Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
• Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
• AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
• KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
 EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

AKTYVIOS JUNGTYS

Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio

EMILIJA VISOCKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Tik ką Lietuvoje purslojo toli už scenos ribų išsiliejęs realybės absurdo teatras. Prievartavo rinktis –­ už tuos esi ar už anuos, nors akivaizdu, kad tokiose „pjesėse“ teisių ir nekaltų seniai nėra nė kvapo. XIV „Naujosios dramos akcija“ (gegužės 15–21 d.) tuo pat metu teatrą kvietė žiūrėti ten, kur jam ir vieta.

Prisikimšusioje Vilniaus „Menų spaustuvėje“ festivalį atidarė A. Hermanio režisuota T. Tolstajos „Sonia“ (Latvija). Atvirai sakant, Sonia buvo dūra: bjaurios išvaizdos ir tyros širdies. Ikikariniame Leningrade ji gyveno, mylėjo ir mirė. Nuostabiai natūralistiškai scenoje įrengtą butą tuština du gerai įmitę maroziški vyriškiai. Storesnysis bus Sonia ir neištars nė žodžio, kitas bus pasakotojas, šaipysis ir kimš į gerklę viską, kas paklius po ranka. Akis išplėtusi naivioji Sonia išsijuosusi gamins –­ tiesiai po seiles gurkiančių žiūrovų nosimis. Vyriškos rankos kruopščiai apteps grietinėle biskvitą, apipils šokoladu ir pridėlios raudonų uogyčių. Tortą narsiai suris pasakotojas, o kiek nesuris –­ išmaliavos. Pas­kui Sonia temperamentingai trins vištą prieskoniais – masažuos kojeles ir sparnelius, tapšnos ir glostys ir, įkišusi jai butelį į užpakalį, uždarys vištą už mažų tikros orkaitės durelių. Tylutėliai tiksės laikrodis, šnopuos apkūnioji Sonia. Pasakotojas pliurps apie atmintį, kuri išnyksta, kurią išvagia, apie žmones, iš kurių lieka tik vardas... Tragikomiškas spektaklis nuvylė tik dėl vieno: užmiršo gi jie tą vištą! Viską, ką rado bute, vagys susimetė į gariūniškus maišus, tik orkaitės nepatikrino. O galėjo spektaklio pabaigoje ištraukti tą vištą – garuojančią ir apskrudusią!

Juokais neužsiima A. Jankevičius, pastatęs M. von Mayenburgo pjesę „Akmuo“. Vokietija, 1935–1993 metai, vieno namo, saugomo spygliuotos tvoros, istorija. Žydai, vokiečiai, kaltė, gėda ir slepiama atmintis. Su trenksmais ir jautresniųjų krūpčiojimais vis „įjungiama“ aklina tamsa, gaila – tik trumpam, gal giminės paslaptys stipriau jaudintų tamsoje. Nes svastika, delnus tepantys raudoni dažai, balti plastikiniai balandžiai ir Vokietijos vėliavėlės, iš kurių pabaigoje belieka ES žvaigždutės ir „Odė džiaugsmui“, atrodo skirti moksleiviams. Atsistojusi salė turbūt plojo V. Mainelytei, gal dar truputį berniokiškai M. Vaičiulytei ir žydei (A. Ramanauskaitei), prastovėjusiai veidu į sieną. Bet labiausiai, aišku, rododendrams –­ jie be priekaištų laikėsi visą spektaklį.

iliustracija
„Sonia“
Ginto Malderio nuotrauka iš festivalio archyvo

Moksleiviams daug labiau verta žiūrėti „Šitą vaiką“ (J. Pommerat pjesė), V. Kuodytės ir D. Gavenonio vadovaujami studenčiokai sėkmingai sumaišė teatrą ir dokumentiką. Videoprojekcijoje jie pasakoja apie santykius su tėvais – su tokiu nuoširdumu neprašausi („Pavyzdžiui, išeidinėju aš iš namų, lauke lyja, laikau rankoj skėtį. Mama visada riktels: „Skėtį pasiimk!“ Tarsi man pačiam tai neateitų į galvą.“). Scenoje –­ atskiros situacijos, iš kurių bent viena tikrai bus atpažįstama. Čia daug vietos asmeninėms žiūrovų patirtims, prisiminimams ir empatijai. D. Gavenonis atrodo kuo tikriausias tėvas-mėmė, išsigandęs savo paties vaiko, stumdančio ir rėkiančio į veidą. V. Kuodytė (nors ir pernelyg ištęstoje scenoje) klaikiai rauda prie mirusio draugės sūnaus. Terapinis spektaklis ir būsimiesiems aktoriams, ir būsimiesiems tėveliams.

Humoro pjesėje beveik nėra, tačiau pralinksmino paauglių tūso epizodas, skirtas turbūt tam, kad vienas iš studentų galėtų pademonstruoti tobulai ištreniruotą kūną, kurį iš pirmo žvilgsnio palaikiau guminiu Rembo kostiumu.

Jaunuoliškas grožis juokino ir liūdnuose „Raudonuose batraiščiuose“ (pjesė G. Labanauskaitės, rež. Y. Ross) – vienoje iš dviejų festivalio nacionalinės dramaturgijos premjerų, rodytoje įspūdingoje Nacionalinio dramos teatro dekoracijų dirbtuvių erdvėje (gaila, neišnaudotoje). Homoseksualaus vaikino, gyvenančio San Franciske, kikenimas ir flirtavimas su homofobiškuose Šiauliuose įstrigusiu internetiniu pažįstamu buvo įtikinamiausia spektaklio dalis.

Ekrane rodomas ne tik „Skype“ videopokalbis, bet ir žiūrovams beveik nematomoje vietoje vykstančio veiksmo „tiesioginė transliacija“. Deja, ekranu neapsiribojama, dar pridedama ir didžiulė videoprojekcija, kurioje aktoriai spjaudosi rasistinėmis deklaracijomis ir žygiuoja nacionalistai.

Socialinis teatras – puikus daiktas, nusodina ant žemės, išblaško metafizikas ir poe­zijas. Tačiau jo kūrėjai turi būti atsargūs, nebūti tiesmuki, neskanduoti jau realiame gyvenime nuvalkiotų šūkių, bandyti apibendrinti, o ne vien tiesiogiai transliuoti iš įvykio vietos. Ypač buvo netikėta to sulaukti iš sumaniosios G. Labanauskaitės, kurios dainų tekstai grupėje „Avaspo“ kupini metaforų ir siurrealizmo. Spektaklyje atotrūkis nuo tiesioginių žodžių reikšmių sukurtas tik juodaodei merginai (O. Kunsunga) tariant žodžius apie baltųjų rasės išsaugojimą.

iliustracija
„Raudoni batraiščiai“
Eglės Eigirdaitės nuotrauka iš festivalio archyvo

Pjesėje du broliai tampa priešais – šaunuolis gėjus ir nevykėlis skinas. Siužetiškai supinta neblogai, tik pabaiga nustebina infantilumu: po valandos grubių keiksmažodžių, dulkinimo, smurto ir vėmimo pasigirsta daina apie elfų šalį ir kaip mergaitė norinti mylėti visus ir kiekvieną. Ar skinus ji irgi stengsis mylėti, ar juos siūloma tiesiog išnaikinti, lieka neaišku.

Mažytėje LNDT studijoje parodyta kita premjera „Namisėda“ (pjesė LMTA studentės T. Kavtaradzės, rež. G. Tuminaitė-Radvinauskienė) – visiškai nesociali, paprasta ir autoironiška. Tuščiame Šeškinės bare barmenas-kaubojus „tyli ir atrodo gražus“. Marija vis prašo konjako, bet gauna tik kolos, nes jai tėra 14 metų. Marija trokšta būti rašytoja, tačiau neturi apie ką rašyti, nes gyvena normalioje šeimoje su normaliais tėvais ir nepatiria jokių nuotykių. Spektaklį rekomenduočiau mūsų aktyvistams jauniesiems poetams, nes retas iš jų suvokia, jog rašymui reikia gyvenimo patirties, ne tik perskaitytų knygų. „Nu tai nerašyk, jeigu negali, jei gali – irgi nerašyk“, – burba kaubojus.

Aktorė V. Kuklytė pakeltais antakiais valandos išbandymą išlaikė puikiai –­ beveik nepertraukiamas žodžių, istorijų srautas, intensyvi nesuvaidintos šnekamosios kalbos improvizacija. Kiti personažai jai – tik dekoracijos, ji pati čia visavertė, nes pjesė nepretenzinga ir visavertė net ir be jokių triukų.

Skanduotės ir vakarykštės aktualijos, blogųjų kaltinimas ir aukščiausios teisybės natos dar nėra teatras. Todėl užsižiūrėję TV3 žinias, nepamirškite laiku išimti vištos iš orkaitės.


 

Skaitytojų vertinimai


91853. ?2012-05-28 13:15
"Homoseksualaus vaikino, gyvenančio San Franciske, kikenimas ir flirtavimas su homofobiškuose Šiauliuose įstrigusiu internetiniu pažįstamu buvo įtikinamiausia spektaklio dalis." Ar tai reiškia, kad į socialinį teatrą nuslinko neo propaganda? Gerai kad įspėjot. :) Labanauskaitė apsieis be vieno žiūrovo.

91877. ??2012-05-28 15:45
Kodėl gėjus šaunuolis, o skinas - nevykėlis? Mano galva, yra atvirkščiai.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:37:22 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba