Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-16 nr. 3371

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• MARIJA TERESĖ ROŽANSKAITĖ16
• XVII Vilniaus tarptautinis kino festivalis „Kino pavasaris“ (kovo 15–29 d.)
• MARIJA TERESĖ ROŽANSKAITĖ2
• VITA DRUMŽLYTĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• RENATA ŠERELYTĖ.
Mėlyna
11

REDAKCIJOS SKILTIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Kultūros taryba: būgštavimai ir viltys
5
• TRUMPA KRONIKA

POKALBIAI 
• Intelektualų vaidmuo atkuriant Lietuvos valstybę122

LM PAŠTAS 
• ARVYDAS JUOZAITIS.
Kur rasti Latvijos kultūrą?
10

KNYGOS 
• AUDRONĖ KUČINSKIENĖ.
Atidus žvilgsnis į senovės Romą
1
• PRANAS VISVYDAS.
Kad tik šis bei tas liktų atmintyje
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Mokytoja Marija Teresė Rožanskaitė
1

TEATRAS 
• Su režisieriumi AGNIUMI JANKEVIČIUMI kalbasi DAIVA ŠABASEVIČIENĖ.
Kitoks Mayenburgas

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANA GOLUBEVA.
Naktis po pergalės
• „Svoboda“, siemkės ir per ilga suknelė

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (2)
2

PAVELDAS 
• DALIA TARANDAITĖ.
„Genealogia Sapieharum“, arba
Ką pasakoja portretai
1

POEZIJA 
• TADAS ŽVIRINSKIS22

PROZA 
• HENRIKAS ALGIS ČIGRIEJUS.
Armonika
5

VERTIMAI 
• CHARLES BUKOWSKI12

25 PUSLAPIS 
 ALEKSANDRA FOMINA.
Apie žmogų tarp žmonių
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• Esu ganėtinai laimingas13

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Vitos Drumžlytės nesėkmės

IN MEMORIAM 
• Netekome Viliaus Algirdo Trumpjono

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas1
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Niekas žmogaus nedaro tokio vienišo,
kaip neapykanta“ Michael Krüger
 
• STILIAUS KUPSTAS.
Meilės paštas
5
• BALYS BUKELIS.
La Morte di Pinocchio
• ALGIRDAS SELENIS.
Piniginė išraiška
1
• ALGIRDAS SELENIS.
Saga apie sagą
• ALBERTAS SKYRELIS.
Epigramos be programos
2

Raši paši  
• Šimtoji savaitė463

25 PUSLAPIS

Apie žmogų tarp žmonių

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Sylwia Chutnik
„Kišeninis moterų atlasas“

Net keista, kiek daug galima būtų pasakyti apie tokią nedidelę knygą („Kitos knygos“, vertė V. Dekšnys): kišeninis formatas, šiek tiek daugiau nei 200 puslapių, perskaitoma per dvi tris dienas, ji įstringa atmintyje ilgam ir stipriai. Galbūt todėl, kad vos pradėjus skaityti iš keturių skyrių sudarytą pasakojimą tuoj prieš akis iškyla, banaliai tariant, iki skausmo pažįstami vaizdai: turgaus kasdienybės „fotografijos“, nuo išblizginto centro atitolęs, bet svarba jam nenusileidžiantis Varšuvos rajonas, kuris primena Lietuvos didmiesčių skurdą ir blizgesį, kitokiomis, nepopuliariomis legendomis apraizgytą praeitį ir tai, ką solidūs literatūros kritikai vadina „vietiniu koloritu“.

Vaizduodama didžiulio turgaus rajono gyventojų ir prekeivių gyvenimus, autorė drąsiai tapo sutirštintomis spalvomis, Kas iš mūsų nėra matęs ir stebėjęs per atstumą darbininkų kvartalo dramų ir intrigų, viduje išgyvendamas sudėtingą užuojautos, pasibjaurėjimo ir pasididžiavimo savimi mišinį? Rašytojos pozicija irgi nevienareikšmiška: ji nesistengia nei sugraudinti, nei analizuoti situacijos ieškodama kaltų, tiesiog dokumentiškai tiksliai ir detaliai fiksuoja tai, ką mato, ir nepraleidžia progos padaryti savo išvadų. Viena vertus, čia nerasime atviros socialinės kritikos nei E. Malūko plunksnos vertų aprašymų, kuriuose dominuoja graudenantis tonas bei su pasimėgavimu aprašytos „nepadoraus“ gyvenimo scenos. Autorei pavyksta išlaikyti stebėtojos per atstumą poziciją, bet kartu primena, kad nuo tokio gyvenimo, kaip išnaudojamos naivios turgaus prekeivės, psichiškai nestabilios senutės, vienišo siuvėjo ar vidinių dramų draskomos paauglės, nesame apsaugoti nė vienas. Nėra ir tvirto pareiškimo, kad „aplinkybės privertė“, nors kalbant apie Antrojo pasaulinio karo metus, aprašomus antroje pasakojimo dalyje, ši frazė kaip tik geriausiai iliustruoja sudėtingą veikėjos likimą. Antra vertus, kad ir kas benutiktų personažams, kad ir į kokias aplinkybes jie pakliūtų, rašytoja lieka kartu su jais iki pat galo: ir su pamišusia valkata, ir su išprotėjusia dama, ir su mįslingų prieštaravimų draskoma paaugle knygoje elgiamasi labai humaniškai, bet nepereinama prie TV šou formato išpopuliarinto graudenimosi. Kad ir kaip šiuolaikiniai intelektualai nemėgtų reklamos, vis dėlto kartais jos lūpomis kalba tiesa: „Mes visi – kaimynai“. Kiekvienoje dalyje stengiamasi išlaikyti tik tam rajonui būdingą žargoną, kalbėjimo manierą, greitai prilimpančius kasdienius žodelius. Taigi autorė, nors jai ir pavyksta pažvelgti giliau į savo veikėjų vidų, sugeba kalbėti ir kartu su jais, ir už juos, ir per juos.

Dažnai pasakojimo stilius panašus į dokumentinį filmą, tačiau tik tam, kad dar kartą primintų: tai mūsiškiai, žiūrėkit, ką jie daro, kaip manote, kodėl taip elgiasi? Autorės žvilgsnis yra draugiškas, šiltas, nors ir negailestingai skvarbus –­ kritikuojama nemaža dalis socialinės sistemos, kurioje būtent šio rajono moteris turi apgailėtinai nedidelį pasirinkimą: pradžioje paklusti tėvams, vėliau –­ vyrui, dar vėliau – kentėti apkalbas iš aplinkinių, nesigilinančių į priežastį ir kritikuojančių tik pasekmes, išorinį vaizdą, įvaizdį. Meistriškai sukurtos situacijos atskleidžia tai, ko dažnas iš mūsų nelinkęs prisipažinti netgi sau: žmonėms nereikia tiesos, jie nenori jos žinoti ir yra pasiruošę prikurti šabloninių bet kokios situacijos paaiškinimų, kad tik jų sąžinė liktų švari ir kad tik netektų dalyvauti kokiame sudėtingame visuomeninio gyvenimo procese. O Sylwia Chutnik negailestingai, nors ir labai subtiliai, nuplėšia nuo iliuzijos padorumo dėlei uždėtą kaukę, pademonstruoja, kad karalius nuogas ir apskritai, tiesą pasakius, jį jau seniai reikėtų nuversti. Kiekvienas jos aprašytų veikėjų maištauja savotiškai: kas per savidestrukciją, kas per meną, kas per nepaaiškinamus ir nepasotinamus nuotykių ieškojimus. Knygoje nepateikiama jokių greitų visuomenės gydymo receptų, nemoralizuojama ir nesišaipoma iš personažu, nors kartais gali pasirodyti, kad kalbėjimo tonas pasidaro sentimentalokas. Bet tai niekis, palyginus su dideliu ir įvairiaspalviu emociniu krūviu, kuriuo autorė užtaiso savo taiklią, įžvalgią socialinę kritiką. Tai knyga visiems, kurie kada nors buvo susidūrę su socialine neteisybe ir suprato, kad faktas, jog gyveni šalia žmogaus bei matai jį kiekvieną mielą dieną, dar nereiškia, kad tą žmogų pažįsti.


Genovaitė Bončkutė-Petronienė
„Neįvykusi terapija“

Kaip dažnai pastaruoju metu iš TV ekranų, internetinių straipsnių ir įvairaus pobūdžio pasaulio tobulinimo technologijų brošiūrų sklinda nesibaigiantys aimanavimai, kad pasaulis ritasi į bedugnę, kad šiuolaikinė visuomenė yra nesveika, patvirkusi, pakvaišusi, paklydusi ir ją nedelsiant reikėtų gydyti. Įvairaus plauko psichologai televizijos šou – nors dažnas tokių specialistų sudaro įspūdį, kad keičia nuomonę sulig kiekvienu vėjo pūstelėjimu –­ aiškina, kaip žmogus turėtų susirūpinti savo morale, psichine sveikata ir griebtis specialistų pagalbos. Genovaitė Bončkutė-Petronienė pati yra ta specialistė, kurios paslaugų turėtume nedelsdami užsisakyti siekdami moraliai atgimti: ne pirmus metus praktikuojanti psichoterapeutė yra išleidusi nemažai savo specialybei skirtų knygų, taip pat puikų nedidelį tekstų rinkinį „Laukiniai prisiminimai“ („Versus aureus“, 2007). Ši knyga yra jos antrasis grožinės literatūros kūrinys, sakyčiau, puikiai įrodantis teiginį, kad talentingas žmogus savo talentą sugeba atskleisti visame kame: ir specialistams skirtuose straipsniuose psichologijos temomis, ir populiariajai psichologijai skirtuose internetiniuose įrašuose, ir novelėse, romanuose.

Rengdamasi rašyti apžvalgą perskaičiau G. Bončkutės-Petronienės knygų skaitytojų atsiliepimus internete. Net nežinojau, kad visi taip puikiai išmano psichologiją bei psichoterapiją, kad leidžia sau kritikuoti autorės tekstus būtent šiuo atžvilgiu: girdi, ir temos banalios, ir apie seksą per daug prirašyta, ir apskritai, recenzijos autorius būtų parašęs žymiai geresnį kūrinį. Atseit, per daug tos psichologijos, geriau moteriškė rašytų apie ką kitką (stebuklingu būdu Lietuvoje dažnas literatūros skaitytojas laiko savo pareiga nurodyti, apie ką moterims pridera ir nepridera rašyti – kas yra „vyriškos“ temos ir kokie yra raiškos laukai, kuriuose moteris tiesiog neturi teisės kurti. Pavyzdžiui, dažnai piktinamasi, kai moteris rašo apie savo darbą, gilinasi į specialybę, neduokdie dar „filosofuoja apie gyvenimą“ –­ girdi, geriau eitų šeimos sagų kurti arba gamtą aprašinėti, arba, blogiausiu atveju, tiktų kokiems meilės romanams „kepti“, tik šiukštu tegul nelenda į jokią sritį, išeinančią už KKK ribų.) Vienas psichoterapeutas, atvirkščiai, piktinosi, kad „Neįvykusioje terapijoje“ autorė kaip psichoterapeutė įgytas žinias panaudojo itin paviršutiniškai, nes neva rašydama psichologinius romanus populiariuoju stiliumi neatitinka nei grožinės literatūros, nei specialiosios paskirties tekstų idealo. Tuo tarpu pati autorė mano, kad nieko bloga populiarinti psichologijos žinias, kadangi tai yra gyvenimiška sritis, su kuria anksčiau ar vėliau visiems tenka susidurti akis į akį.

Nieko „žeminančio didingą psichoterapijos vardą“ šiame romane neradau. Atvirkščiai, jis iš karto taip „įtraukė“ atpažįstamomis situacijomis iš veikėjos vaikystės, paauglystės, studentavimo metų, kad negalėjau sustoti skaitydama, kol kartu su ja neperkopiau trisdešimties slenksčio. Atrodo, šioje knygoje dažna Lietuvos moteris lengvai atpažintų save: amžinai bėgančią, besistengiančią visiems įtikti, neatsilikti nuo šeimos ir visuomenės reikalavimų, sutrikusią nuo aplinkinių kritikos tiek, kad jau nesugeba atpažinti, kur jos gyvenimas ir nuomonė, o kur amžinas artimųjų nepasitenkinimas. Tik bėga ir bėga tarsi voverytė rate, ir tas ratas yra užburtas, nes išoriškai lyg ir kuria tobulą, idealui artimą gyvenimą, stengiasi dar pasistiebti, o iš tikrųjų viduje kenčia, tik pati nesugeba sau to pripažinti. Laimei, romano veikėja Juta pripažino, kol dar nebuvo vėlu, ir kreipėsi pagalbos pas specialistus. Specialistai, deja, šiuo atveju parodyti iš nepatrauklios pusės, tad ji pati imasi savianalizės, pasiryžusi save „išgydyti“ nuo visų psichosomatinių problemų. O galiausiai pasirodo, kad gydyti ne visada yra ką: kaip sako jogos mokytojai, „žmogus visus atsakymus turi savyje“. Knygoje tie klausimai ir atsakymai iškyla tam tikrose gyvenimiškose situacijose, kurios pateiktos nuoširdžiu, subtiliai atviru, saikingai ironišku kalbėjimo stiliumi. Istorijos pasakojamos dažniausiai pirmuoju asmeniu, tad nesunkiai susitapatinama su didmiesčio gyventoja, ieškančia savęs ir nerandančią tarp įvairių specialybių, partnerių, butų ir kelionių. Tuo ji ir įdomi, kad atrodo „sudurta“ iš įvairių skirtingų žmonių istorijų, nepaliečiant tiesioginio autobiografiškumo ir neieškant kaltų. Įtampa kuriama meistriškai, gyvai surašytuose dialoguose, nemėsinėjant veikėjų vidinio gyvenimo ir neprisiimant „visažinės autorės“ pozicijos, nors, atrodo, taip ir knietėtų. Tad romanas palieka taikaus, ramaus judėjimo į išmintį įspūdį: galima sakyti, tai tam tikros kartos gyvenimo kronika. Kartos, kuri Nepriklausomybę pasitiko žygiuodama su entuziastų būreliu Kaukazo kalnuose, o nusileidusi nuo kalnų turėjo susikurti savo pačių gyvenimą. Kartos, kuri buvo pripratinta prie minties, kad psichologija –­ mažai reikalingas, spekuliatyvus mokslas, kurio tarybiniam žmogui prireikia tik kraštutiniais atvejais. Kartos, kurioje tiek nedaug moterų ryžosi vieną kartą sustoti, atsigręžti ir paklausti, ar iš tikrųjų čia yra jų gyvenimas, ar kieno nors gudriai suregztas scenarijus, kuriuo jos slysta kaip čiuožikės ledu.


Ignacy Karpowicz
„Gestai“

Knygos („Vaga“, vertė K. Uscila) stilius stebėtinai, nors ir ne visai akivaizdžiai, priminė W. Gombrowi­cziaus „Porno­grafiją“ –­ pasakojimą apie karo metų Lenkijos provinciją, kurioje veikėjas atsiduria praktiškai įkalintas kelių nelabai gerai pažįstamų žmonių kompanijoje ir iš beribio delikatumo bei mandagumo, kurio reikalauja situacija, nedrįsta tiesiogiai klausti, kas vyksta, o tik stebi, spėlioja, daro slaptas išvadas, numato logišką veiksmų seką, nors tiems veiksmams kartais visiškai nėra pagrindo. Šios knygos veikėjas, nors ir yra panašaus amžiaus kaip minėtas personažas, turi keistai panašų įprotį stumtis į priekį tik labai mažais žingsneliais, kaskart vos prasidėjus veiksmui, judėjimui arba jausmui, tarsi „įklimpdamas“ į aplinką – į peizažus, į aplinkinių dialogus, į savo paties mintis, praeitį, menkiausias atmosferos detales. Ir visa tai aprašoma kuo rimčiausiai, nors autoriui (kuris šiuo atveju sutampa su pasakotoju, keturiasdešimtmečiu Gžegožu) būdinga ir lengva, vos pastebima, subtiliai melancholiška ironija. Savotiška beviltiškumo ironija, kadangi jis, gerai žinomas režisierius, menininkas, teatralas, aplinkybių priverstas nuvažiuoja į provincijos miestelį pasimatyti su motina ir staiga sužino, kad ji serga nepagydoma liga. Tai ne humoras, tai skaidrus budisto susitaikymas su esama padėtimi, nors galbūt budizmo čia ir dabar pasaulėžiūra ne visai tinka Gžegožo atveju: jam viskas nuolat ką nors primena.

Knygą kaip užrašus Gžegožo vardu išleido vienintelė moteris, kurią jis gyvenime mylėjo, bet meilės motyvas čia toli gražu ne pats svarbiausias. Personažas yra pripažintas menininkas, daug dirbantis, intelektualus ir inteligentiškas vidutinio amžiaus vyras, tačiau kasdieniame gyvenime jis staiga pasirodo esantis visiškai bejėgis. Ypač atvykęs į gimtuosius namus, kurie turėtų kelti teigiamas emocijas, sietis su šiluma, mamos patiekalais, maloniais prisiminimais ir jaukumu. Gžegožui, atrodo, nejauku apskritai gyventi šiame pasaulyje: jį kankina nemiga, įvairiausio pobūdžio traumos ir fobijos, jis nesugeba bendrauti su artimiausiais žmonėmis, dėl kurių ir parvažiavo į miestelį atsisakęs karjeros. Taip pat jis nepajėgia kurti stabilesnių santykių su moterimis ir apskritai atrodo ganėtinai asocialus, nuo gyvenimo atitrūkęs žmogus. Žvelgdamas į pasaulį iš savo kiauto (netrukdančio kartu būti ir labai jautria asmenybe), jis reaguoja į kasdienio gyvenimo įvykius nesikeičiančiais gestais, kurie verčia jį patį jaustis prasto serialo veikėju ir dar labiau emociškai atitolina nuo aplinkinių, ypač nuo motinos, prie kurios jis, pasirodo, liguistai prisirišęs. Nors ir turėdamas gerą, prestižinį darbą, jis vis dar nėra suradęs savo vietos pasaulyje, kuriame jaučiasi svetimas, kaip ir savo vaikystės namuose: „Priemenėje guli daiktai, kurių paskirtį sunku numanyti, jų neišmetame, negalima. Nedaug kalbame, vien apie mažareikšmius dalykus. Sakiniai primena daiktus, jie seni, sudėvėti, visada prasidedantys mažąja raide, taškas nusitrynęs kaip musės šūdelis...(...) Beje, vardų nereikia, gyvename dviese, ji yra ji, aš esu aš (jis tai jis, aš tai aš, mano jinai.) Du žmonės. Tai melas, kad rojuje gyveno Adomas ir Ieva. Vardų jiems nereikėjo. Rojus yra vieta, kur nėra nieko, kas nereikalinga, vieta be didžiųjų raidžių: jis ir ji, tai kaip tik, kaip reikiant, užteks visam gyvenimui net amžinai“ (p. 128). Amžinybė sustabdoma kiekvieną akimirką, juosta atsukama atgal, nuolat sugrįžtama prie tų pačių klausimų, sapnų, abejonių, tų pačių automatiškų gestų, mandagių frazių, už kurių slypi beribė veikėjo baimė prarasti šį trapų, nevykusį, bet, pasirodo, tokį brangų pasaulį.


 

Skaitytojų vertinimai


Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:51:20 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba