Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-04-13 nr. 3375

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ŠARŪNAS SAUKA56
• „Manon Lesko“
• „Hmaýl“
• VILMA SAMULIONYTĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• HANS MAGNUS ENZENSBERGER.
Šešioliktoji giesmė
1

REDAKCIJOS SKILTIS 
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Apie daržoves
2
• TRUMPA KRONIKA1

PUBLICISTIKA 
• Kauno šviesulys, kukliai vertinęs savo rašytojišką talentą6

KNYGOS 
 RIMA POCIŪTĖ.
Romano rašymas: daugiau ar mažiau nei psichoterapija?
13
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Avangardas šiandien?
7

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Orkestras meluoja mažiausiai
7

KINAS 
• AKVILĖ ŠIMĖNIENĖ.
Būtis odoje

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Reklama už bausmę2

MUZIKA 
• BIRUTĖ MAR kalbina ROMUALDĄ GRAŽINĮ.
Romo Gražinio „prisiminimų sodai“

PAVELDAS 
• DALIA JONYNAITĖ, EDITA KERŠULYTĖ.
Rankraščių studijos ir restauravimo meistrystė skaitmeniniais laikais
2

POEZIJA 
• ALGIS LAURINAVIČIUS4

PROZA 
• JONAS MINKEVIČIUS2

VERTIMAI 
• ŠOTA IATAŠVILI1

25 PUSLAPIS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Būti savimi
1

AKTYVIOS JUNGTYS 
• TOMAS MORISONAS.
Iš kino savanorio dienoraščio (2)
• VAIDA STEPANOVAITĖ.
Tapybinis atvirumas

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Apie Vaidoto Spudo pušį

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Burka, kosha ir kiti vestuvių reikaliukai
1

IN MEMORIAM 
• Netekome tylaus Aukštaitijos poeto

DE PROFUNDIS
Iš Pilies gatvės koanų:
„50 000 Lt. Ieškau bendraminčių.“
 
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
Geltonasis facebookas
3
• AUDRA BARANAUSKAITĖ.
EKG HOLTER dienynas
1
• LEONID MARIAGIN.
Ekrano užkulisiai
• NIKOLAJ SULIM.
Šarada

Skaitytojų pasi šasi 
• Šimtas ketvirtoji savaitė233

KNYGOS

Romano rašymas: daugiau ar mažiau nei psichoterapija?

RIMA POCIŪTĖ

[skaityti komentarus]

Bončkutė-Petronienė G. NEĮVYKUSI TERAPIJA. Romanas.
– Vilnius, Vaga, 2011.

Pasižadėjusi recenzuoti Genovaitės Bončkutės-Petronienės romaną, ku­riuo ji debiutuoja kaip šio žanro rašytoja, negalėjau nepasiduoti prieštaringiems jausmams (nieko gero nežadantiems): knyga priskirta romano žanrui, nors parašyta psichologės, praktikuojančios psichoterapeutės; viršelis aplipintas tiek žinomų (L. Jonušys), tiek man negirdėtų literatūros „profesionalų“ – kritiko, rašytojo, net kūrybinio rašymo specialistės – palankiais atsiliepimais, o pavadinimas „Neįvykusi psichoterapija“ nežinia, kodėl mano mintyse žaibiškai virsta „nepavykusiu romanu“.

Nors autorė turi pasitikėjimo savimi, stiprinamo net profesionaliam psichoterapeutui prieinamomis priemonėmis, o kultūros analitikė pripažįsta visas įmanomas postmodernių laikų romano laisves –­ tačiau romanas tebeišlieka sudėtingas pasaulinės kultūros (netgi ne nacionalinių literatūrų) reiškinys ir priverčia visus, turinčius kitokių interesų nei vien tik perskaitymas, aplink jį šokinėti ant pirštų galiukų. Romanas vis dar yra tradicijos aptakiai nugludinta masyvi kultūros duotybė – „daiktas savyje“. Norėtųsi mažiau, paprasčiau, taip, kaip geriau komerciškai – ir nepavyksta. Kai konvencijos tik nežymiai modifikuojamos ar pažeidžiamos, kyla diskusijų, kur žengia šiuolaikinis romanas. Tik jos pačios dažniausiai į nieką neveda. O kai kam nors dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta parašyti įprasto, tipiško romano ir surinkti bent minimalių taškų pagal žanro kriterijus, tuomet atsiranda tam tikra „krizė“, suteikianti progą pažvelgti, kokius mentalinius pavidalus gali įgyti tai, kas nauja.


Psichoterapinės situacijos ribos

Neformuluodama to kaip atsiprašymo, turiu pripažinti, kad įprasto santykio, kuris atsiranda kalbant apie filologo profesionalo parašytą romaną, su autore išlaikyti nepavyks. Profesionalu laikau tą, kuris yra ne tik įgijęs literatūros kūrėjų gildijos žinių, bet ir paveiktas literatūrinės aplinkos (galima vadinti ją nacionaline literatūra ir pan.). Pati esu domėjusis psichoanalize tiek, kad galiu mėginti įžvelgti, kur prasideda psichologijos srities profesionalės manipuliavimas savo žiniomis (pavyzdžiui, mėginama „pateisinti“ silpnoką romaną jo pavadinimu: iškeliant neįvykusios, neužbaigtos, buvusios negalimos terapijos idėją – o tai jau gyvenimiška, gana įprasta, negali būti neigiamai vertinama). Tad galiu pasiduoti su perkėlimu susijusiai reakcijai: nusiteikusi kiek gynybiškai atseikėti daugiau kritikos nei įprasta, komentarus ir patarimus pateikti ne pagal „sumuštinio principą“ (kai, nenorint traumuoti, daug galvojama, kuo ir kaip „tepti“).

Toliau kalbėsiu apie tai, kodėl šis tekstas atrodo nesuformuotas kaip romanas, bet baigsiu tuo, kodėl tai vis dėlto reikšmingas kultūrinis įvykis, leidžiantis skatinti autorę toliau mokytis romano žanrinei konvencijai artimo diskurso.

Taigi svarbiausia pastaba – psichoterapija yra pernelyg prikišamai naudojama ir išnaudojama (postmodernizmo teoretikai naudoja ang. k. sąvoką misusing). Kalbu ne apie tai, kad perskaičiusi maždaug trečdalį romano net ir nieko nežinodama apie autorę pasakyčiau, jog tai žmogus, išmanantis psichoterapines praktikas: patraukia dėmesį specifinė pagrindinės veikėjos Jutos savistaba, jos susitelkimas į savo būsenas ir visos veiklos bei santykių su kitais žmonėmis vertinimas pagal tai, kokios būsenos sužadinamos. Nevykusiu literatūrinės ir psichoterapinės praktikos sujungimu laikyčiau, pavyzdžiui, nebesusieinančių siužeto gijų sumezgimą „psichoterapijos konsultacijomis“; kelionės dienoraščio rašymą kaip pagrindinę turinio struktūravimo priemonę ir tokius jau su gelmine psichologija susijusius triukus, kaip jo pametimas ir atsiradimas kelionės pabaigoje (mėginimas išsivaduoti nuo praeities, nesąmoningas jos išsižadėjimas ir negalėjimas išsivaduoti); konspektyvų rašymą, kai kada primenantį specialistės užrašų knygutę, kurioje fiksuojamos realybės detalės nesibodint įvardijimų iš profesinės sferos. Nors jau nebėra stilistikos, netinkančios postmoderniam romanui, bet rašantysis vis tiek privalo pasistengti, kad tekstas neatrodytų skirtas dar kokiam nors kitam praktiniam tikslui (esminis skiriamasis meninio teksto bruožas –­ praktinio suinteresuotumo nebuvimas). G. Bončkutė-Petronienė neabejotinai gali parašyti įdomių tekstų plačiajai visuomenei, susijusių su jos psichoterapijos praktika, skaitytame interviu ji patvirtino, kad ją traukia literatūros, kuri būtų speciali priemonė terapijai, kūrimas (šiai idėjai galima pritarti – tokia gali būti; pavyzdžiui, pasaulyje egzistuojanti, o mums mažai žinoma literatūra paaugliams).

Tačiau, galvojant apie aukštos prabos literatūrinę kūrybą, tektų atsisakyti tokių greito beletrizavimo priemonių kaip minimalus autobiografiškos medžiagos transformavimas. Paskui reikėtų pamąstyti, kaip netiesmukai vartoti psichoterapijos diskursus. Yra tokia sąvoka – intertekstualumas, kurį septintajame dešimtmetyje įtvirtino Julia Kristeva – teksto kūrimo principas, kai į jo struktūrą įterpiami ir kiti tekstai (arba diskursai). Aptariamo romano autorė gana gerai tai suvokia ir mėgina sintetinti psichoterapijos ir literatūros diskursų besiskleidžiančias prasmes: „Medžiagos turiu, nes nepaprastai įdomius dalykus girdžiu kiekvieną dieną. Tikrai norisi, kad žmonės išgirstų, kaip kiti keistai gyvena. Manau, kad gal ir negali aukšto lygio literatūros rašyti dažnai, bet mokslo populiarinimu gali užsiimt nuo ryto iki vakaro – kiek turi jėgų“ (Dalia Daškevičiūtė „Romaniste tapusi psichoterapeutė Genovaitė Bončkutė-Petronienė: „Kaip keistai mes gyvename“, 15min.lt, 2012 03 02). Dažno ar nedažno prisėdimo rašyti „aukšto lygio literatūrą“ dilema šiai autorei iškils geriausiu atveju po kelerių metų, kai bus išugdyti bendrieji beletristinio rašymo įgūdžiai (ne ironija –­ išties manau, kad tam reikia tiek darbo, kiek išmokti naują užsienio kalbą). Tačiau į šį konkretų intertekstualumo atvejį G. Bončkutės-Petronienės knygose verta įsigilinti. Ir, žinoma, pasistengti pamilti kūrybai atsiveriantį žmogų.


Narcisizmo žydėjimas gyvenimo vidurvasarį

Kiek glumina tai, kad autorė atrodo pati nenuėjusi ilgo asmeninės psichoterapijos kelio ir vis dar neprisitaikiusi gyventi pasaulyje su savaisiais narcisizmo kompleksais. Bent jau jos veikėja Juta knygos pabaigoje lieka tokia pat „narcizė“, tik gal kiek mažiau pažeidžiama. Neabejotina, kad kelias, kelionė, žygis, kopimas į viršūnę (nors tai ir ribotos rizikos turistinis alpinizmas, kai lipama tik į pačias žemąsias viršūnes) yra archetipas, švytintis „Neįvykusios terapijos“ potekstėje. Jis padeda išreikšti tiek pat, kiek garsiajame J. Kerouaco „Kelyje“. Reiškiantis intertekstualumo žaismui, knygoje vaizduojamos moters esminis siekis sutampa su psichoterapijai svarbiausiu tikslu – savasties apčiuopimu, sustiprinimu (pažymėtina, kad autorė šios analitinės psichologijos sąvokos nevartoja): „Kai žmogus ilgai būna vienas, su savimi, savo mintimis, ir į jo galvą negrūdama informacija, nevyksta naujų dalykų, jis patiria tarsi meditacinę būseną, tam tikrą išsivalymą. Ir tame išsivalyme žmogus pajunta gyvybę: aš esu gyvas, ir man gerai“ (iš interviu). Romane atsispindi ir netiesiogiai iškeliamos budizmui artimos praktikos, kurioms būdingas ne kūrimas, generavimas, o priešingai – ištuštinimas, atsiribojimas.

Šitoks savasties, kuri triumfuoja ištuštėjusioje būtyje, iškėlimas būdingas toms kartoms, kurios brendo postrevoliucijų sąlygomis, o Lietuvoje – paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį. Bent kiek vyresnių žmonių karta siekė atkurti vertybes ir pagal jų svarbą pertvarkyti pasaulį – ir padarė neįmanoma: suardė Rytų Europą sustingdžiusią struktūrą. Tolesnis jų gyvenimas – kova už vertybių įtvirtinimą. Tie, kas atėjo paskui šiuos pionierius, turi galimybę energiją skirti kam nors kitam. Laisvai kūrybai, norėtųsi sakyti.

Tačiau neskubėkim. Žygio trasa turbūt neišvengiamai veda per tarpinę pilkąją zoną, tad G. Bončkutės-Petronienės tekstai būtų įdomūs Rytų Europos kolektyvinės pasąmonės, savaip labai traumuotos, tyrinėtojams. Romane daug įdomios sociokultūrinės medžiagos apie šeimos gyvenimą paskutiniais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Tai leidžia interpretuoti Jutos gyvenimiškus žygius iš šalies gal net labiau nepriklausomai negu įsivaizduotų autorė. Atrodytų, kad vėlesnių veikėjos tarpusavio ryšių ribotumo šaknys slypi vaikystėje, kai motina su vaikais elgėsi tarsi specialiai priešingai negu patartų psichologai (vaiko poreikių ignoravimas, empatijos stoka, suaugusiojo tikslų ir poreikių primetimas...). Nors ir sukaupusi užtektinai patirties, būdingos emancipuotai moteriai, Juta neįgyja galios apversti šią santykių perspektyvą. Ji tebelieka puela aeterna, išmetanti nusenusios motinos laiškus ir apsimetanti prieš save pačią, kad nesusivokia, jog jai jau keturiasdešimt. Narcisizmas reiškiasi mėginimu nuolat jaunintis, cikliškai kartoti „pradėjimus iš naujo“, tarsi suteikiant sau galimybę problemas vis nukelti į ateitį.


Mylėti ar pasimylėti?

G. Bončkutės-Petronienės kūrinys ver­tingas vien jau tuo, kad savo gyvenimo revizijos imasi moteris. Europietiškojoje patriarchalinėje kultūroje situacija „Gyvenimo nuėjus pusę kelio...“, kai šį vaidmenį atlieka moteris, įsivaizduojama tikrai dar mažiau nei šimtą metų. Nebent moteris susiskaičiuotų jai dar likusius egzistencinius rūpesčius (tarybines moteris literatūrologė Solveiga Daugirdaitė yra taikliai pavadinusi rūpesčių moterimis). O keturiasdešimtmetė Juta – tokia pat nesubrendėlė, kokia buvo dvidešimties. Narciziška, bet... o kuo gi literatūra neminta? Jutos paskutinysis reflektuojamas kopimas į viršukalnę baigiasi tuo, kad jos bendrakeleivę mirtinai sužaloja atsitiktinis akmuo, o ji pati – įstrigusi tarp netikėtai užgriuvusių sniegų – palapinėje, kur temperatūra žemiau nulio, karštai pasimyli su žygio bendru italu. Kaip sakoma –­ kiekvienam savo... Kalnų epizodai atveria autentiškiausius išgyvenimus ir tikrai suteikia transcendencijos meniniam pasauliui.

Jutos vardas užkoduoja jutimo, pojūčių, juslių reikšmes. Moteriškojo donžuano. Visas jos gyvenimas – romanas iš novelių, kurių herojai yra kuo skirtingiausi vyrai. Kiekviena „novelė“ prasideda vienodai –­­ intymiu suartėjimu su ją nusižiūrėjusiu vyru (epizodo, kur Juta siektų vyro dėmesio, prisiimdama sudėtingą uždavinį ir gal užsitraukdama bėdą, lyg ir nebuvo). Ji džiaugsmingai, be išlygų ir tuoj pat atsiduoda vyriškosios lyties individui, todėl „istorijos“ pradžia atrodo tokia, kad sėkmingesnės ir būti negalėtų (su tuo, šyptelėdami pasakykime, patinu, nes asmenybė Jutos atveju, skirtingai nei pageidauja dailiosios lyties atstovės, pradeda atsiskleisti jau „po“).

Tuomet kruopščiai sukuriama vyriškio „byla“, tarsi ji būtų laikoma psichoterapeutės spintelėje ir reguliariai pildoma. Aprašomas jo daromas įspūdis, elgsena, socialinė padėtis, svarbiausia – tai, ką tik jis suteikė Jutai (nematerialinis gėris ir materialinės vertybės). Santykiai kurį laiką dar plėtojasi, kruopščiai registruojant, kuo jie pakeitė Jutos egzistenciją. „Novelėms“ keičiant vienai kitą, atpažįstama būdinga schema, kai po atvirai užduotų klausimų apie santykius Juta juos įgudusiai nutraukia.


Niekada nežinai

Įdomu, kad Jutos gyvenimas gana sėkmingai susiklosto tik todėl, kad jai pavyksta pasinaudoti tomis struktūromis, kurios atsirado autoritarinėje sistemoje ir – apsukriųjų džiaugsmui – dar kurį laiką išliko įsivyravus laisvosios rinkos santykiams. Ji paveldi pinigų paketą, leidžiantį įsigyti butą sostinėje (jo įrenginėjimo darbai kruopščiai aprašinėjami ir būtų naudingi emancipuotų moterų ūkinių patarimų svetainei, bet apie geradarius, kurių triūso vaisiai virto loterijos laimėjimu, nesusimąstoma). Įstoja į doktorantūrą labiau dėl to, kad pratęstų studentišką gyvenimą ir turėtų ne ypatingų, bet jaunam žmogui ne tokių jau ir nereikšmingų privilegijų. Mokslininkės savyje neįžvelgia net ji pati, bet disertaciją apsigina praėjus dešimčiai metų po to, kai ją „pavaro“ vadovas, net nesistengiantis bent paaiškinti savo priešiškumo jai ar jos darbui. Tebegyvuoja sena tvarka – jei patekai ant bėgių, vis tiek kaip vagonėlis kada nors nuvažiuosi.

Pasigimdžiusi vaiką kuo žaliausioje jaunystėje (paklususi patriarchalinės visuomenės imperatyvams), Juta smenga į egzistencinę duobę matydama save tik kaip merginą, nuo kurios atsiskyrė ankstesnis „aš“. Tačiau net tai, pasirodo, esanti sėkmė, nes sąmoningai ji tikriausiai kūdikio nebūtų pasiryžusi pradėti. Tai, ką Juta nuolat „pradeda“, yra dar viena kelionė į save. Juta gyvena nieko itin nedramatizuodama, pasilenkdama ir paimdama tai, ką gyvenimo banga atplukdė prie kojų, nors ir nestokodama nuojautos, kad naujoji „istorija“ ves iki dar vienos įveikiamos, ne mirtinai geidžiamos viršukalnės, nuo kurios bus nusileista labai sparčiai. Ji išmoksta pajusti orgazmus (o autorė yra išmokusi tai visai įdomiai aprašinėti: „Delfinai dešimt kartų jautresni už žmogų. Jei žmogus draugiškas, jie su pasitikėjimu atsuka pilvą. Jei žmogus nesantaikoje su kitais ar savimi, delfinas įsispraudžia į toliausią vandens telkinio kampą ir dreba. Delfinas nori, kad žmogui būtų gerai, ir stengiasi atsiųsti tai, ko jam trūksta. Mes myluodavomės kaip delfinai, lietėmės pilvais, švelnia oda, jaukumas ir šiluma smelkėsi į smegenų plyšelius, keitė jų bangas. Panerdavome giliau, į visišką tylą, kur net baisu pratarti žodį“, p. 176). Neaiškiose situacijose Juta tuoj pereina į kontrataką partnerio atžvilgiu (greitai ir tiesmukai klausia: ar myli? ką tavo elgesys reiškia? ko galiu tikėtis?). Ir, kaip buvo minėta, tuoj užima saugią­ – jau atsitolinusios –­ poziciją, leidžiančią rinktis mažiausiai nuostolių reiškiantį atsitraukimą: kuprinė ir batai vėl bus ruošiami naujam žygiui. Keista ne tai, kad nėra meilės, bet tai, kad gyvenimo vidu­ryje jos imta ir pasigesta nesuvokiant, kad tai būtų tarsi kopimas į nepalyginti aukštesnę viršukalnę, kurią pasiekti su tavimi tik vienas kitas žmogus per visą gyvenimą ir tesirinktų.

Įtartina man pasirodė ir tai, kad knygos autorė galbūt vadovaujasi principu: kiekybinė jos vaizduojamos moters gyvenimo įvairovė bent skaitytojams pritraukti tiks. Gal tada labiau pritiktų rašyti serialų scenarijus?

O kas man atrodė patrauklu šioje knygoje? Žinoma, spontaniško jusliškumo, jutimiškumo perteikimas: „(...) žmonės šoko aplink. Staiga pamačiau, kokie gražūs vieno nepažįstamo vyriškio judesiai“ (p. 104). Būsenų, potyrių, išgyvenimų savaiminės vertės iškėlimas – tikrai labai įtikinamai perteikti daugelis išgyvenimų, visiškai atsisakant įprastų šiuolaikinei lietuvių literatūrai vaizdinių. Knyga labai „moteriška“, čia varijuojama savosios lyties saviraiškos kokybinėmis charakteristikomis, o ne mėginama jas paneigti.

Perfrazuoju provokuojamą knygos pavadinimą: negalėčiau pasakyti, ko reikia terapijai, kad ją būtų galima laikyti „įvykusia“, bet, tikiuosi, pateikiau įžvalgų, kurios padėtų atsirasti naujam – visiškai pavykusiam romanui.


 

Skaitytojų vertinimai


88338. blia, atsiprašau2012-04-25 13:03
Blia, pradėjęs skaityti šią recenziją, pajutau... reikia išgerti, nes nebeišlaikau tokio "profesionalaus" briedo... jums taip nebūna nuo Lietuvos?.. taigi eisiu išgerti, kad tolerantiškiau pažvelgčiau į tolesnį tekstą... pratęsiu...

88339. et :-) 2012-04-25 13:03
manau kad jau vien autobiografinio romano rašymas yra puiki terapija.

88340. ar tikrai taip?2012-04-25 13:05
Nors jau nebėra stilistikos, netinkančios postmoderniam romanui, bet rašantysis vis tiek privalo pasistengti, kad tekstas neatrodytų skirtas dar kokiam nors kitam praktiniam tikslui (esminis skiriamasis meninio teksto bruožas – praktinio suinteresuotumo nebuvimas).

88342. muse 2012-04-25 13:31
bėa greičiausiai yra ta, kad literatūrinės virtuvės specai žino KAIP rašyti, bet neturi ką pasakyti, o tie, kurie turi KĄ pasakyti, nežino kaip tai padaryti.

88343. blia, tęsiu2012-04-25 13:52
50, 50, 50... kaip Šapras sako: 150 gr - jėga, tampi tolerantiškas, imi vengti grubių žodžių, kuriuos norisi pasakyti. Ir visgi Rimai Pociūtei pirmiausia noriu pasiūlyti: išmok rašyti aiškiais, sklandžiais sakiniais, kaip G.Bončkutė, ir klaikiai nesuveltomis pastraipomis - tada kritikuok G.Bončkutę; nes beraštis negali kritikuoti raštingo, paprasta ir aišku. Klaikiai suveltos pastraipos - minties padrikumo ir chaotiškumo požymis. Gali paneigti?

88344. taigi toliau2012-04-25 14:01
Kokią reikšmę visai recenzijai turėjo tai, kad romano autorė - psichoterapeutė? Tik tokią, kad R.Pociūtė, kaip ir daugelis moterų, gyvena gailiai autoritariniu - autoritetų mąstymų? Kad be autoritetų - jos mąstymo neturi?.. Kodėl kalbama apie gilias psichologijos žinias?.. Kam ta fantazija?.. Psichoterapeutas - tai technikas, vaistų technikas, manipuliatorius, naudojantis maždaug 10-14 slopinamų vaistų, ir jam sielos subtilybės nerūpi. Pabandom vieną vaistą, o jei netinka, pabandom kitą - ir viskas. Visas mokslas. Kergti autorės profesiją su romanu - ne į temą, kvailystė.

88345. taigi dar toliau2012-04-25 14:05
R.Pociūtė rašo: "įprasto santykio, kuris atsiranda kalbant apie filologo profesionalo parašytą romaną, su autore išlaikyti nepavyks. Profesionalu laikau tą, kuris yra ne tik įgijęs literatūros kūrėjų gildijos žinių, bet ir paveiktas literatūrinės aplinkos". O čia jau galima apsivožti. Pasirodo, yra išmaniųjų literatūros gildija, pasirodo, yra literatūrinė aplinka... ta aplinka, kurios knygos dulka ir neparduodamos, taip? Kokių išmaniųjų? Kokią gildija? Kurių niekas neskaito? Kokios čia fantazijos?

88348. dar toliau2012-04-25 14:16
R.Pociūtė kelia įtarimų, kad yra karinga feministė, ypač pasisakanti prieš moterų intymią priklausomybę nuo seksualių vyrų. Ji rašo: "Ji džiaugsmingai, be išlygų ir tuoj pat atsiduoda vyriškosios lyties individui, todėl „istorijos“ pradžia atrodo tokia, kad sėkmingesnės ir būti negalėtų (su tuo, šyptelėdami pasakykime, patinu, nes asmenybė Jutos atveju, skirtingai nei pageidauja dailiosios lyties atstovės, pradeda atsiskleisti jau „po“)." Čia - recenzentės asmenybės esmė. Pirma, nenoras pripažinti moters gaivališkos neišrankios prigimties, kuri "be išlygų atsiduoda vyriškos lyties individui". Visgi gyvenime to daug. O antra, kai recenzentė atsainiai šyptelėdama sako apie - patiną, - tai rodo, kad natūralus gyvastingumas jai svetima ir turbūt nemažai kamuoja liga "Nedapisc." Nepervertinu, rašytojos-psichoterapeutės išminties, bet visgi jos reali, gyvenimiška patirtis, manau, yra vertingesnė už filologės svajones.

88350. Ir pabaigai2012-04-25 14:26
Ar filologai bent kiek vertina savo žodžius, ar turi bent kiek žmogiškos savigarbos, kad už ištartus žodžius - imtų ir atsakytų? Kas per pasakymas? "kai kam nors dėl vienokių ar kitokių priežasčių nepavyksta parašyti įprasto, tipiško romano ir surinkti bent minimalių taškų pagal žanro kriterijus". Gal galėtų R.Pociūtė išvardinti tuos "taškus pagal žanro kriterijus"? Kokie jie? Noriu išgirsti?.. Kokie tie taškai? Ir kaip dar - juos surinkti? Ko reikia sėkmingam romanui?... Ar yra taip: kas ant seilės, tą ir rašau, ir jokios atsakomybės?.. ... Begėdiškos fantazijos, o kažkur mano galvoj sukasi žodis... tiek to, patylėsiu...

88488. ir dar antrai pabaigai2012-04-26 11:37
Mano giliai asmenine nuomone, filologė R.Pociūtė yra kvailė, universiteto išauklėta kvailė. Taškas.

88507. harmonia2012-04-26 14:16
kiekvienas apie kitus sprendžia pagal savojo sugedimo lygį

88546. taip2012-04-26 23:05
pritariu harmonijai. Nors R. Pociūtė yra mane "užmušus" ne itin adekvačiu interviu su ekstremistu Viliu Normanu.

88551. Grafo2012-04-27 05:30
Ši recenzija mane galutinai įtikino, kad tai vertas dėmesio romanas. Būtinai jį perskaitysiu.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:44:53 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba