Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-04 nr. 3378

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Spektaklio „Dieviškoji komedija“ scena26
• Kaunas prieš 40 metų1
• RIČARDAS ŠILEIKA
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ4

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS3
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• ALDONA GUSTAS2

REDAKCIJOS SKILTIS 
• RIMVYDAS STRIELKŪNAS.
Biblioteka: ar spausti Patinka?
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

POLEMIKA 
• IRENA BALČIŪNIENĖ.
Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš,
95

LITERATŪRA 
 JURGITA LUDAVIČIENĖ.
Reino jausmas
4

PAŠTO DĖŽUTĖ 
• Kas ranka parašyta5

KNYGOS 
• EGLĖ BALIUTAVIČIŪTĖ.
Laumių stalo link
1
• Bibliografijos ir knygotyros centras

TEATRAS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Paskui Vergilijų – Dantę – Nekrošių
7
• VALDAS GEDGAUDAS.
Teatrui, Dantei, Italijai
11

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Tomui Bergeronui. Su meile5

MUZIKA 
• Visi „Žodžiai“1
• RITA NOMICAITĖ.
Kalbėta apie modernumą

KELIAS 
• DAIVA TAMOŠAITYTĖ.
Religiniai fanatikai baudžia mokslininką už objektyvumą
8

POEZIJA 
• DALIA JAZUKEVIČIŪTĖ.
Iš areštinės. Apie meilę
8

PROZA 
• JURGA TUMASONYTĖ.
Stepas
3

VERTIMAI 
• DMYTRO LAZUTKIN.
Eilėraščiai iš rinkinio „Benzinas“

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Apie saviaktualizaciją ir netikrus gydytojus psichiatrus

AKTYVIOS JUNGTYS 
• DOMINYKĄ NORKŪNĄ kalbina TOMAS TAŠKAUSKAS.
Turiu savo vidinį daimoną
3
• DOMINYKAS NORKŪNAS1
• ADOMAS BUDRYS.
Matematiškoji audra
4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• Su LAURA GRYBKAUSKAITE kalbasi EGLĖ JUOCEVIČIŪTĖ.
Lauros Grybkauskaitės spalvoti piešiniai apie absurdiškumą
6

LITERATŪRA KITAIP 
• Andriaus Šiušos karikatūros3

DE PROFUNDIS
„Atmosferiniai reiškiniai literatūroje manęs niekuomet nedomino,
maniau, kad tai yra tapybos užduotis“
Elias Canetti
 
• KONSTANTIN SUTIAGIN.
Kiekvienam išminčiui visada ko nors trūksta
3

Skaitytojų tasi masi 
• Šimtas septintoji savaitė443

LITERATŪRA

Reino jausmas

JURGITA LUDAVIČIENĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Vokietijoje viskas planuojama iš anksto, o planai įgyvendinami kruopščiai bei sąžiningai. Šis stereotipas, kaip ir nemažai kitų, skirtų šiai šaliai, yra teisingas. Tačiau planavimo rezultatų vartotojui tai, manau, tik privalumas. Todėl gavusi kvietimą iš Šiaurės Reino-Vestfalijos kultūros sekretoriato (http://www.nrw-kultur.de/) dalyvauti pažintinėje kelionėje po regiono literatūros sceną, apsidžiaugiau, kad keturioms dienoms būsiu „tiksliai suplanuota“, ir nenusivyliau. Planas apėmė viešnagę Kelno literatūriniame festivalyje lit.Cologne, literatūrinius skaitymus (ir pusryčius) Kelne, Diuseldorfe ir Vupertalyje, susitikimus su regiono leidėjais ir rašytojais, literatūrinių institucijų darbuotojais ir, ir, ir... Trokštančių susipažinti su regiono literatūra kolegų grupė internacionalinė: žurnalistas iš Tel Avivo, be­sidomintis, toks įspūdis, tik Christianu Krachtu ir aplink jį šurmuliuojančiu skandalu; literatūros namų direktorius iš Bosnijos, besidairantis įžymybių, kurias galėtų pakviesti į savo prieglobstį, ir literatūrinio festivalio organizatorius iš Brazilijos, atvykęs tuo pat tikslu; kinas interneto žurnalistas su germanistiniais polinkiais, vokiškai kalbantis geriau nei angliškai (labai retas atvejis) ir du jo kolegos lenkai – iš Krokuvos ir Varšuvos... Ir aš, atstovaujanti tiek leidybą, tiek kultūrinę spaudą.

Šiaurės Reino-Vestfalijos regionas literatūra anaiptol negarsėja. Šokis Vupertalyje rezidavusios Pinos Bausch ir vaizduojamasis menas Diuseldorfo dailės akademijos dėka čia atstovaujami nepalyginti ryškiau. Bet vis tiek keistoka, kodėl viena tankiausiai apgyventų Europos ir tankiausiai apgyventa Vokietijos sritis su aštuoniolika milijonų gyventojų ir daugiau nei penkiasdešimties miestų tinklu, tokiais didmiesčiais, kaip Kelnas, Diuseldorfas, Esenas ar Dortmundas, su išplėtota pramone ir infrastruktūra negali pasigirti garsiais autoriais. Heinrichas Heine, jei žiūrėsim į praeitį, Heinrichas Böllis jau mirę, o dabartis pateikia nors ir užtektinai rašytojų, bet didžiųjų vardų tarp jų aiškiai stinga. Į klausimą „kodėl“ vietos spauda turi keletą atsakymų: visų pirma, žymūs rašytojai telkiasi aplink reikšmingas leidyklas. O prie Reino reikšmingų, didelių leidyklų mažai. „DuMonte“, „Kiepenheuer&Witsch“ ir viskas. Likusios, nors jų ir daug, prestižo nesukuria ir šlovės rašytojui neatneša, o į dvi minėtąsias visi norintieji netelpa. Todėl rašytojai tarsi piligrimai vis tiek traukia į Berlyną ar Miuncheną, ir literatūrinių festivalių bei kitokių renginių gausa negali jiems atstoti leidyklų stygiaus. Be to, autorių rėmimas ir ugdymas šioje srityje laikomas nepakankamu; ir paskutinė priežastis – nėra visą regioną apimančio kultūrinio leidinio. O jis laikomas vienu svarbiausių tapatybę formuojančių ir kultūrinės kokybės kartelę keliančių veiksnių. Taigi programa, leidžianti kultūros žurnalistams susipažinti su literatūriniu regiono gyvenimu, kaip tik ir skirta pastarojo gyvenimo plėtrai ir sklaidai. Su viltimi, kad nuosekliai ir planingai dirbant, situacija keisis į gera. Žinoma, „gera“ ir „bloga“ čia reikėtų suprasti vokiškai, nes nei tokio kiekio renginių, nei tokio finansavimo lietuvių literatūra tikriausiai per artimiausius penkiasdešimt metų nepatirs nė iš tolo. Tačiau Reino krašto gyventojai situacija nepatenkinti, ir štai mes čia.

Iškart išėjo beveik kaip tame posakyje – „s korablia na bal“, tik atvirkščiai – iš lėktuvo į laivą. Nes tik spėjus atskristi ir nubildinus lagaminą per katedros aikštę į viešbutį (kadangi Kelne, toks įspūdis, viskas vyksta garsiosios katedros šešėlyje – šalia jos yra ir geležinkelio stotis, ir viešbutis, ir tai, kas liko iš senamiesčio po karo, ir „Kieppenheuer&Witsch“ leidykla), mums žvaliai prisistato Šiaurės Reino-Vestfalijos kultūros sekretoriato darbuotoja ir paprašo eiti prie laivo trapo. Kelne, kur vyko didžioji dalis suplanuotų renginių bei susitikimų, vyksta „lit.Cologne“ –­ vienas didžiausių ir svarbiausių regiono literatūrinių festivalių. Žinoma, savo svarba jis negali lygintis su Frankfurto ar Leipcigo knygų mugėmis ar Berlyno literatūros festivaliu, tačiau kad ir kaip ten būtų, festivalio programa atrodo įspūdingai, o bilietai į gausybę renginių išperkami tučtuojau. Vokietijoje klesti Lesungų žanras: susitikimai su rašytojais vyksta ne kaip vieši interviu, kaip Lietuvoje, o kaip skaitymai. T. y. moderatorius užduoda klausimą, jį čia pat išverčia publikai, sulaukia atsakymų, bet svarbiausia – ne pokalbis, o galimybė pasiklausyti, kaip autorius skaito savo kūrinį gimtąja kalba (nesvarbu, kad niekas nesupranta nė žodžio), o tada – aktoriaus skaitomos vokiškosios versijos. Didžiulės sausakimšos salės pagarbiai klausosi, o mes su bosniu ir lenkais bandome papasakoti koordinatorei, kad už galimybę pasiklausyti skaitomo knygos teksto mūsų šalyse nei vienas nemokėtų pinigų. Ji žiūri netikėdama, o mes savo ruožtu jau lipame į daugiau nei aštuonių šimtų vietų laivą, kuriame savo naujausios knygos „The Marriage plot“ ištraukas šiandien skaito Jeffrey’is Eugenidesas. Moderatorė kalba, šmaikštauja ir iškart verčia pagarbiai miniai, išlaikydama akių kontaktą ir nepaleisdama renginio vadžių iš rankų nei akimirką, o laivas lėtai plaukia Reinu, už langų spindi ugnys ir negali liautis galvoti ne tik apie protingą ir sąmojingą autorių, kalbantį apie meilės prigimtį ir romano rašymą, bet ir apie literatūros, kaip elitinės pramogos, pateikimą. Šimtas septyniasdešimt renginių, visas miestas kaip viena didelė literatūros platforma – nuo bažnyčių iki knaipių ar, jau sakiau, laivų. Nė kiek nesiteisindami, organizatoriai kaip vieną pagrindinių žvaigždžių pakvietė Karlą Lagerfeldą, kuris, beje, yra ne tik aistringas literatūros gurmanas, bet ir leidėjas, beje, pramoga tampa ir XVII a. tekstai, kuriuos skaito vienas garsiausių televizijos moderatorių. Publiką vokiečių festivalių organizatoriai myli ir gerbia, linksmina ir moko. Ir augina: kitą dieną mes žąsele traukiame į Angie Sage skaitymus, pakeliui klausinėdami vieni kitų, ar kam nors šis vardas girdėtas. Be google, savaime aišku, niekam, ir nenuostabu – įžengus į salę, ši pasirodo besanti pilna vaikų nuo kokių devynių iki penkiolikos metų, o rašytoja –­ ne tokia žymi kaip J. K. Rowling, fantasy serijos autorė. Čia modelis šiek tiek kitoks: vaikai susižavėję klausosi angliškai skaitančios autorės, bruzda, kai senyvas aktorius išraiškingai skaito vertimą, ir negali sulaukti, kol galės užduoti klausimus. Gavę tą galimybę, vienas per kitą klausia angliškai pačių įvairiausių dalykų – iš knygų ir pačios autorės gyvenimo, rašytoja atsakinėja, vertimo niekam nebereikia, o moderatorė atrodo juokais įsižeidusi, kad jai nebėra ką veikti. Akivaizdu, kad būtent taip užauga tie, iššluojantieji bilietus į visus šimtą septyniasdešimt festivalio renginių. Tikriausiai jų senelius sutikome kitą rytą, niūrų, vėjuotą ir lietingą sekmadienį išvežti į Diuseldorfą literatūriniams pusryčiams: didelė knaipė, kur aiškiai vyksta koncertai. Ant scenos – trys baltomis staltiesėmis uždengti stalai, salėje – staliukai ir kėdės, bufetas su viešbučiams įprastu pusryčių meniu. Ir pagyvenę žmonės su pilnomis kumpio bei salotų lėkštėmis. „Žiūrėk, mes čia jauniausi“, – apsižvalgęs šnibžda bosnis ir yra visiškai teisus. Ir aišku, kodėl. Greitai sukramtę pusryčius, bohemiškai atrodantys žilagalviai su apvaliais akinukais pagarbiai suklūsta, nes ant scenos pasirodo rašytojos Giselos Elsner kūrybos tyrinėtoja ir dvi aktorės: čia tas atvejis, kuris Lietuvoje laikomas beviltišku, nes rašytojas jau miręs ir jokio šou padaryti nepavyks. Visiškai kitaip štai Diuseldorfe, kur net oru, kai šuo į lauką nevaromas, žmonės susirenka tam, kad pasiklausytų autorės romanų ištraukų, atsiliepimų apie ją dvidešimties metų senumo žiniasklaidoje ir tyrinėtojos vokiškai išsamiai ir nuosekliai pateikiamos Giselos Elsner kūrybos analizės. Ir salė pilna anaiptol ne dėl pusryčių. Aišku, jog klausytojai – skandalingos autorės, dėl iššaukiančios išvaizdos ir makiažo vadintos vokiškąja Kleopatra, amžininkai, atėję ne tik dėl drastiškų tekstų, šiandien nebedarančių pribloškiamo įspūdžio, bet ir (tikriausiai) pašėlusios savo jaunystės. O dabar įspūdį daro pranešimo ilgumas ir išsamumas: tris valandas klausomės literatūrologinės analizės pramaišiui su skaitymais ir, tiesą sakant, apsidžiaugiame, kai stropus kuratorius susirūpinęs praneša, kad turime išeiti anksčiau, nes nespėsime į susitikimą su regiono kultūrinių organizacijų vadovais.

Susitinkame pietų metu, vokiškoje „Čili kaimo“ versijoje prie alaus bokalo (esame išmokyti, jog Diuseldorfe visi geria tik tamsų, o Kelne – tik šviesų alų, todėl taktiškai užsisakome pirmojo), mandagiai atsisakome tautinės virtuvės pasiūlymo – kraujinių blynų ir renkamės labiau pažįstamą šnicelį. Ir klausomės kaip tik apie tai, kad regione, kur tokia išplėtota pramonė, teatrai ir vaizduojamasis menas, su literatūra sudėtinga. Michaelis Serra, Šiaurės Reino-Vestfalijos literatūrinio biuro direktorius, pasakoja apie keturias tokio tipo institucijas regione, nedisponuojančias lėšomis, bet generuojančias ir koordinuojančias projektus ir renginius – pavyzdžiui, muziejų projektą: rašytojas kviečiamas pagyventi Reino krašte ir parašyti esė apie kokį nors krašto muziejų, kurių čia yra devynios galybės, kiekvieno skoniui ir pomėgiams (http://www.literaturbuero-nrw.de/). Pinigų turi „Kunststiftung NRW“, juokiasi jis, linktelėdamas į kitapus stalo sėdinčią fondo direktorę. Išties fondo programa įspūdinga, ir ne vien tik literatūros srityje. Tarptautiniai projektai skatinami ir remiami, telieka teikti paraiškas (http://www.kunststiftungnrw.de/index.php). Taip, sako poetas ir mažos leidyklėlės savininkas, su kuriuo vakarieniaujame septyniasdešimtųjų stiliaus kavinėje „Hallmackenreuther“, kurios interjeras – ne atkurtas, o išlikęs su visais kiaušinio formos krėslais, veidrodžiais ir plastikiniais šviestuvais. Taip, taip mes ir darome, nes poezija leidžiama trijų šimtų egzempliorių tiražu, o kad galėtume ją apskritai leisti, rengiame skaitymus. Paklaustas, ar pavyksta iš to pragyventi, droviai nusišypso ir prisipažįsta, kad dar dirba vienos partijos kalbų rašytoju ir spaudos atstovu. Užtat grįžus į Kelną ir svarstant, jog poezija niekur nėra itin populiari, Angela Spizig, Kelno vicemerė mus energingai vedžioja po naująją ir senąją Kelno rotušę, pasakodama tiek apie romėnų laikus siekiančią miesto praeitį, tiek ir ryžtingai kuriamą ateitį. Pastaroji išnyra daugiaaukščių biurų pastatų kompleksu buvusio uosto teritorijoje ir ribomis, iki kur numatoma plėsti miestą. Kelnas, pasirodo, ne tik vienas seniausių, bet ir vienas tolerantiškiausių Vokietijos miestų, skatinantis originalumą ir besididžiuojantis savo savavališkumu. Mūsų gyventojai nemėgsta jokių autoritetų, sako vicemerė. Net arkivyskupo. Tikriausiai ne veltui čia, prie Reino, kaip niekur kitur per Užgavėnes tokiu masteliu šėlsta karnavalas –­ ten visi lygūs, visi su kaukėmis ir kartu be jų, kartą per metus virstantys pačiais savimi, tiksliau, karnavališkąja savo asmenybės puse.

Pramoniniai laivai, lėtai slenkantys Reinu, romėnų grindinys, hiperrealistinės skulptūros Ludwigo muziejuje ir visa užgožiantis akmeninių nėrinių katedros šešėlis. Aš rašytojų vietoje neskubėčiau iškeliauti iš Kelno, Diuseldorfo ar Vupertalio – pastarajame įkvepia vien pasivažinėjimas šimto metų senumo puikiausiai funkcionuojančiu kabančiu metro virš Vuperio upės. Vis dėlto nesu rašytoja (skaitytojų laimei). Užtat žinau, jog kelionėje, kaip ir tekste, reikia padėti tašką; o dėl to papildomai nereikėjo rūpintis. Paskutinę viešnagės dieną tašką padėjo Julianas Barnesas, šiųmetinis „Booker“ premijos laimėtojas, turėjęs būti didžiausia festivalio žvaigžde ir dieną, kai turėjo atvykti, atsigulęs į ligoninę Londone dėl akies ragenos įtrūkimo. Pabaigos jausmas, ką ir besakyti.


 

Skaitytojų vertinimai


89724. ragana Kornelija2012-05-10 21:33
Kažin, tas Vainius Bakas kada nors išmoks redaguoti tekstą ar jau nebe? Sako, turįs kelerius metus redagavimo stažo. Tai labai negabus, matyt...
Pirmoje pastraipoje keturios klaidos, toliau neskaičiavau.

89831. tikrai2012-05-12 10:54
taip, nors ir autorė ne pirmos jaunystės

89843. correctoriusas2012-05-12 15:21
Jeffrey’is Eugenidesas = Jefrėjus Evgenidis lietuviškai? Pramoniniai laivai - ???

89940. et2012-05-13 11:50
svarbu, kad dešrelės paminėtos. Juk rašoma apie Vokietiją!

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:40:50 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba