Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-03-23 nr. 3372

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ELENA BALSIUKAITĖ-BRAZDŽIŪNIENĖ27
• GIUSEPPE’S VERDI REQUIEM
• MARTA VOSYLIŪTĖ4
• VILMA ŠILEIKIENĖ2

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• NIJOLĖ MILIAUSKAITĖ.
Rupūžė
5

REDAKCIJOS SKILTIS 
• GYTIS NORVILAS.
Įšalas, ištižimas, bestuburystė ir kiti sezoniniai reiškiniai
16
• TRUMPA KRONIKA

POLEMIKA 
• JUOZAPAS KAZIMIERAS VALAITIS.
Politika pavasario fone
46

DATOS 
 ALDONA RUSECKAITĖ.
Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus
3

KNYGOS 
• ANA AUDICKA.
Gyvenimas: kelionė ar pasakojimas?
• RAMŪNAS ČIČELIS.
Eseistinis džiazas
5
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• VAIDILUTĖ BRAZAUSKAITĖ-L..
Broniaus Gražio tapybos vaizdai
1
• KRISTINA BUDRYTĖ-GENEVIČĖ.
Ne tik tapyba
1

KINAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Pavasaris trykšta pro akis
10
• IEVA TOLEIKYTĖ.
Užčiuopti neapčiuopiama

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• ANDRIUS ŠIUŠA.
Prabėgęs laikas
6

MUZIKA 
• ŽIVILĖ RAMOŠKAITĖ.
Operos scenoje – Verdi Requiem su Violeta Urmana
4
• MICHAEL COVENEY.
„OperaUpClose“

PAVELDAS 
• NIJOLĖ MASIULIONYTĖ.
Ermitažas Lietuvoje
3

POEZIJA 
• AIVARAS VEIKNYS43

PROZA 
• MARIJUS ŠIRVINSKAS.
Paskui mirė tėtis
7

VERTIMAI 
• ANDREJ ADAMOVIČ

25 PUSLAPIS 
• GEDIMINAS KUKTA.
Teksto svoris

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOVAIDAS PABIRŽIS.
Neofolko kraštovaizdžiai
15
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kas kitas, jeigu ne jis
8
• Esu ganėtinai laimingas3

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Vilmos Šileikienės „Procesas“
1

LITERATŪRA KITAIP 
• Reklama2

SKELBIMAI 
• Lietuvos rašytojų sąjungos suvažiavimas4
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

DE PROFUNDIS
„Per Klivlendą teka upė, taip užteršta,
kad kartą per metus užsidega.
Seniau dėl to širdį skaudėdavo,
o dabar tik juokiuos.“ Kurt Vonnegut
 
• HERKUS KUNČIUS.
Vienaveiksmės pjesės
6

Paši raši 
• Šimtas pirmoji savaitė478

DATOS

Maironis – tarp Kauno ir Vilniaus

ALDONA RUSECKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija
Maironis apie 1930 metus


Turiu save perlaužti, nes kai laikraštinis savaitraštis „Literatūra ir menas“ įlindo į žurnalinį formatą, o darbuotoja Jūratė Visockaitė antrojo numerio vedamajame „Litmenio oazė“ išvadino mus tipiniais lėkštutiniais kauniečiais, o Kauną – lėkštu lėkštumu, ėmiau svarstyti, jog gal primityviems neišprususiems lėkštuoliams į žurnalinį „Litmeną“ durys užtrenktos? Žinote, būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu... Tokių piktumų be priežasties iš kultūros žmonių aš nesuprantu, pasaulis yra įvairus, mes skaitome savo gliancinį „Nemuną“, į jį rašome, žinome, kodėl jis yra gliancinis, taigi mums kauniečiams tikrai atvipo žiaunos po to rašinio, nes nesupratome šito užsipuolimo kodo... Nors gal ir supratome! Bet – laisvam laisvė!

Kaip matote, drįstu brūkštelėti sakinį kitą į iškilųjį „Litmeną“, suprasdama, jog jame nieko lėkšto nebūna, tad man šiek tiek baugu... Rašau ne dėl kokių ginčų ar netverdama savo kailyje diskutuoti man neįdomiais lėkštumo klausimais. Rašau tik todėl, kad šiandieną yra šventinė Kovo 11-oji, sekmadienis, esu vangi vaikščioti į mieste vykstančius renginius, juoba, kad už lango švaistosi kovo priešpavasariniai vėjai – anot mylimo A. Baltakio.

Man rūpi Maironis. Jonas Maironis-Mačiulis, kaip pats save 1921 m. galutinai įteisino, atsimesdamas nuo sulenkintos formos Maculevičius. Rūpi, nes tiek jau net ne metų, o dešimtmečių Poeto namuose užsidirbu duoną ir džiaugiuosi buvimu. Visiems, dirbantiems Maironio lietuvių literatūros muziejuje, rūpi Poetas, jo jubiliejiniai Metai, kuriuos Seimas paskelbė 2010-ųjų pabaigoje. Tikriausiai daug kam Lietuvoje šįmet rūpi Maironis?.. Tikriausiai daug kam Lietuvoje šįmet nerūpi Maironis, atvirkščiai – sukelia pasipriešinimą, netgi pyktį – ką jau ką – o pykti mokame ir ten, kur nė iš tolo nereikia. Skaičiau internete, jog Maironis mokėjo lenkų kalbą, turbūt net lenkiškai kalbėjo, tai jo neminėkime... Bet visa tėra plėnys! Nerašysiu čia nei apie Maironio programų finansavimą, nei apie valstybinį požiūrį į Maironio metus, dabar jau ne laikas aiškintis, o laikas dirbti ir padaryti, ką įmanoma.

Maironis gyveno pašėliškai sunkiais laikais. Ir štai būdamas ne vilnietis, net ir ne kaunietis, o Poetas iš Bernotų, jis ypač krimtosi ir skaudžiai išgyveno dėl sostinės Vilniaus. Kur tik galėdamas apie tai kalbėjo, kartais pačiose netikėčiausiose situacijose. Štai 1925 m. šventino Kauno kunigų seminarijoje naujai pastatytą trečiąjį aukštą ir savo oficialią kalbą rektorius pradėjo taip: „Aš su džiaugsmu įsitikinau, kad jei žmogus karštai ko trokšta, galutinai pasiekia tikslo; tuo būdu aš manau, mes atsiimsime ir mūsų Vilniaus sostinę...“ Tik po tokios įžangėlės Seminarijos šeimininkas jau kalba apie statybų reikalus.

iliustracija

Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomas įdomus rankraštis – „Nuskriaustos lietuvių tautos atsišaukimas į pasaulio tautas“, Maironio rašytas apie 1925 metus. Skausmingas, tiesus, didaktiškas. „Atskeliant nuo Lietuvos trečdalį jos etnografiškos teritorijos ir jos amžiną sostinę Vilnių, padaryta jos gyvam kūnui amžina žaizda, kuri Europos sąžinei neduos ramumo, o prie pirmos progos sulaužys ir jos taiką. Su Lietuva pasielgta neteisingai, nes ji maža ir negali jėga pasipriešinti švenčiausių jos teisių sumindžiojimui.“ Visuomeninėje veikloje Maironis visada ir visur rėmėsi moralės, tiesos, doros principais, tik apie save viename eilėraštyje skausmingai prisipažino: „aš vien nuodėmė, griekas...“ Bet čia jau kita tema! Nuskriaustos tautos atsišaukime jis visaip gėdija tuos, kurie „kumštį stato aukščiau teisybės“, baugina juos, jog ateis laikas ir „istorija ištars savo teisingą žodį“. Kokią valdžią ar instituciją pasiekė šis atsišaukimas – neaišku, žymu tai, kad ruoštas kartu su J. Tumu-Vaižgantu, nes šio ranka ant kampo lapo užrašyta –­ „Maironies projektas“.

Atsišaukime Poetas yra aprimęs ir į kovą nebekviečia, kaip darė eilėraštyje „Želigovskiui Vilnių pagrobus“, kurį išspausdino 1921 m. žurnale „Skaitymai“ Nr. 2. Tuomet poetas buvo įšėlęs ir ugningas:

Gana lietuviškos kantrybės! / Ginkluota kelkis; Lietuva! / (…) Petys į petį už tėvynę! / Nuo Palangos lig Varėnos... (...) Kaip mūsų proseniai ją gynė, / Taip ginsme sūnūs šios dienos!

Nesulaukė Maironis dienos, kai Vilnius buvo grąžintas Lietuvai, bet ir gerai, o jeigu būtų sulaukęs dar ir 1940-ųjų –­ kas tada?

Būdamas nusivylęs Nepriklausomąja Tėvyne, Maironis net pavydėjo Jonui Basanavičiui, kad tasai gyveno Vilniuje. „Laimingas jisai ir, kad (...) išgyvenęs (...) Vilniuje ir bent kiek nutolęs nuo mūsų politinio gyvenimo, žiūrėjo iš tolo į tą Lietuvą už mus idealiau, neprisiliesdamas mūsų kasdienio pilko gyvenimo, nematydamas iš arti ir tų partinių rietenų, kurios kruvinai drasko mūsų dar nesutvirtėjusį jaunos respublikos kūną...“ Šiame pamoksle, kurį Maironis pasakė J. Basanavičiui mirus Kauno katedroje 1927 m., pasidžiaugė, kad „didis (...) Tėvynės sūnus ilsėsis amžinai bočių ir didvyrių sostinėje“.

Vilnius! Maironis! Garbioji profesorė Vanda Zaborskaitė ne kartą siūlė, jog reiktų pastatyti Maironiui Vilniuje paminklą. Ką turėtų žinoti beveik kiekvienas vyresnis pilietis – tai Poeto eilėraštį „Vilnius. Prieš aušrą“, parašytą 1892 metais. Mano tėvai, baigę smetoninės mokyklos keturis skyrius, šį tekstą mokėjo iki mirties. Tik labai retas žinotų, kad Maironis buvo puikiai pažįstamas su M. K. Čiurlioniu ir 1906 metų pabaigoje atbildėjo traukiniu iš Peterburgo į Pirmosios lietuvių dailės parodą. Mažai žinomas ir tas faktas, kad prelatas Maironis troško tapti vyskupu, buvo pasiūlytas bene penkis kartus, tačiau kitataučių skundai, iškreipti kūrybos vertimai, visokie šmeižtai, kaltinimai litvomanija pasiekdavo Vatikaną ir sutrukdė gauti šį didį titulą! Iš penkių kartų Maironis buvo siūlomas ir konkrečiai Vilniaus vyskupu. Tai buvo 1917–1918 metai. „Kilo klausimas dėl Vilniaus vyskupo. Roma sutiko, kad jis būtų lietuvis, bet apie mane nei klausyti nenorėjo, pasirinko kun. Jurgį Matulaitį, mano iš Akademijos laikų mokinį...“ (Iš Maironio eksplikacijos, rašytos gyvenimo saulėlydyje, likęs juodraštinis variantas).

iliustracija
Atvirukai iš Maironio albumų (Maironio
lietuvių literatūros muziejaus archyvas)

Galbūt dėl to dar sugalvojo paskutiniaisiais gyvenimo metais parašyti dramą „Barbora Radvilaitė“, sukurti ne tik meilės legendą, bet ir išgarbinti Vilniaus praeitį. Nebesuspėjo, liko keli trumpi fragmentai.

Žinoma, kai skaitome iškilius žodžius apie mūsų senąją garbingąją sostinę, vilniečius apima begalinis išdidumas, bet apsidairykime – kiek čia mūsų tų šakninių vilniečių, kauniečių? Juk dauguma sulėkėme į Lietuvos didmiesčius iš visokių kaimų, miestelių ir sulindome lyg kokie varnėnai į blokinius inkilus...

Ne per seniausiai jaunas, bet profesionalus žurnalistas manęs paklausė, kaip Maironiui patiktų dabartinė Lietuva? Tikrai nežinau, nedrįsčiau spėlioti.

Juk visi žinome, dėl ko jaudinosi Poe­tas –­­ ir kad jo giesmes užmirš, ir galbūt darbų nesupras ateinančios kartos, kad visi vargti vargai liks be įvertinimo, kad Tėvynės geografinės sienos nieko nereiškia, jeigu tarp jų nėra pakilusios stiprios dvasios. Dar 1920 m. per Vasario 16-ąją jis klausė, kada Lietuva „pasakys pasauliui: štai esmi nauja pajėgi kūrėja?“. Maironis guodėsi, jog nesulauks, „kada Lietuvos dvasia sieks plačiau negu jos kūno sienos“. Sunku spėti, ką jis dabar sakytų, o juk mes stengiamės ir su kūryba, ir su dvasia...

Daug yra temų, kuriomis vertėtų pasišnekučiuoti šiais Maironio metais, atsiremti į Poeto išmintį ir mintį. Jeigu nebūsime pikti ir tingūs, jeigu mūsų nenervins klasika... O jeigu kritikuosime, pulsime, ginčysimės – Maironiui nieko naujo, per savo gyvenimėlį tiek buvo plaktas, kritikuotas, dorotas – kas tik netingėjo, tas ir rašė į laikraščius, net devyniolikmetis studiozas 1925 m. žurnale „Bare“ tris kartus sušuko: „Paseno Maironis“, o paskui, žiūriu, Maironio 100-čio minėjimo fotografijoje tas pats žymus pilietis oriai skaito pranešimą... Toks jau spalvingas tas mūsų gyvenimėlis, anot klasiko: „Kaip bangos ant marių, kaip mintys žmogaus, / Taip mainos pasaulio darbai!“

Nežinau, ar dar kartą turiu atsiprašyti, kad esu lėkštutinė kaunietė, nors išties tai esu iš Ingavangio...


2012 03 11


 

Skaitytojų vertinimai


85382. pafantazuokime2012-03-26 16:41
gerb. straipsnio autore, pafantazuokite kokios sventes noretu Maironis savo 150 metu jubiliejaus proga.Gal, kad vieningai visa Lietuva dainuotu " Lietuva brangi" ? O gal pazvelges i siandienine Lietuva tartu " Imkit tik arkla, nes apleidot savo proteviu zeme"

85748. pl :-) 2012-03-29 07:59
pagarba kauniečiams

85749. bravo :-) 2012-03-29 08:08
puikus straipsnis. aistringas. nepamiršim Maironio.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:49:10 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba