Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-11 nr. 3379

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• ALONAS ŠTELMANAS56
• Sapiegų rūmai
• VILMANTAS MARCINKEVIČIUS1
• SIMONA ŽEMAITYTĖ

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS1
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• JONAS STRIELKŪNAS.
Žaliaakis
3

REDAKCIJOS SKILTIS 
• KORNELIJUS PLATELIS.
Sakuros nužydėjo
4
• TRUMPA KRONIKA
• Nepamirškite užsiprenumeruoti!

PUBLICISTIKA 
• GRAŽINA SVIDERSKYTĖ.
Kūryba žurnalistikoje: nuo kūrybinio konkurso iki Garliavos
10
• VALENTINAS SVENTICKAS.
Poezijos pavasaris su Jonu Strielkūnu
4

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Apie šuns gyvenimą ir ne tik
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

LITERATŪRA 
 Naktinėjimai lygiadienio pilnatį2
• Haiku konkurso „Smailinant žaliąjį pieštuką 2012“ laureatai1

DAILĖ 
• KRISTINA STANČIENĖ.
Grafika be citatų ir politikos

TEATRAS 
• Su KAMA GINKU kalbasi MARINA DAVYDOVA.
Kas yra mizanscena

MUZIKA 
• SKAISTĖ GOROBECAITĖ.
Pavasario lakštingalų varžytuvės: XIII Vincės Jonuškaitės-Zaunienės dainininkių konkursas
1

PAVELDAS 
• RŪTA JANONIENĖ.
Didikų Sapiegų meninis paveldas Vilniuje
4

POEZIJA 
• MINDAUGAS MILAŠIUS-MONTĖ18

PROZA 
• DAINA OPOLSKAITĖ.
Skola
1

VERTIMAI 
• Haiku5

25 PUSLAPIS 
• ALEKSANDRA FOMINA.
Trys būdai užrašyti kolektyvinę atmintį

AKTYVIOS JUNGTYS 
• LUKAS DEVITA.
Nežemiškieji roko muzikos ryšiai
• KAROLIS VYŠNIAUSKAS.
Kokybės garantas
1

DEBIUTAI 
• RADVILĖ ZINKEVIČIŪTĖ4

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• LAURA GRYBKAUSKAITĖ.
Simona Žemaitytė ir jos dokumentuojama realybė
1

POEZIJOS PAVASARIS 
• Tarptautinis poezijos festivalis
POEZIJOS PAVASARIS 2012
3

DE PROFUNDIS
„Kai aiškiai suvokiau faktą, jog,
vertinant pagal bendrus kriterijus, esu menkesnis už dulkę,
išties pasijutau visai laimingas.“ Henry Miller
 
• Iš „Pirmojo spaudos baliaus naujienų“2

Skaitytojų tusi busi 
• Šimtas aštuntoji savaitė733

LITERATŪRA

Naktinėjimai lygiadienio pilnatį

[skaityti komentarus]

iliustracija


        Apie haiku konkursus kalbasi VYTAUTAS DUMČIUS, GIEDRIUS MICKŪNAS, KORNELIJUS PLATELIS, ARTŪRAS ŠILANSKAS.


Kornelijus Platelis. Japonų poezijos dirvoje išaugęs trieilis haiku, jau gana plačiai paplitęs pasaulyje, Lietuvoje vis dar laikomas egzotišku augalu, panašiu į bonsą ar šiaip kokią kambarinę gėlę. Tiesa, jau turime lietuvių haiku antologiją „Vėjo namai“ (Vaga, 2009), šiam žanrui esame paskyrę vieną „Poetinį Druskininkų rudenį“ (2009), įvyko du haiku konkursai, vieną 2009 metais organizavo „Vilnius – Europos kultūros sostinė“, kitą – Japonijos ambasada Vilniuje 2011 metais, pažymint naujai užmegztų diplomatinių santykių 20-metį. Dabar vyksta trečiasis, taip pat Japonijos ambasados paskelbtas konkursas, kuriame kviečiame dalyvauti visus norinčius: http://www.lt.emb-japan.go.jp/lithuanian/haiku.htm#2012. O pretekstą šiam pokalbiui suteikė Artūro Šilansko haiku, laimėjęs pirmąją vietą rumunų „Kukai“ grupės paskelbtame konkurse „Smailinant žaliąjį pieštuką 2012“ („Sharpening the Green Pencil 2012“), kuriame dalyvavo 140 autorių iš 31 šalies. Pridursiu, kad Rumunijoje haiku žanras labai populiarus. Sveikindamas nugalėtoją, klausiu pirmiausia jo: kaip tai pavyko?

Artūras Šilanskas. Kodėl konkurso nugalėtoju buvo išrinktas būtent šis mano haiku, galbūt geriausiai galėtų paaiškinti konkurso vertintojų komisijos nario Cezario Florino Ciobicos pateikta mini recenzija konkurso knygoje („Sharpening the Green Pencil 2012“) [http://en.calameo.com/read/000002246d6a89964e763]. Štai citata iš jos: „Šis skaudus ir subtilus haiku –­ tai „atviras kūrinys“, vertas pirmosios vietos todėl, kad jo tekstūra bei atmosfera skaitytojui teikia galimybę savo patirtimi užpildyti kuriamą įspūdį ir pajusti tvyrančią įtampą.“

Šį haiku pasiunčiau konkursui todėl, kad man jis labai asmeniškas, radęsis mąstant apie gyvenimą bemiegę rudens naktį, bandant atsakyti į egzistencinius klausimus, kurie būna vertingi vien tuo, kad apskritai keliami. Tas iki galo nesuformuluotas, menamas klausimas greičiausiai ir suteikia šiam haiku vertę – jo steigiama erdvė, radimosi akimirką buvusi asmeniška, tampa visuotinė, atvira kitų žmonių refleksijoms ir vizijoms priklausomai nuo to, kokios savo patirties atspindį skaitytojas įžvelgs, kokiu savo minčių, nuotaikų ir pojūčių turiniu užpildys formos indą.

Vytautas Dumčius. Nuoširdžiausi sveikinimai Artūrui. Jis turbūt vienas aktyviausių mūsų poetų, dalyvaujančių tarptautiniuose haiku konkursuose ir, ypač svarbu, juose neretai laimintis prizines vietas. Tikriausiai todėl, kad nuolat neišleidžia iš akių haiku teorijos ir praktikos, nebijo rizikuoti bei, drįstu teigti, yra pagavęs haiku žanro aukso giją – sugeba be galo taikliai pamatyti ir užfiksuoti natūralų, paprastą tikrovės momentą savo vidinės egzistencijos kontekste. Jo haiku galima jausti neabejotiną pagauto akimirkos jausmo ir nepajudinamo tikrovės apčiuopiamumo pusiausvyrą. Manau, kad šitoks tikroviškumas ir yra pagrindinė sėkmės priežastis. Juk ne paslaptis, kad šiuolaikiniai įvairių šalių poetai (haiku rašantys – taip pat) savo kūryboje per daug filosofuoja, jų tekstai daugiaprasmiai, kupini mitinių realijų, metaforų, palyginimų, manieringi. Dažnai norisi to labai paprasto, aiškaus ir tvirto, nepajudinamo pagrindo, kuris sugrąžintų mus į tikrovę ir jos nebedangstytų žodžių šaradomis. Natūralumas ir tikroviškumas, būdingas haiku, daro šį žanrą kur kas labiau suprantamą daugeliui (Artūro haiku fragmentas „rudens pilnatis“ – tikras realybės grynuolis). Tik stovint ant tokio pagrindo galima bandyti kelti paprastus kasdienius ar sudėtingus filosofinius klausimus.

K. P. O kam apskritai lietuviams reikalingi haiku? Daugelis mūsų pripažintų poetų į šį žanrą žvelgia gana skeptiškai.

V. D. Žvelgti skeptiškai ar neskeptiškai yra kiekvieno piliečio asmeninis reikalas. Juk kadaise kai kas teigė, kad lietuvių kalba poezijai netinkama ir eilėraščių ja parašyti negalima, kol neatsirado Kristijonas Donelaitis ir Antanas Baranauskas, įrodę priešingai. Žinoma, pasaulyje yra trumpesnių poezijos formų ir žanrų nei japoniškasis haiku (turiu mintyje arabų poeziją), bet lietuviai jų dar neatrado. Gal kada ateis ir jų eilė... Kita vertus, nepamirškime, kad pasaulis labai sumažėjo ir buvusios tolimos ir egzotiškos šalys bent jau kultūriškai priartėjo prie mūsų. Jų šimtmečių kultūrinė patirtis parodė, kad kalbėti apie tuos pačius dalykus galima kitaip. Tiesiog kitaip! Tai nereiškia blogai kalbėti. Gal tai tiesiog jaunosios kartos noras kalbėti moderniai, gal kitaip nei mūsų pripažinti poetai, o gal toks kalbėjimas glūdi mūsų baltiškosios kultūros archetipuose – poetiniuose užkalbėjimų tekstuose, eiliuotose mįslėse, latviškose liaudies dainose-ketureiliuose? Savasties ieškojimas pripažįsta visokiausias formas, tik vienas jų liaudis priima, o kitų –­ ne. Panašu, kad haiku forma mums yra priimtina, nes prie jos nuolat grįžtama – nuo pirmųjų japonų poezijos vertimų XX a. pradžioje, po to 6–7 dešimtmetyje lyg kometai įsiveržus Sigito Gedos rytietiškai poezijai, o 8–9 dešimtmetyje iškilus visam būriui moderniųjų poetų. Galime sakyti, kad haiku (ir kitos Rytų poezijos) žanrai niekada nebuvo pamiršti, tik gal ne taip ryškiai dominavo bendrame poezijos kontekste, sužibėdavo tam tikrais periodais. Todėl šis žanras buvo reikalingas ir išliks reikalingas tiek skaitytojams, tiek poetams.

Giedrius Mickūnas. Pirmiausia nuoširdžiai sveikinu laurus pelniusį Artūrą. Jo haiku parodo, kaip minimalistinėmis priemonėmis galima išjudinti filosofines gelmes.

Kodėl haiku prigijo pasaulyje ir dabar skverbiasi į Lietuvą? Turbūt pirmiausia dėl savo struktūros paprastumo – 17 skiemenų (5-7-5) – padedančio kuriančiajam lengviau išlaisvinti savo kūrybinę sąmonę ir nereikalaujančio didelio pasirengimo. Haiku –­ demokratiška forma, nors ir gimusi monarchijos sąlygomis –­ „paprastas mirtingasis“ gali sėsti prie stalo ir pamėginti įsprausti savo jausmus ir mintis į nedidelį haiku indą. Haiku išvaduoja nuo aibės reikalavimų, būdingų kitoms poetinėms formoms, dažnai nuo kūrybos atgrasančioms ypač tuos, kurie neturi literatūrinio išsilavinimo. Žinoma, klasikinis haiku kelia savus reikalavimus, kuriuos reikia žinoti, net neketinant jų laikytis. Haiku forma pravarti rašant ir kitų formų kūrinius: vaizdingumas, lakoniškumas, netikėtumas – tai ne tik haiku dorybės.

Kai kas sako, kad haiku kuriami iš tingėjimo. Turbūt parašyti sonetą sunkiau –­ reikia daugiau paplušėti. O štai haiku dažniausiai kyla spontaniškai iš tam tikros sąmonės būsenos. Tačiau juk negalėtume teigti, kad Šekspyro sonetai geresni, vertingesni už, pavyzdžiui, Bašio haiku. Tai sunkiai palyginami dalykai. Japonų mentalitetas truputį kitoks, tačiau mus juk sieja bendri jausmai –­ liūdesys, ilgesys, laikinumo pojūtis. Galima tik pasidžiaugti, kad kūrybingumas Lietuvoje gali skleistis dar viena poetine forma.

K. P. Pritariu Giedriui, tačiau literatūrinio išsilavinimo trūkumas negali haiku kūrėjo atleisti nuo prievolės išsiugdyti gerą kalbos jausmą, kurio trūkumas neretai pasimato ir 17-oje skiemenų. Taip pat noriu atkreipti dėmesį, kad lietuviai pagal vakarietišką tradiciją skaičiuoja skiemenis, o japonai –­ „on“, kurį sudaro priebalsis su balsiu (jei balsis neturi priebalsio, tai vis tiek – atskiras „on“). Todėl japonų tekstai dar trumpesni. Taigi, man regis, ne nuodėmė rašyti mažiau skiemenų turinčius trieilius. Tačiau grįžkime prie Artūro haiku. Lietuviškas ir angliškas (kuris greičiausiai ir buvo vertinamas) variantai gerokai skiriasi – angliškas daugiaprasmiškesnis. „The hunter’s moon“, derantį su paskutiniąja eilute: „to get the point“ (kurios viena prasmių – „nusitaikyti“), galima versti: „rudens pilnatis“, bet iš lietuviško teksto tada dingsta visa medžiokliška linija, smarkiai praplečianti prasmių lauką. Kita vertus, lietuviškame tekste tai skambėtų dirbtinokai. Man atrodo, tas apmąstymo ir tykojimo pasaloje sugretinimas ir padarė vertintojams didžiausią įspūdį. Tad noriu Artūro klausti: kuris variantas atsirado pirmiau?

iliustracija

A. Š. Taip, išties konkurse buvo vertinami anglų kalba parašyti haiku, o vertimai (arba galima būtų sakyti – variantai) gimtąja kalba buvo pateikti papildomai konkurso organizatorių prašymu. Norėčiau paaiškinti kai kurias savo konkursinio haiku anglų kalba leksikos pasirinkimo priežastis, kad pirmą kartą su artimiausios rudens lygiadieniui pilnaties pavadinimu „hunter’s moon“ (medžiotojo mėnulis) susidūrusiam skaitytojui ši laiko apibrėžties sąvoka būtų geriau suprantama. Etimologiškai žodžių junginys „hunter’s moon“ siejasi su medžiokle, bet laikui bėgant pirminė „medžiotojo pilnaties“ reikšmė nusikėlė į antrą planą ir daugelio šiuolaikinių haiku poetų (haijin) vartojama kaip sezoniškumo indikatorius (kigo –­­ žodis ar žodžių junginys, nuorodantis metų laiką). „Hunter’s moon“ yra mėnulio pilnaties sinonimas, o kartu ir metų laiką patikslinanti aplinkybė –­ artimiausia rudens lygiadieniui pilnatis. O paskutiniąją haiku eilutę „to get the point“ vis dėlto teisingiau būtų suprasti ir versti: „suvokti esmę“ –­ „ką nors suprasti“. Vis dėlto konkurso vertintojai šio haiku pagrindinę mintį bus supratę teisingai, tuo galima įsitikinti iš Ciobicos pateiktos šio haiku analizės ir recenzijos.

K. P. Neabejoju, kad vertintojai esmę suprato teisingai, tačiau medžiokliški reikalai minimi ir Ciobicos recenzijoje. Mano žiniomis, lietuviai nėra kiekvienai pilnačiai suteikę vardo kaip anglai. Todėl mums automatiškai mintis neperšoka į „artimiausią rudens lygiadieniui pilnatį“, kurią nurodo jūsų elegantiškas kigo. (Apie rumunus nežinau.) Jei būtų kitaip, ta mintis vis tiek neperšoktų, nes poezijoje „įdarbinamos“ visos žodžių prasmės, kartais net ir tos, kurias implikuoja vien tik skambesys. Neretai vartojama haiku poetinė priemonė, kai vidurinė eilutė su pirmąja ir su paskutiniąja sudaro skirtingus prasminius vienetus ir leidžia perskaityti trieilį dvejopai. Jūsų angliškas haiku variantas tokią galimybę, tiksliau – jos šešėlį, suteikia kitu būdu. Sakau tai ne trokšdamas pasiginčyti ar juo labiau sumenkinti lietuvišką variantą, o tiesiog analizuodamas ir norėdamas kalbą pakreipti kiek kita linkme.

Japonijos ambasados paskelbto konkurso, kurio vertintojai visi čia esame, sąlygos reikalauja pateikti kūrinius lietuviškai ir angliškai. Ne todėl, kad su Japonijos ambasada norėtume mūsų autorius priversti išmokti rašyti trieilius angliškai, o paprasčiausiai todėl, kad du mūsų vertinimo komisijos nariai yra japonai ir lietuviškai nemoka. Suprantu ir matau, jog tai sudaro daugybę keblumų konkurso dalyviams (jiems labai rekomenduočiau parodyti savo angliškus variantus geriau mokantiems šią kalbą), tačiau noras bend­rauti, neužsisklęsti savo kalbinėje aplinkoje nugali. Ką apie tai manote?

V. D. Visiškai pritariu kolegoms, kurie kiekvieną kartą kelia klausimą apie originalaus teksto ir jo vertimo į kitas kalbas kokybę bei raišką. Kiekviena vertėjų ir kritikų karta su šiuo klausimu susiduria ir visada pasidalija į dvi priešingas stovyklas. Šiame procese dalyvauja du asmenys su savo patirtimi, pasaulio suvokimu, nuostatomis, požiūriais ir kitais individualumais, todėl viena kuri pusė visada bus nepatenkinta dėl vienokių ar kitokių teksto suvokimo ir traktavimo niuansų. Mūsų aptariamuoju atveju situacija yra kiek kita –­ dalyvauja tik vienas asmuo, kuris yra ir kūrėjas, ir vertėjas. Artūras aiškiai neatsako, kuris tekstas atsirado pirmiau, bet tai nėra labai svarbu. Svarbu tai, kad šio teksto matrica, vaizdinys, susiformavo kūrėjo galvoje, tam tikroje emocinio intelekto ląstelėje. Šiam vaizdiniui atkoduoti, padaryti jį matomą kitiems galima rinktis muzikos garsus, spalvas, galbūt šokį ir, žinoma, kalbą. Natūralu, kad gimtoji kalba tam tinka geriausiai. Bet ar tikrai? Artūras labai gražiai paaiškino, kodėl jis pasirinko „rudens pilnatį“ versti junginiu „hunter’s moon“. Esu girdėjęs, kad šis pavadinimas atkeliavo ir Šiaurės Amerikos indėnų leksikono, apibūdinančio rudeninį medžioklės sezoną (taip pat iki rudeninės ekvinokcijos), kai medžiojami žvėrys savo organizmą jau yra paruošę žiemai –­ turi storiausią riebalų sluoksnį bei tankiausią kailį. Haiku taisyklės reikalauja, kad tekste būtinai būtų metų laiką nurodantis žodis kigo. Vakarų kultūrų poetinė tradicija to nereikalauja, juo labiau kad pats sezoniškumas daugeliu atvejų suvokiamas labai plačiai. Lietuvių poezija čia ne išimtis. Originalus žodžių junginys „rudens pilnatis“ lietuviui skaitytojui nurodo labai ilgą laiko tarpą – tris mėnesius. Kiek kartų mes per tą laiką matome pilnatį? Tris, kartais keturis kartus. Ar tos trys pilnatys mūsų kultūroje ir mūsų sąmonėje kelia kokių nors ypatingų asociacijų (pavyzdžiui, kaip Joninės)? Manau, kad ne, nes mums ruduo yra tiesiog ruduo. Dabar pažvelkime į japonų kultūrą, kurioje jau nuo XI a. įteisinta visuotinė Tsukimi šventė, kada einama pasigėrėti, žavėtis mėnuliu. Tai daroma pilnaties prieš rudens ekvinokciją metu, kuri pagal mėnulio kalendorių būna rugsėjo pabaigoje ar spalio pirmoje pusėje. Šiai šventei ruošiamasi labai rimtai – žmonės rengiasi tautiniais rūbais, ant stalo turi būti tradiciniai senoviniai patiekalai iš sojos pupelių. Japonų kalboje rudens pilnačiai iki ekvinokcijos pavadinti yra mažiausiai trys žodžiai, o po ekvinokcijos – dar du. Norėdamas Artūro tekstą išversti iš lietuvių kalbos į japonų, aš galiu naudoti bendrąjį žodį „ruduo“, kuris japonui skaitytojui ypatingų emocijų gal ir nekeltų, bet galiu paskambinti Artūrui ir paklausti –­ kokio mėnesio pilnatį jis turėjo galvoje rašydamas šį trieilį ir taip maksimaliai tiksliai perduoti informaciją japonų skaitytojui. Jeigu versčiau iš anglų kalbos į japonų kalbą, mano pasirinkimas būtų daug tiks­lesnis, nes „hunter’s moon“ apima tik pirmąją rudens pusę. Nekritikuodamas autoriaus ir neprimesdamas niekam savo nuomonės žaidžiu variantais – „rugsėjo pilnatis“, „spalio pilnatis“, „lapkričio pilnatis“, „bobų vasaros pilnatis“. Tuo noriu pasakyti, kad emocinio intelekto lygmenyje esantį vaizdinį autoriui perkoduoti į kitos kalbos raiškos priemones yra lengviau nei kitam autoriui (vertėjui) surasti atitikmenį. Paklaida visada bus, tik klausimas – kokia, į geresnę ar į blogesnę pusę. Pasitikrinti galite patys – išverskite kokį nors savo sukurtą tekstą į kitą kalbą, paslėpkite abu tekstus 3-4 mėnesiams, po to netyčia suraskite ir neskaitę lietuviško varianto vertimą išverskite atgal į lietuvių kalbą. Garantuoju, kad patys stebėsitės gautu rezultatu.

G. M. Reikalavimas haiku pateikti komisijai dviem kalbomis neturėtų užkirsti kelio norintiems aktyviai dalyvauti konkurse. Ne paslaptis, kad geriausia poezija buvo ir bus kuriama gimtąja kalba, nepai­sant išimčių, kurių nereikia toli dairytis –­ O. Milašius, J. Baltrušaitis... Tačiau haiku forma savo paprastumu atveria sunkias duris į kūrybą ne gimtąja kalba – dėl minimalistinių raiškos priemonių rašantysis gali sukurpti kokybišką tekstą. Šia prasme Artūro trieilis yra puikus pavyzdys.

Anglų kalba senokai tapo pagrindine užsienio kalba Lietuvoje. Septyniolikos skiemenų kūrinio vertimas ar interpretacija angliškai net vidutiniškai mokančiam šią kalbą nėra neįveikiama užduotis. Priešingai – tai kūrybingumą skatinantis pratimas. Vertindami esame susidūrę su atvejais, kai lietuvių parašyti angliški haiku buvo vertingesni ir įdomesni nei lietuviški.

Rašant haiku dviem ar trimis kalbomis, veikia tam tikra mistika – nesvarbu, kokia kalba buvo užrašytas eilėraštis ir kuris variantas – angliškas ar lietuviškas –­ buvo pirmas, rezultatas gali būti nenuspėjamas: gerai išverstas į užsienio kalbą trieilis gali įgyti naujų reikšmių, aliuzijų, poteksčių, tapti gilesnis, įtaigesnis. Gali nutikti ir priešingai. Svarbiausia sumaniai panaudoti užsienio kalbos teikiamas leksines galimybes laikantis haiku turinio ir formos reikalavimų.


 

Skaitytojų vertinimai


90734. hai :-) 2012-05-19 16:18
O taip, su vertimu problema, reikia pažinti kitos kalbos niuansus, figūrines konstrukcijas,leksikoną, tad nelengva surast poetinio teksto vertėją

92213. virginija :-) 2012-06-01 17:15
Pirmiausiai sveikinu prizininką .Mane sudomino Haiku rašymas.Bet man dar toli iki to,dar turiu mokytis ir mokytis,tad ačiū patarimus.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:39:32 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba