Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
 AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

VAIZDAS PRO „VARTUS“

Vilmos Šileikienės „Procesas“

AISTĖ KISARAUSKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Iki šiol „Vartų“ galerijos vadinamojoje peržiūrų salėje buvo pristatomi labai jauni ar tebestudijuojantys menininkai, ir pagaliau atėjo laikas rodyti ir tuos, kurie, būdami įdomūs, dažnai net žinomi menininkai, dėl įvairiausių priežasčių yra patekę į šešėlį.

Vilma Šileikienė, kurios fotografijų serija „Pagaminta Lietuvoje“ buvo eksponuota ŠMC parodoje „Lietuvos dailė 2000–2010: dešimt metų“, atrodo, turėtų būti žinoma plačiajai Lietuvos auditorijai, kritikams ir kolegoms. Nors ir apmaudu, bet paaiškėjo, kad taip nėra.

Lietuvos dailės muziejaus P. Gudyno restauravimo centre fotografe dirbanti menininkė pristato savo naujausią (nors jau 2011 m. eksponuotą personalinėje parodoje Gdanske, galerijoje Pionova, Vilniaus dienų šiame mieste proga) fotografijų seriją „Procesas“.

Šiose fotografijose susitinka dvi tikrovės: istorinė, kultūros vertybių, atstovaujama muziejinių eksponatų, ir šiuolaikinio pasaulio, susidedanti iš balto lapelio (pristatančio ne tik skaitmeninių technologijų erą) bei pačios autorės. Taigi, pokalbis trise – truputį šmaikštus, ironiškas, tačiau pilnas pagarbos vienas kitam, lyg bandytų susitarti už XVI a. žvakidės ar krėslo pasislėpęs astrologas, įgavęs muziejininko bruožų, su dabartinės fotografijos meistru ir šiek tiek padūkusia (kaip ir turėtų būti) šiuolaikine menininke. Trys absoliučiai nesuderinamos dalys, šiose fotografijose nedisonuoja, o susijungia į vieną bendrą dalyvavimą. Būtent žodžiu „dalyvavimai“ galima apibūdinti tas pozicijas, kurias užima XVIII a. pab. relikvijorius ar krėslas, pati autorė ir popieriaus lapas.

„Serija „Procesas“ gimė iš galimybės pabūti su meno kūriniu (turėti šalia, liesti, tyrinėti, užuosti, pajausti), iš bendravimo su kiekvienu jų. Šio kontakto inspiruota kuriu subjektyvias interpretacijas, diktuojamas čia ir dabar, esamo momento aplinkybių. Tai mažutėliai istorijos ir kasdienybės fragmentai vienu metu“, –­ rašo menininkė.

Darbų pavadinimai pateikiami su dviem datom – objekto sukūrimo ir fotografijos (pvz., „Klauptas, Italija XVII a./2009 06 23“).

Kiekviena fotografija pateikia individualią daikto patirtį, jo išgyventą laiką, besitęsiantį iki šių dienų. Pavyzdžiui, Čenstakavos Dievo Motina (tekstilės „drabužis“) – Radvilų giminės didikių moterų paveldas. Senelė perduodavo vaikaitei malonėmis garsaus Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kopiją su tuo tekstilės „rūbu“, kartkartėmis jį (tą „drabužį“) atnaujindavo, o dabar tai padarė restauratorė Vitalija. Visų objekto likimo vingių, jo detalių mums tiksliai žinoti ir nebūtina, galime pabandyti įsivaizduoti, spėti, patys susikurti visus įmanomus nuotykius. Subtilus įsiklausymas į daiktų pasakojimus būdingas ir ankstesnei Vilmos Šileikienės fotografijų serijai „Pagaminta Lietuvoje“. „Daiktas neturi savo valios, o mes, kad ir švelniai, jautriai, kaip tik mokame, vis dėlto ją primetame...“ – teigia autorė.

Kiekvienam fotografui žinoma balto popieriaus (baltos spalvos balansui nustatyti) funkcija, kurią menininkė šiek tiek ironiškai paverčia šiuolaikinio pasaulio simboliu, atsidūrusiu šalia J. Basanavičiaus milinės ar prancūziškos XIX a. suknelės. Ypač sėkmingai šis objektas įsiterpia į XVII a. paveikslą „Pas astrologą“ ir sukuria naują, kiek makabrišką pasakojimą, o vienintelėje fotografijoje, kurioje popieriaus lapą autorė laiko ne prieš, o už objekto (relikvijoriaus), tokia pozicija pasirinkta sąmoningai. Pasak Vilmos Šileikienės: „Tai buvo labai rimtas susitikimas su šventais dalykais... Niekaip negaliu būti priekyje – pirma (to).“

Taip susitapatinę su autore ar simboliškai jos vedami kaip moksleivių būrelis ekskursijos metu sėliname prie J. Basanavičiaus milinės su gobtuvu. „Būtinai užsidėkite respiratorių, kad savo kvėpavimu nepažeistumėte ypatingos muziejinės auros!“ Ir mes pagarbiai klausome, gal truputį kikendami, kaip ir bet kurie į ekskursiją atėję žiūrovai, tačiau iš tiesų gerbdami šimtmečius, spinduliuojamus šių daiktų, istorijos iškilmingumą ar užmirštą meistrystę.

Dažniausiai senieji krėslai būna nebetinkami sėdėti – bėgant laikui oda tampa trapi, o ant vieno vienintelio – galima! Oi, kojos žemės nesiekia! Taip ir turi būti – tais laikais, be abejo, gyveno didvyriai, tad mums atrodanti beprotiškai sunki milinė jiems tebuvo švarkelis. Svarbiausia čia – tas pabuvimas kartu, kai už nugaros vis šmėkščioja numanomi klausimai: ką mums dabar reiškia Čenstakavos Dievo Motina? kokie herojai sėdėjo šiame krėsle? kas vilkėjo tą suknelę, it romano reikalaujančiu pavadinimu „Robe de Visite”? Štai čia autorė paslaugiai ištiesia ranką su baltu popieriaus lapeliu – klausimams, o gal net atsakymams užrašyti. Sakote, jis skirtas tik baltos spalvos balansui nustatyti? Jūs tikrai taip manote?

Vilmos Šileikienės darbus bus galima pamatyti „Vartų“ galerijoje kovo 29–balandžio 5 dienomis.


Vilmos Šileikienės „Krėslas (adaptacija), Italija XVII a. / 2009 06 03“ – 4 viršelyje.


 

Skaitytojų vertinimai


85856. kan2012-03-30 09:33
Kodel, vis , Censtakava, jei lenkiskai - Censtochova?

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:50:08 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba