Gūtenmorgenas ir modeliai

Kartą Gūtenmorgeno gimimo dienos proga vienas svečias sukaktuvininkui padovanojo didoką reaktyvinio naikintuvo F-22 modelį, kurį reikėjo surinkti ir suklijuoti, ir šis tuomet atrodytų it tikras.

„Žinau, kažkada norėjai būti lakūnu, – tarė draugas ir nusišypsojo. – Dabar vakarais turėsi ką veikti.“

Kitas svečias jubiliatui padovanojo pilną maišą Melngalvių namo detalių, iš kurių buvo galima pastatyti bent metro aukščio pastato kopiją. „Dabar turėsi rimtai atsidėti statybai“, – tarė dovanotojas ir nusišypsojo.

Gūtenmorgenas džiaugėsi dovanomis, nes jam labai patiko knibinėtis su įvairiais smulkiais daiktais. Pavyzdžiui, jau būdamas šešerių išardė prosenelio kišeninį laikrodį, visai neseniai, žmonai paprašius suremontuoti laidynę, išardė ir ją. Užtat dabar, turėdamas tiek dovanų ir surinkinėdamas modelius, jis galės treniruotis, o po F-22 laidynė bus vieni niekai. Dovanos kur kas labiau sudomino ne jubiliatą, o Gūtenmorgeno sūnų. Jis pasisiūlė tėvui padėti surinkti naikintuvą ir namą, tačiau Gūtenmorgenas paaiškino, kad dėlionių konstrukcijos yra sudėtingos ir kad sūnui dar reikia paūgėti, – ir apskritai, ar jam maža lego kaladėlių. Sūnus pyktelėjo ir nuėjo į savo kambarį paūgėti.

Bėgo dienos, šuo jau seniai buvo suėdęs gimimo dienos valgių likučius, žmona nusipirko naują laidynę, o Gūtenmorgenas kaip negalėjo, taip negalėjo prisiliesti prie reaktyvinio naikintuvo ir Melngalvių namo, jau nekalbant apie laidynę. Tai šis, tai tas, niekada nebuvo laisvo laiko. Valandėlėmis jam reikėdavo būti labai dideliam, nes modelių surinkimas nebuvo toks niekų darbas, be to, vakarais jis jausdavosi pavargęs. Gūtenmorgenas nusprendė sulaukti atostogų, tada būsią daugiau laiko ir pagaliau galėsiąs sielai suteikti kūrybinio džiaugsmo.

Atėjo atostogos. Tai šen, tai ten, kaime pas krikštamotę, porą kartų Jūrmaloje, dažni pasisvečiavimai pas draugus – ir, žiū, atostogų beveik nebėra. Net išsimiegoti iki valios Gūtenmorgenui nepasisekė. Liko tik dvi laisvos dienos, ir vėl į darbą. Bet naikintuvas ir nepastatytas namas truputėlį graužė Gūtenmorgeno sąžinę. Be to, sūnus visą laiką zyzė: „Tėte, kada sudėsi naikintuvą?“ Žmona burbėjo: „Kaip šuo sėdi ant šieno kupetos, nei pats darai, nei sūnui leidi.“ Po tokių kalbų Gūtenmorgenas atkirsdavo: „Ką jūs apskritai suprantate apie techniką ir statybą. Tam reikia laiko ir įkvėpimo, supratote!“

Neatliktas darbas nesuteikė ramybės. Priešpaskutinį atostogų rytą Gūtenmorgenas liko vienas namuose. Žmona su sūnumi kažkur išsidangino, matyt, į parduotuves. Gūtenmorgenui pasitaikė gera proga išsimiegoti, tačiau nelaimė – prie lovos priėjęs katinas be perstojo kniaukė.

– Leisk pamiegoti! – tarė užsimiegojęs Gūtenmorgenas.

– Miau, – kniaukė katinas.

– Na, ko tu nori?

– Miau, miau, – sukniaukė katinas.

– Aš jau daviau mėsos sulig trim pelėm, kiek galima ryti. Trupinėlių turi, ėsk juos.

– Miau, miau, miau.

– Aš nesuprantu, ko tau reikia! – supyko Gūtenmorgenas. – Aš tave maitinu jau dešimt metų, bet tu kaip negali, taip negali išmokti latviškai. Aš ne-su-pran-tu! – šaukė šeimininkas.

– Aš tik norėjau tavęs paklausti, – katinas staiga prakalbo latviškai su akcentu. – Vienąkart tu sudėliosi tuos modelius ar ne? Jau pusmetį jie pamesti taip, kad aš negaliu užlįsti už sofos. Kada tai baigsis? Tarp kitko, būtų neblogai palandžioti ir po Melngalvių namą. Supratai?

Gūtenmorgenas sunkiai atsiduso ir nuėjo į kambarį, kur gulėjo dovanų dėžės. Šalia jų ant laikraščio buvo išardytos laidynės detalės. „Svarbiausia, kad neliktų nė vienos atliekamos detalės, kaip paprastai nutinka“, – pagalvojo Gūtenmorgenas ir entuziastingai ėmėsi darbo. Iki pietų viskas buvo sumontuota ir suklijuota. Kokia laimė, neliko nė vienos atliekamos detalės.

Netrukus grįžo žmona ir sūnus. Žmona žiūrėjo į Gūtenmorgeno sumeistrautą konstrukciją ir paklausė:

– Kas čia dabar? Tu juk turėjai du modelius ir dar seną laidynę. O išėjo tik vienas...

– Pati pabandyk sudėti, o tada kalbėk. Tau viskas visada blogai. Aš paprasčiausiai neturėjau laiko krapštinėtis su kiekvienu atskirai. Užtat dabar viskas viename komplekte, vienoje visybėje, anokia čia bėda.

– Tėti, tu padarei tikrą Titaniką! Puiku... Su lygintuvo rankena... taiiip! Paskandinsim, a?! – sūnų sužavėjo tėvo darbas, o katinas per tą laiką jau buvo įlindęs į Gūtenmorgeno konstrukciją ir ramiai murkė kaip tikras laivo motoras.