Prabėgęs laikas

• Nenoriu kartoti praėjusios savaitės TV programos kasminutinio repertuaro. Žiūriu tai, ką matau, arba noriu regėti tai, ką geidžiu žiūrėti. Eutanazija manęs dar laukia. Būtų neblogai, kad garbusis Seimas priimtų tokį aiškų neaiškų įstatymą patiems sau personaliai, lyg gerąją žinią. Aš su savim sandėrį padarysiu asmeniškai. Be pašalinių siūlymų.

Po valstybinių Kovo 11 d. „skamba skamba nepriklausomybės kankliai“ ir sugrįžus Zitai Kelmickaitei iš Argentinos, TV laidų vedėja netrukus papasakos, kiek dolerių kainuoja tenykštis laisvas Gerųjų Vėjų gatvės gyvenimas, o man malonu buvo žiūrėti dokumentinį kiną „Kaip mes žaidėme revoliuciją“ (kovo 12 d., LTV) kaip į nutolstančius, rimstančius Dievo ratus. Konkrečiai – „Antis“ ir „Roko maršas per Lietuvą“ bundančioje politinėje mūsų šalyje. Iškart prisipažinsiu – man nuoširdžiai patiko jaunos režisierės Giedrės Žickytės reminiscencija. Tie, kurie gyveno tuo metu, apsals nuo prisiminimų skeveldrų, tas, kas istorijos vingių nematė, o gal net dar gimęs nebuvo, kraipys galvą – apie ką čia porinama?.. Ogi štai ką paaiškinsiu, jaunime, visos revoliucijos būna jaunos. Gaivalas gali tik uždegti tai, kas kitiems amžiams giliai įsisenėjo, nusausėjo širdyje. Nevardysiu personalijų, kurios bylojo iš ekrano – jei paminėsiu konkrečiai kokią nors pavardę, kitos pavardės liks tarsi devynbėdžiai nuskriausti. Man patiko, kad per „Antį“ sudėta tai, „kas dainon nesudėta“ (anot J. Baltušio) Lietuvoje.

Praeitis neišvengiamai tolsta, bet ji tebėra taip arti, atminties ranka pasiekiama.

Nepaisant A. Kaušpėdo ir companijos tuometinio akibrokšto sustabarėjusiai komunistinei nomenklatūrai, jo kolektyvo skonis ir išraiška muzikaliai yra nepriekaištinga. Bent man taip atrodo, nors meška kadais yra užsirioglinusi ant abiejų mano privačių ausų, nepriklausomai nuo to, kad esu baigęs tuometinę Konservatoriją. Turiu ir pirmą „Anties“ plokštelę su „išguldytu“ paukščiu ant angliško raudonos spalvos averso.

Ta gorbačiovinė perestrojkos grupė pavažinėjo po platų margą svietą, gąsdino visus cirko klounų kostiumais. Vieni nustėrę žiūrėjo, kas čia išeis iš šito jomarko, kiti bėgdami iš paskos pritardami dainavo. Net, sykį eidamas Klaipėdos centrine Herkaus Manto gatve, per visus langus girdėjau ūžiant: „...ne tau, Martynai, mėlynas dangus...“ O pats Kaušpėdas tuo metu filmavosi muzikiniame filme „Kažkas atsitiko“. Veiksmas vyko Giruliuose, prie doto. Buvo daug pirotechninių sprogimų ir nevaldomų fejerverkų. Mano manymu, tai pirmas vaizdinis muzikinis naujųjų laikų lietuviškas filmas, vertas pagarbių žodžių režisieriui Artūrui Pozdniakovui. Beje, klaidingai tą kūrinį reklamuoja kaip videofilmą. Jis buvo „sukamas“ kino juostoje.

Kur aš čia taip toli nugrybavau? Aha, atleiskite man, šešiasdešimtmečiui sklerotikui, apie „Antį“ kalbėjome. Antis – dviprasmiškas pavadinimas. Tai ir naminis savas kiemo paukštis, ir kartu „antis“ – pseudonimas, maždaug lyg ir buvo, lyg ir ne, gandas, pletkai... Apsidraudimas prieš kalavijus ir alebardas, „katiušas“. Gaila, kad tas žavių architektų kolektyvas dabar retai besusirenka ir nebelipa į sceną. Su malonumu jo klausyčiausi ir žiūrėčiau. Nors p. Kaušpėdas ir sensta, bet jo išmonės visada naujos, šviežios.

Matyt, iki kitos revoliucijos fermentuojasi.

• Vytenis Imbrasas (kovo 13 d., LTV2) –­­ kuklus, darbštus, kultūringas kino metraštininkas. Redaktorius, žurnalistas, poetas, scenaristas, Kino Režisierius. Niekada nesiveldavo į jokias koalicijas, dirbo su daugeliu kino klasikų. Pažinojau jį ir jo artimuosius bei giminaičius. Tie sukurti filmai –­ tikra kultūros enciklopedija; užtenka paminėti tik kelias pavardes – Juozas Grušas, dramaturgas, Bronius Kutavičius, kompozitorius, Kristijonas Donelaitis, lietuviškos grožinės literatūros, poezijos pradininkas etc. Vytenio Imbraso filmai korektiški, be jokių šuolių į šoninius atradimus, kaip ir dera klasikai. Jie ir dabar neprarado savo vertės, nepriklausomai nuo tuometinės santvarkos, nuo cenzūros, vienintelės partijos generalinės linijos. Dėkui ir LTV2 kanalui, kad turi savo vagą, nepasiduoda karštakošei laiko madai.

• „Lietuvos ryto“ televizija parodė dokumentinį filmą „Kaip „The Beatles“ sudrebino Kremlių“ (kovo 14 d.). Apie bitlus tiek prirašyta ir tiek prikalbėta, kad turbūt po Biblijos ir Lenino raštų jie tiksliai įsitvirtino trečioje vietoje, tobiš, bronzos medalių laimėtojai. Nieko naujo tas filmas nepasakė, bet pavadinimą užklijavo masinantį žiūrėti. Let It Be. Ne tik jie išklibino sovietinius komunizmo pamatus. Bet pradžią mano gyvenime padarė. Seredžiaus vidurinėje mokykloje, dabar nepamenu kurioje klasėje, auklėtoja ar klasės vadovė atėjo į pamoką ir –­ „Nu, nu, nu... – sako, – jokiu būdu neklausykite bitlų“. Tada supratau, kad kaip tik intensyviai reikia jų klausyti per stotį Radio Luxembourg. O mano draugo kolektyvinio sodo kaimynas, buvęs sovietų karininkas, iš piršto išlaužė tokią pasakėčią rusiškai: „Aš buvau toj Anglijoje, mačiau prakeiktus bitlus – 40 žmonių stovi scenoje ir klykia. Plaukai iki pečių...“ Ir taip toliau, ir panašiai. Vargšas karininkas, kaip jis nuo to momento liko gyvas? Kariškio pavardės pasaulio istorija neišsaugojo, o bitlai – iškalti aukso raidėmis.