Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
• EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
• Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
• ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
 KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti

Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta

Apie muziejų įtaką visuomenės moralei

KONSTANTIN SUTIAGIN

[skaityti komentarus]


Malonu geru oru pasivaikščioti gatvėmis, pasižvalgyti į visas puses, įkvėpti šviežio oro. Bet tokiam niekui skirti laiko – visada nejauku. Nepatogu praeivių atžvilgiu –­ visi kažkur bėga, kažką verpia, o tu stovi kaip pašlemėkas ir nieko neveiki. Va, todėl mes su dailininku A. Ševčenka apmetinėjame eskizus. Tam ir esame dailininkai. Stovime gatvėje ir gaudome palaimą. Tik, žinoma, reikia žinoti vieną paslaptį. Reikaliukas tas, kad gatvėmis blaškosi normalūs žmonės, gyvi, neabejingi, mėgsta prisiartinti prie dailininko, patarti, ką ir kaip pataisyti, geriau pertapyti, ir apskritai – kaip reikia gyventi.

Jeigu stovi ramiai ir pieši paveikslą, tai kaip čia normalus paprastas žmogus praeis pro šalį, nestabtelės? Nepakalbės su dailininku: taip sakant, sunkiai tau, broleli, einas? Taip... O kam dabar lengva... Tu pieši, o aš eilėraščius rašiau... Ir apie Jelciną ir t. t. Praeivis rimtam menininkui ištampys visą dūšią. Žodžiu, tokiam bendravimui su jais mes sukūrėme specialią taktiką. Tikri menininkai daryti eskizus nepasiruošę, o mes su Ševčenka patiriam didžiulį malonumą. Todėl kad žinome paslaptį, ir aš ją atskleisiu –­ kuomet įpusėsite šitą rašinį. Labai naudingą patarimą duosiu rimtiems žmonėms. Kai rimti žmonės bendrauja su tokiais, kurie jų nesupranta – baisiausiai susinervina.

Susierzina ne tik miesčionys praeiviai. Mūsų meninėje kamšalynėje egzistuoja žvėriškas pasidalijimas: į paprastus tarnus ir į konceptualistus (beje, paprastai, ir vieni, ir kiti vengia vieni kitus vadinti menininkais), o neapykanta stipresnė nei tarp „Spartako“ ir „Dinamo“ sirgalių. O atrodytų, toks mažmožis? Vienas menininkas toks, kitas anoks – juk ne futbolininkai, kultūra, menu rūpinasi... Žinoma, galvoji: pinigą kala, pinigų visiems neužtenka, konkurentus prisieina skandinti – bet kokie ten, kiaulės, konkurentai? Sąmoningas šiuolaikinio meno gerbėjas tapybos darbo nenupirks, o meno kolekcininkas „radikaliam“ dailininkui, idant tas kam nors įkąstų į blauzdą, vargiai duos pinigų. Dažniausiai nei vienas, nei kitas neturi nė skatiko – tai iš kur tokia bendrabroliams neapykanta?

Mano galva, čia esama žymiai didesnės takoskyros – iš to seka toks nesutaikomumas; konfliktas tarp šiuolaikinio (tiksliau pasakius, contemporary) meno ir paprasto meno – taigi konfliktas tarp protingų ir kvailų žmonių.

Iš tikrųjų, pasižiūrėkite, kokie protai užsiima contemporary art‘u! Kokios įdomios jų koncepcijos, išmoningos instaliacijos, originalios idėjos (gal kartais ir nelabai – bet vis dėlto!) Pagaliau, jie švariai nusiskutę ir su akiniais. Be jokios abejonės, jiems svarbiausios protinės savybės. (Bartą-Fuką skaitei? Eik parūkyt!) Jiems ne menininkais būti, o buhalteriais. Paimkim dailininkus, kurie apie savo kūrinius paprastai nesugeba nė poros žodžių suregzti, ta prasme, ką jie norėjo tuo pasakyti. Aišku – su protu čia ne viskas gerai. Takoskyra aiški. Protingiau – tai dar nereiškia geriau?

Kai viskas išprotauta, tuomet, paprastai, šalta. Nedžiugina. Nežavi. Susitupėję žmonės dažniausiai pasitiki sėkme, nuojauta, atsitiktinumu, ir svarbiausia – jiems kartais pavyksta. (Kai aš tapau, niekada tiksliai nežinau, kokią spalvą iš tūbelės išspausiu. Pvz., galvoju: čia reikia žaliu kobaltu pateplioti. Greitai čiuožiu akimis per paletę, per tūbelių krūvą – pašaliniams čia viskas chaotiška – matau: nėra kobalto. Jei jo nerandu ilgiau nei per tris sekundes, tuojau griebiu kokią nors kitą spalvą.) Pakanka jausti, pasitikėti situacija, intuicija, atsitiktinumu. Dievu? Ir nesvarbu, koks santykis su šiuolaikiniu meniniu procesu, kokios tradicijos tęsiamos ir t. t. Protingam visų pirma svarbiausias rezultatas, kvailam dažniausiai pakanka paties proceso. Svarbiausia – daryti taip, kad smegenų kertelėse, kurių šiuolaikinis dailininkas, galima sakyti, neturi, jaustum malonumą. Kurių galų būti protingam, jeigu yra Dievas?

Taigi, tikrovėje egzistuoja proto ir jausmo konfliktas.

Ir iš to proto ir jausmo konflikto išsirutulioja kitas konfliktas: tradicinės kultūros (kurios dieviška kilmė – kaip ir religinis kultas –­ atmeta racionalumo galimybę) ir šiuolaikiškumo, kilusio iš amerikietiško – tfu!– gyvenimo būdo, hitų kultūros. Kai vartotojui kasdien reikia pakišti kažką nauja, idant jis nespėtų pajusti, jog jį laiko kvaileliu. Iš vienos pusės, tarsi norisi patikti protingiems žmonėms, o iš kitos pusės – staiga pamatai, kad protingi žmonės (įsitikinę, kad jie patys protingiausi, todėl Dievas jiems nereikalingas) turi daug cinizmo ir mažai nuoširdumo, ir protas jiems tarsi atstoja visus kitus jausmus.

„Išdavose“ perskaičiau interviu su A. Ginesu, kuris sako, kad po Osvencimo daugiau negalima rašyti eilių. Kad po viso to, kas buvo, menas gali būti tik kiču arba parodija. Suprantamas pagyvenusio protingo žmogaus požiūris. (Kol esi jaunas, kol nesigėdiji savo jausmų, rašai kvailus gražius eilėraščius. O paskui – arba ironija, arba eksperimentas. O galų gale tampi labai protingas ir vėl imi nebesigėdyti savo jausmų, bet jausmai išsenka, jų nebelieka.) O po Romos žlugimo? O po revoliucijos? O po Sovietų Sąjungos subyrėjimo galima rašyti eilėraščius? Galbūt ir negalima, bet neseniai perskaičiau labai geras Miroslavo Nemirovo eiles – lyriškas, sąžiningas, akiplėšiškas, jausmingas, – ir kalba šiuolaikiška, tai bl..., tai nach... Kičas? Parodija? Paprasčiausiai gera poezija. Labai protingų žmonių bėda, kad jie priprato iš visko kikenti (todėl, kad kikendamas iš Puškino – kas gi geriau, kai tas kvailas jubiliejus? –­ iškart jautiesi už jį protingesnis). Eilės – cha cha. Bet kaip savo laiku gynėsi A. S. (tebūnie jam šventas dangus!), „poezija turi būti kvailoka“. Ir dailė turi būti kvailoka. Žinoma, ir dailininkai tokie patys. Va iš jų ir kikena protingi žmonės – viskas normalu. O žavisi tais, kurie patys kikena kiekviena proga.

Protingiems atitenka šlovė. Dailėtyrininkai, spauda – visi jie, žinoma, protingi žmonės, o protingiems kažkaip nedera girti tai, ką daro kvaili, pvz., tapytojai, tapyba. Protingųjų menas – kitas reikalas. Beje, čia niekas nevartoja tokių žodžių, išsisukinėdami sako: artprocesas: čia tau ir mintys, ir koncepcija, galima ir pačiam subliz­gėti –­ čia pravers Derida-Žilezas. O ką galima pasakyti, ką daro kvailiai? Geriausiu atveju apsiriboti vienu žodžiu „gražu“. Galima, žinoma, ir Matisą pagirti, ir Mocarto pasiklausyti...

Taigi, manau, jau galiu mūsų su Ševčenka etiudų paslaptį atverti –­ kaip mums pasiseka išlikti stojiškiems, netgi pajusti malonumą ir ramiai tepti paveikslus, nekreipiant dėmesio į visokius praeivius (beje, nesugalvokite toliau nebeskaityti – gale bus atskleista dar viena svarbi paslaptis, ne toks jau aš kvailas, cha cha). Kai į gatvę eini tapyti paveikslo, svarbiausia – jokiu būdu neparodyti, kad tu normalus žmogus. Tu – Menininkas! Toks, kokius rodo kino filmuose. Todėl reikia atrodyti it bepročiui, kramtyti teptukus, dar būtų gerai prieš eilinį potėpį pašokinėti, nervintis – žodžiu, reikia apsimesti kaip galima kvailesniu, tada praeivis manys, kad viskas tvarkoje, viskas atitinka: menininkas (sako, jie visi nenormalūs) dirba ir nereikia jam trukdyti. Sako, jie apimti įkvėpimo gali nukąsti ausį ir už tai jiems nieko nebus. Reikia elgtis kaip galima keisčiau, karikatūriškai, kad būtų akivaizdu iš pirmo žvilgsnio, geriau – iš tolo. Žmonės mano, jog kreipti dėmesį į puskvailius yra nepadoru.

Taigi, kad šiandieniniame mene vieni – per daug protingi, idant būtų menininkai, kiti – per daug kvaili. Kaip kad XIX amžiuje. Todėl, kad žmonėms, kurie neturi televizoriaus, kaip kokie senelis ir senelė kaime, tapyba, kaip menas, egzistuoja pati savaime. Atkreipėte dėmesį, kaip dabartiniai dailininkai mėgsta išsikraustyti iš Maskvos ir mėnesių mėnesiais gyventi kur nors Taruse ar Pereslavlyje, kaip ir prieš šimtą metų, įsivaizduodami, kad gyvenimas slenka kaip ir senovėje, neskubriu žingsniu? Taigi, protingų žmonių susierzinimas dėl dailininkų puikiai suprantamas.

Žinoma, šiandien jau ne XX amžius, bet tai nereiškia, kad tapyba – blogas dalykas, ne. Blogis yra televizoriai, nuo kurių niekur nepasislėpsi. Aš noriu pasakyti, kad būti protingam blogai, bet tai nereiškia, jog būti kvailam ir nematyti, kad tapyba miršta, labai jau gerai. Tiksliau, ją žudo televizoriai. Jeigu anksčiau dailininkai gražino cerkves, valdė žmonių protus, rodė kelią ir t. t. –­ tokiu būdu darydami rimtą įtaką visuomenei, – šiandien paveikslas, nutapytas aliejum, vargu bau ar taps įvykiu. Menu dabar vadina kažką kita.

Tapyba, nepriklausomai nuo kokybės, pasidarė absoliučiai taikomoji: pirkėjas paprasčiausiai svarsto, kaip čia jam papuošti kambarį, o dailininkas – kaip čia prisitaikius ir padarius ką nors tinkamo. Gyvenimas tapo paprastesnis, bukesnis, o menas savo ruožtu –­ vis labiau ko nors prifarširuotas. Kai per televizorių rodo karą Čečėnijoje, paprastu nužudymu knygelės puslapiuose vargu ar ką nustebinsi. Praeitame amžiuje apie vienos senučiukės nužudymą Dostojevskis parašė bene penkių šimtų puslapių romaną. Galima pagalvoti, kad dramblį užmušė...

Tapybos sakralumą sunaikino galimybė paveikslą parduoti. Pirkėjas visada teisus ir turi teisę mėgti visokį niekalą. Kita vertus, dailininkas pasijuto sveiku kapitalistinių santykių subjektu ir nusprendė, kad kuo daugiau uždirbs pinigų, tuo geriau. Tuo jis šaunesnis dailininkas. Aišku, kai visi turi teises, jau negali sakyti, kas gerai, o kas blogai. Nugalėjo demokratinis postmodernizmas.

Vienintelė teritorija, kur tapyba yra išlikusi kaip menas, – muziejus. Specialistų autoritetas. Protingi susitaiko su kvailiais tik muziejuje. Kai viskas jau aišku, kai sudėti visi taškai ir kabo lentelės: „Rankomis neliesti“. Bet kad taptum įžymiu, su protingais reikia draugauti. Arba būti senu ir išprotėjusiu. Va, numirs – kanonizuosim, pabarstysime cukrumi, padarysime muziejų: senučiukui net tapymas atleistinas.

Muziejaus salėse viskas paaiškinta, įrašyta į kontekstą, dailėtyrininkų apgerbta, aišku ir suprantama net ir ne specialistui ir, svarbiausia, neparduodama – tik duok pinigus už įėjimą. Muziejuje lankytojai iš karto vienas kitam junta pagarbą, be to neįmanoma.

Praeities dailė, kurta prieš šešiasdešimt, septyniasdešimt metų, net ir protingiems žmonėms atrodo tikras menas. Ir jiems už tuos dailininkus negėda ir netgi malonu, sukelia jausmų: žiūri kaip į vaikus, alpėja – kaip gražiai piešia, kol maži! Tapyba – toks menas, kuris suvokiamas tik po kažkurio laiko. Reikia tam tikros metų distancijos, idant padoriai suprastum, kas nutapyta, ir nesvarbu, koks pašlemėkas tai sukūrė. Rembrantą įvertino praėjus 200 metų po mirties. Goja, Sezanas, Van Gogas – kurį iš jų gyvam esant suprato amžininkai?

Tad galima kantriai laukti šimtą, du šimtus metų, tačiau, būdami šiuolaikiniai žmonės, mes su dailininku A. Ševčenka sugalvojom, kaip mums ir visiems tapytojams šiandien išsigelbėti. Štai jums paskutinė, pati svarbiausia paslaptis, reikia tik šiek tiek persikelti į praeitį, bent penkiasdešimčia metų, į muziejus – kad amžininkai į mus galėtų pažvelgti iš atstumo. Tik kur rasti tokių muziejų?

Petrovkoje atsidaro Šiuolaikinio meno muziejus. (Visi tikriausiai pagalvojo, jog krūmuose laikau specialų rojalį. Nė velnio, tai ne rojalis, o šūdas krūmuose.)

Aš noriu turėti savo paties asmeninį muziejų, ir nieko nepadoraus čia nėra, tai juk – ne mauzoliejus. Aš dailininkas, tai mano darbas, mano užduotis – būti kaip galima labiau suprastam, labiau žiūrovui prieinamam. Jei norite žinoti, dailininkas visai neturi asmeninio gyvenimo. Jis turi tapyti, kalbėti, kalbėti (t. y. galutinai viską supainioti). Kiekvienam menininkui – atskirą muziejų. Muziejus – tai vienintelis dalykas, kuris pateisina jo kūrybą, priverčia į paveikslus žiūrėti ne kaip į prekę. Rinkti medžiagą, išrikiuoti savo tradiciją, savo amžininkų ir mokytojų ratą, rengti įvairių asmeninių daiktų ekspozicijas.

Ir reikia kviesti – bet ne žiūrovus, o lankytojus, amžininkams rodant save kaip per apverstą binoklį – šekit, žvilgtelėkit į šito nežinomo menininko, gyvenusio prieš 30 (50, 100, 200 ir t. t.) metų, darbą. Juk genialu, tiesa?

Tegul tik pabando pasakyti „ne“.


Vertė ANDRIUS ŠIUŠA
Iš „Neprikosnovennyj zapas“, 1999, Nr. 6 (8).


 

Skaitytojų vertinimai


89428. v.p.2012-05-08 06:22
Paskaitykite - tikrai nesigailėsite!

89674. ale tikrai fainas straipsnis. :-) 2012-05-10 10:51
pražiopsojom. Kodėl?

89675. hmm...2012-05-10 10:55
čia turbūt atsakas į Augustino paveikslo komentarus. Tik pavėluotas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:41:41 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba