Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
 GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

25 PUSLAPIS

Teksto svoris

GEDIMINAS KUKTA

[skaityti komentarus]

iliustracija


„Blykstelėjo žaibas, kuris vadinsis Deleuze’as“, – ištarė prancūzų filosofas Michelis Foucault. Paskui pridūrė teiginį apie XX a.: „Galbūt vieną dieną šis amžius bus pavadintas Deleuze’o amžiumi.“ Ar šie žodžiai išsipildė, matyt, geriausiai parodo tolimesni kitų mąstytojų tyrinėjimai, įžvalgos, analizės, moksliniai darbai, vienaip ar kitaip atsiremiantys į Deleuze’o filosofines idėjas. Galimas ir kitoks klausimas: ar Foucault kalbėjo rimtai? Pats Deleuze’as viename pokalbyje su prancūzų filosofu, leidėju ir žurnalistu Robert’u Maggiori, paprašiusiu pakomentuoti tokį pareiškimą, atsakė: „Nežinau, ką norėjo pasakyti Foucault, niekada jo neklausiau. Jis turėjo velnišką humoro jausmą. Galbūt jis norėjo pasakyti, kad aš buvau naiviausias iš visų mūsų kartos filosofų“ (p. 143). Tačiau naivumas šiuo atveju neįgauna neigiamo prieskonio. Tarp naivumo ir drąsos galima dėti lygybės ženklą. Deleuze’as buvo drąsus atmesdamas kalbotyrinius tyrinėjimus, ant kurių pamatų buvo statoma ne viena teorija, kritikuodamas psichoanalizės diskurso įsigalėjimo mastą ir atsisakydamas istorinio žvilgsnio, kurį savitai taikė jo taip vertintas Foucault. Pastarasis Deleuze’o tekstus pavadino „nauju mąstymu“. Šis „naujas mąstymas“, žinoma, gerokai vėluodamas, po truputį skinasi kelią ir į Lietuvą.

Mano cituota ištrauka yra iš neseniai pasirodžiusios Gilles’io Deleuze’o knygos „Derybos“ („Baltos lankos“; vertėjai – Lina Perkauskytė, Nerijus Milerius, Audronė Žukauskaitė). Joje publikuojami 1972–1990 metais prancūzų spaudoje pasirodę interviu su prancūzų mąstytoju. Tekstai atrinkti paties Deleuze’o, tad knygos anotacijoje skelbiama ir linksmoji žinia – tai pirmoji lietuvių kalba pasirodžiusi knyga, su filosofo idėjomis supažindinanti jo paties lūpomis. Kitaip sakant, tai pirmoji Deleuze’o knyga lietuviškai. Ir čia jau būtų galima šokčioti iš laimės, jei nebūtų didžiojo Bet. Knygoje pateikiami pokalbiai ir komentarai vis dėlto yra tai, kas „už teksto“, kas kontekstualiai supa mąstytojo veikalus. Todėl skaitytojas atsiduria keistoje padėtyje. Lyg suktų ratus aplink didžiulį namą, bet negalėtų patekti vidun, t. y. paimti į rankas pirminių šaltinių.

Galime parypauti: lietuvių kalba neturime nei Deleuze’o „Tūkstančio plokštikalnių“, nei kinui skirto dvitomio „Vaizdinys-judėjimas“ ir „Vaizdinys-laikas“, nei knygų „Foucault“ bei „Klostė. Leibnizas ir barokas“, nei kartu su Félixu Guattari parašyto „Anti-Edipo“, kurioje bendražygiai ir gyvenimo draugai „davė malkų“ psichoanalizei. Tiesa, sklando gandas – ši knyga į lietuvių kalbą jau verčiama, tad spragos po truputį kamšomos. O kol kas belieka tenkintis „Derybose“ spausdinamomis nuotrupomis, nuogirdomis apie vieną ar kitą veikalą.

Knygą sudaro penkios dalys, kuriose pateikiami Deleuze’o tyrinėjimus lydėję pokalbiai su žurnalistais. Ne vienas interviu (pavyzdžiui, apie „Vaizdinį-judėjimą“ ir „Vaizdinį-laiką“) Lietuvoje jau buvo publikuotas anksčiau žurnale „Baltos lankos“, tačiau laikyti visą klausimų ir atsakymų pluoštą vienoje vietoje kur kas solidžiau ir praktiškiau. Tiesa, nemažai kas knygoje kartojasi. Pvz., Foucault skirtoje dalyje žurnalistų klausimai Deleuze’ui beveik tokie patys: ar šis mąstytojas padarė jam įtakos? jei taip – tuomet kokios? kodėl ryžosi rašyti knygą apie jį? Filosofui belieka vėl pasakoti, o mums – vėl skaityti apie jo žavėjimąsi tėvynainiu ir jo filosofine mintimi. Tačiau nereikia apsirikti – interviu visai ne buitiniai, čia neaptiksime filosofo asmeninio gyvenimo smulkmenų ar kokio pikantiško fakto. Nėra vietos tuščiam plepėjimui. Tai tekstai, turintys svorį – viskas konstruktyvu, rimta ir... kiek miglota. Miglota vien dėl minėto fakto: kalbama apie knygas, kurių lietuvių kalba –­ nė kvapo.

Miglos yra ir Agnės Narušytės knygoje „Lietuvos fotografija 1990–2010“. Bet tik tiek, kiek ji gaubia Vilnių ar kokį nors kitą miestą Kęstučio Stoškaus, Gintaro Česonio, Aleksandro Ostašenkovo ir kt. fotografijose. Ir tik tiek, kiek lengvu ir pagauliu stiliumi ją aprašo pati autorė. Skaityti šioje knygoje publikuojamus tekstus – didelis malonumas. Ir nesvarbu, jog nemažą jų dalį esi skaitęs kituose leidiniuose – nuo savaitraščių iki įvairių paro­dų katalogų.

Knygoje autorė apžvelgia Lietuvos fotografijos dvidešimtmetį, per šį laikotarpį vykusius fotografijos kaitos procesus (perėjimą nuo juostos prie skaitmenos, postfotografijos; nuo nespalvotos prie spalvotos fotografijos), apžvelgia įdomius ir mažai girdėtus menininkų judėjimus (neformalią bei neoficialią Klaipėdos menininkų grupę „Doooooris“), supažindina su svarbiausiais nepriklausomos Lietuvos fotografais bei jų kūriniais. Iš gana nuobodžių akademinių fotografijos istorijos apžvalgų šią knygą išskiria autorės gebėjimas valdyti žodį, rašymo stilius: šalia svarbios istorinės informacijos, faktinių žinių dera metaforiškas kalbėjimas. Neretai tekstai priartėja prie eseistinės formos. Vieno ar kito fotografo kūryba aptariama per pačios rašančiosios patirtį, tačiau niekada nenuslystama į aklą kalbėjimą apie save. Autorė pratarmėje paaiškina: „Juk rašau apie laiką, įvykius, procesus, kuriuos ne tik stebėjau, bet kuriuose aktyviau ar pasyviau dalyvavau“ (p. 9). Toks subjektyvus žiūros taškas, kurio akademinė aplinka labai dažnai kratosi ir laikosi beasmenio kalbėjimo, paperka ir suskamba naujai. Dar svarbiau –­ knygoje neapsiribojama vien chronologišku dvidešimtmetį kūrusių fotografų darbų pristatymu. A. Narušytė imasi ir analizės, parodo, kaip įmanoma „skaityti“ fotografiją, ją suprasti. Tai bene įdomiausios knygos vietos ir didžiausias jos privalumas.

Kad chronologija nėra visą knygą struktūruojantis elementas, atskleidžia ir skyrių antraštės. Atspirties taškais tampa ne datos, bet temos („Miestas“, „Degradacijos dokumentai“, „Kūnas: vyro ir moters žvilgsnis), kokybiniai ar estetiniai fotografijos pokyčiai („Postfotografija ir fotosofija“). Be abejo, pavadinime fiksuojamas laiko tarpas (1990–2010) niekur nedingsta, tačiau jis greičiau tik rėminis orientyras ar indas, kuriame maišėsi/maišosi įdomūs meniniai procesai.

Kiekvieno skyriaus pabaigoje autorė apibendrina, dar kartą išryškina tendencijas, sustato viską į vietas. Be tokių trumpučių įžanginių ir baigiamųjų skyriaus tekstelių knyga tebūtų paprasčiausias senų straipsnių šiupinys. Dabar tai – ir pačios autorės, kaip menotyrininkės, ilgamečio rašymo reziumė, senų, primirštų straipsnių peržiūrėjimas, prikeliant juos naujam kultūriniam cirkuliavimui.

Tikrą rimtų teorinių straipsnių skaitymo malonumą dovanoja ir Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, išleidęs dvitomį „XX amžiaus literatūros teorijos. Chrestomatija“ (parengė Aušra Jurgutienė). Ir nors paantraštė skelbia, jog knygos skirtos aukštųjų mokyklų studentams, dar tiksliau, filologams, norisi tikėti jas praversiant visiems, besidomintiems literatūros (ir ne tik) teorija. Juolab kad knygose spausdinami žymiausių praeito ir šio amžiaus teoretikų (Wolfgango Iserio, Jurijaus Tynianovo, Algirdo Juliaus Greimo, Gérard’o Genette’o, Jacques’o Lacano, Roland’o Barthes’o, Jacques’o Derrida, Michelio Foucault, Umberto Eco, Michaelo Riffaterre’o ir daugelio kitų) straipsniai apima ir kur kas platesnius – socialinius, kultūrinius – reiškinius. Galima tik pasidžiaugti pirmą kartą lietuvių kalba pasirodžiusiais vertimais, pavyzdžiui, J. Lacano „Seminaru apie Pavogtą laišką“ ar postkolonializmu besidominčios Lindos Hutcheon tekstu.

Šis dvitomis yra antroji literatūros teorijoms skirtos knygų serijos dalis. Pirmoji knyga, vadovėlis „XX amžiaus literatūros teorijos“, pasirodė 2006 metais. Joje instituto darbuotojų ir universitetų dėstytojų kolektyvas pristatė svarbiausias literatūros teorijas (fenomenologiją, struktūralizmą, poststruktūralizmą, semiotiką, psichoanalizę, dekonstrukciją, postkolonijinę kritiką, intertekstualumą ir kt.), jų kūrėjų metodologines nuostatas. Antrojoje, kaip minėjau, pateikiami svarbiausių teoretikų reikšmingiausių straipsnių vertimai, o trečiojoje dalyje („XX amžiaus literatūros teorijos. Konceptualioji kritika“) – likimo pokštas –­ pasirodžiusioje anksčiau už antrąją, pateikiamos lietuvių mokslininkų ir dėstytojų atliktos literatūros kūrinių analizės. Kitaip tariant, teorijos realizuojamos per konkrečių kūrinių analizes.

Kad šios serijos knygos tiesiog privalo atsidurti kiekvieno filologo lentynoje, matyt, abejonių neturėtų kilti. Man, kadaise šių straipsnių ieškojusiam po begalę paskirų leidinių, o suradus bijojusiam tiesiog „pasiklysti vertime“, ši keturiaknygė –­­ beveik šventasis filologinis raštas.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:54 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba