Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
• EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
• Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
 SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
• ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
• KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

25 PUSLAPIS

Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

SIGRIDA RUPŠYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


„Are you a Jungian?“ – prieš porą metų kalbantis apie literatūrą ir psicho­analizę paklausė prof. Ruth Parkin-Gounelas iš Salonikų Aristotelio universiteto. „I prefer his arch rival, Freud“, – akcentavo ji. Atsakiau kažką panašaus į „post-freudian“. Tada dar nebuvau skaičius Abrahamo H. Maslow, kuris maždaug po metų savo „Būties psichologijoje“ šia for/against Freud tema lietuviškai pasisakys: „Daug žmonių teigia esantys arba už Freudą, arba prieš Freudą (...). Mano nuomone, visos tos lojalistinės pozicijos yra kvailos.“1


Abrahamo H. Maslow „Būties psichologija“ („Toward a Psychology of Being“, 1962 m. JAV, į lietuvių k. vertė Visvaldas Legkauskas) – viena iš „Vagos“ leidyklos psichologijos klasikos serijos knygų, 2006 m. „Apostrofos“ išleisto A. H. Maslow veikalo „Motyvacija ir asmenybė“ („Motyvation and Personality“, 1954 m. JAV, į lietuvių k. išvertė Milda Dyke) tęsinys. Kaip „Motyvacijos ir asmenybės“ pabaigos straipsnyje rašo Humanistinės ir egzistencinės psichologijos instituto (HEPI) direktorius prof. Rimantas Kočiūnas, „Abrahamas H. Maslow – vienas iš nedaugelio psichologijos autoritetų, į žmogų žvelgiančių iš „dangaus“ perspektyvos“, t. y. akcentuojantis nuostabias žmogaus prigimties galimybes, paslaptingas jos gelmes.

Tradiciškai psichologijos mokslas tiria vidutinį individą ir jo psichinės sveikatos sutrikimus, kitaip tariant, psichopatologiją. Pirmojo „Būties psichologijos“ leidimo įžangoje A. H. Maslow teigia: „Dvi išsamios teorijos apie žmogaus prigimtį, iki šiol turėjusios didžiausios įtakos psichologijai, yra Freudo ir eksperimentinė –­ pozityvistinė – bihevioristinė. Visos kitos teorijos buvo ne tokios išsamios ir jų pasekėjai sudarė daugybę atskilusių grupių. Tačiau (...) šios įvairios grupės greitai jungėsi į trečią, vis išsamesnę teoriją apie žmogaus prigimtį, kuri galėtų būti pavadinta „Trečiąja jėga“. Ši grupė apima A. Adlerio, O. Ranko ir C. G. Jungo pasekėjus, taip pat neofroidistus (...) bei postfroidistus (...). Tokiai mąstymo krypčiai priklauso ir ši knyga.“2 A. H. Maslow jokiu būdu neatmeta pirmųjų dviejų teorijų: „Man labai sunku kitiems perteikti tą pagarbą ir tuo pat metu nekantrumą, kuriuos jaučiu šioms dviems išsamioms psichologijoms.“3 Vadinamoji „Trečioji jėga“ yra humanistinė psichologija, kurios šaknys glūdi egzistencializme, tiria tai, kas žmogų daro žmogumi, koks yra jo gyvenimo tikslas, vienu ryškiausių šios teorijos atstovų ir įkūrėju laikytinas A. H. Maslow. 1964 metais jis rašė: „Aš – froidistas, aš – biheivioristas, aš – humanistinės psichologijos šalininkas.“4

Tačiau humanistine psichologija A. H. Mas­low veikla bei įtaka neapsiriboja. Anot R. Kočiūno, „Maslow buvo įsitikinęs, kad žmogaus psichologija turi remtis ne sutrikusių asmenybių, ligonių, o sveikiausių, labiausiai savo žmogiškąjį potencialą realizavusių asmenų tyrimais“5. Kartu su E. Frommu bei C. Rogersu jis plėtojo teorinius ir praktinius žmogiškosios laimės siekimo modelius, – o tai jau pozityvioji psichologija, tirianti optimalų žmogaus funkcionavimą, siekianti atrasti ir puoselėti žmogaus talentus, genialumo išraiškas, didinti pasitenkinimą kasdieniu gyvenimu. A. H. Maslow teigimu, tik patenkinęs bazinius poreikius (pagal gerai žinomą Maslow poreikių piramidę), žmogus gali žingnis po žingsnio siekti savęs aktualizavimo, t. y. B-būties, kuri paremta ne stokos, o augimo motyvacija (savęs aktualizavimo poreikis yra A. H. Maslow piramidės viršuje).

Kone svarbiausias save aktualizuojančio žmogaus bruožas, pasak A. H. Maslow, yra galimybė patirti „pikinius išgyvenimus“ (skirtingai nei „Būties psichologijos“ vertėjas V. Legkauskas, R. Kočiūnas tai vadina „viršūnių išgyvenimais“), kurie patiriami kaip ekstazė, katarsis, orgazmas, tiesioginis pasaulio pažinimas, naujo žvilgsnio į pasaulį atsivėrimas, savojo aš transcendavimas. Tokių patyrimų šaltiniai dažniausiai yra meilė, menas, muzika, gamta, religija. „Pikinių išgyvenimų“ tyrimai davė pradžią transpersonalinei psichologijai, tiriančiai sąmonės ir transcendentines patirtis. Pats A. H. Maslow šią psichologiją vadina „Ketvirtąja“, transžmogiška, orientuota į kosmosą, o ne į žmogaus poreikius ir interesus, žengiančia už savimonės, saviaktualizacijos ir panašių dalykų ribų.“6 Mąstytojas teigia, kad pastarosios – humanistinė ir transpersonalinė – psichologijos „teikia vilties, kad iš jų išsivystys gyvenimo filosofija, surogatinė religija, vertybių sistema, gyvenimo programa, kurios šiems žmonėms labai trūko. Be transcendentiško ir transpersonalaus mes tampame ligoti, smurtingi, nihilistiški arba beviltiški ir apatiški“7.

A. H. Maslow poreikių hierarchija yra S. Freudo psichoanalizės, A. Adlerio individualiosios psichologijos ir humanistinės psichologijos sintezė. Nepaisant to, jog tiek poreikių, tiek savęs aktualizavimo koncepcijos yra kritikuojamos (pirmoji – dėl pernelyg griežtos hierarchijos, antroji – dėl perdėto subjektyvumo ir abejotino pagrįstumo) ir vertinamos daugiau kaip įžvalgos, o ne tyrimais pagrįstos išvados, vis dėlto save aktualizuojančio žmogaus portretas, kurį išsamiai aprašė A. H. Maslow, gali būti svarbus kiekvienam, siekiančiam asmeninio tobulėjimo. „...manau, jog ši knyga yra mokslo arba iki-mokslo srities veikalas, o ne pamokslas, asmeninė filosofija ar literatūrinė saviraiška“, – rašo A. H. Maslow pirmojo „Būties psichologijos“ leidimo įžangoje.


„Pirmiau nei tapau gydytoju buvau rašytojas. Nuo pat jaunumės domėjausi skausmu ir at­jauta. Norėdamas nu­siraminti, dažnai grieb­davausi pasako­jimų. Pastaruosius mė­gau gerokai prieš sužinant, jog būtent jie yra sėkmingo gydymo esmė, –­ pasidalijus istorija, ji nuramina, suteikia supratimą, gydo kitą asmenį.

Mokydamasis mokykloje ir universitete, vasaromis dirbau įrankių surinkėju ant „Rip Van Winkle“ tilto, kad galėčiau skaityti, pasiprašydavau naktinės pamainos. Prisimenu dvi vasaras, kai tomis priešaušrio valandomis, tomis tyliomis valandėlėmis savo šiltoje būdelėje virš Hadsono upės, jausdamas sąlytį su Dostojevskiu, Tolstojumi, Čechovu, Turgenevu, buvau pasinėręs į šių iškiliųjų rusų istorijas.

Meilė ir mirtis. Pirmuosius atsakymus į klausimą „kas gydo?“, pateikė tie pasakojimai. Vis dar turiu tą voko atplaišą, ant kurios nusirašiau Čechovo laiško, rašyto redaktoriui, sukritikavusiam jo pasakojimą „Palata Nr. 6“, dalį: „Geriausi rašytojai rašo realistiškai, vaizduoja gyvenimą tokį, koks jis yra, tačiau dėl to, kad kiekviena eilutė yra tokia prisotinta šio jų uždavinio suvokimo, jauti tokį gyvenimą, koks turėtų būti, greta tokio, koks jau yra, ir esi jo pakerėtas.“

Gyvenimas, koks jis turėtų būti, greta tokio, koks jau yra. Nepaisant to, jog šią mintį suvokiau tik po daugelio metų, tai tapo mano rašymo moto.

Pradėjau rašyti 1966 metais, kai buvau „Rhodes“ programos mokslininkas Oksfordo universitete. Oksforde praleistą laiką suvokiau ne tik kaip galimybę toliau žavėtis mokslu, – ta smegenų mokymosi funkcija, – bet ir kaip galimybę tapti rašytoju.“
                      Samuelis Shemas. Amerikos gydytojų koledžo analai, „Literatūra kaip pasipriešinimas“8

Samuelio Shemo „Vargo kalnas“ („Mount Misery“, vertė Vytautas Petrukaitis, „Tyto Alba“, 2010) yra gydytojo psichiatro, profesoriaus Stepheno Bergmano (g. 1944) literatūrinė saviraiška, jo romano „Dievų namai“ tęsinys. Abu veikalai apibūdinami kaip realistiška fikcija, autentiški pasakojimai apie gydytojų mokymą Jungtinėse Valstijose. Patikinimai, kad pagrįsta tikrais įvykiais, sulaukia ypatingo skaitytojų ar žiūrovų dėmesio. Fikcija ir realybė tampa neatskiriamos.

Autorius studijavo mediciną Oksforde ir Harvarde, nuo 2005 m. yra Harvardo medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius, jo specializacija – priklausomybės, žalingi įpročiai. „Ėmiausi psichiatrijos, kad išmokčiau bendrauti su žmonėmis širdingai, humaniškai. Maniau, kad psichiatrai taip daro. Bet čia mačiau patį nežmoniškiausią elgesį su ligoniais, koks tik begali būti. Čia blogiau nei bendroji medicina. Mano tėvas buvo dantistas, ir aš visuomet bijojau tapti dantistu. Bet čia, ko gero, baisiau už stomatologiją“, – sako daktaras Rojus Bašas, pagrindinis romano „Vargo kalnas“ veikėjas ir pasakotojas. Šiuos žodžius jis taria, pradėdamas dirbti paskutiniame „Vargo“ psichiatrinės ligoninės skyriuje, kuriame gydoma priklausomybė alkoholiui ir kitiems svaigalams. Pažinęs psichiatrijos ligoninę, psichikos ligų gydymo sistemą, draudimo bendrovių pančius, įvairius gydymo metodus, turėjęs keletą konsultantų, jis visiškai nusivilia, tolygiai blogėja ir jo psichinė sveikata (šeima laiko jį netikru gydytoju ir kada pagaliau grįšiąs į tikrąjį kelią?). Nepaisant to, daktaras Bašas kaip įmanydamas stengiasi padėti dvasinio skausmo ištiktiems žmonėms.

Gydytojai psichiatrai specializaciją pasirenka pagal savo trūkumus, – daugelį kartų tvirtina romano „Vargo kalnas“ pasakotojas. Teiginį iliustruoja jauną daktarą konsultuojantys specialistai, skyrių vedėjai: depresijų skyriui vadovauja vėliau pats iš gyvenimo pasitrauksiantis, endogenine depresija sergantis daktaras Aikas Vaitas, ribinius sutrikimus gydo sporto naudą pabrėžiantis bei oficialių gydymo metodikų nepripažįstantis, alkoholikas daktaras Malikas, pastarasis besimokantį daktarą Bašą išmoko bendravimo su ligoniais subtilybių, Šeimos centrui vadovauja Freudo sekėja, patologinė melagė, empatijos jausmo stokojanti daktarė A. K. Lovel, Freudo instituto galva – prievartautojas, seksualinis iškrypėlis, svetimautojas daktaras Dovas Šlomas, Priklausomybių skyrių tvarko buvusi girtuoklė. „Sveiki atvykę į „Vargo kalną“, – rašoma knygos viršelyje. – Čia tūno kompulsyvūs melagiai, negailestingi svetimautojai, seksualiniai iškrypėliai ir netgi vienas kitas oficialus beprotis. Ir tai dar tik daktarai...“

Samuelio Shemo „Vargo kalną“ gavau kaip gimtadienio dovaną. „Nes tau patinka nesveiki romanai“, – pasakė draugė ir įteikė 700 puslapių vargo kalną. Suskubau skaityti, nes juk neįmanoma delsti, kai rankose turi skandalingą, nesveiką, psichologinį romaną. Tikiesi rasiąs autentikos, tiesos. Šie dalykai labiausiai rūpi ir daktarui Bašui: užmegzti ryšį su pacientu, klausytis jo istorijos, išgirsti jos esmę, bandyti palengvinti žmogaus sielos kančias.

„Vargo kalnas“ dažnai rekomenduojamas gydytojams arba siekiantiems jais tapti, esą žiūrėk, pasiskaityk, koks sudėtingas darbas, kokia ligota, nesveika sistema tavęs laukia, turi būti pasiruošęs joje dirbti, o jei nesi... Vis dėlto romanas demaskuoja psichikos sutrikimų gydymo sistemą. Intriguoja detektyvinis pasakojimo pobūdis: nusikaltimo padariniai išryškėja dar pradžioje, nusikaltėlis išaiškinamas pabaigoje, o apstulbusiam, sukrėstam skaitytojui tenka prisiminti visas pasakojimo detales nuo pradžios iki pabaigos. Taip susideda dėlionė.


____________________________________
1 A. H. Maslow „Būties psichologija“, – V.: „Vaga“, 2011, p. 57.
2 Ten pat, p. 59.
3 Ten pat, p. 57.
4 A. H. Maslow „Motyvacija ir asmenybė“. – V.: „Apostrofa“, 2006, p. 394.
5 Ten pat, p. 396.
6 A. H. Maslow „Būties psichologija“. – V.: „Vaga“, 2011, p. 52.
7 Ten pat, p. 52.
8 Samuelis Shemas. Amerikos gydytojų koledžo analai, „Literatūra kaip išlikimo būdas“. http://www.annals.org/content/137/11/934.extract


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:41:23 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba