Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
• EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
• Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
 JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
• ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
• KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

PROZA

Stepas

JURGA TUMASONYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Šičia tylu, tik vėjas kartais sušvilpia pro vienastiklius laiptinės langus. Staiga atsiveria durys: du šaltu oru kvepiantys žmonės lipa tamsiais laiptais aukštyn. Trečiame aukšte sustoja. Viena figūrėlė ieško raktų, kita iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną. „02:13“ mato Stepas ir prisimena, kad reikėtų persukti laiką viena valanda į priekį. Jis įsikiša telefoną atgal į kelnių kišenę. Tuo tarpu raktas pasisuka ir durys lengvai atsiveria. Pirmoji figūrėlė jau viduje. Stepas peržengia svetimų namų slenkstį, sugriebia tą figūrėlę už liemens, priglaudžia smakrą prie jos kaklo. Mergina taukšteli pirštų galiukais tamsią koridoriaus sieną: įjungia lempą. Koridorius skendi drumzlinoje šviesoje, mėtosi galybė moteriškų batų. „Myciūkas“, – sako Vera ir pasilenkia perbraukdama per rainą iš tamsos išlindusio katino šoną.

Jiedu bučiuojasi koridoriuje, nors Vera vis dar su kairiuoju bateliu. Mergina turi minkštą alaus skonio liežuvį. Stepas pakedena jos trumpus plaukus. Vera labai aukšta, šiek tiek aukštesnė už Stepą. „Eik ir palauk manęs kambary“, – sumurma ji ir mosteli ranka gelsvai įstiklintų durų link. Pati įsmunka į vonią. Veros kambarys Stepui pasirodo nuobodus: lova, stalas ir lentyna, prikimšta minkštų žaislų bei kelių knygpalaikių. Jis atsisėda ant lovos, susijaudinimas slūgsta. Greičiau!

Vera pakloja lovą. Gulėdamas jaučia, kad tie patalai atsiduoda salsvumu – lyg tysotų rujojančios patelės guolyje. Jos lova beveik negirgžda. Stepas girdi, kaip už durų kniaukia ir vidun prašosi merginos rainasis katinas. Pagaliau ji lėtai, kaip riebus pitonas, išsineria iš pėdkelnių. Bet ir nusirengusi nesumažėja – kambario lempa aiškiai nušviečia Veros kūną. Kaip keista, kad ji mėgsta ryškią šviesą. Nuogos Veros krūtys kažkokios negražios – per daug odos ir per mažai mėsos. O dar tokia jauna, sakė, kad tokia jauna! Stepas išsikrauna greitai ir smagiai. Visa bėda, kad užmigti nevalia: reikia, kad nenusiviltų toji Vera. O ji beveik neleidžia garsų – tokia tyli didelė moteris. Stepui nutirpsta kaklas, norisi kuo greičiau miegoti. Kai pagaliau padeda galvą ant pagalvės, pasijaučia kaip nukirstas medis, apaugęs didele kerpe, vardu Vera. Keista, kad prieš tai taip norėjo miego, o dabar miegas nebeima. Troškina. Vera ramiai alsuoja, atrodo, kad užmigo. Jis tyliai atsirūgsta tamsoje ir nusprendžia išsmukti, kai tik prauš.

„Mažute“, – sako Stepas prabudusiai Verai, kuri laiko įkišusi savo koją tarp jo. Pats vidurdienis. Dienos šviesoje merginos akys atrodo šlykščios: blakstienos kaip vabzdžio nareliai, kraščiukuose dvi didelės juodos traiškanos. Ant smakro išpampęs baltas spuogas. „Tu man tada iškart patikai“, –­ šypteli Vera. „Mažute“, –­ pakartoja tyliai ir įsikniaubia nosimi į jos raktikaulį.

Išsikapanojęs iš lovos, gauna stiprios, Veros išvirtos, žolelių arbatos. Dar paprašo citramono, nes labai skauda galvą. Jiedu sėdi už stalo jos nusmurgusioje virtuvėlėje ir neturi apie ką šnekėtis. Ji kalba su slavišku akcentu, vis sako „fylmas“ ir „karoče“. Stepas pažada paskambinti. Kai atsisveikina, iškviečia taksi ir išvažiuoja namo. Gyvena visai kitame kvartale. Stepo bute daug dėžių: pirmadienį jis turi išsikraustyti. Į kitą miestą – pas tėvą.


* *

Sūnus stovi palėpėje ir žiūri pro langą: gatvė nulyta ir tuščia. Bjauri balandžio pradžia. Iš aukštai jis mato kaimynų kiemus, aptvertus aukštomis, aštriomis tvoromis. Rinktiniai krūmai ir augalai vis dar nuogi, panašūs į šluotkočius. Dešiniajame kieme lėtai laigo geležies spalvos šuo. Tėvo kiemas visai tuščias – jo žvitrusis haskis turėjo auglį snukyje ir nugaišo praeitą pavasarį. „Stepai!“ – pasigirsta senio balsas iš apačios.

Erdviame tėvo miegamajame pakabinti du dideli paveikslai – viename jūra, kitame – miškas. Lovos atkaltė apkrauta baltiniais ir chalatais. Vaistai sumesti stalčiuos, tačiau ligos vis tiek nebeįmanoma paslėpti. „Sakau, pažiūrim kokį filmą, a?“ –­ klausia ligonis ir linkteli smakru sūnui gigantiško televizoriaus link.

Vakar jiedu ilgai kalbėjosi. Tėvas buvo atsikėlęs iš lovos – nuklibikščiavo iki svečių kambario. Pats atrodė kaip trumpam užsukęs svečias, nedrąsiai besitraukiantis iš savęs. Stepas atkimšo geriausio namuose buvusio vyno – beveik pats vienas tą butelį ir išgėrė. Tėvo lūpos nuo siurbčiojimo nusidažė tamsiai raudonai. Atrodė truputį panašus į prakaulią moterį plika, taisyklingo ovalo formos galva.

Vaikystėje Stepas retokai šnekėdavosi su tėčiu. Vyras buvo įnikęs į kailinių, vėliau autodetalių perpardavimo verslą. Motina – labai žavi, tačiau neišsilavinusi moteris, su Stepu taip pat nebuvo artima. Jie nepalaikė vienas kito, bet ir nesipyko. Motina neprieštaravo, kai po skyrybų paauglys pasirinko tėvą. Pati antrą kartą nutekėjo į Vokietiją. Šliundra! Tėvas antrosios šeimos taip ir nesukūrė.

„Vsio... Aš jau nebetikiu jokiom laimingom pabaigom. Ša, nepertrauk manęs! Svarbiausia, kad į galą nereikėtų kentėt didelių skausmų... Aišku, gaila – dar daug dalykų nepadarytų, daug reikalų nesutvarkytų... Žinau, kad esi kietas, susitvarkysi su popieriais ir Jonas tau padės –­ mes kalbėjom, kad viską palieku tau ir jokio žmogaus iš šalies nekišu. Dabar daug perspektyvų su šituo verslu, neparduok niekam. Žinau, kad kai tik kojas užversiu, iškart puls siūlyt nupirkt iš tavęs... Atsivesk ir kokią moteriškę – nu, kad nebūtų labai pisli ar per daug pasikėlusi. Svarbu, kad geros širdies, ne nachalka. Jeigu kas lįstų prie tavęs ir sakytų, kad yra koks tai mano giminaitis –­ turi testamentą, kur juodu ant balto užrašyta, kam viską palieku, – nieko jie tau padaryt negalės“, – iš lėto dėstė tėvas.

iliustracija
Ričardo Šileikos fotografija

Stepas niekam neprieštaravo, sakė, kad tikrai yra subrendęs ir pasiruošęs prisiimti visas atsakomybes. Be to, visą laiką matė gerą pavyzdį. Ir jis taip norėtų, kad tėtis juo didžiuotųsi, kad matytų, kaip auga anūkai. Kalbėdamas Stepas jautė, kaip veidu slysta ašaros. Jau seniai mokėjo verkti taip – vyriškai.

Televizorius – gigantas praryja Stepo įkištą diską ir ekrane pasirodo pirmieji filmo titrai. Sūnus užtraukia žaliuzes ir prislenka minkštasuolį greta lovos. Ekrane ilgabarzdis kyla sulopytu oro balionu, o po juo, apačioje vyksta karas, žudomi žmonės. Vyriokas laisvas ir neliečiamas skrieja dangumi. Šitą filmą jis jau matęs, bet pasako tėvui, kad žiūri pirmą kartą. „Čia, žinok, yra Tarkovskis – toks genijus. Prisimink jį, pamėk ir naudok pokalbiuose su atitinkamais žmonėm.“ Stepas pažada pasidomėti. Filmas ilgas, tamsus. Toje vietoje, kur cerkvėje belaisviui į gerklę pilamas lydytas švinas, tėvas knirkteli. Užmigo. Jis išjungia televizorių ir, užmetęs akį į tėvą, tyliai išeina iš kambario. Trumpu žvilgsniu pagautas miegančio ligonio vaizdas neišsisklaido –­ lipdamas viršun į palėpę, Stepas porą akimirkų mato jo balkšvą, vaškinę odą, įdubusias akis ir nusmailėjusią nosį. Jeigu neknarktų, atrodytų, kad nusibaigė.

Penktąją viešnagės pas tėvą naktį Stepas skambina greitajai. Ligonis rėkia ir blaškosi lovoje. Kol laukia gydytojo, išeina į balkoną ir įkvepia pavasarėjančios vėsos. Laukia sunkiausios naktys, daugiausia skausmo. Žino, kad viskas truks neilgai –­ o įtampa išsisklaidys greičiau negu per trejus metus. Bent jau taip neseniai sakė jo psichologė.


* * *

Šįryt Stepas stebi, kaip du treninguoti vyriokai stato granitinį paminklą ant juodų žemių kauburio. Jis nurenka apvytusius gėlių krepšelius ir sutaria su vyrais susitikti vakare, kai darbas bus baigtas. Įsėda į prikaitintą automobilį – dar tik rytas, o jau tokie karščiai. Kai važiuoja pro miškelį, juosiantį kapines, suskamba telefonas. „Stepai, sveiks. Žinok, reikia kelių tavo parašų ir bus viskas“, – sako Jonas, kuris jau sėdi tėvo buvusiame kabinete ir valdo visas iš Stepo pusvelčiui nusipirktas akcijas. Namą aną savaitę išnuomojo advokato šeimai – netgi leido išgriauti vieną sieną. Svarbu, kad laiku sumokėtų – atrodo patikimi. Asmeninius tėvo daiktus sukrovė į palėpę.

Giminaičiai stebėjosi greitu Stepo apsisprendimu išvažiuoti iš Lietuvos. Kitą antradienį jis išskrenda į Ameriką. Pats nežino, ką tiksliai veiks – galbūt metus pasitrainios po valstijas, aplankys savo buvusią mergą, pasižmonės. Jei norės – nebegrįš. Kam tada gyventi, jeigu negalima bet kada nuo to gyvenimo pabėgti?

Antradienį miestas pilnas šviesiais rūbais apsirengusių žmonių, Stepas žiūri į juos važiuodamas taksi. Oro uoste reikia palaukti dvi valandas. Jis nusiperka maišelį guminukų ir, atsisėdęs ant kieto suolo, vieną po kito deda į burną. Valgo beveik nekramtydamas. Ar tikrai nieko nepamiršo? Tikriausiai kažkas liko, bet tai jau nebesvarbu.

Lėktuve du stiuardai rodo idiotiškas saugaus laikymosi kabinoje taisykles. Stepas sėdi prie lango: mato, kaip jie atsiplėšia nuo žemės ir pradeda kilti. Jo gimtasis miestas tampa maža, tolima figūrėle.

Stepas pabunda nuo staigaus smūgio –­ tikriausiai oro duobės. Kylanti panika, besi­muistantys žmonės, lakstantis personalas, kažkieno lenkiškai kalbami poteriai ir baisus jausmas, kad tuoj nutiks kažkas labai blogo – visa tai mato Stepas. Laikas, atrodo, sustojo, judesiai, mintys juda lipnaus moliusko greičiu. Šiurpiausia, kad negali niekur pabėgti: atrodo, kad tuoj uždusi, pradėsi plėšyt nuo savęs drabužius, draskyt odą ir raut plaukus. Kokio velnio reikėjo sėst į tą lėktuvą? Dieve, aukščiausiasis, prašau tavęs, maldauju. Negali būt, kad mirsiu. Kad bent neskaudėtų, kad nenurėžtų kojų. Koks aš būsiu be kojų? Ne, greitai aš tiesiog mirsiu, ir viskas pranyks nachui. Bet už ką? Ir kodėl būtent man? O dieve, viešpatie, dieve. Kaip sminga, kaip baisiai sminga žemyn. Prašau, gelbėkit... Oras įkaista iki 50 laipsnių.


* * * *

Jis atsimerkia, čepteli išsausėjusiomis lūpomis. Gyvas? Atrodo, kad visas pasaulis buvo susitraukęs į vieną juodą tuštumą. Lubos baltos, gipsinės, primena tėvo miegamąjį. O, antai ir paveikslai – jūra ir miškas. Pykina, kai pajudina galvą, jis žiaugteli, bet skrandis tuštutėlis. Girdi kaip kažkas nulipa laiptais žemyn, atsidaro durys – Stepas. Vaikinas prisėda prie lovos krašto ir uždeda jam ant delno savo vėsią ranką. „Gelbėk mane, ar girdi, gelbėk mane!“ – kiek leidžia jėgos sustaugia gulintysis.

Penktąją viešnagės pas tėvą naktį Stepas skambina greitajai. Ligonis rėkia ir blaškosi lovoje. Kol laukia gydytojo, išeina į balkoną ir įkvepia pavasarėjančios vėsos. Laukia sunkiausios naktys, daugiausiai skausmo. Žino, kad viskas truks neilgai –­ o įtampa išsisklaidys greičiau negu per tris metus. Bent jau taip neseniai sakė jo psichologė.


 

Skaitytojų vertinimai


89373. meska2012-05-07 18:49
Nugi labai smagiai praleidau tas 7 minutes. Tai ir komentaras, vadinasi, viską, moterie, darai gerai. Labai profiškai per smulkmenas žaidi, vaizdus gaudai kaip pasiutęs kolekcionierius štampus. Smagu

89389. katė2012-05-07 20:51
"Jeigu neknarktų, atrodytų, kad nusibaigė". Tas "nusibaigė" čia sąmoningai, charakterizuoja Stepą? SKONČIALSIA...

89410. naje2012-05-07 22:24
yra klaidelių - sąmoningų ar ne, bet labai vaizdingai parašyta. respect. tik nesupratau galo, bet tingiu jau gilintis.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:41:17 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba