Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
 NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

PAVELDAS

Ermitažas Lietuvoje

NIJOLĖ MASIULIONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


        Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) kovo 8 – birželio 10 d. veikia paroda „FECIT AD VIVUM. DAILININKŲ PORTRETAI XVI–XVIII AMŽIŲ VAKARŲ EUROPOS GRAVIŪROSE“. Ermitaže ji buvo eksponuota 2009 m. Pasakoja parodos kuratorė, Valstybinio Ermitažo vyr. mokslinė bendradarbė NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.


Valstybinis Ermitažas pristato XVI–XVIII a. menininkų portretus. Kolekcijos pagrindą sudaro vadinamasis valdovų rinkinys, patekęs į Imperatoriškąjį Ermitažą Jekaterinos II laikais. 1919 m. jį papildė itin vertinga žymaus numizmato J. Iverseno bei kitos po Spalio revoliucijos nacionalizuotos kolekcijos. Šiandien Ermitažo grafinių port­retų rinkinį sudaro apie 65 000 estampų. Tai viena didžiausių tokių kolekcijų pasaulyje.

Portretas yra įdomus ir kaip konkretaus asmens atvaizdas, neginčytinas asmenybės buvimo liudijimas, ir kaip savotiška sintezė, jungianti dokumentiką su meno kūriniu. Kai portrete vaizduojamas dailininkas, kurio vardas išlikęs ne vienos kartos atmintyje, susidomėjimas jo asmenybe dar padidėja. Kuo sparčiau gyvoji atmintis traukiasi į praeitį, tuo labiau vertinamas kūrėjo atvaizdas. Manoma, ir ne be pagrindo, kad talentas jau pats savaime lemia asmenybės išskirtinumą, ir žiūrovai nori žinoti, kokią išvaizdą asmeniui, nusipelniusiam portreto, suteikė gamta.

Didysis Leonardas da Vinčis, žinodamas, ką reiškia kūrybinės galios, rašė: „Tapytojo dvasia panaši į dieviškąją, nes laisva valia nulemia skirtingiausių esybių gimimą.“ Erazmas Roterdamietis, tartum antrindamas jam, žavėjosi Albrechtu Diureriu, vaizdavusiu ne tik ugnį, žaibą, žaras, miglas, bet ir visus žmogaus pojūčius, jausmus, pagaliau – net žmogaus sielą, išreikštą kūno judesiu ir net balsu. Kaip reta iškalbingi personažų veidai Jano van Eiko, Pjero dela Frančesko, Džovanio Belinio, Hanso Memlingo, Andrea Mantenjos, Diego Velaskeso, Rembranto paveiksluose.

Kultūros istorijos raidoje dailininkui tenka išskirtinė vieta. Jo dvasinė energija gimdo ištisus pasaulius ir saugo tikrovę nuo užmaršties. Dailininkų kūriniai vėlesnių kartų atpažįstami kaip būtojo laiko ženklai. Mene įamžinta praeitis siunčia mums signalus, kaip derėtų gyventi, nes ji tarnauja žmogui kaip neišsemiamas ir neįkainojamas informacijos šaltinis, tapęs nuolatinių apmąstymų objektu. Meno kūriniai padeda suprasti, kaip gyveno mūsų protėviai, ką jie dėvėjo, kaip statėsi būstus, tiltus, šventoves, kokius įrankius naudojo dirbdami, kaip linksminosi, kokias iškilmes rengė, kaip kariavo, baudė, mylėjo, kerštavo. Tokių praeities liudijimo momentų mene esama be galo daug, tarp jų – valdovų, dvasininkijos hierarchų, valstybės veikėjų, karo vadų, mokslininkų, literatų ir kitų savose srityse daugiau ar mažiau nuveikusių asmenų portretai.

Meno dehumanizacija, žmogaus sielą bauginančių naujų vaizdų įsigalėjimas, regis, tik išryškino praeities epochų meninius laimėjimus. Pasak Leono Batistos Alberčio (1404–1472), menas, kuriamas džiaugsmui, turi savaiminę estetinę vertę. Samprotaudamas apie dailininkui keliamus reikalavimus, jis įtikinėjo, kad kūrėjas privalo būti moralus, žmogiškas ir turi išmanyti laisvuosius menus. Nors didelę dalį neįkainojamų kultūros paminklų negrįžtamai sunaikino karai, gaisrai ir kitos katastrofos, likusieji tebėra aiškūs dvasiniai orientyrai ir veikia mus, stebindami aukštais idealais, sumanymų didybe, atlikimo tobulumu. Laikas išsaugojo daugelio juos kūrusių menininkų vardus, ir mums rūpi, kaip jie, vadinami nemirtingaisiais, atrodė. Norime įžvelgti, kokį pėdsaką jų veiduose paliko kūrybinė dvasia, mus domina jų biografijų detalės.

Dailininkai buvo gerbiami nuo senovės. Patys jie irgi suvokė savo talento vertę. Kurdami šio pasaulio galingųjų atvaizdus, pelnė šlovę. Antikos laikais prilygo karvedžiams arba įstatymų leidėjams, o jų port­retinės skulptūros puikavosi šalia valdovų statulų. Fidijui (490–420 pr. Kr.) pakako drąsos deivės Atėnės skyde, šalia Periklio, pavaizduoti ir save patį. Gerokai vėliau Romos imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus (121–180) savo „Samprotavimuose“ prisipažino, kad atskirti teisybę nuo melo mokėsi iš tapytojo Diogneto.

Romos imperijos žlugimo laikais ir viduramžiais dailininkui teko kuklesnis vaidmuo. Tada kūrėjo anonimiškumas buvo laikomas norma. Menininkai vaizdavo valdovus, vienintelius tais laikais turėjusius teisę į savo portretus, kūrė antkapinius paminklus. Sekant antikos poetais, Renesanso epochoje radosi puikių, ryškiai charakterizuojančių veikėjus žodinių portretų. Renesansui išaukštinus asmenybę, skiriant individui vis daugiau dėmesio, imama kurti ne tik didžiūnų, bet ir žymių poetų, mokslininkų, dailininkų atvaizdus. Atkutę menininkai vėl pajuto esą verti dėmesio. Įtvirtindami savo statusą, pradėjo pasirašinėti po sukurtais darbais. Turime nemažai pavyzdžių, kai autoriai, kad ir Benocas Gocolis, Botičelis, Albrechtas Diureris, Janas van der Stratas, išradingai ir žaismingai įterpę savo portretus į tapomas kompozicijas, tapo lygiaverčiais scenų dalyviais. Dailininkai, kaip svarbūs asmenys, buvo įtraukti į naująjį visuomenės elitą. Su tuo menininkų „pakėlimu“ susijęs ir naujas žanras – autoportretas.

iliustracija
Erhardas Šenas (1491? – 1542?). Albrechto Diurerio (1471 – 1528) portretas.
1527. Medžio raižinys

Tapytojų, skulptorių, raižytojų portretų bei autoportretų galerija yra nepaprastai gausi. Grafinis portretas atspindėjo ir bendrus meno raidos dėsningumus, ir visų krypčių stilistiką. Dailininkų, kaip ir kitų kūrybinių profesijų atstovų – literatų, muzikų, mokslininkų, aktorių – atvaizdai priskiriami privataus portreto tipui, kurį iš kitų išskiria neoficialus, nereglamentuotas pobūdis, intymumas, nepalyginamai platesnės stilistinės galimybės. Įsigalėjo psichologinis portretas, kuriame radosi vietos ir ryškesniam emocionalumui. Šio tipo atvaizdai neretai papildyti gausiais atributais, nusakančiais jų herojų veiklos pobūdį ir pomėgius. Architekto portrete dažniausiai matome skriestuvą, kampainį, brėžinį, tapytojo – paletę, teptukus arba molbertą, graverio – rėžtuką ar spausdinimo lentą. Atributai, ženklinantys vaizduojamojo asmens profesinę priklausomybę, ilgainiui tapo simboliais. Jei kuris tapytojas mėgo groti fleita, aistringai medžiojo ar mėgo skaityti, visa tai atsispindėjo jo portrete. Todėl Žaną Batistą Udri matome su gitara, Davidą Tenirsą jaunesnįjį – su viola da gamba, Janą Kupeckį – su natomis, Morisą Kanteną de La Turą – su knygomis. Panaši informacija, kaip ir su portretuojamuoju susijusios alegorijos, papildydavo portreto rėmų dekorą.

Panašių raižinių daugiausia buvo sukurta manierizmo epochoje, XVI a. pab. –­ XVII a. pr. Jiems priskirtini dailininkų Marteno de Voso, Jano van der Strato, Hanso Bolo, Jakopo Tintoreto, Piterio Breigelio vyresniojo, Hanso fon Acheno portretai. Retsykiais pačių personažų atvaizdai, išraižyti laikantis tradicijos ir atminimo idėjos, perdėtai dekoruotuose rėmuose kiek nublankdavo. Nepaisant dekoro dominavimo, dauguma tokių kūrinių dėl meistriško atlikimo priskiriami šedevrams. Pagarbą menininko asmeniui pajusime tik XVII a. portretuose, o išsiskleis ji XVIII šimtmetyje. Šiame kontekste galima prisiminti ir Bartholomėjaus Sprangerio portretą – vieną įspūdingiausių Egidijaus Zadelerio graviūrų. Susižavėjimą kelia ne tik sumanymo originalumas, bet ir atlikimo meistrystė. Ryški vyriška tapytojo išorė, laisva ir savimi pasitikinti, kupina savigarbos laikysena, išdidžiai pakelta galva, ryžtingas, temperamentingą prigimtį išduodantis žvilgsnis liudija neabejotiną talentą ir laimingą kūrybinį gyvenimą.

Dailininko karjerą neretai nulemdavo įtakingi globėjai, dosnūs užsakovai. Tačiau aukščiausiai įvertintas menininkas jautėsi tik gavęs dvaro dailininko vietą. Tokią likimo dovaną galima buvo laikyti sėkmės viršūne, bet į šį Olimpą įkopti pavykdavo nedaugeliui. Pasiryžusiam pasiekti šias aukštumas, patikimiausias kelias vedė per kilmingą mecenatą ar prestižinį užsakymą. XVII a. pirmojoje pusėje, Liudviko XIII valdymo laikais, pirmojo karaliaus dailininko pareigas ėjęs Simonas Vujė tapo neginčytinu reprezentacinės estetikos autoritetu. Vizualiomis priemonėmis jis „režisavo“ visą monarcho gyvenimo estetiką, kūrė jo didingą anturažą. Įtikti karaliaus skoniui buvo neišvengiama prievolė, tačiau ją atsverdavo didesnė kūrybinė laisvė, pelningi užsakymai, aprūpinta buitis ir beribė, net diktatoriška valdžia „savame ceche“. Labiausiai šiais „pirmojo dailininko“ bruožais pasižymėjo Šarlis Lebrenas. Jam pakluso visos kūrybinės šalies pajėgos, nuo jo malonės priklausė dailininkų reputacija ir karjera. Atsižvelgdamas į estetinius karaliaus pomėgius, įtakingas menininkas koregavo meno raidos kryptis, formavo bendrąjį skonį. Be abejo, jo talentas bei organizaciniai gebėjimai turėjo atitikti užimamo pjedestalo aukštumas, jis negalėjo pasirodyti menkiau nei tokie paradinio portreto meistrai kaip Klodas Lefevras, Pjeras Minjaras, Hiacintas Rigo, Nikola Laržiljeras, kurių menas, Vakarų Europoje pripažintas etalonu, ilgą laiką stimuliavo reprodukcinės portretinės graviūros raidą. Pirmojo karaliaus dailininko statuso išskirtinumas buvo ypač ryškus XVII–XVIII amžiais, kai prancūzų menas dominavo Europos kultūriniame kontekste.

Visais laikais dailininkai ieškojo būdų, kaip išreikšti giluminę realybės esmę, vis siekė įamžinti tobulybę. Anot Antono Rafaelio Mengso, „dailininkas, norintis sukurti kažką nuostabaus, turi trauktis nuo materijos ir kilti aukštyn“. Ne mažiau svarbu buvo „mokytis iš gamtos“. Ši antikinės estetikos tezė tapo pagrindiniu priesaku daugeliui naujųjų laikų mokyklų. Esminis Renesanso epochos credo, svarbiausias meninis principas rėmėsi mimeziu bei antikos meistrų sekimu.

iliustracija
Paulius Pontijus (1603–1658). Piterio Pauliaus Rubenso (1577–1640) autoportretas.
1630. Vario raižinys

Archeologiniai Romos tyrimai ir dokumentinė jų fiksacija buvo labai reikšmingi to meto meno raidai, nes tai buvo gyvas antikinės dailės pavyzdys. Neatsitiktinai minios meno piligrimų iš visos Europos veržėsi aplankyti Italiją, Romą, kad pamatytų didžius senovės kūrinius. Po kelionės į Veneciją, Diurerį užvaldė idėja „žinių siekiantiems jaunuoliams“ sukurti taisyklių ir dėsnių bazę, kuri remtųsi mokslo – matematikos, geometrijos, optikos – pagrindais ir taip palengvintų dailininko darbą. Nikola Pusenas, suvokęs antikinį meną kaip idealą ir sektiną pavyzdį, sukūrė gausybę sekėjų patraukusią naują vaizdavimo koncepciją, vadinamą klasicizmu. Daugelis Nyderlandų tapytojų – Jakobas Matamas, Kornelis Ketelis, Hendrikas Golcijus, kartu su kitais intelektualiais bendraminčiais žavėdamiesi senovės graikų bei romėnų menu – studijavo antikinę filosofiją, literatūrą.

Dailininkai, siekiantys kūrybinės nepriklausomybės, vienijosi į amatininkų gildijas, korporacijas, suteikiančias menininkams profesinį meistro vardą. Nuo XVI a. vidurio ėmė rastis vadinamosios akademijos, įtvirtinusios dailininkų, kaip intelektinio darbo atstovų, statusą. Pagrindinis tokių organizacijų tikslas buvo profesionaliai rengti meno kūrėjus bei palaikyti meno lygį. Pirma tokia akademija buvo įsteigta tapytojo, istoriko, rašytojo Džordžo Vazario (1511–1574) pastangomis ir veikė, remiama Toskanos hercogo Kozimo Medičio, nuo 1562 m. Florencijoje. Maždaug po šimtmečio kardinolo Mazarinio iniciatyva buvo atidaryta prancūzų tapybos ir skulptūros akademija, dar vadinama Karališkąja. Tada ji buvo pavyzdys daugeliui panašių įstaigų, o laikui bėgant virto atgyvenusių klasikinių dogmų gynėja.

Profesionalaus dailės pasirengimo pagrindu nuo seno buvo laikomas geras piešinio įvaldymas. Išskirtinę jo svarbą pripažino jau Renesanso meistrai, pasiekę piešinio tobulumo. „Piešinys yra teorinis tapybos bei skulptūros pagrindas“, – rašė Lorencas Gibertis. „Kiekvienas, įvaldęs piešinį, jau yra pažengęs tapybos ir skulptūros srityse“, – tvirtino Jakopas Pontormas. Vazaris prisipažino dar jaunystėje perpiešęs visus antikinius paminklus, kokius tik buvo matęs Romoje. Piešinio svarbos postulatai pateikiami ir Federiko Cukario samprotavimuose: „Piešinys nėra nei materija, nei kūnas, nei kokios nors substancijos savybė – jis yra intelekto forma, idėja, tvarka, taisyklė, kuria išreiškiami suprantami dalykai.“ Šarlis Lebrenas tikino, kad „piešinys yra ir kosmosas, ir kompasas“. Be gero piešinio, iš dailininko buvo reikalaujama antikinės mitologijos, Šventojo Rašto, istorijos išmanymo, taip pat žinių apie savo pirmtakų darbus ir patirtį. Manieros individualumo siekiama nebuvo – viešpatavo tradicijos aprobuotų taisyklių diktatas. Svarbiausias tų laikų raižinio meninės ir estetinės vertės rodiklis buvo nepriekaištinga atlikimo meistrystė – meninis skonis, saiko jausmas, kompozicinio sprendimo darna, tobulas rėžtuko valdymas. Ypač svarbi raižytiniam estampui buvo tiksli ir disciplinuota piešinio linija. Neturint tapytojo spalvų paletės, visus „spalvingus“ efektus raižytojui belikdavo išgauti juodo ir balto deriniais. Nepriekaištingas atlikimas liudijo gerą profesinį menininko lygį, o šis savo ruožtu sąlygojo autoritetą visuomenėje. Grafikas, sukūręs savo srities šedevrų, keldavo ne menkesnį susižavėjimą nei portretistas tapytojas.

XVII šimtmetyje tapytojas ir jo paveikslą raižinyje atkuriantis menininkas ima glaudžiai bendradarbiauti. Tokiu bendradarbiavimu buvo suinteresuoti abu. Raižytojas iš tapytojo gaudavo užsakymų, o tapytojui, originalo autoriui, tiražuojami raižiniai buvo gera vardo reklama. Ypač stiprų impulsą tokiam bendradarbiavimui suteikė, puikiai suvokęs jo naudą, Peteris Paulius Rubensas. Antverpeno dirbtuvės davė pradžią ištisai raižinių gamybos industrijai, užsiimančiai jo paveikslų ir piešinių perkėlimu į raižinius. Kai kurie tapytojai turėjo savus raižytojus, pavyzdžiui, Rafaelis – Markantonijų Raimondį, Ticianas – Kornelį Kortą, Filipas de Šampenis – Žaną Moreną, Šarlis Lebrenas ir Pjeras Minjaras – Roberą Nanteilį ir Žerarą Edelinką.

Portretinė graviūra visuomet buvo paklausi. Atvaizdus neretai lydėjo iškilmingi, pagiriamieji, kartais šmaikštūs lotyniški užrašai, bet kalbant apie dailininkų portretus ir autoportretus, tai jų traktuotės buvo labai įvairios. Pavyzdžiui, Augustinas Hiršfogelis ir Teodoras de Brei pavaizdavo save vos ne kaip mokslininkus. Vencelio Holaro, Fransua Šovo, Danielio Segerso, Georgo Frydricho Šmito, An­to­nijaus Kanovos portretams aiškiai nepagailėta atributų, o Jakobas Matamas, Abrahamas Blumartas, Čezarė d‘Arpinas, Piteris Paulius Rubensas, Adamas Bernardas fon Barčas parodyti savo kolegų be jokių profesijos užuominų. Davidas Tenirsas ir Danielis Chodoveckis prisistato žiūrovams kartu su šeimynykščiais. Nikola Košenas jaunesnysis įvedė naujovę –­ portretinius profilius su ilgais įrašais ir griežtus, elegantiškus medaliono formos rėmus. Rembranto autoportreto variacijos išreiškė jo paties nustebimą dėl besikeičiančios dvasinės būsenos ir kintančios išvaizdos.

iliustracija
Agostinas Karačis (1557 – 1602). Ticiano (1488/90 – 1576) autoportretas.
1587. Vario raižinys

Kūrėjai visada troško sulaukti iš žiūrovų dėmesio ir adekvataus atsako į jų pastangas. Norėjo būti vertinami. Vertino juos įvairiai, bet mums svarbiausia yra tai, kad iš vertintojų išaugo ne tik pirmieji kolekcininkai, bet ir kultūros istorikai. Šiandien turėtume apmaudžių spragų, jei genijų amžininkai nebūtų išsaugoję jų biografinių duomenų. Italai, visada pagrįstai didžiavęsi savo kultūra, pirmieji pagerbė menininkus prisiminimais ir profesionaliomis recenzijomis. Pradžią davė Džordžas Vazaris, 1550 m. išleidęs „Žinomų tapytojų, skulptorių ir amatininkų gyvenimų aprašymus“ (antras šio didžiulio veikalo leidimas, papildytas gausiomis iliustracijomis, dienos šviesą išvydo 1568 m. Florencijoje). Vazariu pasekė Džovanis Baljonė (1571–1644), išleidęs 1512–1642 m. gyvenusių menininkų biografijų rinkinį ir parašęs ypač vertingą apybraižą apie Mikelandželą da Karavadžą. Gerai vertinami yra Karlo Ridolfio (1594–1658) „Meno stebuklai, arba žinomiausi Venecijos dailininkų gyvenimų aprašymai ir jų portretai“. Švedijos karalienės Kristinos bibliotekininkas bei romėnų senovės paminklų saugotojas Džovanis Pjetras Beloris (1615–1696) sudarė „Šiuolaikinių tapytojų, skulptorių ir amatininkų gyvenimo aprašymus“. Veikalo puošmena tapo išsami Nikola Puseno biografija – knygos autorius žavėjosi nepriekaištingu bičiulio skoniu. 1678 m. pasaulis išvydo Karlo Malvazijos (1616–1693) knygą, kuri, nors ir dedikuota karaliui Liudvikui XIV, labiau šlovino Bolonijos dailininkus. Nuo 1681 iki 1728 m. buvo leidžiamas kapitalinis florentiečio Filipo Baldinučio (1624–1696) veikalas, sutalpinęs visą Europos meno istoriją ir dar Džovanio Lorenco Berninio gyvenimą. 1604 m. Harleme pasirodė Karelo van Manderio „Tapytojų knyga“, tapusi pagrindiniu informacijos šaltiniu apie Nyderlandų ir, iš dalies, senosios vokiečių mokyklos dailininkus. Kitas svarbus meno istorijos įvykis buvo tapytojo ir didžio erudito Joachimo fon Zandrarto (1606–1688) kūrinys „Vokietijos architektūros, skulptūros ir tapybos akademija“. Jos autorius, visapusiškai išsilavinęs vokiečių tapytojas, buvo apkeliavęs visą Europą. Nors didžioji veikalo dalis (išskyrus informaciją apie vokiečių meistrus) kartoja Vazario bei kitų autorių pastebėjimus, šis enciklopedinis traktatas tebėra vertingas ligi šiol. Zandrarto amžininkas prancūzas Andrė Felibjenas (1619–1695), karališkųjų meno vertybių saugotojas, dialogo forma surašė „Pokalbius apie žymių senovės ir mūsų laikų dailininkų gyvenimą ir kūrinius“. Kitas panašaus mastelio meno istorikas Prancūzijoje buvo A.-I. Dezaljė d’Aržanvilis (1680–1765), išgarsėjęs savo „Trumpais žymiausių tapytojų gyvenimo aprašymais“. Panašiu metu trijų tomų veikalą olandų mokyklos meistrams paskyrė biografas Arnoldas Haubrakenas (1660–1719).

Istoriografų parengti leidiniai dažnai buvo iliustruojami dailininkų portretais. Kai kurie jų šiandien tapo ikonografine bei bibliofiline retenybe. Minėtinas Nyderlandų dailininkų atvaizdų aplankas „Pictorum effigies“ („Tapytojų atvaizdai“), kurį 1572 m. Antverpene, bendradarbiaudamas su žinomu humanistu Domeniku Lampsonium, išleido Jeronimas Kokas. Naujiena buvo Kornelio de Bi „Auksinis kabinetas“ – iliustruotas leidinys su eiliuotai aprašytais dailininkų gyvenimais. Išskirtinę vertę turi Antonio van Deiko sukurti Nyderlandų menininkų ir amatininkų portretai, iš kurių vėliau buvo sudarytas garsusis ofortų ciklas „Ikonografija“.

Didžiąją pristatomos vilniečiams pa­ro­dos dalį sudaro brandi, meistriški raižyba. Žiūrovus norima supažindinti su portretų galerija, kurioje – ir plačiai žinomi menininkai, ir tie, kurių šlovė, laikui bėgant, prigeso. Visi jie – ryškios, savo kūrybai prilygstančios asmenybės, tik jų gyvenimai, veikiami įvairių aplinkybių, klostėsi skirtingai. Būta turtuolių ir nepasiturinčių, verslių ir tos likimo dovanos apeitų, nuolat supamų gerbėjų ir niūrių atsiskyrėlių. Vieni siekė šlovės ir gyvenimo patogumų, kitiems tokie dalykai rūpėjo mažiau. Be grynuolių savamokslių, stebinusių šedevrais, sėkmės siekė uolūs darbininkai, ištikimi griežtoms taisyklėms, bet taip pat palikę pėdsaką grafikos istorijoje. Tenka tik apgailestauti, kad žinių apie jų visų dvasinę aplinką, artimuosius, auklėjimo ypatumus turima palyginti mažai. O už tai, ką žinom, jaučiam dėkingumą minėtiems meno istorikams ir biografams, užfiksavusiems privataus menininkų gyvenimo detales, charakterių savybes. Visa tai padeda mums geriau suprasti laike nutolusias asmenybes.


 

Skaitytojų vertinimai


85322. vp2012-03-26 09:26
Ačiū. Buvo įdomu skaityti, o tuo pačiu ir daug sužinoti.

85447. hmm... :-) 2012-03-27 01:42
pritariu, geras straipsnis

85448. sakyčiau2012-03-27 01:44
rimtas straipsnis su išliekamaja verte.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:41 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba