Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
• JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
 EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
• Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
• ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
• KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

KNYGOS

Laumių stalo link

EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ

[skaityti komentarus]


Adomaitytė G. LAUMIŲ STALAS. RYČIO IR VAKARĖS NUOTYKIAI.
–­ Vilnius: Gimtasis žodis, 2011.


2011 metų pabaigoje pasirodė Gintarės Adomaitytės knygelė „Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai“. Ji neabejotinai skirta mažamečiam skaitytojui, bet daugiaplaniškumas, būdingas šiai autorei, išlieka: yra klodas, skirtas vaikui, ir klodas, skirtas suaugusiojo interpretacijoms. Pavadinimas „Laumių stalas. Ryčio ir Vakarės nuotykiai“ gana apgaulingas. Nuotykių ne tiek jau daug, o ir juos patiria tik Rytis, kuris savo šeštojo gimtadienio rytą su tėčiu išeina į žygį – pirmą kartą eis anapus ežero, „kur mėlynuoja eglės, kur teka upelės, kur klampios pelkės“ (p. 10). Namuose lieka mama su keturmete seserimi Vakare ir kate Raine. Pasakojimo erdvė skyla į dvi dalis, kurias į vienį sulipdo vaikų noras žinoti, ką veikia likusieji namie arba išėjusieji į žygį. G. Adomaitytė sukūrė įtaigius vaikų paveikslus – mažieji greitai pasiilgsta artimųjų, spėlioja, ką jie veikia, tampa nekantrūs, kartais irzlūs. Net Rytis negali sutelkti dėmesio vien į kelionę, mintys vis grįžta į namus – pas mamą, pas sesę, pas katę, taigi ten, kur kol kas telpa visas jo pasaulis.

Ryčio žygis pasirodo esąs ne paprastas pasivaikščiojimas, o mįslingas susitikimas su lietuviškomis mitinėmis būtybėmis – laumėmis. Pirmiausia su Lazdone, kurios šypseną ir dovanas (riešutus) tėtis įvertina kaip palaiminimą ir paskatinimą eiti toliau: „Jei jau Lazdonė palaimino, tai tik pirmyn, žygeivi“ (p. 44).

Miško viduryje tėtis Ryčiui leidžia rinktis: pasukti į kairę ir eiti į kaimą arba tiesiai – plento link, tačiau berniukas nori sukti į dešinę. Ten – Laumių stalas. Tiesa, su tikruoju Laumių stalu, kadaise buvusiu netoli Dusetų1, šį sieja tik poetiškas pavadinimas. Prie šio stalo neatnašaujama laumėms tikintis gero derliaus, ne, čia Rytis, kaip kadaise jo tėtis Arūnas, patiria iniciaciją – laumės jį pašventina. Po to abu grįžta namo, kur jų laukia visa šeima ir švenčiamas gimtadienis.

Taigi galima išskirti du pasakos lygmenis – buitiškąjį-realistiškąjį ir tautosakinį, sutampantį su pasakiniu. Buitiniame-realistiniame lygmenyje berniukas, lydimas tėvo, keliauja mišku, o mama su jaunėle seserimi Vakare lieka namie ir mokosi raides, kurias dėlioja iš gintaro gabalėlių. Šiame lygmenyje autorė kuria jaukią šeiminio gyvenimo atmosferą – visus šeimos narius sieja stipri meilė ir supratimas, jų gyvenimo netemdo nė menkiausias šešėlis. Galima teigti, kad tėčio Arūno ir mamos Vaivos šeima yra ideali – pakanti vienas kitam, mylinti, besilaikanti jiems svarbių tradicijų. Bet, turint omeny visą G. Adomaitytės kūrybą mažiausiesiems, tai nestebina –­ liūdesio, ydų, skausmo čia nerasime. Autorė kuria gražų pasaulį –­­ mielą, smagų ir romantišką, kiek poetišką.

Buitiniame lygmenyje matyti nemažai mažamečių gyvenimo realijų – Rytis anksčiau nemėgo savo vardo, nes nemokėjo ištarti „R“, o Vakarė niršta, nes nesugeba sudėlioti raidės „G“: „Vakarė pyksta <...>. Ji žarsto gintarus ant stalo. Kas sumanė tą raidę G? G – sunki raidė. Lengva ištarti. Bet... Pamėgink išraityti“ (p. 33). Atrodo, kad autorė į pasaką bando įnešti ir žiupsnelį taikomosios literatūros aspektų. Motinos lūpomis pasakotoja paaiškina, nuo ko pradedama mokytis abėcėlės. Nuo „A“. Vaizdžiai nurodo, kaip iš sudėliotos „A“ padaryti „V“, o po to „L“ ir „I“. Tačiau pamokymai tuo ir baigiasi, jie nedarko meninio knygelės vientisumo. Atvirkščiai, manau, originaliai priartėjama prie vaiko patirties ir aktualijų.

Tautosakiniame lygmenyje matyti savotiškų, poetiškų ir fragmentiškų užkalbėjimų, susidūrimų su mitinėmis būtybėmis, palaiminimų. Yra ir iniciacija, šeimyninio ritualo pratęsimas. Keliaudamas tėtis kreipiasi į rūgštynėse besiganančią ožką: „Ožkele, ožkele <...> palydėk mus į kelią“ (p. 26), mama panašiai kreipiasi, tartum užkalba gulbę. Vėliau paaiškėja, kad visi gyvūnai (ožka, gulbė, stirna, gegutė), kuriuos keliautojai sutiko kelyje, yra ilgaplaukės laumės, kurios palaimina Rytį. Šis palaiminimas yra šeimos ritualas, perduodamas iš kartos į kartą. Kai vaikui sueina šešeri, vienas iš tėvų jį palydi prie Laumių akmens. Tačiau vaiko iniciacija įvyksta tik tuomet, jei išpildomos trys sąlygos. Vaikas negali su savimi jokio geležinio daikto: „Niekada nesinešk jokios geležies prie Laumių stalo <...> Jokio metalo – net aukso ar sidabro <...> Laumės mūsų miškuose apsigyveno seniai. Tai buvo taip seniai, kai žmonės jokio metalo nė nežinojo. Dabar tu keliauji į senovę“ (p. 61) – taigi tai tarsi sąlyginis perkėlimas laiku į tolimą mitinę praeitį, galbūt – akmens amžių. Antroji sąlyga –­ vaikas turi būti mylimas. Ir trečioji – prie stalo vaikas turi eiti vienas. Įvykdęs šiuos reikalavimus Rytis tampa tradicijos tęsėju. Tai liudija dovana – gabaliukas gintaro. Akmenėlis simbolizuoja ryšį su artimaisiais. Tokį turi ir tėtis, jis liečia jį, kai pasiilgsta savo tėvų. Ar tik ne laumių gintarėlius (paveldėtus iš protėvių?) mama saugo skrynelėje ir šią, ypatingą dieną, leidžia su jais žaisti jaunėlei Vakarei?

Skaitant gali kilti klausimas, ar tai iš tiesų pasaka? Knygelėje daugiausia vaizduojamas pirminis (realusis) pasaulis, tačiau jis persmelktas kažko ypatingo, mistiško. Epizodas, kuriame Rytis persikelia į antrinį (pasakos) pasaulį, labai trumpas ir neišplėtotas. Berniukas nueina prie Laumių stalo, tėvo žodžiais tariant, „į senovę“ (p. 61). Ten šešiametis patiria kažką panašaus į sapną ar svajonę (p. 65) – laumės jį apsupa, šoka ir pakilusios į orą po truputį „tirpsta, nyksta“ (p. 65), ir berniukas grįžta į realybę. Originalų kūrinį visada sunku įsprausti į klasifikacijos rėmus. Galbūt tai galėtume pavadinti poetine proza, tačiau vis dėlto liksiu prie autorės nuomonės. Jei jau ji tai laiko pasaka, tebūnie tai bus labai poetiška pasaka.

Verta pastebėti, kad G. Adomaitytė neimituoja liaudies pasakų siužetų, veikėjų, o kuria originaliąją literatūrinę pasaką, kurioje kūrybiškai naudoja folklorinius įvaizdžius, detales, kartais, iš dalies, ir pasaulėjautą, steigiančią rituališkumą, ciklinę laiko tėkmę: „Paežerės šeima beržyne jaukiai sėdi prie laužo ir jaučia: per tūkstančius metų jų giminė – jų gentis – tik taip šventė, tik taip minėjo jiems svarbią dieną [6-ąjį vaiko gimtadienį – E.B]“ (p. 73). Laumės, skirtingai nuo tradicinio jų įvaizdžio, yra labai taikios būtybės, padedančios atlikti žmonių šeimos ritualus bei lemiančios jų likimą – mamos ir tėčio meilę, santuoką. G. Adomaitytės pasakoje jos labiau primena savotiškas namų židinio deives nei folklore sutinkamas chtonines būtybes.

Knygelėje matyti autorės kūrybos posūkis – ankstesnėse knygose pasakinis lygmuo užimdavo visą pasakojimo lauką, tik „Karuselėje“ šmėkštelėjo kelios ir buitinį lygmenį turinčios pasakos. O „Laumių stalo“ didžiausią dalį užima būtent realiojo pasaulio vaizdavimas. Manau, šioje knygelėje G. Adomaitytė arčiausiai priartėja prie vaiko, kaip veikėjo, ir vaiko, kaip skaitytojo. Personažai vaikai – įtaigūs, realistiški, o jaunasis skaitytojas (o gal dar tik klausytojas?) gali susitapatinti su Ryčiu ar Vakare, jų išgyvenimais, vaikišku nekant­rumu ir kaprizais. Be to, nemažai dėmesio skiriama vaikų ir tėvų santykiams. Kita vertus, autorės kūrybinė patirtis, atsinešta iš ankstesnės kūrybos, išlieka – kalbos maniera ir čia taikli, tiksli ir lakoniška, tačiau ne pernelyg sudėtinga, lengvai „įkandama“ vaikui. Daug dėmesio skiriama reakcijoms, emocijoms, mintims, detalėms, o kiek mažiau siužeto plėtotei. Tačiau knygelė stebina skirtingų klodų harmonija, kurią autorei ne visada pavyksta pasiekti, todėl pasakos ima krypti į vyresniojo pusę („Karuselė“, „Paklydusi pasaka“).

G. Adomaitytės „Laumių stalas“ tęsia autorės programą – mažiesiems vaizduoti mielą, gražų ir harmoningą pasaulį. Šioje pasakoje, turinčioje tvirtą realistinį pagrindą, tik vietomis suadytą pasakos siūleliais (ar tik ne Ados Dygsniūtės iš „Paklydusios pasakos“ darbas?..), darnos šaltinis – šeima ir tradicijos, kurios ugdo pagarbą ir meilę vienas kitam bei aplinkai, gamtai, visam pasauliui. Daug dėmesio kreipiama į itin stiprų šeimos ryšį. Nors yra tolokai vienas nuo kito, tėtis jaučia, ką dabar veikia jo žmona Vaiva, kuri taip pat nujaučia, kada jos žygeiviai prieina vieną iš svarbiausių kelionės vietų – kryžkelę. Tėvai vaizduojami kaip itin pakantūs ir supratingi, gebantys kurti jaukią namų atmosferą, o vaikus auklėti ir paveikti itin švelniai, be jokio pykčio ar susierzinimo.

„Laumių stalas“ – graži ir jauki istorija. Truputį apie gamtą ir mitines būtybes, šiek tiek apie gimtadienį, o labiausiai apie mylinčią šeimą.

Kaip ir daugumą vaikiškų knygelių, šią puošia iliustracijos. Viršelis spalvingas, o pati knyga – ne. Aušros Čapskytės piešiniai dailūs, mieli ir svajokliški. Taip smagu būtų griebti spalvotus pieštukus ir kibti į darbą...


____________________________________
1 http://www.culture.lt/satenai/?leid_id=897&kas=spaudai&st_id=16049


 

Skaitytojų vertinimai


89842. kremblys2012-05-12 14:49
Ačiū! Paskaitysim. Tikėkimės, kad knygelės kalba ne tokia dirbtinė-medinė, kaip recenzentės (lietuviškai sekamų pasakų vaikystėje, matyt, negirdėjusios?).

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:40:54 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba