Broniaus Gražio tapybos vaizdai

Bronius Gražys. „Etnografinis motyvas“. Drobė, aliejus. 2012

Broniaus Gražio kūryba pastaraisiais metais įgavo įspūdingą pagreitį, akivaizdžių kaitos bei naujos kokybės požymių. Šis menininkas neretai dalyvauja grupinėse parodose, o VDA galerijoje „Akademija“ ką tik pristatyta personalinė B. Gražio paroda „Vaizdai“ – jau antroji šiemet (sausio mėnesį Pamėnkalnio galerijoje matėme tapytojo parodą „Medžio metai“).

Naujausios parodos pavadinimas „Vaizdai“ netiesiogiai nurodo, kad čia eksponuojamų kūrinių nesieja viena bendra tema, koncepcija. Tai nedidelė, tačiau intriguojanti pastarųjų metų B. Gražio tapybinių ciklų retrospektyva. Urbanistinių peizažų cikle, kuriame atpažįstame senojo Vilniaus motyvus, miestas atsiveria ne tik kaip per amžius susiklosčiusių vaizdų, pavidalų saugotojas, bet tampa naujų, kasdieniškų įvykių, o gal – mūsų dienų istorijos kūrimo arena... Kelmai, išgriuvusių ar išrautų medžių šaknys, fluorescencinėmis spalvomis švytintys namų langai, automobilių žibintų akys, plėvesuojantys skalbiniai čia įgauna personažų statusą. Tai ne tik peizažo elementai, detalės, o visaverčiai tapybinio pasakojimo dalyviai.

B. Gražio kūrybai būdingas savitas siurrealistinis pasaulėvaizdis urbanistiniuose peizažuose taip pat išlieka svarbus. Tačiau čia jis pasireiškia ne vaizdo deformavimu, o netikėtu spalvinių akcentų išdėstymu. Tapytojas, tarsi sumanus režisierius, drobėse kuria netikėtai apšviestas, įtaigias mizanscenas, kuriose personifikuoja, antropomorfizuoja paprasčiausius krūmus, kelmus, senas daržines ir net rąstų rietuves… Kitas svarbus jo kūrybos bruožas – mąstymas metaforomis. Kai kuriems šioje parodoje demonstruojamiems darbams tarsi savaime prilimpa išmintimi ir subtilia ironija persmelkti aforizmai. Tačiau gerbtina savybė – menininkas savo kūrinius dažniausiai pavadina labai paprastai, neklaidindamas žiūrovo pernelyg painiomis ar itin intelektualiomis prasmėmis.

Tarsi muaro ar kinietiško šilko raštai raibuliuojantys paviršiai dematerializuoja B. Gražio tapybos personažus ir objektus, kuria keistus, iliuzinius pasakojimus. Žvelgiant į jo kompozicijas atrodo, jog čia, tarsi „už kadro“, t. y. už materialaus drobės paviršiaus, girdėti monotoniškas elektros lemputės zirzimas, justi elektros iškrovų kibirkščiavimas. Žiūrovas atsiduria pasakojimo epicentre arba nenusakomoje erdvėje, kur tvyro dar įvyksiančios istorijos intriga. Jos herojais kartais tampa paukščio lizdas, drabužis, medžio rąstų nuopjovos, draperijos – materialaus pasaulio detalės, statiškos ir kartu ekspresyvios. Realaus ir paradoksalaus santykis itin ryškus dedikacijoje Andy Warholui „Etnografinis motyvas“, kur autorius ant medinės tvoros statinių pamovė ne tik ąsočius, kaip įprasta lietuviškame kaime, bet ir „Campbells soup“ skardines. Taip pat – iš pirmo žvilgsnio idiliškame peizaže su dviratininkais ir duonos kepalą primenančia kalva. Tarp B. Gražio personažų neretai aptiktume ir lyriško, arkadiško tipažo moterų...

Dar vieną tapytojo ciklą tiksliausia būtų vadinti tiesiog „gastronominiu“ –­­ tiek jame mėgavimosi spalvomis, formomis, netikėčiausių valgių bei indų transformacijų... Gardus, nerūpestingas hedonistinis pasakojimas čia sukasi ne vien apie pusryčių stalą. Pro gurmaniškus natiurmortus atsiveria vaizdai į dvaro terasos baliustradas ir už jų besidriekiančius tolius, neaprėpiamus fantazijos horizontus.

B. Gražio „Vaizdų“ transformacijos, metaforos, siurrealistiniai persikūnijimai sulaiko ar net prikausto žiūrovo žvilgsnį. Efemeriškame dabarties pasaulyje, kur karaliauja „greito vartojimo“ informacija ir judančių vaizdų kultas, tai yra išties nemažai.