Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-11 nr. 3379

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ALONAS ŠTELMANAS56
• Sapiegų rūmai
• VILMANTAS MARCINKEVIČIUS1
• SIMONA ŽEMAITYTĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žaliaakis
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Sakuros nužydėjo
4
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

PUBLICISTIKA 
• GRAŽINA SVIDERSKYTĖ.
Kūryba žurnalistikoje: nuo kūrybinio konkurso iki Garliavos
10
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu
4

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie šuns gyvenimą ir ne tik
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
• Naktinėjimai lygiadienio pilnatį2
• Haiku konkurso „Smailinant žaliąjį pieštuką 2012“ laureatai1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafika be citatų ir politikos

TEATRAS 
• Su KAMA GINKU kalbasi MARINA DAVYDOVA.
Kas yra mizanscena

MUZIKA 
• SKAISTĖ GOROBECAITĖ.
Pavasario lakštingalų varžytuvės: XIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas
1

PAVELDAS 
• RŪTA JANONIENĖ.
Didikų Sapiegų meninis paveldas Vilniuje
4

POEZIJA 
• MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ18

PROZA 
• DAINA OPOLSKAITĖ.
Skola
1

VERTIMAI 
• Haiku5

25 PUSLAPIS 
 ALEKSANDRA FOMINA.
Trys būdai užrašyti kolektyvinę atmintį

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LUKAS DEVITA.
Nežemiškieji roko muzikos ryšiai
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kokybės garantas
1

DEBIUTAI 
• RADVILĖ ZINKEVIČIŪTĖ4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ.
Simona Žemaitytė ir jos dokumentuojama realybė
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
3

DE PROFUNDIS
„Kai aiškiai suvokiau faktą, jog,
vertinant pagal bendrus kriterijus, esu menkesnis už dulkę,
išties pasijutau visai laimingas.“ Henry Miller
 
• Iš „Pirmojo spaudos baliaus naujienų“2

Skaitytojų tusi busi 
• Šimtas aštuntoji savaitė733

25 PUSLAPIS

Trys būdai užrašyti kolektyvinę atmintį

ALEKSANDRA FOMINA

[skaityti komentarus]

iliustracija


Aidas Kelionis. „Geltonas radijas“.
–­ V.: „Vaga“, 2012.

Tiesą pasakius, iš šios knygos tikėjausi gana daug. Jau vien dėl to, kad rašymas apie sovietinę praeitį ne iš aukos pozicijos vis dar retas atvejis lietuvių literatūroje. Pasigendama ramaus, aiškaus, be sarkaz­mo, herojiškumo ar gaveliškos įtūžio „dozės“ ir emocijomis neperkrauto pasakojimo. Todėl, perskaičiusi ketvirtajame viršelyje apie pageltusias kino afišas bei patefoną su plokštelėmis, tikėjausi buitiško, bet ne nostalgiško sovietmečio prisiminimų aprašymo. Stengiausi nesureikšminti sakinio, kuris man pasirodė keistas: „Kazimieras – žmogus, kaip kiekvienas mūsų – nepakartojamas.“

Būtent šio Kazimiero „nepakartojamumo“ knygoje ir pasigedau. Jau nuo pirmų eilučių pasakotojas atrodo kažkoks beveidis, veikia automatiškai, be emocijų ir jausmų, visiškai šaltai ir užtikrintai, tarsi būtų automatizuotas manekenas. (Todėl galiniame viršelyje ir prireikė įrodinėti, kad jis yra žmogus, ir maža to – nepakartojamas. Tarsi tai nebūtų savaime aišku tiems, kas imasi skaityti knygas.) Nusprendžia važiuoti į gimtinę – ir važiuoja. Žmona taip pat neturi nė vieno išskirtinio bruožo, tik atgyvenusiems anekdotams būdingų savybių – žiūri serialus ir priekaištauja vyrui kone dėl kiekvieno poelgio. Kai nepriekaištauja, ji tarsi ir neegzistuoja – niekada nepasakoma, kaip reagavo į vyro išvykimą ar į atsisveikinimo bučinį, ką kalbėjo telefonu... Dar tikėjausi, kad tokia ištempta ir pilka įžanga tam, kad išskirtų ir paryškintų tolesnius įvykius. Gal Kazimieras, tas blyškus, į savo neįžiūrimą vidų susitelkęs žmogelis, staiga paragaus kokio magiško Prousto sausainio ir pradės pasakoti gyvą istoriją.

Kur jau tau. Šią knygą autorius parašė toli gražu ne apie konkretų Kazimierą, o apie tarp klišių vaikščiojantį beveidį personažą, kuris ir kitus mato tokius pat beveidžius ir neskiria žmonių, jeigu jie nėra nuo seno pažįstami. Nereaguoja į aplinką, nemato jos detalių, giliai įstrigęs savo paties viduje, net buto kaimynų neskiria. Užtat kiekvieną kartą smulkiai aprašoma, kiek ir ko jis pats suvalgė, kaip miegojo ir kokius keiksmažodžius matė užrašytus ant sienos. Būtent nešvankūs rusiški ir lenkiški tekstukai labiausiai ir stebina. Tarsi neapsakomai nykus veikėjas, visą gyvenimą tik einantis kitiems iš paskos ir darantis tą, ką daro kiti, staiga sumanytų papasakoti smagų nutikimą, kad nebūtų taip nuobodu. Ir taip lepteli, kad nurausta ir susinepatogina visi aplinkui, išskyrus jį patį, besikvatojantį iš savo sąmojo.

Šią knygą autorius parašė savo, draugų ir kitų bendraamžių, kurie supras tą savotišką „humorą“ ir sovietines realijas kaip savaime suprantamus dalykus, malonumui. Iš maketo matyti, kad knyga ir taikoma siaurai, prie sovietinio puritoniškumo pripratintai publikai. Iš teksto – kad autorius mėgsta futbolą ir kitas sporto rūšis, atsimena nemažai komiškų nutikimų iš jaunystės ir studijų laikų, nekenčia prekybos centrų, nesupranta virtualios komunikacijos ir geriau prisimintų vaikystę nei ką tik pro šalį praėjusio žmogaus veidą. Jam tie veidai neįdomūs, o ir kam jie? Juk daug paprasčiau susigalvoti štai tokį Kazimierą ir kartu su juo mėgautis realybėje nepasiekiamais dalykais. Medituoti prisiminimus, bet nesidalyti jais, o tik parodyti tarsi kokį trofėjų ar retesnę knygą. Nesibaigiantys pilko kartono peizažai, kuriuose kartkartėmis sublizga iki gyvo kaulo įgrisęs bendraklasių firminis juokelis.


Rimas Bružas. „Bikerstory.lt. Lietuvos motociklizmo istorija 1918–1940 m.“
– V.: „Vaga“, 2012.

Retas atvejis, kai tėvas skiria knygą dukrai, o ne atvirkščiai. Retas atvejis, kai žurnalistas rašo taip jautriai, nešališkai ir inteligentiškai. Retas atvejis, kai joje atskleista tiek kruopščiai išanalizuotos informacijos, kad net visiškai abejingas motociklams žmogus bematant susidomės knyga apie motociklizmą tarpukario Lietuvoje. Nes čia – pasakojimas ne tiek apie motociklus, kiek apie Lietuvą, ir toks pasakojimas, kokio galėtų pavydėti net patys talentingiausi istorikai. (Kaip žinia, Lietuva dabar negali pasigirti pastarųjų gausybe.)

Rafinuotai apipavidalinta knyga gali tapti puikia medžiaga apmąstymams. Ji gali patraukti besidominčiuosius Lietuvos tarpukario istorija, ekonomika, fotografija ir žmonėmis. Žiūrint į šias senovines, kruopščiai išsaugotas ir atkurtas nuotraukas, savaime prašosi pasakojimai, kokių iš jokio vadovėlio nesužinosi. Autentiškų dokumentų kalba – netaisyta, autorius stengėsi išlaikyti kuo daugiau objektyvumo, todėl neleidžia sau jokių nereikalingų palyginimų, tuščių pamąstymų ar visažinio tono, – to, kas sugadino šiaip jau puikią A. Juozaičio knygą „Ryga – niekieno civilizacija“. Nepriekaištingas leidinio dizainas, tradicija, dar nenukankinta reklamos ir televizijos, malonus, bet ne familiarus tonas, kuriuo autorius tapatinasi su motociklininkais ir keliautojais, palieka nepakartojamo pokalbio su išmintingu pašnekovu įspūdį.

Nepaisant keleto netobulumų, knygos maketo „hibridas“ tarp senovinio ir šiuolaikiško ne tik stebina ir traukia, bet ir leidžia pajausti, kad dalyvauji labai svarbiame procese. Tarsi nepamirštamame susitikime su ypatingu, kartą per gyvenimą sutiktu žmogumi, kuris žino tiek, kad užtektų visai sudegusiai Aleksandrijos bibliotekai. Kuris moka analizuoti nevertindamas ir nesmerkdamas, neapsimesdamas, jog žino geriau. Pateikdamas statistiką, autorius siekia tikslumo ir kuo mažiau interpretacijų. Racionalus, moksliškas, bet ne sausas tekstas labiausiai akcentuoja tą, ką dažnai pamiršta šių laikų tyrinėtojai ir ypač žurnalistai: žmogaus mąstymas priklauso nuo istorinio konteksto, nuo visuomenės normų, ir šiukštu negalima matuoti anų laikų realijų dabartinės visuomenės matais. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad kadaise visame pasaulyje nebuvo kelių eismo taisyklių, o Lietuvoje technikos naujovės buvo sutinkamos priešiškai, nes „daugeliui asocijavosi su grėsme įprastai tvarkai“ (p. 33). Dar sunkiau priimti tą faktą, kad Lietuvos istorija yra sudėtingesnė ir pai­nesnė, negu apskritai pajėgiame įsivaizduoti.

Tačiau kai kurie dalykai keičiasi labai lėtai, ir iš pateiktų dokumentų susidaro vaizdas, kad biurokratijos dėl naujos tvarkos Lietuvoje visada būta. Ir tokių, kurie sunkiai pripažįsta kitų gerbiamą dalyką: „Seni žmonės sako, kad motociklais šiandieną važinėja jaunuoliai be principų ir savęs negerbią“ (p. 149). Fantastiška medžiaga apmąstymams apie tautinį mentalitetą! Rimas Bružas tikrai pasižymi pagarba ano meto archyvams, tačiau nepamiršta argumentų, tad iš daugybės lentelių, skaičių, pavardžių ir techninės informacijos nepatiklus skaitytojas išvadas gali darytis ir pats. Be to, autoriui rūpi dalykai, prie kurių esame itin pripratę ir net nesusimąstome, kodėl ir kaip jie atsirado. Socialinė Lietuvos visuomenės analizė nepaprastai įdomi ir kelia nuostabą tiems, kurie jau įprato prie šiuolaikinės spaudos, cinizmo ir nevilties: „Motociklininkų klubo sudėtis atskleidžia tolerantišką, daugiatautę ir atvirą tarpukario Lietuvos visuomenę, skatinusią tautinių ir religinių mažumų dalyvavimą bendruomenės gyvenime“ (p. 90). Sunku šiais laikais įsivaizduoti ir tokį dalyką, kaip „banketas Lietuvos motociklistams pagerbti, kurį surengė Latvijos motociklistų draugija“ (p. 101), arba Palestinos motociklininkų vizitas į Lietuvą prieš pat Didžiąją pasaulio ekonominę krizę. Tačiau autorius pasistengė priartinti tuos laikus prie šiuolaikinio reiklaus žvilgsnio, o svarbiausia – suteikė savo knygai tokį pavidalą, kad ji atrodo kaip reta harmoningas leidinys. Žiupsnelį druskos šiam gurmaniškam skaitiniui pridės ir sveikas žurnalisto humoro jausmas.


Markus Zusak. „Knygų vagilė“.
Iš anglų kalbos vertė Jurga Brastavičiūtė ir Aistė Kvedaraitė.

– „Šarkos knygos“, 2011.

Jaunas austrų kilmės australas savo knygai apie Antrojo pasaulinio karo laikų Vokietiją pasirinko originalią formą. Pasakojimas struktūruotas taip, kad labiausiai asocijuojasi arba su animaciniu filmu, arba su Larso von Triero filmu „Dogvilis“ (ironiška, jei prisiminsime skandalą, siejantį šį režisierių su Hitleriu). Juo labiau kad personažas, kurio vardu sekama istorija – visiškai nesuvokiama būtybė, atliekanti mirties funkciją. Tai yra kažkas, kas stebi knygos pagrindinę veikėją Lizelę Meminger tarsi iš viršaus, įsiterpia į tekstą savo komentarais, stengdamasis suvokti, kaip turėtų jaustis mergaitė, kurią mama nuveža pas įtėvius, kad pati dingtų iš jos gyvenimo visiems laikams. 1939 m. Vokietijoje Lizelės laukia ne tik sunki patirtis naujoje vietoje su naujais tėvais ir kaimynais Dangaus gatvėje (vėl ironija), bet ir jaunesnio brolio mirtis kelionėje.

Taip pasakotojas, stebėtojas iš Mirties legiono, pirmą kartą sutinka šią mergaitę, rodos, niekuo neišsiskiriančią iš aplinkinių, ir pamato, kaip ji pavagia „Duobkasio vadovą“. Tikrai ne tam, kad ją parduotų ar kitaip pasipelnytų. Tiesiog tame šiurkščiame, tarsi vokiečių ekspresionistų nutapytame pasaulyje, esančiame visai netoli Dachau, Lizelė turi laikytis tik pati už savęs. Pirmomis dienomis naujoje vietoje ji ničnieko daugiau neturi, o knyga, kurios dar nemoka deramai perskaityti, yra tarsi vilties žiburėlis. Pasirodo, kad nauja aplinka ne tokia jau ir atšiauri, nors jos mama be paliovos keikiasi ir nekenčia viso pasaulio. Užtat yra tėvas – nuostabus, švelnaus būdo žmogus, perėjęs Pirmąjį pasaulinį karą ir suprantantis, jog žmonės, kad ir kas nutiktų, aplinkui turi matyti vieni kituose būtent žmones, o ne karius, žydus ar komunistus.

Knyga stebina tais ryškiais, aštriais potėpiais, kuriais pavaizduotas ir taip įtampos kupinas to meto Vokietijos gyvenimas. Pradžioje pasakojimo stilius netgi erzina –­ visi tie intarpai, komentarai, kuriuos „leidžia sau“ nematomas stebėtojas, be jokių skrupulų galintis „nuskrieti“ toliau į ateitį ir paminėti kelis svarbius skaičius. Tie skaičiai – tai laikas, kol vienas Lizelės aplinkos žmonių iškeliaus Anapilin. Tačiau šis faktas visiškai nedramatizuojamas – keliaujama laike taip pat lengvai, kaip Lizelės motina išranda vis naujus keiksmažodžius šiam pasauliui apibūdinti. Ir visi kaimynai, „nutapyti“ tuo pačiu stiliumi, kuriame dominuoja juoda, balta, pilkos atspalviai ir aštrūs kampai, pradžioje atrodo tokie groteskiški ir šabloniški, jog suabejoji, kad knyga skirta suaugusiesiems. Kažkuo ji primena B. Brechto pjeses, kuriose žmonės atrodo lyg tam tikrų savybių įsikūnijimai, o ne sudėtingi, daugiabriauniai personažai su savo charakteriais, kasdienybe, įpročiais ir silpnybėmis. Vis dėlto skaitant prie tokio stiliaus priprantama ir pamažu pradedi manyti, kad kitomis priemonėmis pavaizduoti tą realybę yra taip pat sudėtinga, kaip ir sveiku protu suvokti tolimesnius įvykius Vokietijos istorijoje. Autoriui pavyko pa­rodyti vadinamuosius „paprastus žmones“ iš tos pusės, iš kurios paprastai juos vengiama vaizduoti. Žmones, kurie neturėjo nei galimybės, nei jėgų pasukti prieš srovę, bet vidumi vis dėlto atsisakė jai paklusti. Ir Lizelė negali atsisakyti „Hitlerio jaunimo“ eitynių, nes už nepaklusimą bus nubausta ne tik ji pati, bet ir jos naujoji šeima. Ir kiti gatvės gyventojai turi stebėti einančius pro šalį karių paradus, nes dauguma jų turi vaikų ir negali rizikuoti, kad dėl jų asmeninių ambicijų vaikai nukentėtų jei ne nuo bend­raamžių mokykloje, tai nuo valdžios, o tai yra daug baisiau. Ir jokio heroizmo, atrodo, nėra tame, kad baisi keikūnė Roza, įsidukrinusi knygos veikėją, be žodžių sutinka namuose priglausti pabėgėlį žydą. Tokia buvo tų žmonių kasdienybė, virš kurios skriejo kariniai lėktuvai ir mirties pasiuntinių būriai. Ir niekas neturi teisės jų smerkti, kai ir rūsiuose, laukdami lėktuvų antskrydžio, jie it pakerėti klausosi, kaip Lizelė jiems skaito savo pavogtą knygą. Visada yra galimybė pamatyti žmoguje žmogų, o ne „juos“, „kitokius“. Esu įsitikinusi, kad šią knygą perskaitę paaugliai niekada nežygiuos Gedimino prospektu apsupti nacistų.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:39:59 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba