Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
 IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

KINAS

Užčiuopti neapčiuopiama

IEVA TOLEIKYTĖ

[skaityti komentarus]


Man rodos, naujuose filmuose, kuriuos spėjau pamatyti „Kino pavasaryje“, bandoma užčiuopti neapčiuopiama, pagauti gyvenimo dvelksmą, iš naujo pajusti ir pajausti pasaulį, akimirkai išnirti iš kasdienybės realijų, žodžių ir šimtų tūkstančių užduočių bei planų ir pamatyti pasaulį tokį, koks jis yra, o išvydus per būties ir nebūties kontrastą pajusti gyvybę savo kūne.

Galima tarti, kad A. Arnold „Vėtrų kalnas“ yra Emilės Brontės romano ekranizacija, tačiau dėl ekranizacijoms būdingo žodingumo toks apibūdinimas šiuo atveju skamba neišsamiai. Režisierė literatūros kūrinį perkelia į vaizdo-jausmo lygmenį, esantį už žodžio ribų, kas sukuria tiesioginio išgyvenimo įspūdį. Filmas nepaprastai faktūriškas: pliaupiantis lietus, purvynai, žemė, rudos vėjyje virpančios viržynės, kraujas, šaltis, vabalai, gyvūnų kaukolės ir paukščiai – laukiniai paukščiai, naminiai paukščiai, negyvi paukščiai, lupami paukščiai, mažas paukštelis narvelyje ir jo šešėlis, o svarbiausia – ant žemės randamos paukščių plunksnos, daiktai, tampantys vaikų kasdienybės, laukimo draugais ir jų ilgesio išraiška. Ribos tarp supančio pasaulio ir žmogaus būsenos filme nelieka; žmogus gyvena gamtoje, pasaulis suvokiamas kaip Žemė ir visi kūniški jos gyvybės pavidalai, o meilė yra „gamtos jėga“. Vėtrų apsupty gimstanti aistra labai kūniška, bet ne gyvuliška; tai veikiau aistra išsemti savo būtį iki dugno, besąlygiškai jai atsiverti – kaip kad Hitklifas guli ant nugaros viržynuose pliaupiant lietui.

Man regis, vienas filmo pavojų – pamanyti, jog čia svarbiausia dalykų grožis, kai, mano supratimu, kalbama apie tai, kad jie visų pirma yra, kad egzistuoja toks nekintantis pasaulio lygmuo, kuriame nėra žmogaus jam priskirtos reikšmės ir kurį beveik nejuntamai baigia išstumti informacijos ir begelmių vaizdų manija, plepalų kultūra. Taip pat pažiūrėjus „Vėtrų kalną“ gali susidaryti įspūdis, kad savanoriškai pašalinęs gamtą iš savo kasdienybės, žmogus neteko ir gebėjimo jausti, prarado savo gyvastį, o tai jau būtų drąsus ir neteisingas apibendrinimas. Vis dėlto prisimindama ankstesnį režisierės filmą „Akvariumas“ („Fish Tank“, 2009) tikiu, kad „Vėtrų kalnas“ nėra prarasto pasaulio romantizavimas, bet bandymas atrasti dabartinį pasaulį pakeitus požiūrio tašką.



„Bonsai“

Filme „Bonsai“ (rež. C. Jiménez) pasaulis sustabdomas ir apmąstomas, kūnai įgauna minties gelmę. „Bonsai“ kalba apie meilę, skaitymą ir rašymą, ieškojimą savo vietos pasaulyje ir jaunatvišką bandymą apsimesti išmintingesniu nei esi iš tiesų. Man atrodo, vienas svarbiausių dalykų, pasakomų pagrindinio herojaus, yra tai, kad patys vertingiausi dalykai yra neįkainojami. Tad nors gali pasirodyti, jog mokytis mirusios – lotynų – kalbos yra beprasmiška, prasmė glūdi pačiame mokymosi procese; daryti kažką nesitikint ir nesiekiant asmeninės naudos yra vienas tauresnių buvimo būdų. Tokie filmai kaip „Bonsai“ grąžina įkvėpimą, paprastus nepiktus norus: norą eiti pėsčiomis namo, rašyti rašalu, skaityti Proustą, norą būti. Ir nors esu linkusi skeptiškai žiūrėti į panašius įkvėpimus, nes jie greitai užsimiršta ir ištirpsta dienų šerdyje, turiu pripažinti, kad kažką neapčiuopiamo ir neįvardijamo, nevertingo ir neapibrėžiamo šis filmas turi, kažką, kas dažnai vadinama „dvasia“.



„Stebuklas“

„Stebuklas“ (rež. Kore-eda) – vienas optimistiškiausių naujų filmų, kuriuos esu mačiusi. Tai filmas, jaučiantis dabartiniame pasaulyje beįsigalinčią nebūtį, bet, užuot ją fiksavęs ar tyrinėjęs, mėgina sukurti kažką kito, kažką, kas traukia eiti drauge, kažką, kas sako pirmyn. Šis optimizmas nėra naivus ar nepagrįstas, jį vertinu kaip tam tikrą laikyseną; čia atsigręžiama į save ir paklausiama, „kaip aš galiu būti“. Kažką panašaus pajutau žiūrėdama įžūliai šiltą ir žmogišką A. Kaurismakio „Havrą“. Gal „Stebuklas“ taip giliai nepasiekia, nes vaizduoja vaikus, kuriems didžiausi gyvumo ir tyrumo išbandymai dar prieš akis, bet filmas papilkusiam žiūrovui primena paprastus, pamatinius klausimus (pavyzdžiui, kas yra pasaulis, kokiam stebuklui norėtum padėti įvykti ir apskritai –­ kaip būti šiame pasaulyje, kaip gyventi, kada pašonėje iš lėto veržiasi ugnikalnis ir lyja pelenais).

„Stebuklas“ teigia, kad nevertingi dalykai, pavyzdžiui, muzika, yra būtini, kad pasaulis, kuriame viskas turėtų apibrėžtą vertę ir naudą, taptų nepakenčiamas. Gali būti sunku priimti šį filmą, bet už kai ką tikrai laiduoju – vienas iš jo herojų berniukų turi tikrą šypsenos dovaną, nepamenu, kad anksčiau būčiau mačiusi šitokią džiaugsmingą, tyrą, triumfuojančią šypseną. Ir tikriausiai ne veltui būtent šis vaikas filmui baigiantis gana netikėtai tėvui pasako: „Aš visada šypsausi ir elgiuosi taip, lyg man būtų labai linksma, bet kai jūs su mama išsiskyrėt, man teko atsisakyti daug dalykų.“ Kitaip tariant, pradedu manyti, kad sąžiningas kinas visada bus viltingas, tai yra, pilnas iš būtinybės kylančio ryžto – kad reikia kuriant būti, o buvimu kurti; kad jei atsigręži į save, viskas dar įmanoma.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:31 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba