Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
• EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
 Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
• ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
• KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

MUZIKA

Visi „Žodžiai“

[skaityti komentarus]

iliustracija


Kovo 28 d. Taikomosios dailės muziejuje Vilniuje įvyko Vytauto Bacevičiaus kompaktinės plokštelės „The Complete Mots“ („Visi Žodžiai“) pristatymas. Plokštelę 2011 m. pabaigoje išleido Didžiosios Britanijos įrašų kompanija Toccata Classics (Londonas). Tai išskirtinį repertuarą leidžianti kompanija: jos kataloge veltui ieškotume didžiųjų kompozitorių žinomiausių kūrinių (atliekamų kaskart vis geresnių atlikėjų), bet apsčiai rastume mažai žinomų kompozitorių kūrybos. Į plokštelės sutiktuves Vilniuje specialiai atvykęs Toccata Classics įkūrėjas Martinas Andersonas pasakojo, kad 1991 metais jo įsteigta leidykla Toccata Press pradėjo leisti knygas, skirtas kūrybai tų kompozitorių, apie kuriuos jokių knygų anglų kalba nebuvo. Toccata Classics įrašus pradėjo leisti 2005-aisiais, šiuo metu leidyklos kataloge yra apie 100 įvairių plokštelių. Netgi žinodamas, kad bus nupirkta 15 plokštelių, Martinas Andersonas imasi rizikos – kad ta muzika būtų išgirsta ir pasiektų vartotoją, ieškantį retai aptinkamų produktų.

Kodėl Lietuvoje mažokai dėmesio susilaukianti V. Bacevičiaus kūryba sudomino užsienio atlikėjus ir leidėjus? Toks jos išsiveržimas į tarptautinius vandenis įvyko neatsitiktinai, tam buvo ruoštasi, ir už tai turime dėkoti pagrindiniam iniciatoriui – jaunosios kartos lietuvių pianistui Gabrieliui Aleknai, skambinančiam niekad neatliktus arba retai skambančius fortepijoninius šio kompozitoriaus opusus, Džuliardo (Niujorkas) aukštojoje mokykloje apie juos parašiusiam mokslo darbą meno daktaro laipsniui gauti. Plokštelės pristatymo vakarą vedusios muzikologės, Muzikos informacijos ir leidybos centro leidybos projektų koordinatorės Veronikos Janatjevos paklaustas, kas paskatino imtis V. Bacevičiaus kūrybos tyrinėjimo, G. Alekna prisipažino, kad yra grojęs vieną kompozitoriaus kūrinį dar gerokai prieš išvykdamas studijuoti į Niujorką, o idėją rašyti daktaro darbą apie V. Bacevičių pasiūlė pora išmintingų žmonių –­ muzikologės Ona Narbutienė ir Gražina Daunoravičienė. G. Alekna prisiminė, kad būtent O. Narbutienė paskatino atlikti ir galbūt ateityje įrašyti visus „Žodžius“. Be to, artėjant kompozitoriaus gimimo šimtmečiui, daktaro darbo tema atrodžiusi ideali. Vienas svarbiausių uždavinių pianistui tapo kritinės atlikėjo redakcijos parengimas ir niekad nespausdintų V. Bacevičiaus kompozicijų – o tokių yra apie trečdalis jo fortepijoninės muzikos palikimo – išleidimas. G. Alekna atviravo, kad, imdamasis šio projekto, norėjo pasidalyti atrastu muzikiniu lobiu su visu pasauliu, todėl reikėjo įgroti aukščiausių tarptautinių standartų įrašą ir pasiekti, kad jį išleistų tarptautinėje rinkoje žinoma kompanija; iki tol išleisti V. Bacevičiaus įrašai pasaulyje buvo neprieinami, išskyrus pirmąjį orkestro muzikos įrašų leidinį, kurį 2007 m. išleido Toccata Classics.

Kartu atlikti „Septintą žodį“, parašytą dviem fortepijonams, G. Alekna pasikvietė Ursulą Oppens, kuri šiuo metu yra viena aktyviausių Niujorke gyvenančių šiuolaikinės muzikos atlikėjų, triskart nominuota Grammy apdovanojimams. Pianistė kūrinį paskambinti sutiko su didžiuliu malonumu. „Antras žodis“ parašytas vargonams, jį atlikti buvo pasiūlyta vargonininkui Matthew Lewisui (taip pat gyvenančiam Niujorke). Šie „Žodžiai“ įrašyti Niujorke, dalyvaujant du Grammy apdovanojimus pelniusiai garso režisierei Judith Sherman.

G. Alekna ypač dėkojo toliaregiškiems rėmėjams, krizės siautėjimo metais įžvelgusiems sumanymo svarbą – Lietuvos užsienio reikalų ministerijai (vakare dalyvavo Užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, jis susirinkusiems priminė V. Bacevičiaus biografiją), Lietuvos nacionaliniam radijui ir televizijai, S. Karoso paramos ir labdaros fondui, Yamaha Artistic Services, Muzikos informacijos ir leidybos centrui bei p. Vladui Algirdui Bumeliui. Projekto iniciatorius taip pat pabrėžė, kad ši parama nebūtų atsiradusi be trijų nuostabių žmonių – Ryčio Paulausko, Jauniaus Gumbio ir Mariaus Vaupšo – pagalbos.

iliustracija
Pianistas Gabrielius Alekna ir muzikologas Edmundas Gedgaudas
Martyno Aleksos nuotrauka iš MILC archyvo

Veronika Janatjeva pabrėžė, kad tam, jog lietuvių kompozitorių kūryba susidomėtų kitų kraštų leidėjai, prodiuseriai, atlikėjai ir klausytojai, pirmiausia patys turime ja domėtis ir rūpintis jos sklaida. Tuo tarpu V. Ba­cevičiaus muzika buvo ilgą laiką mums neprieinama anapus geležinės uždangos; jos sugrįžimas į Lietuvą prasidėjo palyginti neseniai – vos prieš porą dešimtmečių. Belieka apgailestauti, kad išleidus keletą įrašų, knygų ir partitūrų, atlikimai viešojoje erdvėje tebėra atsitiktiniai arba jų visai nėra. Daug koncertų vyko kompozitoriaus gimimo šimtmečio proga, o paskui – vėl tyla. V. Janatjeva pridūrė, kad būtent įrašai dar suteikia progų prisiminti, jog kadaise gyveno toks unikalus lietuvių kompozitorius ir kad jo kūryba yra gyvas palikimas, kuris įdomus ne tik nacionalinėje, bet ir tarptautinėje terpėje.

Į V. Janatjevos užduotą klausimą, ar karjeros pradžioje pasirinkęs lietuvybę ir gyvenimą Lietuvoje V. Bacevičius nebus padaręs sau „meškos paslaugos“, užuot užėmęs garbingą vietą žymiausių lenkų kompozitorių panteone šalia savo sesers Grażynos Bacewicz, muzikologas Edmundas Gedgaudas negalėjo atsakyti konkrečiai. Jo nuomone, mes galime tik spėlioti, ar toks jauno, vos 22 metų sulaukusio, žmogaus apsisprendimas buvo klaida ir ar būtų buvę geriau, jei jis būtų pasirinkęs lenkišką identitetą, likęs savo sesers (taip pat kompozitorės) Grażynos orbitoje, kur patirtų dar ir kitos sesers bei motinos stiprokai feminizuotą jėgą. Galbūt tas jaunas žmogus norėjo pasijusti nepriklausomas, galbūt jam pavyzdys buvo tėvas, kuris jau trejus metus gyveno Lietuvoje. Jeigu Vytautas būtų likęs Varšuvoje, jeigu būtų galėjęs kaip Grażyna ne tik rašyti, bet ir koncertų salėse išgirsti savo simfoninius opusus, jei sukiotųsi šalia kitų lenkų kompozitorių – ar tada būtų susiformavusi tokia unikali kūrybinė individualybė? Jei ne tie visi vargai, apie kuriuos kalbame (kad rašė „į stalčių“, negirdėjo Niujorke rašytų savo simfonijų), ar jo simfonijos būtų tokios? Kai prasidėjo „Varšuvos rudenys“, artimieji puolė jam aiškinti, kiek daug jis nežino, kiek negirdėjo, priekaištauti, kad nežengia koja kojon su gyvenimu. Tad gal tos vargingos aplinkybės mums išsaugojo kompozitoriaus individualybę? – svarstė E. Gedgaudas.

Prodiuseris M. Andersonas pratęsė E. Gedgaudo mintį apie kompozitoriaus individualumą ir pasidalijo savo teorija, jog daugelis didžių kompozitorių, pavyzdžiui, J. S. Bachas, D. Šostakovičius, Ch. V. Alkanas, J. Haydnas, W. A. Mo­zartas, B. Martinů (V. Bacevičius tarp jų), turėjo obsesyvų charakterį, leidusį jiems susikoncentruoti į tam tikras idėjas ir jų plėtotę, išauginti dideles simfonines partitūras. Jiems taip pat būdingi tam tikri autizmo bruožai, atribojantys nuo kitų žmonių protus užimančių dalykų ir leidžiantys maksimaliai, dramatiškai, aistringai susitelkti į savo idėjas. E. Gedgaudas su tokiomis prielaidomis nesutiko ir pabrėžė, kad turintis polinkį į autizmą žmogus kažin, ar būtų prirašęs tokius kalnus laiškų. V. Bacevičius juos rašė tarsi apsėstas, rašė ne tik savo šeimos nariams, bet ir pasirinktam asmenų ratui. Kažin, ar autistas būtų siekęs tokių kontaktų. Amerikoje jam dažniausiai tekdavo gyventi miesčioniškoje terpėje, nuo kurios atsiribodamas jis betgi akylai stebėdavo buto kaimynus, laiškuose aprašinėjo kasdienybės smulkmenas, komiškas situacijas. Ar autistas jas taip įsidėmėtų? M. Andersonas sutiko, kad galbūt nereikėtų sureikšminti minties apie autizmą, kad muzikologai turbūt tokių prielaidų neplėtotų. Tai tik tam tikra charakterio savybė, vienijanti nemažai didžiųjų kompozitorių. V. Bacevičius Amerikoje kurį laiką bandė ieškoti kompromisų su vietiniais muzikos skoniais, tačiau labai greitai suprato, kad tai vis vien nepadės pelnyti publikos palankumo. Galbūt pasirinkimas tapti visišku atsiskyrėliu yra labai didelė kaina, kurią sumoka kompozitorius, bet mums tai davė vertingą kūrybinį palikimą.

iliustracija
Įrašų kompanijos Toccata Classics vadovas Martinas Andersonas
Martyno Aleksos nuotrauka iš MILC archyvo

G. Alekna atkreipė dėmesį, kad visi septyni V. Bacevičiaus kūriniai, pavadinti „Žodžiais“, parašyti būtent savitesniais kūrybos laikotarpiais – antruoju ir ketvirtuoju (pats kompozitorius viename laiške savo kūrybą suskirstė į keturis laikotarpius, tarp jų yra vadinamasis „kompromisinis“). Paklaustas, apie ką byloja „Žodžiai“, pianistas patikslino, kad pats kompozitorius nėra palikęs atsakymo į šį klausimą, tad interpretuoti galima įvairiai. G. Alekna pacitavo O. Narbutienę rašius, esą V. Bacevičius „Žodžius“ kūrė norėdamas kažką ištarti kaip subrendęs menininkas. Anot G. Aleknos, V. Bacevičius galbūt pabrėžė, kad jo muzika deklamuoja, kad kiekviena frazė kažką reiškia. Tiek forma, tiek išraiška „Žodžiai“ yra labai skirtingi; tai tarsi kūrybinė laboratorija, kurioje jis ieškojo savo raiškos priemonių, savos muzikinės kalbos.

Savo įsivaizdavimą, ką V. Bacevičius „taria“, pianistas pademonstravo ir vakaro metu paskambindamas porą pjesių. Iš įrašo girdėjome „Septintą žodį“.

E. Gedgaudas džiaugėsi puikia įrašų kokybe, taip pat pastebėjo, kad šitos muzikos verta klausytis nuo įvairių jos vietų, labiausiai palankiu laiku ir sąlygomis. Rezultatas, kurį pateikia pianistas, taip įžvalgiai ir daugiaplaniškai interpretuodamas „Žodžius“, yra pasigėrėtinas. Toks įrašas suteikia galimybę į šią muziką įsigilinti labiau, negu jos klausantis koncertų salėje. Tai lyg gera knyga, kurios trauką patyręs prie jos dar ir dar sugrįši. V. Janatjeva pridūrė, kad vargoninio „Žodžio“ įrašas stebina nė kiek ne mažiau. Kūrinys įrašytas bažnyčioje Niujorke, tačiau skamba kone steriliai, be įprasto gaudesio, tad klausantis galima mėgautis atskirais V. Bacevičiaus muzikos sluoksniais ir gestais.

Vakaro pabaigoje M. Andersonas teigė, kad pasaulis puikiai žino, jog Baltijos, Skandinavijos šalys išlaikė labai ilgą folklorinės muzikos tradiciją, bet jų profesionalioji muzika yra gerokai jaunesnė. Įdomu tai, kad per XX a. tiesioginis folkloro naudojimas joje vis labiau nyko, tačiau muzikos tapatybė vis tiek liko jaučiama. Girdisi, kad tai muzika iš Lietuvos, Latvijos, Skandinavijos šalių. Aiškiai atpažįstamas identitetas daro šią muziką eksportabilią, ji yra tarsi šalies vizitinė kortelė.


Parengė LUKRECIJA PETKUTĖ

 

Skaitytojų vertinimai


89545. LVT :-) 2012-05-09 02:13
Pianisto Gabrieliaus Aleknos susidomejimas V.Baceviciaus (1905-1970) kuryba - dziugus ivykis.2006 -ais jis parenge ir redagavo du kompozitoriaus V.Baceviciaus kuriniu fortepijonui tomus, o stai 2011-ais sveikintina puikiai isleista kompaktine plokstele! Pagaliau, po okupacinio sovietu 50-mecio ir atgautos laisves Lietuvoje dvidesimtmecio,subrendome ne tik rengti Vytauto Baceviciaus muzikos festvalius,bet gal gi jaunosios kartos entuziastu deka organizuoti tarptautinius Baceviciaus vardo pianistu konkursus??

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:41:05 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba