikimą... Bet juk turi būti kitas kelias?

84277. et2012-03-13 18:35
katalikybė pateikia tikėjimą taip, kad tu turi tarnauti Dievui su viltimi, kad kažkada tau bus atlyginta, bet jokios pagalbos šiandien nesitikėk, bent taip daugelis supranta. Ir net blogiau. Tiki, kad kančios ir skurdas patinka Jam.

84279. asilas į erdvę... be garsiakalbio2012-03-13 18:40
jau greičiau asilas išlįs pro adatos skylę, nei sovietinis pakeis savąjį mentalą. Ir kuo stropiau jis kimšo į makaulę sovietines idėjas, tuo sunkiau jam jomis nusikratyti

84281. asilas, dar į erdvę... 2012-03-13 18:51
kai moters neima vyras, ją apima panika... Penelopės kompleksas. Froido pražiūrėtas.

84292. Noė > et2012-03-14 08:19
Nebūtinai taip.

84294. >>noe2012-03-14 09:02
o kaip? na, kokią ji ideologiją formuoja apart dar vienos baimės? Dievo baimės?

84297. ...2012-03-14 09:29
gyvenimas yra religija, religija yra gyvenimas. Kas tai neigia, gyvena iliuzijose.

84306. jona2012-03-14 11:27
Perskaičiau visas tris Eglės Marcinkevičiūtės mokslinio traktato apie inteligentijos vaidmenį dalis. Aiškiai matosi, kad tai labai išprususi moteris. Esu sužavėta jos gabumais ir išsimokslinimu. Gaila, kad ji daugiau teoretikė ir kai kuriais klausimais per daug kategoriška. Daugeliu atvejų su jos požiūriu nevisai sutinku, arba esu priešingos nuomonės. Taigi, savo pažiūromis E.Marcinkevičiūtė man tikrai ne autoritetas. Kas kita jos išprusimas - žaviuosi. Išdrįsiu pasakyti, kad, mano nuomone, jos rašinys, vis tik, per daug išplėstas - atrodo, kad privalėjo parašyti tam tikrą nustatytą lapų skaičių kokiam magistro laipsnio įgijimui... Laukiu čia spausdinamos diskusijos tęsinio...

84309. wittig2012-03-14 13:30
Derėtų tarti porą žodžių apie pamatinę doktriną, kuri padėjo Lietuvoje įsitvirtinti reliatyvistiniam naratyvui apie sovietinę sistemą. Jos šūkis: „Neideologizuokime istorijos!“ Būtent liberalūs intelektualai santarininkai „nėrėsi iš kailio“, aiškindami visuomenei, kad istorijos nevalia „ideologizuoti“ į jokią pusę, atseit istorija turi būti „gryna“, jos uždavinys – pateikti kuo daugiau patikrintų faktų, bet nesikišti į moralinį jų vertinimą. Šios doktrinos šalininkai vertybinį istoriografijos modelį prilygina sovietinių ir net nacistinių ideologų taikytam istorijos „valymui“. Atseit nesovietinė ir nenacistinė istoriografija turi turėti pakankamai „drąsos“, kad įvardytų net ir tironiškų sistemų „pliusus“, jei tik tokių buvo. Tą ypač pabrėžia Tomas Venclova,3 kažkodėl nutylėdamas, kad būtent vakarietiškasis liberalizmas (kuriam, regis, atstovauja ir pats Venclova) tada, kai kalbama apie nacionalsocialistų valdymą, taiko smarkiai „apvalytą“ istoriografijos modelį. Bet tai anaiptol nereiškia (esu tikra, kad Venclova tą puikiai žino), esą vakarietiškasis liberalizmas tęsia sovietinę ar nacistinę istoriografijos tradiciją. Sunku suprasti, kodėl faktų atranką, kurią taiko ir Vakarų istorikai, Venclova staiga ima ir prilygina sovietiniam istorijos ideologizavimui. Beje, kad kairieji ir liberalieji intelektualai Lietuvoje griebiasi visiškai vienodos demagogijos, jau savaime daug pasako apie lietuvių liberalus.

84310. wittig2012-03-14 13:32
Kairiųjų akademikų sambūrio NK 95 aktyvistas, filosofijos doktorantas ir socialdemokratų sąjungos kandidatas per 2011 m. savivaldybių rinkimus Ervinas Koršunovas piktinasi, kad „mūsų visuomenės tapatybę“ jau „kuris laikas“ bandoma „reaktyviai“ kurti „remiantis partizaniniu sąjūdžiu“.5 Jis rašo: „Mano neoriginaliu supratimu, Lietuvoje ir karo, ir pirmaisiais pokario metais vyko pilietinis karas (gal reiktų sakyti kovos, nes formaliai nebuvo valstybės).“ Supratimas tikrai „neoriginalus“ – ginkluotą pasipriešinimą okupacijai laikyti pilietiniu karu sovietų „politrukai“ vertė beveik pusę amžiaus. Beje, neoriginali ne tik pati versija, o ir paskiri jos elementai, ypač dualus partizanų skirstymas į komunistus ir fašistus: jeigu pogrindžio kovotojas nebuvo komunistas, tai jis, sovietų akimis, buvo fašistas. Panašių pažiūrų laikosi, matyt, ir Koršunovas, nes jis rašo: „Kare kaip kare – labiausiai nukenčia beginkliai žmonės, kuriuos be skrupulų žudė ideologiniai kolaborantai: nesvarbu, ar jie vadinosi fašistais, ar komunistais.“

84311. wittig2012-03-14 13:33
Kad partizanų pasipriešinimą tiek platieji visuomenės sluoksniai, tiek intelektualinis ir meninis elitas šiandien linksta laikyti būtent pilietiniu karu, nuosekliai atskleidė istorikas Bernardas Gailius.6 Jo teigimu, tai, kad po nepriklausomybės atkūrimo atgijo sovietinės istoriografijos klišės, daug lėmė Santaros-Šviesos istoriografai, kaip antai Liūtas Mockūnas, kuriuo vėliau rėmėsi istorikai Liudas Truska ir Mindaugas Pocius. „Santarietiška“ istoriografijos tradicija, pasak Gailiaus, kone visais savo segmentais atitinka negatyvų partizanų vaizdavimą sovietmečiu, remiasi panašiais argumentais, pavyzdžiui, laiko rezistenciją beprasmišku radikalumu, kuris atnešė vien kančias civiliams gyventojams. Gailius įtikinamai parodo: nuo sovietinės pseudoistorijos „santarietiškoji“ istoriografija skiriasi tik tuo, kad Sovietų Sąjungos ji nelaiko „gėriu lietuvių tautai“

84312. ...2012-03-14 13:38
Kaip atkakliai siekiama įdiegti partizano/bandito, nekaltų civilių žudiko įvaizdį, rodo ir neseniai paskelbtas signataro Jurgio Jurgelio straipsnis, pavadintas „Kas geriau – būti nušautam stribo ar partizano?“

84313. K.Girnius neteisus2012-03-14 13:41
Vis dėlto stulbina ne signataro požiūris, o visai kitkas: kodėl inteligentija ir vėl apsimeta nieko negirdinti? Į šį Jurgelio rašinį, išskyrus Anušauską, kuriam tekstas buvo netiesiogiai adresuotas, reagavo, kiek man žinoma, tik disidentė Nijolė Sadūnaitė. Argi niekam daugiau nerūpi arba neaišku, koks fundamentaliai svarbus yra ginkluoto pasipriešinimo įvertinimas bendruomenės tapatumui, o kartu ir valstybės ateičiai, bendruomeniškumo brandai? Nesunku įsivaizduoti, kaip elgtųsi prancūzų intelektualai, jeigu kas nors apkaltintų „brolžudyste“ prancūziškąjį résistance, nors faktas, kad prancūzų partizanų taikinys dažnai būdavo jų tautiečiai, kolaboravę su vokiečiais, yra visiems žinomas… Kone šimtaprocentinis lietuvių intelektualų tylėjimas šiuo ir panašiais klausimais ypač aiškiai rodo, kad jie priklauso bendruomenės sluoksniui, sulaužusiam „sutartį su valstybe“. Maža to, lietuvių intelektualai ne tik patys gėdingai tyli, bet ir moko visuomenę, esą tylėjimas yra tikroji pilietinė dorybė. Pavyzdžiui, straipsnyje „Paleckio atveju – tyla yra gera byla“9 Kęstutis Girnius teigia, kad už nuomonę, nesvarbu, kokia ji būtų, nedera teisiškai bausti. Su tokiu požiūriu, aišku, galima arba sutikti (pasaulyje esama nemažai manančių, kad klaidinga kriminalizuoti ir holokausto neigimą), arba nesutikti, tačiau stulbina tai, kad į tokius pasisakymus kaip Paleckio (esą Sausio 13-ąją „savi šaudė į savus“) Girnius ragina apskritai nekreipti dėmesio: „Neverta sureikšminti tokių žmonių kaip A. Paleckis. Tegul jis kalba kaip nori. Jis nekelia jokios grėsmės Lietuvai.“W.

84314. Ir štai čia Wittig kerta K.Girniui iš peties:2012-03-14 13:48
O dabar įsivaizduokime, kad kokios nors Vakarų valstybės sostinės buvęs vicemeras, žinomo nacių lyderio anūkas, imtų svaidytis nacizmo aukas įžeidžiančiais pareiškimais. Esu tikra, kad neatsirastų nė vieno įtakingo intelektualo, kuris ragintų nekreipti į tai dėmesio. Vakarų intelektualų credo – viešai reaguoti visada, kai kalbama apie skaudžiausius jų bendruomenės istorijos puslapius, kai niekinami jos laisvės gynėjai, kai ardomi nacionalinio bendrumo pamatai. Tas reagavimas kartais netgi neturi jokios praktinės reikšmės, bet yra tarsi simbolinis ritualas, kuriuo sutvirtinama bendruomenės dvasia. Nes sutartis su valstybe – tai ne deklaracija, kurią pasirašius galima padėti į stalčių ir užmiršti. Sutartis su valstybe yra gyvenimo būdas. Politinei asociacijai, kaip ir draugystei ar santuokai, nuolatos reikia patvirtinimo. Viešai pasipriešinti bendruomeninę etiką pažeidžiantiems išpuoliams yra tas pats kaip paspausti draugui ranką, apkabinti artimą žmogų, pasisveikinti susitikus gatvėje, pasiųsti sveikinimo atviruką arba paguosti dėl nesėkmės. Viešai pasipriešinti, kad nebūtų ardomas bendruomenės tapatumas, tyčiojantis iš nacionalinės etikos pagrindų, – tai atlikti simbolinį aktą, kuriuo kasdien įtvirtinama ir palaikoma bendruomenės dvasia, gyvybingumas ir skatinamas jos brendimas. Juk jeigu pasiaukojimo dėl bendruomenės (ypač kai kalbame apie pasiaukojimą, pareikalavusį žmogaus gyvybės) negerbia tos bendruomenės elitas, kodėl tada reikėtų tikėtis ar net reikalauti, kad individas tokios bendruomenės labui aukotųsi ateityje ir kad apskritai jam rūpėtų „bendri reikalai“? Todėl faktas, kad tokie iškilūs intelektualai kaip Kęstutis Girnius ragina tautą abejingai tylėti, į patyčias ir išpuolius numojant ranka, kelia ypač didelį nerimą. Klausimas, ar (ir kokią) grėsmę Paleckis kelia Lietuvai, yra antraeilis. Svarbiausia tai, kad pilietis, reaguodamas į jo pasisakymus ir poelgius, sako kitiems bendruomenės nariams: esu su jumis, kremtuosi dėl tų pačių dalykų, kaip ir jūs, neleisiu, kad jus įžeidinėtų, žemintų ir t. t. Tiek draugystė, tiek santuoka greitai baigiasi, jeigu abejingumas tampa norma. Tokia laikysena prisideda ir prie bendruomenės irimo.

84316. jee.. je.. 2012-03-14 13:52
toks negatyvus rezistencijos vertinimas jau atsispindi mūsų teisėsaugoje, kuri kone teigia: NESIPRIEŠINKITE SMURTUI, NES LIKSITE APKALTINTI. (TV3 vakarykštė laida)

84317. Wittig iškeltos naujos pseudoargumentacijos strategijas, pagal kurias plėtojamas tradicinis rezistencijos kaip blogio naratyvas.2012-03-14 13:56
Strategija nr. 1: „Pasipriešinimas okupacijai atskleidė ideologijų konfliktą.“ Ši strategija yra labai paplitusi, ypač tarp „santariškos“ inteligentijos ir Naujosios kairės aktyvistų. Natūralu, kad ir Koršunovas rašo: „Kare ir pokaryje svarbiausias buvo ideologijų susidūrimas…“ Mano galva, per karą ir po karo svarbiausias susidūrimas buvo tarp tų, kurie sulaužė tarptautinę teisę, pamynė žmogaus teises, ir tų, kurie tas teises ir normas gynė. „Strategai“ paprasčiausiai bando iš diskurso pašalinti teisinę vertinimo plotmę. Tai padaryti nesunku, nes bet kokia konfliktinė situacija pirmiausia yra dviejų nesuderinamų pozicijų susidūrimas. Pavyzdžiui, jei gatvėje kas nors bandys atimti iš manęs rankinuką, o aš tvirtai laikysiu jį rankose, tai irgi bus dviejų nesuderinamų perspektyvų susidūrimas: kas iš vagies perspektyvos atrodys teigiama, iš manosios bus neigiama ir t. t. Tačiau, jeigu žvelgsime per teisinę plotmę, tada vertinimo perspektyva yra tik viena, ir ji klausia, kuris iš veiksmų yra teisėtas. Jeigu bandymas atimti rankinuką bus pripažintas neteisėtu, tada aš, jo neatiduodama, elgiuosi visiškai teisėtai, taigi kalbėti apie dvi perspektyvas ar „ideologijas“ nebėra prasmės. Būtent todėl teisė ir teisingumas nuo Antikos laikų yra laikomi bendruomenę vienijančiais veiksniais. Siekdama teisingumo ir jo laikydamasi, bendruomenė turi bendrą interesą ir bendrą ideologiją, nepaisant galimų kitų ideologinių skirtumų. Būtent todėl redukcionistinis požiūris, t. y. požiūris į rezistenciją tik kaip į skirtingų ideologijų konfliktą, yra antibendruomeniškas ir klibina teisinės valstybės pamatus. Tačiau, anot Koršunovo, „rezistencijos pervertinimai“, „aukų ideologizavimas bei šlovinimas“ yra „apgailėtinas triukas“, neva sukurtas „dešiniųjų medijų diktatūros“ (kaip suprantu, čia kalbama apie Rimvydo Paleckio vadovaujamą LTV?). Toks „spektaklis“ esą yra tiesiog „neįsivaizduojamas XXI amžiaus Vakarų Europoje“. Vis svarstau, ar šitaip svaičiojanti intelektualinė Lietuvos socialdemokratų ateitis tikrai nežino, kad toks „spektaklis“ XXI a. Vakarų Europoje yra visiškai įprastas, priimtinas, be to, būtent tiems, kurie su „dešiniųjų medijų diktatūra“ neturi nieko bendra? Juk ne kas kitas, o buvęs Islandijos socialdemokratų partijos pirmininkas, Lietuvoje visuotinai gerbiamas Jónas Baldvinas Hannibalssonas pasakė, kad žavisi lietuvių miško brolių didvyriškumu.10 Kažin ką pamanytų garsusis Lietuvos nepriklausomybės rėmėjas, jeigu sužinotų, kad mūsiškiai jaunosios kartos socialdemokratų lyderiai, mokslų ragavę Vakaruose, tokius pasisakymus laiko „reaktyviu“ ir „apgailėtinu dešiniųjų medijų triuku“?

84318. strategija Nr 22012-03-14 14:03
Strategija nr. 2: „Partizanai buvo ksenofobai.“ Vienas (toli gražu ne vienintelis) iš šios strategijos kūrėjų istorikas Valdemaras Klumbys teigia: „Lietuvos rezistencijoje buvo ksenofobijos – daug kas kovą prieš okupantus tapatino su kova prieš rusus, tačiau partizanų vadai bandė išsivaduoti iš šio įvaizdžio.“11 Ši strategija taip sparčiai populiarėja tarp jaunosios lietuvių inteligentijos kartos, kad esu tikra: būtent partizano kaip ksenofobo įvaizdis netrukus pakeis kitus primestus įvaizdžius: partizanas/fašistas, partizanas/žydšaudys, partizanas/radikalas, partizanas/civilių priešas, partizanas kaip asmuo, „netoleruojantis“ kitų „ideologijų“ ir t. t. Vertėtų tarti porą žodžių ir apie šios strategijos absurdiškumą. Pirma, tarptautinė teisė agresiją apibrėžia kaip tam tikrus neteisėtus karinius vienos valstybės veiksmus prieš kitą, o valstybė yra suvokiama pirmiausia kaip bendruomenė, turinti tam tikrus savivaldos ir savikontrolės mechanizmus tam tikroje teritorijoje. Tokio valstybės supratimo, nepaisant kai kurių subtilių skirtumų, laikėsi tiek XIX a. modernios tarptautinės teisės pradininkai, tokie kaip Williamas Edwardas Hallas, tiek Charlesas Cheney’s Hyde’as, kuriuo didžiąja dalimi rėmėsi Niurnbergo tribunolas, tiek kiti iškilūs XX a. tarptautinės teisės autoritetai, tokie kaip Georgas Schwarzenbergeris, Hansas Kelsenas, Herschas Lauterpachtas ir kiti. Taigi, mąstant tarptautinės teisės kategorijomis, „rusai“ ir „Lietuvos okupantai“ buvo tas pats juridinis asmuo. Okupacinė kariuomenė yra ne šiaip koks ginkluotas vienetas – ji reprezentuoja valstybę, kuri sankcionavo okupaciją ir kurios mokesčių mokėtojai tą kariuomenę išlaiko. Būtent todėl už okupacijos ar intervencijos padarytą žalą paprastai privalo atlyginti ne kariuomenė, vykdžiusi okupaciją, o visa bendruomenė, jeigu neteisėtus karinius veiksmus sankcionavo jos valdžia. Nacizmo laikotarpiu asmenis, kuriuos šiandien vadiname „naciais“ arba „fašistais“, buvo įprasta vadinti „vokiečiais“, nes tada „nacistinė Vokietija“ ir „Vokietija“ buvo tas pats tarptautinės teisės subjektas. Todėl niekas neima pliaukšti, esą tie, kurie 1939–1945 m. juto priešiškumą vokiečiams, buvo ksenofobai. Šiandien yra politiškai korektiškiau apibūdinti to meto Vokietiją kaip „nacistinę Vokietiją“, nes atsirado laiko distancija ir pasikeitė šalies valdžios struktūra. Taigi ir lietuvių kovą su okupantais laikotarpiu po 1941 m. suvokti kaip kovą su rusais buvo visiškai korektiška. Antra, net jeigu „istrebitelių“ smurto laikais priešiškumas „rusams“ būtų kuo nors skyręsis nuo priešiškumo okupantams, vis tiek reikėtų pirmiausia pagrįsti, kodėl toks priešiškumas priskiriamas ksenofobijai. Ksenofobija, ypač jeigu ją lydi raginimai smurtauti prieš kitataučius, yra nusikalstama veikla, vadinasi, jai taikoma ir bendra teisinė nusikaltimo struktūra. Dauguma vakarietiškų jurisdikcijų nusikaltimą skaido į dvi dalis – tai neleistinas veiksmas (actus reus) ir tam tikra dvasinė kaltė (mens rea). Būtent jos įtraukimas į nusikaltimo genezę buvo esminis moderniajai jurisdikcijai. Dvasinė kaltė susijusi su daugybe dalykų, tarp kurių svarbų vaidmenį vaidina ir galimybė veikti laisva valia, priklausanti nuo to, kiek ir kokių veikimo alternatyvų esama. Būtent auka delikto metu tokios galimybės beveik niekada neturi. Daugelis išprievartautų moterų jaučia priešiškumą visai vyrų giminei, bet nė viena iš jų dėl to dar nebuvo apkaltinta seksizmu. Kadangi partizanų priešiškumas rusams reiškėsi tarptautinio delikto (okupacijos) metu, jis negali būti interpretuojamas kaip ksenofobija.

84319. ar turim teisę į valstybę?2012-03-14 14:08
Kitas klausimas, kurį čia būtina aptarti, yra toks: gal kairiųjų ir liberaliųjų intelektualų vieningai propaguojamas negatyvus požiūris į rezistenciją ir didesnės dalies jaunimo atsiribojimas nuo ginkluoto pasipriešinimo idėjos yra pasaulyje plintančio pacifizmo padarinys? Kone įtakingiausias XX a. filosofinis veikalas apie ginkluotą pasipriešinimą ir jo legitimaciją yra amerikiečio Michaelo Walzerio „Teisingi ir neteisingi karai“ (Just and Unjust Wars). Apmąstydamas XX a. karus ir keldamas klausimą, ar prasminga priešintis, jei užpulta šalis yra daug silpnesnė už šalį agresorę, Walzeris palygina Suomijos pasipriešinimą karine jėga (resistance) sovietų Rusijos agresijai ir vadinamąjį „Miuncheno principą“, t. y. Čekijos apsisprendimą nesipriešinti (appeasement) fašistinei Vokietijai, darydamas išvadą, kad Suomijos elgesys buvo morališkai aukštesnis už Čekijos, nors jos nesipriešinimas taip pat nelaikomas amoraliu, nes yra motyvuotas noru apsaugoti žmones. Suomijos pavyzdys, Walzerio manymu, yra moralesnis todėl, kad saugo bendruomenines vertybes, kurios sunyksta, jei nėra ginamos. Vėlesniuose tekstuose Walzeris teigė: jeigu bendruomenė nesipriešina agresijai, kyla rimtų abejonių, ar bendruomenines vertybes ji apskritai laiko vertybėmis, t. y. ar tam tikras žmonių sambūris iš tikrųjų yra bendruomenė, turinti teisę būti valstybe. Tokią teisę pagrindžia tam tikros bendrai pripažįstamos vertybės. Trumpai kalbant, nuo to, ar bendruomenė priešinasi agresijai, ar ne, iš dalies gali priklausyti netgi jos teisė turėti savo valstybę.

toliau žr: propatrialt.wordpress.com/2012/03/05/egle-wittig-marcinkeviciute-nacionalines-etikos-griuvesiai-arba-kaip-nuzudyti-valstybe-jos-intelektualu-rankomis-iii/

84320. reziume2012-03-14 14:09
Lietuva turi vieną intelektualą - Witting - Marcinkevičiūtė.

84321. prašymas 2012-03-14 14:10
ponai intelektualai, nežudykite mūsų valstybės savo rankomis, labai prašome :)

84322. patriotas 2012-03-14 14:21
propatrialt.wordpress.com/ būtų neblogas laikraštris, jei nereikalautų registracijos. O tai jauantidemokratinis laisvės apribojimas.

84327. rezium2012-03-14 15:28
Intelektualams svarbiau jų pačių minčių ego individualistinis originalumas nei valstybės bei bendruomenės gyvybiniai reikalai. " Patriotas - idiotas" - mename kultinę filosofo A. Š. frazę.

84343. >rezium2012-03-14 16:57
Slepkis gal su savo filosofu...

84347. Tara2012-03-14 18:09
Galiu tik patvirtinti Eglės pastebėjimą apie simptominį tos akademijos narių elgesį jau atkūrus Nepriklausomybę. Landsbergiui atėjus pasiimti algos, eilėje stovėję kolegos jį tyliai praleido be eilės, o pavymui už nugaros svaidė prakeiksmus, kai jis išėjo ir nebegalėjo girdėti. Sunku būt pažadintam iš ramaus vegetavimo ir būti verčiamam sukti smegenėles. Tai vyko tuo metu, kai normalūs žmonės džiaugėsi atėjusiomis permainomis. O dėl tų batų, svarsčiau, ar tik neteks mano VAIKAMS komsorgų palikuonims valyti batus. Apsirikau: nuo pat pradžių PATI valau jiems batus savo moksliniu laipsniu, kuris reformistų nuvertintas iki popiergalio. Iš mokslininko algos nė iš tolo nepragyvensi, ne taip, kaip gyvena komsorgai ir ko., susisėmę komjaunimo mokesčius ir už centus privatizavę strateginius objektus (ką jau kalbėti apie LKP). Beje, vasario 22 d. Daukanto aikštėj susirinkusius profesorius, mokslininkus ir intelektualus Komjaunimo tiesa, Kremliaus kurantų TV ir radijas ir ko. su Lisc išvadino nežinia ko susirinkusiais idiotais ar šiaip priklydusia minia (čia nepažodžiui).Mokslo institutams uždėtas ideologinis ir finansinis apynasris. Tegyvuoja neosovietinis liberastinis intelektualizmas, klestintis naujai steigiamuose centruose ir įstaigose.

84370. :)Ežeras2012-03-14 23:41
Tik įsibėgėję nesumaišykit kairiojo liberalizmo su liberalizmu dešiniuoju, brolyčiai.

84383. surado2012-03-15 11:13
Surado kantistas Ežeras skirtumus tarp vienų šunsnukių ir kitų šunsliberalų, galėtumei ir pavardyti tuos tariamus skirtumus, jei juos įžvelgi, Kanto pasekėjau ežerinske Molėtų. Prašom išklotinę skirtumų.

84404. Saulius Simoliunas :-) 2012-03-15 17:53
Zmonijos laisvejimas ateina is paciu zmoniu del ivairiu prtezasciu. Yra klaidinga teigti jog intelektualai turi ypatinga vaidmeni zmonijos laisvejime. Tik komunistai iskelia marksistine dialektika vedancia i darbo klases revoliucija. Taciau tai nera kelias i zmonijos laisvejima, bet i valstybes diktatura / valstybes kapitalizma. Lietuvos issilaisvinimas atejo per dauguma zmoniu ir tie zmones issake tautos balsa. Aisku, kad buvo ir lietuviu intelektualu tame tarpe, bet jie nebuvo svarbiausi veiksniai.

84419. et2012-03-15 21:29
Tačiau nepriklausomai nuo to, ar žmogus jaučia pareigą valstybei (kas yra tik fakto klausimas), jam galioja pareiga būti patriotu (kas yra jau dorovės klausimas). Taigi argumentuojant moralę savaime klimstama į vidinį prieštaravimą. Vis dėlto patriotizmas yra pilietinė dorybė pirmiausiai kaip įsipareigojimas, kas savaime reiškia ir pergalę prieš egoizmą. Be to, įsipareigojimo objektas čia yra politinė bendruomenė, o bendruomenės arba viešasis gėris visais laikais laikytas aukštesniu už asmeninį.

84420. et2012-03-15 21:34
Gali kilti klausimas, kaip tapti patriotais tautinių mažumų atstovams. Jei patriotas įsipareigoja valstybei ir tautai, o žmogaus gyvenamą valstybę kuria ne jo tauta, atsiranda priešprieša. Visgi, nors tauta kuria valstybę, ji nėra tiesiogiai susijusi su individo politiniu tapatumu. Likdamas asmeniškai ištikimas savo tautai individas gali ir privalo būti savo valstybės patriotas, lojalus jai kaip politiniam dariniui ir suinteresuotas jos gerove.

84428. te2012-03-15 23:35
Mažumos turėtų būti tiksliau apibrėžiamos kaip etninės, nes jokios nei didelės, nei mažos tautos jos valstybėje nesudaro.

84496. Algirdas :-) 2012-03-17 10:54
Čia geri norai būti geresniais. Dabar mes jau turime politinę ir teisinę nepriklausomybę, tačiau dar neturime ekonominės.Del jos vyksta didelė kova kaip išvidaus taip ir išorės. Tai kaip prie jos prisideda intelektualai? Gal taip kaip Ašmontas ir panašus į jį? Ar nematot kaip blokuojami stratėginiai energetiniai objektai- energ.tiltai,terminalai,AE ir kita?

84504. globalistinių patvorių analitikas...2012-03-17 11:57
Kaip lengvai liaudis duodasi mulkinama ir nukreipiama prieš svarbiausią mafijos ir valstybininkų priešą - mūsų Preziddentę, kuri turi didžiulę įtaką Europos Sąjungoje, tiesiog "žavu" žiūrėti. Pressa davėsi va bank. Kartojami Lenkijos įvykiai žingsnis po žingsnio. Apie tai jau esu ne kartą kalbėjęs. Skaudžiausia, kad vyriausybė žlugdoma kone mūsų inteligentų rankomis. Verta prisiminti kuom baigėsi Kačinskiui jo kova su pseudoliberalais, susidėjusiais su Rusijos mafija. Ši istorija tęsiasi. Tomaševskis yra dar vienas jų įrankis. Ponia Gorienė (Karštas komentaras) pati vadovaujasi emocijomis ir tik kitų emocijas kelia, cenzūruodama sveikus komentarus. . Be reikalo. Todėl ir nemato ar nenori matyti pagrindinio veikėjo - Dariaus Kuolio iniciatyvos visą reikalą pakreipti prieš Grybauskaitę. Paskaitykite Lietuvos žiniose, kur Kuolys lygina šį reikalą su šnipo Dreifuso byla Prancūzijoje. Na žydochazaro Drefuso bylą gal ne be reikalo Kuolys pasiėmė pavyzdžiu. Lygiai taip pat kaip ir tada "intelektualų" rankomis buvo atimta valdžia iš prancūzų ir perleista socialistams, kominternui. Eglė Marcinkevičiūtė, parašiusi straipsnį, kad valstybė eilinį kartą griaunama mūsų inteligentų rankomis, bus visiškai teisi. Juk matosi, kad VISAS DARIAUS KUOLIO INIRŠIS NUKREIPTAS PRIEŠ PREZIDENTĘ. Reiktų pagaliau išmokti skirti priežastis nuo pasekmės. Kas gali garantuoti, kad iš vienos pusės pseudoliberalai laiko įsikibę posto tiktai tam, kad iš kitos pusės - Kuolys, buvę sorošistas, visą reikalą pakreiptų prieš prezidentę? Gudriai sugalvotas sąmokslas, ar ne?

84540. Neinteaktualas2012-03-17 17:03
Šaudymo iš krumelių kolūkiečiam į nugaras nereik vadynt nepriklausomybės kova. Bet koks beginklių žudimas-amoralus. Tuo labiau-tautiečių. Pokaris-šlykštus laikas. Nereik klaust kas apginklavo, kokios propogandos buvo trancliuojamos per radiją.. Nei žalia, nei raudona neminusuos žudiko vardo. Ką bekalbėtumėt.

84578. pastebėjot sąmokslą/2012-03-18 12:32
Man labai būtų įdomu sužinoti, KODĖL ALFA LT NUOLAT ĮDEDA DEIVIDO JOKUBAUSKO KOMENTARĄ iš feisbuko? Na to, kuris sukūrė verslą REMKIME LAIMUTE STANKŪNAITĘ. Koks čia Alfa. lt išskaičiavimas? Gal kas galėtumėte man paaiškinti? Ir kas per didvyris tas Davidas Jokubauskas? Dar įdomiau - apie LENKŲ MITINGĄ IR TOMAŠEVSKĮ didžiulės kelios rubrikos, o apie lietuvių mitingą vos matomom raidelėm ir su aiškiai neigiamo atspalvio antrašte? Ką tai gali reikšti ir tai, kad Gorienės Karštas Komentaras pasisuko prieš vyriausybę ir cenzūruoja politinius komentarus? Sakau, galbūt ši vyriasybė išskyrė pinigų raudoniesiems vinokūrams tam, kad ji supirktų/papirktų bernardinus.lt ir kitus laikraščius tam, kad per informacijos užvaldymą nuverstų tą pačią Kubiliaus vyriausybę, kuri jiems ir davė pinigų iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės?

84583. žinoma mie2012-03-18 12:53
kaip visada teisi:) du niekieno nerinkti pareigūnai yra švntesnė karvė:) Nors reikalas ne pareigūnuose, bet teisingume, teisėsaugoje, kuri praktiškai pasikas ir po prezidente, jei teisingumas nebus atstatytas. O kaip "teisininkai" interpretuoja šį mitingą galima paskaityti Giedrės Gorienės Karštam komentare. Manau, kad panašiai jie interpretuoja ir kiekvieną įstatymą. Ir dar. Man labai būtų įdomu sužinoti, KODĖL ALFA LT NUOLAT ĮDEDA DEIVIDO JOKUBAUSKO KOMENTARĄ iš feisbuko? Na to, kuris sukūrė verslą pavadinimu: REMKIME LAIMUTĘ STANKŪNAITĘ. Koks čia Alfa. lt išskaičiavimas? Gal kas galėtumėte man paaiškinti, visažine mie? Ir kas per didvyris tas Davidas Jokubauskas? O dar įdomiau - apie LENKŲ MITINGĄ IR TOMAŠEVSKĮ Alfoje didžiulės kelios rubrikos, o apie lietuvių mitingą tai vos matomom raidelėm ir su aiškiai neigiamo atspalvio antrašte? Kodėl? Ką gali reikšti ir tai, kad Gorienės Karštas Komentaras pasisuko prieš vyriausybę ir cenzūruoja politinius komentarus kaip tik po to kai portalas pakeitė savo išvaizdą? Kažkaip labai jau sutapo Alfos, Balso, Bernardinų ir Karšto komentaro dizaino pabrangimas su raudoniesiems vinokurams pavestais tvarkyti žydų pinigais... Sakau, ar nebus taip, kad ši vyriasybė išskyrė pinigų vinokurams tam, kad jie supirktų/papirktų laikraščius tam, kad per informacijos užvaldymą nuverstų tą pačią konservatorių vyriausybę, kuri jiems ir davė pinigų iš Lietuvos mokesčių mokėtojų kišenės? Kaip manot?

84587. ar nežinote?2012-03-18 13:39
84583 komentaro Autoriau, pasidomėkite giliau, kam atstovauja ir kam priklauso paminėtas saitas? Nuo pradžių dirbantiems buvo pasakyta - prieų prezidentę puolimas, visa kas negerai - iš JE Prezidentės, apie Kubilių taipogi vien kritiškai. Pasidokėjite, kam tikrai priklauso tinklalapis nei tiems žinomime oficialiems,o tais, kurie stovi už neperregmų veidrodžių.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:52:06 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba