Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
 MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

PROZA

Paskui mirė tėtis

MARIJUS ŠIRVINSKAS

[skaityti komentarus]

iliustracija


        Dar penktoje klasėje pamėgęs mokyklinių rašinėlių žanrą, paskui tapęs profesionaliu laikraštininku, galiausiai perėjau prie prozos bandymų. Vieną kitą novelę suskrebendavau ir studijų metais, tiesiog šiaip, iš polėkio, bet rimčiau į kūrybinį darbą pažiūrėjau tik pernai, kai aiškiai pajutau nebeišsitenkąs žurnalistikos lauke. Mano pastebėjimu, neretai pradedantieji pasakojimo veiksmą išmaino į perviršinį kalbos manieringumą, todėl jų kūriniai kartais atrodo kaip tekstai dėl pačių tekstų. Aš pirmiausia sąmoningai siekiu į diskursą grąžinti pasakojimą, eigą, veiksmą.


Paskui mirė tėtis. Bet kai dar buvo gyvas, mes su juo kartu žvejodavome ir sapnuodavome. Būdavo, iš pat vakaro susukdavo naujus valus ant ričių, surikiuodavo kabliukus –­ kai kurie jų ant svetainės stalo styrodavo trišakiai, tikri kabliai, kalbėdavo taupiai ir po kiekvieno žodžio tarsi padėdavo kablelį, kiemo darželyje surinktus sliekus apgyvendindavo smėlio stiklainiuose – kruopščiai ruošdavosi iki pat išnaktų, kai jau kiti namiškiai būdavome sugulę. Kartais į žvejybą pasiimdavo ir mane, duodavo užmesti ir laikyti mažiausiąją meškerę, nors traukti lydekų dar nepatikėdavo. Kur čia šitam bambizui traukiot lydekas: žiūrėk, užkibs ant meškerės, nuris jauką – tai ne žuvis šaus į krantą, o pats traukėjas – pliumpt vandenin! Jau tuomet, žiūrėdamas į baugščius karosėlius, grįžtančius į gimtuosius tvenkinius būti tik masalu piktesnėms žuvims, stebėdamas paskutinę jų gyvenimo funkciją – plaukinėti apgaulingoje laisvėje su kabliu nugaroj, kad į nelaisvę atviliotų prūdo karalienę, ėmiau suprasti, jog silpnieji yra tik įrankiai plėšriųjų planuose ir užmojuose.

– Laikyk! Tvirtai laikyk! – švelniai mokydavo tėvas, pats traukdamas kelintąją lydeką, kai manasis karosiukas vis dar blaškydavosi savojo likimo verpete. Stebėdavau meistriškai žuvį į spąstus viliojančio, išlaukiančio, galop valą sukančio žvejo, kuris buvo mano tėtis, rankų mostus ir žinojau, kad ir pats kurią dieną šitaip viena po kitos iš kūdraprūdžio traukysiu lydekas, kad netgi bus galima drąsiai vežti laimikį į turgų.

Vieną naktį sapnavau žuvį. Galbūt plekšnę, o gal uotą, dabar jau nebepasakysiu. Ji buvo pagauta tėtės ir dar nežinojo, kad tuoj lėks jos galva ir bus išdaryta. Bet tai žinojau aš, nes darinėjimo procesą ne kartą buvau stebėjęs, todėl užsigeidęs apmalšinti žuvies kančią, atsukau šalto vandens srovę jai atgaivinti – vanduo pradėjo plūsti į glotnų jos kūną dideliu kriokliu, srovė buvo tokia stipri, kad nuo žvynų dvokiančiais purslais tiško man į veidą, vandens buvo nepermaldaujamai daug, tiek žuviai jau turėjo užtekti, kad paskutiniąją gyvenimo valandą praleistų nekankinama troškulio, tad taikiausi užsukti vandenį, idant neužtvindyčiau virtuvės ir su visa žuvimi pats neišplaukčiau į kiemą, bet čiaupas neklausė, buvo jau ne mano valioje ir ne man pavaldus, o čiurkšlė tik ėjo stipryn, o žuvis – gyvyn, aš jau nebevaldžiau padėties ir puoliau į koridorių šauktis pagalbos, tačiau ten man kelią pastojo nekviestas svečias, nelauktas atėjūnas – briedis, tas briedis, nors ir ramiai stovėdamas ir, regis, nieko pikto nelinkėdamas, taip mane išgąsdino, kad jau turėjau bėgt ne tik nuo virtuvėje plūstančio vandens, bet ir nuo jo, to briedžio, mečiausi prie išėjimo į prietemą, gūdų koridorių su sena drabužine ir antresolėmis, kur mane ištiko paskutinė, siaubingiausia ir lemiama neganda: kūnas bejėgiškai sustingo, nežmoniška jėga paralyžiavo kiekvieną ląstelę ir atomą taip ir nespėjus atplėšti durų į kiemą, o balsas, mano balsas, jau pirmoji žodžio „gelbėkit!“ raidė užstrigo gerklėje ir tik protas dar veikė, apimtas neišpasakytos baimės ir panikos.

iliustracija
Karolis Černeckis. „Barakas. Linijų istorija 3“.
Monotipija

Sapne užgniaužtas pagalbos šauksmas išsiliejo paklaikusiu riksmu atsibudus: aš rėkiau ir jau girdėjau kitame kambaryje rėkiant tėvą, prie kurio netrukus prisijungė ir mama. Galbūt tai mano klyksmas juos taip išgąsdino, o gal vis dėlto mes visi sapnavome tą patį sapną – leisgyvę plekšnę, pasiutusį vandenį ir sutrikusį briedį? Dingusį balsą ir suakmenėjusį kūną – absoliutaus bejėgiškumo ir beviltiškumo būseną?

Atsibudus net ir po tokios tragiškos nakties tekdavo eiti į darželį. Galbūt iš tiesų vieną niūrią žiemos dieną, pro langą skleidžiančią blausią šviesą lyg nespalvotame begarsiame kine, jaučiausi prastai išsimiegojęs, kad po pietų, pakilęs nuo stalo, kur su visa darželinukų grupe ir auklėtojomis valgėme mėsos kukulius su bulvių koše bei garnyru, atsistojau ir, lyg rengdamasis sakyti tostą, prabilau į valgytojų būrį žodžiais, kuriuos, rydamas kukulio kąsnius, buvau rimtai ir rūpestingai apsvarstęs, mat tai buvo mano pirmasis viešas pareiškimas prieš garbią auditoriją:

– Ačiū! Kakuliai buvo skanūs!

Reikėjo pamatyti publikos reakciją! Sąmojį suprato ne visi iš grupės, bet rūsčiosios auklėtojos neteko amo, nustojo valgiusios ir pakilusios nuo nebaigtų lėkščių išsivedė į žaidimų kambarį duoti pylos. Ar būtų jos mane išklausiusios, jeigu būčiau tiesiai išrėžęs, kad sovietinių darželių sistema su privalomuoju burnoj susiveliančios mėsos valgymu, lipalą su gumuliukais primenančio kefyro gėrimu ir pačiu žiauriausiu paklusnumą turinčiu ugdyti instrumentu –­ pietų miegu – tik vemt verčia? Aš pats tuomet, dar pyplys būdamas, tokiais žodžiais nebūčiau galėjęs paaiškinti savo negalės ir nenoro prisitaikyti prie „visaverčiu visuomenės nariu“ mane pamaži verčiančios institucijos, bet viešai sužaisdamas žodžių „kukulis“ ir „kakulis“ skambesio giminiškumu būtent šitai – tik intuityviai – ir norėjau pasakyt: šikt ant tokios sistemos, kad ją velniai!

Tėvui šis pokštas irgi nepasirodė juokingas: jis tos dienos vakarą prisėdo šalia, pažiūrėjo minutę, dvi, tyliai, rūsčiai mąstydamas, su nežymia paniekos mina, ir staiga kad trenks tvirtu žvejo delnu į veidą, o mane apėmė ne tiek skausmas, kiek gryna nuostaba – ir iš kur tėčio rankose tiek griežtos jėgos, jėgos ir tvirtumo ne tik žuvį traukti, bet ir sūnų auklėti. Tuomet jis mane fiziškai nubaudė pirmą ir paskutinį kartą gyvenime: jau vėliau, suaugęs, nebeturėjau progos atsigriebti už šitą netikėtą smūgį –­ netgi draugiškai, jėgos imtynėse.

Kartu su anuo užstalės pareiškimu pirmą kartą supratau, kokia yra didelė aliteracijos ir metaforos galia. Kartais tokia didelė, jog skauda.

Paskui tėtis mirė.

Atsisveikinome su juo namų kieme, kur aš mokiausi vienas pats minti dviratį: važiavau iš lėto, svajingai, kai didžiuliam mano netikėtumui dviratis ėmė elgtis neįprastai, kaip dar niekas nebuvo rodęs ir mokęs, aš su juo tarsi pakilau į orą, atsiplėšiau nuo žemės, nustojau jį valdyti ir pasijutau tarsi pliauska, bangos metama į krantą, nesuvokiau, kas dedasi, kol neatsigręžiau: ten tėtis viena ranka laikė iškėlęs bagažinę ir patylomis mažu žingsneliu už nugaros mane lydėjo, po kita pažastimi tvirtai pasikišęs porą degtinės butelių, buvo linksmas ir draugiškas, ir mes abu juokėmės iš šito pokšto, galiniam ratui vis sukantis ir sukantis ore į mūsų juoko taktą...

– Pagavau! – dar sušuko. Ir paleido – paskutiniąją savo žuvelę į sūrius vandenis gyvenimo.

Buvau laimingas matydamas tėtį linksmą, ir ratas sustojo. Sustojo jo ratas ir daugiau niekada, niekada nebesisuko.


2011 gruodis, Palanga


 

Skaitytojų vertinimai


85331. Dina :-) 2012-03-26 10:42
Patiko. Ir prajuokino. Pirmadienio rytui gal kiek sunkoka, skaitydama nesyk susivėliau, grįžau atgal, bet dukart perskaičius tik dar labiau patiko. Ypač - kalbos "mandrumas".

85373. autoriui2012-03-26 15:14
kiek tau metų? iš veido atrodai 23-26, rašai kaip 15-18. Jeigu tau 16, tuomet tai gražus rašinėlis. Bet jeigu tau 24 - neberašyk, nes visa tai - banalybė.

85456. komentuotojui2012-03-27 10:07
kokiuose portaluose komentuoji? pagal anonimiškumą atrodai kaip iš Delfi.lt, kalbi kaip iš Lrytas.lt. Jeigu esi iš Lrytas.lt, tuomet aiškus komentaras. Bet jeigu iš Delfi.lt - tuomet priklausai tam pačiam anoniminių burnotojų chorui.

85573. kas čia?2012-03-27 17:27
čia literatūra ar kaip?

85701. Žolytė2012-03-28 16:43
Ar kaip, čia literatūra. Vis ką nors burbtelti, kad ne taip, paklausti, kiek metų ar dar ko nors. Didieji žinovai, kurių balsas į dangų neina. Kūrinys kaip kūrinys.

85719. geras ponas2012-03-28 19:31
geras :) man patiko :)) ypač apie kukulius-kakulius :)))

86026. Vilius B. :-) 2012-04-01 16:20
Tekstas įdomus. Komentarų f(x) siūlyčiau išjungti šiame portale, nes dauguma komentuotojų tai mažvaikiai, kurių tekstų turbūt neišspausdino ir jie žliumbia pildami pamazgas ant kitų žmonių kūrybos. Pasirašykite vardus pavardes, pažiūrėsime, kiek drąsos turite.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:49 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba