Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
• ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
 RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

KNYGOS

Eseistinis džiazas

RAMŪNAS ČIČELIS

[skaityti komentarus]

iliustracija


Esė žanro, kaip ir džiazo, neįmanoma apibrėžti. Lauryno Katkaus „Sklepą ir kitas esė“ perskaičiau kaip muzikinę kompoziciją. Ne vien todėl, kad knygos pirmajame skyriuje gyvai prisimenama pankų subkultūra sovietiniais metais, o paskutiniajame tekste kritikuojama populiarioji muzika. Pati esė rinkinio struktūra, pasakojimo būdas ir tematika yra artimi džiazo žanrui. „Sklepe“ ir kituose trumpuose kūriniuose dominuoja ne tezinis rašymas, iš anksto žinant teiginį, kurį būtų siekiama įrodyti ar, dar blogiau, tik iliustruoti, o spontaniškumas. L. Katkus savo knyga apšviečia mūsų literatūrinį kontekstą, kuriame yra ir kalbėjimo puse lūpų, tuščio žaidimo. Skaitant aptariamą knygą, aiškiai juntama, kad ją rašė ne literatūros figūra, o gyvas, imlus tikrovei žmogus. Jo tekstai yra vitališki, nes juntamas autentiškumas ir bandymas sąžiningai suprasti save ir kitus. Literatūrinė kaukė gali meluoti, o džiazinio skambesio neįmanoma suklastoti. Šis procesas anaiptol ne linijinis – nevengiama improvizuoti, keičiant pasakojimo stilių, skaitytojo akivaizdon iškeliant savo arba kitų esė veikėjų asmeninius įspūdžius iš kelionių į Vokietiją, Meksiką ir kitas neseniai atsivėrusias Vakarų šalis arba susidūrimus su posovietinės Lietuvos realijomis. Žinoma, tikslus veidrodis neįmanomas, to ir nesiekiama: pasakotojas kalba apie savo patirtis, skaitytojas jas tik įasmenina.

Katkus L. SKLEPAS IR KITOS ESĖ.
– Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2011.

Vienoje esė pasakotojas užsimena, kad sociologo vaidmuo jam būtų per sunkus. Vis dėlto aptariamą knygą būtų galima vadinti ir „eseistine sociologija“. Asmuo čia svarbus kaip gyvai reaguojantis į socialinę tikrovę, o ne užsidaręs individualių egzistencinių patirčių kiaute. Savo, kaip visuomenės nario, vaidmens įsisąmoninimas posovietinėje visuomenėje yra nedažnas. Vis dėlto kaip tikras džiazo virtuozas L. Katkus neketina apibendrinti – taip pasiekiamas asmeninis ryšys su skaitytoju, vengiant kalbėjimo masėms (viename interviu autorius yra pabrėžęs, kad vertinga nebūtinai tai, kas domina daugelį).

Visai kitokio pobūdžio džiazavimai yra tekstai apie kitus rašytojų – Jurgio Kunčino, Tomo Venclovos ir Mariaus Katiliškio –­ kūrybą. Autorius atveria Lietuvoje nedažną raiškos būdą: apie literatūrą įdomiai ir provokuojamai įmanoma kalbėti ir esė forma. Tai išlaisvina nuo akademinės analizės procedūrų, privalomų metodologijų ir leidžia priartėti prie literatūrinių patirčių. L. Katkus vietoj klasikinės literatūros kritikos formos šioje knygoje renkasi džiazinę-eseistinę.

Kalbėdamas apie bendrą Rytų Europos žmonių patirtį, pasakotojas šiek tiek atskleidžia rusų tautinį charakterį, bet plačių apibendrinimų nepateikia, labiau susitelkia į tai, dėl ko gali būti kiek tikresnis – bendravimo su rusų tautybės kolegomis ar bičiuliais refleksiją. Kartais buities detalės pasako daugiau nei ilgi psichologiniai svarstymai.

Knygos „Sklepas ir kitos esė“ pasakotojui visiškai nebūdingi kraštutinumai: nacionalizmas ar nostalgija buvusiems laikams. Jo žvilgsnis blaiviai fiksuoja ir interpretuoja. Tai – tekstai apie tai, ką autorius yra matęs, kaip ir džiazo muzika, kuri kyla iš to, kas pamatyta ir vėliau reflektuojama. Išgyventa L. Katkaus patirtis leidžia jam lyginti Lietuvos ir kitų Rytų Europos valstybių posovietinę tikrovę.

Knygos „Sklepas ir kitos esė“ autorius yra Rytų Europos (plg. su Amerikos pietinio regiono džiazmenais, iškonstravusiais Vakarų Europos klasikinę muziką) posovietinių mąstymo ir elgesio paradoksų ekspertas. Jo tekstai yra nuolatinis autoriaus ir skaitytojo pozicijos pasirinkimas. Taip išryškėja masiniai kompromisai, lėmę mūsų dabartinį socialinį ir asmeninį gyvenimą.

Kad ir kiek autorius neigtų psichoanalizės teoriją, ir asmeninis, ir bendrasis analitinis veiksmas „Sklepe ir kitose esė“ apčiuopiamas. Literatūros tekstas tarnauja skaitytojui kaip vadavimosi iš trauminių patirčių būdas. Kartais tai beveik nepastebima, niuansuota ir tiesiog gražu. L. Katkaus rašymas – tai atminties procesas, kuriame praeities detalė kaip impulsas tuojau pat sukelia atsaką. Tokia kūryba muzikine kalba būtų artima bliuziniam džiazui. Ir pats autorius yra pažymėjęs, kad pirmieji knygos tekstai yra labiau orientuoti į tikslų atsiminimą, privengiant vertinimo. Vėliau krypstama į publicistiką, kuri suprantama kaip savivoka, o ne skaitytojų įtikinėjimo būdas.

Lietuvių eseistikos skaitytojai yra įpratę prie knygų, kuriose išlaikoma bendra, jau pirmuoju tekstu pasirinkta stilistika. L. Katkaus pasakotojas kitoks – nors yra ir konstantų, kiekviena esė vis kitokia: tai prabylama ironiškai, tai paradoksaliai, tai labiau akcentuojant reiškinio ar miesto analizę (L. Katkus, skirtingai nei daugelis mūsų dienų pakeliavusių po Vakarus lietuvių, dabar jau lyg pagoniškai pasiilgusių gamtos, nėra persisotinęs miesto kultūra). Autoriui tiesiog neįdomu, rašant skirtingus tekstus, kartoti tą pačią struktūrą – kiekvienos esė stilius ir turinys jam yra atradimas. Tačiau tekstus į knygą jungia ne vien individo žvilgsnis į posovietinę bei naujai atrastų Vakarų tikrovę. Esama ir tam tikros nuolatinės teksto ritmikos – aišku, kad orientuojamasi ne į „lengvosios muzikos orkestro“ mėgėjų skonį. Šiandieninėje literatūroje reta nemonotoniškų tekstų, kurie, muzikos terminais kalbant, turėtų „taimingą“: įvairuojantį prasminių akcentų ritmą. Būtų įdomu dažniau išgirsti, kokia intonacija tekstus skaito pats autorius, ypač tuos sakinius, kuriuose užfiksuota skirtingų socialinių sluoksnių kalba. Jei būtų leista pasvajoti, gėrėčiausi L. Katkaus ir Rolando Rastausko (abu rašytojai – „tos pačios kraujo grupės“) balsiniu duetu: jie būtų lygiaverčiai ir kartu vienas kitą papildytų, išplėstų, sukurtų daugybę džiazų džiazuose, nes esė, kaip ir džiazas, tai –­ idealioji laisvė, leidžianti tikrai pajusti mūsų buvusią (esamą?) nelaisvę.


 

Skaitytojų vertinimai


85652. kas2012-03-28 00:35
Džiazo ir esė "žinove", geriau parašyk, kas iliustravo knygą - man kaip skaitytojui trūksta tokios informacijos. Su savo bendraisiais anali(ti)niais veiksmais ir psichoanalize priverti žiovauti. Nuo tikro džiazo nežiovaujama.

85653. taimingas2012-03-28 00:37
Nejau nesama lietuviško termino? Aišku, kad esama. Pasidomėkite. Ir nereikia RoRa lįsti be muilo, jam tai nepatinka :D

85730. Analinis2012-03-28 22:14
Įdomu, kur žiūri LM redakcija, kai toleruoja ANALINIUS komentarus?

85731. Anybody seen my baby2012-03-28 22:22
Kažkaip atpažįstamas M.P. braižas

85805. Juodoji pantera2012-03-29 16:04
Katkus ir Rastauskas - tos pačios kraujo grupės? Pokštus mėgsta autorius, akivaizdu :) Tik jiems trūksta realybės ir tiesos pojūčio... Man, regis, RoRa ir Katkaus kraujo grupės kardinaliai skirtingos.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:17 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba