Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
 ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

VERTIMAI

ANDREJ ADAMOVIČ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Karolis Černeckis „Marionetės“



              Andrejus Adamovičius (g. 1984) – poetas, prozininkas. Baigė Baltarusijos valstybinio universiteto Žurnalistikos fakultetą. Kelių Baltarusijos PEN centro rengtų jaunųjų literatų konkursų laureatas. Dalyvavo literatūros festivaliuose Baltarusijoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Ukrainoje. Eilėraščių versta į lietuvių, lenkų, rusų, ukrainiečių kalbas. Šie iš rengiamos spaudai eilėraščių knygos „Diena poezijos mirties diena“ („Дзень Паэзіі Сьмерці Дзень“).



        Šacke išpilstyti Barbė ir Kenas


        Dievo avinėli, visų gyvenančių po dangumi iš parafino.
        Tu atsiuntei Gabrielių su gera žinia, o jis
        nusilakė pakeliui ir apvėmė šlapdriba visą žemę,
        paskui nukrito iš aukštybių į kvapnių mėtų kupetą
        degtinės ir likerio gamyklos kieme. Ištisus devynis mėnesius
        kai alkoholikai atkimšdavo prieštankinio gėrimo butelio kaklelį,
        iš po kamštelio pasklisdavo baltos plunksnos ir kutendavo nosis.

        Dievo avinėli, visų, kurie šeštą ryto, prisikrovę krepšius gėralo,
        sulipa į išklerusį lyg senas vėžlys tarptautinį autobusą,
        dairosi pro šlapiu sniegu aplipusį langą, petys į petį su kaimynu
        ir laukia, kada vairuotojas spustels greičio pedalą.
        Vos jam paspaudus,
        mergiotė, kartu su tikru bachūru atsisėdusi už mūsų,
        ima pasakoti savo gyvenimo pagal paniatkes istoriją.

        Pirmieji bučiniai, pirmas gyvenime smūgis kastuvu per šonkaulius,
        rodo randus – judviems su bičiuliu nesimato –
        pirmasis naminės litras ir prarasta nekaltybė, nė neprisimena.
        Visas jos gyvenimas prabėga jums prieš akis,
        ir jau imate tikėti, kad kuriam nors iš jūsų lemta mirti.
        – Dvidešimt man – sako ji – man dvidešimt.
        Dieve, pamanote, jai dvidešimt,
        o ji vis dar tikisi pastatyti gyvenimą keturpėsčią.
        – Nagi – sako tavo bičiulis – už hagiografiją.
        – Ir už vėžiagyvius – priduri, o jis, žinoma, neprieštarauja.

        Pasienyje vairuotojas mėgina parduoti kelis rusiškus pasus,
        o ji pasakoja apie buvusį savo meilužį, jis tris kartus smogė jai peiliu,
        bet ji iki šiol jį myli, nes jis geriausiai iš visų žaidžia intelekto žaidimus:
        – Ką? – nesupranta tikras bachūras.
        – Ką? – nesuprantate judu su bičiuliu.
        – Žaidimus, kuriems reikia intelekto pastangų – paaiškina ji.
        Suvokiate, kad ji niekada nebus jūsų.

        O dar turėjau bachūrą – pasakoja ji – nė biškio ne vyrą,
        nesugebėdavo nė trenkti man per veidą, kvėpinosi „Kenzo“.
        Šioje istorijoje nesuprantate vieno dalyko:
        kaip jiedu apskritai susipažino?
        O paskui, jau visiškai judviems netikėtai, ji jūsų paklausia?
        – Bachūrai, jūs į Šacką važiuojat?
        – Kur? – nesupranti tu.
        – Kur? – nesupranta tavo bičiulis.
        Net Gabrielius trumpam pakelia galvą ir klausia:
        – Kur? – ir tonos sniego pliūpteli ant mūsų autobuso.
        – Į Šacko turgų, negi nesat girdėję apie Šacką?
        Šiek tiek daugiau kaip trisdešimt galvų atsigręžia į jus,
        ir vairuotojas paleidęs vairą pasižiūri į jus didelėmis
        lyg autobuso žibintai akimis.
        – Ne – atsakai tu, o tavo bičiulis pakelia prie lūpų kakliuką.
        Jie spokso į jus, o jūs mėginate pasirodyti,
        neva tikri bachūrai nevažiuoja į Šacką.
        Tikri bachūrai važiuoja kur kas toliau.
        Jie linksi galvomis ir viską, viską supranta,
        kad judu tiesiog du mulkiai, tokius apšvarinti – vienas malonumas,
        bet jie užsiėmę, juk važiuoja į Šacką.

        Vairuotojas net apsiašaroja, nes pamano,
        kad tuoj judu apšvarins kaip aklus šunyčius,
        o jam nevalia paleisti vairo, ir jis viską pražiopsos.
        Ji pašnibžda savo bachūriukui:
        – Iš tiesų sakau tau, jie važiuoja į Šacką,
        tiesiog jie nė biškio ne žmonės, nori mus išdurti.
        Vairuotojas, sustabdęs autobusą, paskelbia, kad
        amžius menantis Šacko miestas į kairę nuo laivės.

        Šiek tiek daugiau kaip penkiolika skustų vaikinų galvų išlipa pro duris,
        Šiek tiek daugiau kaip penkiolika balintų mergaičių galvų išlipa pro duris,
        Ir tik judu su bičiuliu ir dar vairuotojas pasiliekate salone.
        O Gabrielius galiausiai sukaupęs jėgas atsisėda ant mėtų krūvos,
        išsitraukia iš po plunksnų cigaretes ir prisidega vieną nuo savo
        susilanksčiusio nimbo iš spygliuotų aukštos įtampos laidų.

        Jis rūko dvokiančią cigaretę, o autobusas važiuoja vis tolyn
        ir tolyn, pranyksta pūgoje, ir Šackas pasilieka kaži kur,
        o jie perka megztinius ir džinsus, sportbačius ir sportines kepuraites,
        ir tikra panikė, užplūsta prisiminimų, nuperka tikram bachūriukui
        Kenzo buteliuką, kad išgertų pakeliui namo.

        Jie dar nežino, kad tos kelionės nebus, nes pagaliau Gabrielius
        išskleidžia sparnus, pakilęs į dangų, prisirenka pilnas saujas
        žmonių tiesiai iš turgaus ir susmaigsto visus mulkius
        ant savo nimbo spyglių:
        veikiai Kalėdos, o prieš šventes net angelui norisi pasipuošti.

        Krečiami srovės, jie ima raitytis ir šokti
        giliai jų pasąmonėje glūdinčius tikruosius liaudies šokius.
        Ji be galo ilgai laiko rankoje „Kenzo“ buteliuką,
        švelniai glausdama prie krūtinės tarsi kūdikį,
        jei tokį turėtų. Galbūt todėl, kad vis dėlto supranta,
        kodėl jis nesugebėdavo smogti jai į veidą, o gal tiesiog nieko daugiau jai neliko,
        bet kai Gabrielius pakyla iki pat Dievo akių,
        jos pirštai neišlaiko įtampos, ir buteliukas sminga žemyn pro debesis.

        Nuo karščio mergina ir jos draugas, ir visi turgaus žmonės,
        pakilę tiesiai į dangų, sutirpsta lyg cerkvės žvakelės
        išsilieja žemyn per parafino dangų
        ir virsta jo dalimi.

        O jūsų vairuotojas savo ištikimu bičiuliu spaudžia vis giliau į Ukrainą,
        ir tik didžiulė žvaigždė danguje veda jį per sniego sūkurius,
        ir jis nejučia ima skelbti stoteles nerusiškai.
        Tavo bičiulis vėl gurkšteli iš kakliuko ir paklausia:
        – Kas nutiko naminei, brolyti, nejau stebuklas, ji pavirto „Kenzo“?
        Paragauji naminės ir iš tiesų užuodi tuos
        madingus tavo paauglystės laikais vyriškus kvepalus.
        – Tai ne „Kenzo“, brolyti, tai mira.
        – Mira? – nustemba bičiulis.
        – Taip, tai – mira, o tabakas virto smilkalu.



        Grožis


        pasaulį pažinti nesunku
        svarbu rasti tinkamą aiškinimo būdą

        mano sūnus žino
        kad egzistuoja tik grožio kova
        su tuo kas negražu

        jautis ir avinas pjauna malkas
        kad būtų gražu per šalčius

        o praustis negražu
        kad būtų gražu
        reikia iš pradžių pasiusioti į vandenuką

        grožis išgelbės pasaulį
        ar grožis pagelbės pasauliui

        koks skirtumas

        svarbiausia kad būtų gražu
        štai pavyzdžiui per „Discovery Channel“

        liūtai sudraskė žirafą
        taip gražiai
        ją užspeitė
        ilgai neįveikė
        vienai liūtei kanopa išnarino žandikaulį



        Love is...


        meilė – seniai nematyta pažįstama
        meilė – akis užsipylęs elektrikas nepajėgiantis nusileisti ant žemės
        meilė – pažįstamas elektrikas užėjęs ir pamiršęs nusileisti ant žemės
        meilė – tarp buvusios elektriko pažįstamos sausgyslių krečianti įtampa
        meilė – alsuoja pamiršusio nusileisti buvusio elektriko tvaiku
        meilė – lindi elektros lizde tvoskia paršo akutėmis
        meilė – elektrikas paršo akutėmis tvoskiantis pažįstamai
        meilė – seniai nematyta pažįstama

        tai – automatinio rašytojo
        automatinis rašymas
        tai – mechaninio skaitytojo
        mechaninis skaitymas
        tai – įtampos krečiama elektriko meilė


Iš baltarusių kalbos vertė VYTAS DEKŠNYS

 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:52 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba