Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
 Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

AKTYVIOS JUNGTYS

Esu ganėtinai laimingas

[skaityti komentarus]


Pabaiga. Pradžia 11 numeryje.


Kovo 11-osios proga aštuoni panašaus amžiaus humanitarai, Nepriklausomybės vaikai,
susitiko pasidalyti patirtimis ir nuomonėmis apie save ir kitus.


Erika Malažinskaitė. Pakalbėkime apie šeimą. Prieš keletą metų pažįstama vienuolė sakė, kad į sužadėtinių kursus ateina vis vyresnės poros, apie 30 metų amžiaus. Tuokiamasi vis vėliau.

Saulius Vasiliauskas. O Širvintų rajone kaip tik daug jaunų porų. Mano grupės draugai tuoktis neskuba, bet dalis bendraklasių jau turi šeimas. Tie, kurie lieka rajonuose, labai anksti jas sukuria.

Erika. Viena dėstytoja yra pasakojusi, kad atsiimant bakalauro diplomus aplink lakstė jos grupės draugių vaikai. Kai mes ėjom atsiimti bakalauro diplomų, apie jokius vaikus dauguma nė mąstyti nemąstė.

Lukrecija Kilė. O mes kalbam apie šeimos kūrimą ar apie vaikus? Nes man šitos sritys skiriasi. Pripažįstu, kad galutinis taškas yra du tėvai ir vaikas arba vaikai, bet man šeima – du žmonės, kurie nusprendžia paskirti savo gyvenimą vienas kitam. Ir nesvarbu, ar jie tų vaikų turi, ar neturi, gal jie turi katę.

Dmitrijus Gluščevskis. Bet ar tai turi būti kažkaip registruota?

Martyna Bražiūnaitė. Manau, kad antspaudas nieko nereiškia, bet jeigu pajusiu, kad man to reikia, tai ir padarysiu. Dabar man tai nėra aktualu. Esu kitų ieškojimų kelyje: kaip ugdyti santykius ir palaikyti juos ilgai esant su vienu žmogumi. Visa kita yra antraeiliai dalykai.

Lukrecija. Man labai patiko N. Oželytės mintis: tie žmonės, kurie gyvena susimetę, sako, kad jiems antspaudas nieko nereiškia, bet ne antspaudas yra esmė, o viešas deklaravimas, kad paskyrei savo gyvenimą kitam žmogui.

Simas Čelutka. Deklaravimas visuomenei man atrodo labai mistiškas momentas. Kas čia turima omeny? Man atrodo, kad niekas čia niekam nedeklaruoja, draugai, giminės savaime sužino. Į „Delfi“ įdėk straipsnį, kad susituokei su Alma, na ir kas? (Juokas.)

Lukrecija. Archajiškose gentyse santuoka reikšdavo, kad šitas vyras ir štai šita moteris negali turėti daugiau jokių artimų reikalų su kitais bendruomenės nariais. Bet teisinio parašo reikia ne tik dėl ištikimybės. Tai taip pat parodo, kad tie du žmonės yra atsakingi vienas už kitą: jei vienam kažkas nutiks, kitas privalės padėti. Jei myli, šiaip ar taip padėsi, bet teisiniu įtvirtinimu tarsi pasakai kitiems, kad prisiimi šią atsakomybę.

Simas. Bet juk esmė yra konkretus veiksmas, o ne teisinis įtvirtinimas. Draugei padėsiu, ir tiek, negi dar turiu kažkam garsiai apie tai pranešti?

Emilija Visockaitė. Aš negalėčiau tuoktis bažnyčioje, nes nesu tikinti, taigi lieka tik zaksas –­ kažkokia bjauraus pavadinimo institucija, kuri man nieko nereiškia. Aš, pavyzdžiui, sąjungą deklaruočiau tuo, kad su žmogumi kartu butą nusipirkčiau. Ir visuomenė žinotų, abu mokėtume mokesčius.

Dmitrijus. Kai planuojami vaikai, akivaizdu, kad gerai būtų įregistruoti santuoką.

Erika. Taigi santuokos reikia tada, kai ji tampa naudinga?

Simas. Jeigu yra dvasinis, moralinis ryšys, tai teisinis šitos sąjungos patvirtinimas yra tik išvestinis dalykas.

Ruslanas Baranovas. Vakaruose kai kurie intelektualai pasiūlė tokią išeitį: pakeiskim žodį „šeima“ į „civilinė sutartis“. Šeima sukuriama, pavyzdžiui, bažnyčioje. O teisiniu lygmeniu tai yra civilinė sutartis.

Saulius. Pritarčiau, kad santuoka ne bažnyčioje neturi didesnės prasmės.

Erika. Kiek žinau, bažnyčia skiria kelių rūšių santuoką: prigimtinę, t. y. kai žmonės susituokia tik civiliškai, bet vienas kitą myli, rūpinasi, susilaukia vaikų. Ir sakramentinę santuoką, kuri įvyksta bažnyčioje. Taigi nėra visai nuneigiama civilinės santuokos svarba.

Simas. Konstitucinis teismas išaiškino, jog santuoka nėra būtinas šeimos komponentas, bet man keistai atrodo, kai teismas ima teigti, kad svarbu ne forma, o turinys, nors visa teisė sutelkta į formą, o ne į turinį. Nes turinys, pavyzdžiui, ištikimybė, meilė, rūpestis, nėra joks konkretus kriterijus, kad galėtum įvertinti, jog kažkas yra šeima. Galiu labai įsipareigoti savo šuniui, galiu labai jį mylėti, o jis – mane. Ir aš ateinu su juo į zaksą ir sakau, kad štai mes esam šeima. (Juokas.) Jei svarbu tik turinys, tai turinys yra, ir dargi labai intensyvus. (Juokas.)

Dmitrijus. Apie save pasakyčiau, kad nebijau šeimos, bet dar kol kas neplanuoju. Jeigu susikurtų, tai viskas gerai, derinčiau.

Lukrecija. Jeigu ta šeima savaime kažkaip susiformuos, tu prie jos prisiderinsi. (Kikenimas.)

Erika. Prieš keletą dienų per Marijos radiją vienas mokslininkas kalbėjo apie tai, kad štai civilizuotame pasaulyje dabar aiški tendencija turėti mažai vaikų (vieną ar du) arba jų visai neturėti. Jeigu turim omeny, kad tuos du vaikus turi du žmonės, prasideda demografinės problemos. Pasaulis dabar sumažėjęs, atvažiuoja imigrantai iš trečiųjų šalių, kurie turi daug vaikų, ir pamažu kinta pati visuomenės struktūra.

Simas. Tai vis tiek yra utilitarinis požiūris, t. y. mums būtų naudinga turėti daug vaikų. Kita vertus, šiuo atveju utilitarizmas nėra toks jau nepagrįstas, nes civilizacijos išsaugojimas yra labai vertingas tikslas.

Erika. Bet lygiai toks pat utilitarinis dalykas yra pasirinkimas neturėti vaikų, nes man tai nenaudinga, tai trukdo mano karjerai. Arba pasirinkimas turėti vieną vaiką, nes tai labiau apsimoka, negu turėti keturis. Viskas paremta kažkokiais išskaičiavimais, galiausiai tai perauga į madą ir nemaža dalis visuomenės tokį požiūrį pradeda laikyti normaliu.

Emilija. Bet juk svarbu ne vaikų kiekis, o kaip tu juos augini. Užaugink vieną, bet gerą.

Erika. Jei gali užaugint vieną gerą, gali užaugint ir keturis gerus.

Emilija. Ne tiek jau daug yra žmonių, kurie ne tik patys yra geri, bet pajėgia ir dar keturis gerus užauginti.

Ruslanas. Argi skaitlingumas gali padėti kažką išsaugoti? Išlieka kultūra, o ne genokodas. Nemanau, kad būtų į gera, jeigu mes kiekvienas turėtume po penkiolika vaikų.

Saulius. Gal tada kultūrinė spauda suklestėtų! (Juokas.)

Erika. Kaip jūs jaučiatės būdami savo amžiaus? Aš, pavyzdžiui, žurnale prie kokio nors straipsnio herojės nuotraukos pamačiusi jos amžių, sutampantį su maniškiu, paprastai labai nustembu: nejaugi ir aš atrodau tokia suaugusi, negali taip būti. O dar jeigu pamatau prierašą „restorano direktorė“, „įmonės vadovė“, apskritai sutrinku. Kai kurie mano amžiaus žmonės jau nemažai pasiekę, tuo tarpu aš tik mokausi, mokausi, mokausi ir kartais nežinia kam ir kodėl.

Dmitrijus. Dar mokykloje labai ramiai reaguodavau į blogus pažymius. Dažnai juk taip motyvuoja: „Galėjai geriau parašyti.“ Aš sakyčiau, neparašiau geriau, vadinasi, negalėjau. Tą pačią poziciją esu užėmęs gyvenime; galbūt norėtųsi ir daugiau ar geriau, bet vis tiek viską padariau pagal savo jėgas. Esu ganėtinai laimingas.

Martyna. Palyginti su ankstesnėm kartom, mes visi atrodom daug vaikiškesni būdami tokio amžiaus. Tarsi dar nesusitupėję, bet labai intensyviai ieškantys. Kita vertus, tai ir gerai.

Emilija. Aš jaučiuosi visiškas vaikas. Daugybė prakutusių, kai ką jau nuveikusių, beveik suaugusių žmonių, pasirodo, yra mano amžiaus. Nepavydžiu jiems, mano savivertė pakankamai aukšta, tiesiog tai visiškai prasilenkia su mano savęs suvokimu, savęs matymu. Tokie dalykai kaip santuoka, vaikai... o jetau kaip dar toli!

Lukrecija. Klausiau savo vienos draugės, kuriai virš 70 metų, kokio amžiaus ji savo širdyje, ar ji jaučiasi kitaip nei jaunystėje. Sakė: „Ne, aš jaučiuosi lygiai taip pat.“

Dmitrijus. Man daug kas atrodo kaip socialiniai vaidinimai, kai vaidini atseit direktorių ar dar ką nors.

Martyna. Bet kai patenki į tokį rimtų suaugusių žmonių pasaulį, taip ir jautiesi. Turi kažką reprezentuoti. Savo darbe tai pastebiu. Žmonės yra kažko pasiekę, o tu dar tik studentas.

Ruslanas. Aš pats dėl savęs esu visiškai patenkintas. Bet gyvenam tarp žmonių, ir jiems gali visai kitaip atrodyti. Galvojant apie santykius, jų kūrimą, toks, koks dabar esu, nelabai kam būčiau reikalingas. Atsiminiau gražų pasakojimą: kai į senovės Egiptą pirmą kartą atvyko graikai, vietiniai apie juos sakė: „Pažiūrėkit, tarp jų nėra nė vieno suaugusio žmogaus, jie visi yra vaikai.“

Saulius. Aš irgi prisidėčiau prie laimingųjų. Kai į tokį klausimą atsakinėji, tarsi turėtum iškelti, ką esi nuveikęs. Bet gal greičiau kiti turi įvertinti, o ne tu pats. Jaučiuosi laimingas, nes turiu tam tikrų tikslų, jų siekiu ir matau rezultatus. Kartais, kai daug darbų, pareigų, nesuspėji suskaičiuoti, kiek ko kur nuveikei. Atrodo, kad ką tik įstojau į universitetą, bet kai teko rašyti CV, dėliotis publikacijas, organizuotus renginius, tada pamačiau, kad nuveikta nemažai. Dar norėčiau pridurti apie daugelio požiūrį į tokius laimingus žmones. Jei esi laimingas, vis kas nors bandys tave suspausti, sutraiškyti, nes kaip tu gali toks būti? Pernai atlikau praktiką Vokietijoje, Vasario 16-osios gimnazijoje. Mano kolegos, kurie neatliko, pradėjo už akių kritikuoti: kaip čia Saulius kažkur įlindo, kodėl jam galima, o mums negalima, gal čia kokios pažintys. Paprasčiausias dalykas –­ parašiau paraišką, laimėjau konkursą ir nuvažiavau.

Simas. Šunys loja, karavanas eina.

Emilija. Kaip keista, aš visiškai nesu susidūrusi su žmonėmis, iš kurių jausčiau pavydą ar kad kas prikištų, jog kažką gavau nepelnytai. Gal su gerais žmonėmis bendrauju. Iš draugų jaučiu tik palaikymą. O jei nedraugai ar interneto komentatoriai apšnekinėja, tai menka bėda.

Lukrecija. Tavo gyvenimas pavykęs?

Emilija. O, mano gyvenimas puikus! Kai buvau šešiolikos, maniau, kad visas mano gyvenimas toks ir bus – gryna nelaimė! (Juokas.) Iš tiesų juk blogai nebuvo, bet taip viskas atrodė, labiausiai aš pati sau. Aišku, paskui sužinojau, kad tai tebuvo paauglystė. Ne visai sutinku, kad tik kiti turėtų vertinti mano pasiekimus. Dažniausiai pati jaučiu, ar tai, ką padariau, ko nors verta. Dauguma žmonių yra įpratę tik girti, rašyti dešimtukus, todėl man svarbiausia pereiti savikritikos etapą, po jo yra dar kelių žmonių, autoritetų nuomonė. Pati save stengiuosi vertinti kuo objektyviau.

Simas. Grįžtant prie Erikos klausimo –­ man atrodo, kad stokojimas, ieškojimas jau savaime yra laimės būsena, nes kažko nežinoti ir ieškoti yra nuostabiau, nei būti labai tvirtu teisuoliu. Štai kodėl bakalauro metai turėtų būti ypač jaudinantys: galimybė skaityti tekstus, kurie suformavo visą Vakarų civilizaciją, stengtis juos suprasti kartu su bendraamžiais, nuoširdžiai siekiančiais to paties, – tai didžiulis malonumas.

Erika. Labai įdomu, nes aš dabar išgyvenu kaip tik tokį etapą, kai visiškai nežinau, ką veikti toliau, kur eiti, dėl nieko nesu tikra. Ir jaučiuosi blogai ieškodama, norėčiau tiksliai žinoti, jaustis saugiai ir daryti konkrečius žingsnius.

Simas. Tokia subtili dialektika. Tu ieškai, nerandi, kenti, bet vėliau retrospektyviai žvelgdamas gali pasakyti, kad tai buvo labai prasmingas laikas. Arba šlifuoji tai, ką jau esi sukūręs. Man patiko, ką neseniai pasakė Béla Tarras: „Po „Turino arklio“ daugiau nebekursiu filmų, nes nenoriu kartotis, kopijuoti save.“ Man tai atrodo labai svarbu – būti sąžiningam prieš save patį.


Parengė ERIKA MALAŽINSKAITĖ ir EMILIJA VISOCKAITĖ

 

Skaitytojų vertinimai


85651. pasiūlymas2012-03-28 00:33
"Aktyvias jungtis" reikėtų pervadinti į "Pasyvius kliedesius", labiau atitiktų turinį, o tai dabar nupiepę berniokai samprotauja apie tai, apie ką neišmano. Karolis dar dar, apie Dovaidą patyliu, darželinukus gėda kritikuot (nors tenka). Emilija kaip "skyriaus vadovė" nuvylė, nors ir pasižymėjo viena sąlyginai nebloga knygele apie roką. Čia turi rašyti Užkuraitis, Bluvšteinas, Nakas, Klova, Sudikas, - tie, kurie gerai nusimano.

85674. Rimas2012-03-28 10:32
Na ir lėkštybė. J. Janonis (jo eilėraštis tame pačiame popierinio leidinio puslapyje)yra kaip gyvas priekaištas

85682. rimui2012-03-28 11:22
tai Janonis specialiai kontra ir įdėtas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:50:07 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba