Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
• EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
• Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
 ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
• KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

AKTYVIOS JUNGTYS

Matematiškoji audra

ADOMAS BUDRYS

[skaityti komentarus]

iliustracija


RO. Prieš trylika metų, kai Dvyniai dar rėmė dangų ir tvyrojo baimė, kad kompiuteriai nustos veikti dėl datoje atsirasančių trijų nuliukų, klaustrofobiškuose Matematikos ir informatikos fakulteto koridoriuose šis akronimas turbūt buvo tariamas puse lūpų. O gal ir visomis. Šito aš nežinau, nes tada mano galvoje kovėsi pirmąkart pamatytos trupmenos, ir RO anei MIDI nekelė jokių jausmų ar vaizdų prieš akis. Dabar kelia, nes žinau: jei atėjo MIDI, tai iš jos išplauks ir RO.

RO, o paprasčiau – roko opera, yra didžiulė audra, kuri užbaigia MIDI – Matematikos ir informatikos dienų savaitę trunkančias liūtis, drėkinančias kiekvieno mifiečio išvagotas ir išdžiūvusias smegenis. Ir nelieka abejingų, ir aš neišskirtis, o tik dar viena kiaurai peršlapusi, griaustinio įbauginta, tačiau, o ir svarbiausia, atsigavusi siela.

Balandžio 27 dieną buvau tarp daugelio mifiečių, kurie skubėjo į Ūkio banko teatro areną nešini nedidukais lapeliais su užrašu „404: rojus nerastas“ ir liūdinčios žaliaakės mergaitės su katinu ant kelių vaizdeliu. Štai čia prasideda RO fenomenas, kurį galėčiau išdalyti į tris esybes: matau, girdžiu, jaučiu. Kiekviena yra pagrindžiama, neginčijama, bet taip pat rankoje – objektyvi, o galvoje – subjektyvi.

Matau. Įsivaizduokime namą, dviaukštį ar triaukštį, nesvarbu, su nedideliu kiemu, pavėsine, apjuostą medine tvora. Tame name gyvena grupelė žmonių, jų galvose yra vienas tikslas – RO. Praūžus RO audrai, jie išdžiovina peršlapusius drabužius, vėl visi susirenka į didžiausią kambarį ir pradeda tartis. Šiais metais namui vadovavo Jelena Prusakova, trečiakursė matematikė. Visi drauge jie pasiėmė senus užsilikusius konspektus, ant jų didelėmis raidėmis užrašė, jog ieško naujų gyventojų, kurie šoka, dainuoja, rašo, groja, kuria, piešia, mezga, siuva. Tiesiog tokių, kurie nebijo darbo, o svarbiausia – turi idėjų. Gyventi tame name nori daugelis, bet kambarių kiekis ribotas. Todėl pavėsinėje vyko didžioji atranka, į kurią buvo kviečiami visi, tačiau name apsigyveno tik patys geriausieji. Jie ten dirbo, sakoma, apie devynis mėnesius, sklindantys garsai iš už tvoros domino praeivius, tai vienas, tai kitas įsiliedavo į komandą. Nors renginys sugalvotas ir išpuoselėtas matematikų ir informatikų, tačiau prieinamas bet kuriam norinčiajam, nepriklausomai nuo jo mokslų krypties. Vaizdas – nuo žaliaakės mergaitės ant bilieto iki kostiumų, dekoracijų, grimo, choreografijos ir visko, ką aš galiu matyti, – iš tiesų stebino. Scenoje –­ didžiulė lenta, telefono būdelė, visur sumos ženklai bei integralai, neabejotini matematikų palydovai. Palikta vietos šokėjams: jų šiemet buvo berods trylika. Jie suteikė daugiau gyvybės libretams. Nors šiemet, kaip ir pernai, rinktinė šokėjų trupė mane žavėjo, tačiau ir truputį nuvylė –­ tikėjausi iš jų daugiau efektingumo bei aktyvumo.

iliustracija
Monikos Daužickaitės nuotrauka

Girdžiu. Ir kartais daugiau negu reikia. Šių metų RO, lyginant su praėjusių, buvo sunki. Buvo galima išgirsti skambant „Marilyn Manson“, „Korn“, „Gorillaz“, „System of a Down“ bei kitų atlikėjų kūrinių koverius su aktualią istoriją vyniojančiais libretais. Muzikos, nuo sunkiojo roko iki metalo užuominų tikrai nelaikyčiau minusu – ji suteikė pasirodymams stiprybės, juolab kad ir gitaristams nebuvo leista per daug atsukti overdrive’o ar distortiono. Scenoje už dainuojančiųjų ir šokančiųjų tamsoje slėpėsi daugiau nei tuzinas muzikantų. Styginiai, pritariamieji vokalai, klavišiniai, ritmo sekcija – visa tai sudaro mažąjį roko operos orkestrėlį. Nors grojantiesiems didelių pastabų neturiu, tačiau kai kuriuos dainininkus vis dėlto pabaksnočiau lazdele, kad aiškiau artikuliuotų. Net ir įtempus ausis bei stovint akustiškai geroje vietoje ne visuomet pavyko suprast libretą. Juk perdėtas efektingumas neturėtų užgožti siužeto vingių. Muzikinė roko operos dalis, nors ir šiek tiek duobėta, mane maloniai stebino antrąsyk iš eilės.

Jaučiu. O su jausmais vyrams dažniausiai sekasi prastai. Kartais pasiklysti juose greičiau nei laike. Nors atvykau renginiui jau oficialiai prasidėjus, bet prie arenos dar būriavosi puikios nuotaikos, besišyp­santys žmonės. O kas gali labiau nudžiuginti mifietį, nei į jo fakulteto dienų uždarymą atėję bendrakursiai, kolegos ir net dėstytojai, kurie dar užvakar gąsdino darbais, bei svečiai iš kitų fakultetų bei universitetų ar tiesiog žmonės, kurie nori gerai praleisti penktadienio vakarą. Jaučiau didžiulį skirtumą, lyginant su praėjusių metų RO, nes anąkart viskas buvo nauja ir ėjau nieko nesitikėdamas. Šiemet lūkesčiai kyštelėjo koją: įpusėjus operai pamaniau, jog praeitoji buvo įspūdingesnė ir labiau vykusi. Tik kitą rytą supratau, kad RO kartelė skraidžioja taip aukštai, jog kiekvienais metais negalima nuvilti žiūrovų.

iliustracija
Živilės Trimakaitės nuotrauka

Ir nenuvylė. Ypač siužeto aktualumas, kuris stipriai aplenkė pernykštį „Viduramžiai rytoj“ scenarijų. Toji žaliaakė mergaitė scenoje pasirodė telefono būdelėje. Jos gyvenimo istorija liūdna, nes po pirmosios nesėkmės MIF’e ji žada mesti mokslus. Vaizduotės pinklėse ji klaidžioja ir dvejoja. Į pagalbą atskuba vaikinas, kurį drįsčiau laikyti buvusiu mifiečiu, norintis parodyti, jog ne viskas yra taip blogai, kaip atrodo, ir mesti mokslų tikrai neverta, nes baigus gailėtis neteks. Librete keliami svarbūs klausimai apie studentiškas pramogas, kurios įtraukia studentus ir nutolina nuo mokslų. Nusirašinėtojai vaizduojami kaip zombiai, trokštantys smegenų, kurių neturi. Galiausiai pragaro valdovas merginą atveda į tobuląjį universitetą. Tik tada ji supranta norinti grįžti į realybę ir toliau mokytis MIF’e. Pirmoji scena pasikartoja – mergaitė telefono būdelėje, užgroja muzika pagal Robbie Williamso kūrinį „Let Me Entertain You“.

Ir tada viskas baigiasi. Ir tai turbūt mano mėgstamiausia RO ir visų MIDI dalis, nes atlikėjai subėga ant scenos ir dainuoja MIDI himną: „Katino jau dienos atėjo, nes studentams švenčių reikėjo.“ Jauti, kad visi aplink tave dainuoja, ir tu dainuoji kartu su dainininkais. Į sceną įbėgęs namo vadovas pasveikina tiek gyventojus, tiek lankytojus ir širdingai padėkoja tiems, ant kurių pečių laikėsi visas renginys. Dar kartą visiems dainuojant himną baigiasi audra ir pro debesis pasirodo saulė.


 

Skaitytojų vertinimai


89493. Laura :-) 2012-05-08 16:41
Pati buvau, labai patiko. Straipsnis labai gražiai parašytas :)

89568. Lebegas :-) 2012-05-09 10:36
Man autoriaus nuotrauka labai patiko ir straipsnis.

89814. isties2012-05-11 21:43
didziausias menas - autoriaus foto. pats didziausias.

91423. MAMA :-) 2012-05-23 14:51
KADA NUSTOSI RUKYT ZOLE?!!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:41:30 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba