Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
• Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
• AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
 KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

PROZA

Mudu du į Milioniškes

KOTRYNA ZYLĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Man svarbu, nes vienu du. Jam svarbu, nes nuotykių. Man nuotykiai irgi patinka. Jam mudu du irgi gera kompanija. Todėl su dviem labai skirtingo dydžio kuprinėm linguojame į autobusų stotį. Saulė spigina į akis ir atsimušusi į mūsų tamsius akinius lazeriais apšaudo nekaltus praeivius. Iriamės pirmyn, už savęs palikdami mūsų spindesio sužeistus žmones. Įsikibusi į parankę šnekučiuojuosi su jo susivėlusiais ūsais, kol pasiekiam bilietų kasas ir aš lieku pirkti kelionės į Milioniškes, o Zy nužingsniuoja ieškoti vaistinės ir ypatingo gerumo pleistrų nuo pūslių. Pūslių dar nėra, bet mus išgąsdina ore tvyranti įtampa, lyg ir pranašaujanti, kad jų visai netrukus gali išsiversti ant mūsų miesčioniškų kūnų. Na, gal tiksliau ant mano. Kas turi tokius ūsus kaip mano vyras, pūslių greičiausiai nepažįsta.

– Į Mi-li-o-niš-kes, – pasikikendama išskiemenuoju. Man labai juokingas tas pavadinimas ir juočiuosi keliaujanti lyg į kokį V. V. Lansbergio išgalvotą sliekų ir obuolių miestelį. Bet šį pradinį tašką ir visą maršrutą nužiūrėjau tikrai ne aš – jis stipriai apgalvotas mielojo ūsuočiaus ir paseilintu pieštuku apvedžiotas saugiai supakuotame Dzūkijos žemėlapyje.

Su manimi per šnypščiantį garsiakalbiuką kalbančios bilietų pardavėjos balsas paskęsta stoties triukšme ir aš tiesiog kvailai šypsodamasi nepaliaujamai kartoju: į Mi-li-jo-niš-kes, du bi-lie-tus… du bi-lie-tus… į Mi-li-jo-niš-kes…, kol gaunu progą pyptelti savo kortele ir pačiumpu man iškištus bilietus.

Išlendu į saulėkaitą ir laukiu, kol Zy ateis su stebuklingais pleistrais, paims man už rankos ir linguosime iki 31 takelio.

Sulaukiu Mylimo su pleistrais ir konservuotų pomidorų skardine. Vakare virsim pupienę. Visi kiti tam skirti įnagiai barška Ūsuotojo kuprinėje. Paima už rankos. Linguojam iki suoliuko.

Mes dar neturime vaikų. Turime tik daug tėvų. Mylinčių ir saugančių mus savo niekada neužankančiose sterblėse. Ir ta daugybė tėvų žinojo mūsų planus ir, neprisibeldę į kietą, ūsais apkerojusią Mylimo makaulę, įsiveržė į jautrią maniškę, kad įrašytų štai ką: žygiuoti dar negalima, miegoti ant žemės šiukštu nevalia, o nuo žmonių, kurie baisiausi žvėrys, sutinkami gamtoje (su tuo besąlygiškai sutinku), derėtų pasiimti ne vieną ginklą. Aš labai jautriai sureagavau. Apsipylusi ašaromis burbėjau Ūsams apie planų keitimą, bet atsimušusi į nusivylusį žvilgsnį ir nuoseklų tylėjimą persigalvojau pati. Mudu du mudu du mudu du… Taip ir įsisiūbavau tą norą atgal.

Į takelį įsuka mažuliukas mikroautobusiukas. Susipakuojame pačiame gale, kur šiaip ne taip sutelpa mūsų ilgos kojos. Vos jam krustelėjus įsikniaubusi į Zy petį panyru į saldžiausius miegus ir, kaip visad, sapnuodama sprendžiu susikaupusius pai­nesnius klausimus. Su kažkuo šnekteliu, šį tą reikšmingesnio nuveikiu, išnarplioju keletą nemenkų problemų ir nubundu senojoje Varėnoje. Vairuotojas kažkur išėjęs, o į mus pro autobusiuko langą žvelgia vyžomis apsiavusios medinės skulptūros, vos nuo saulės prisimerkusios ir tokios ramios.

Pravažiavę Varėną išlipame miško kryžkelėje. Jokių Milioniškių, jokių sliekų ir obuolių. Saulė spigina, pasukame į mišką. Einam susikibę, drėkstančiais delnais, viens kitą pertraukinėdami, kaip gerai gerai mums.

Keliaujam. Užsisegu striukę. Sušylu. Prasisegu. Sustojam. Nusiimu kuprinę. Nusirengiu striukę. Užsidedu kuprinę. Einam. Sustoju. Atsigeriu. Einam. Sustoju. Nusivelku bliuzoną. Zy prisega rūbus man prie kuprinės. Einam. Sustojam. Susigrąžinu striukę ant savęs. Einam. Priei­nam obelis ir namukus. Saulės apakintas kaimelis. Du vaikai darda vienu dviratuku, trečiasis bėga iš paskos jų, šaukdamas ir atbula ranka valydamasis pietų sriuba išmozotą burną. Sustojam. Prisėdusi ant žolių kupsto nusiaunu žygio batus ir užsiklijuoju stebuklinguosius pleistrus ant pradedančių ryškėti pūslių. Atsistojam. Vėl nusirengiu striukę. Einam. Iriamės per miško brūzgyną. Prieinam kalną. Užsilipam. Aikčiojam. Pasisuku išskėtus rankas. Susėdam. Užkandam. Pakylam. Einam.

Išmetu visas mintis iš galvos. Nekalbam. Kvėpuojam ir žingsniuojam. Tarp gyvų namukų įsiterpę išvirtusiom tvorom aptverti žemės rėžiai. Išnykę gyvenimai. Įžengiam į mišką. Dar pora saulės nutviekstų retais tvoros fragmentais aptvertų sklypų. Sustojam ir žodžiais pasistatom namus. Rąstą po rąsto, rąstą po rąsto, tada susikibę pastovim verandoj.

Einam. Planas – pasiekus Paūlių kaimelį tiltu pereiti į kitą Ūlos pusę. Nusimesti kuprines, prisirinkti šakų, užkurti laužą, išsivirt aštrią pupienę, susisukti guolį ir praleisti naktį.

Paūlių kaimelis. Dusliai nešunišku balsu amsintis Sargis. Saulės nutvieksti namukai. Kapinaitės su daugiau kauburėlių nei kaime gyvenimų. Mūsų laimingi veidai. Vietinė mergaitė. Klausimas, kur čia tiltas. Atsakymas, kad tilto nėra.

Nėra!

Tiltas – Trakiškiuose. Trakiškiai toli. Akimis palydime tolstantį planą netrukus įsirengti stovyklavietę.

Susikibę. Pasileidę. Vėl susikibę. Žingsniuojam palei besirangančią Ūlą. Juokaujam, kad reiktų perbristi. Juokiamės. Žvilgčiojam į snieguotus upės pakraščius. Šypsomės. Abejojam... Ryžtamės!

Ūsuotasis meilužis nusiauna sunkius batus, nusimauna džinsus ir kikendamas dilgsinčiom nuo šalčio blauzdom brenda į pavasarinę, tik ką ledus nusipurčiusią, upę. Matom seklų dugną. Vieta atrodo nesunkiai įveikiama nesušlapus aukščiau kelių. Aš kaupiuosi iššūkiui. Kartoju sau – trumpas šokas tonizuoja… Trumpas šokas tonizuoja…

Staiga mano akyse mylimasis su visais rankoje laikomais daiktais ir ant pečių saugomu turtu niurkteli į upę iki krūtinės. Gelbėjasi. Lipa ant parvirtusio medžio. Traukia kiaurai šlapius rūbus. Batus. Daiktus. Žiūriu. Krūtinėje dunksi nerimas. Mano akims šlapia ir šalta matant tokį Mylimą. Jam šalta labiau.

Parbrenda. Žliaugia vanduo. Gręžiu nepakeliamai sunkius rūbus, rūšiuoju šlapią piniginės turinį.

Žygiuojam. Aš ir basas vyras. Saulė nutvieskusi pernykštę žolę. Vietomis boluojantys sniego lopinėliai išduoda, kad dar ne vasara. Nešamės po vieną apverstą batą, kad bent kiek išvarvėtų vanduo. Artėja vakaras. Kelio per upę be tilto tikrai nebeieškosim. Reikia kuo greičiau pasiekti Trakiškius. Skubam. Aš dar vos teskaudančiom nutrintom kojom, Zy stypčioja basas, įkyriai badomas kietų žolių stiebų, akmenėlių ir vėsos.

Temsta. Pasiekiam Trakiškius. Mylimas jau apsiavęs tyliai žliugsinčius batus, aš vis aštriau jaučiu po stebuklingais pleistrais atkakliai pampstančias pūsles. Kempingas. Visai šalia kaimo. Nestojam, kad naktį į šviesą nepriskristų piktų vietinių. Gyventojai čia atrodo puikūs, dori ir malonūs, bet mes žmonių vengiam labiau nei meškų ir esame nusiteikę pasislėpti kuo giliau. Kišenėje gniaužiu dujų balionėlį. Peiliai kuprinėse.

Einam. Temsta. Ieškom nuo vasaros užsilikusių laužaviečių – vietovė saugoma, norim būt teisingi. Temsta. Baigiasi takelis palei Ūlą. Ropščiamės stačiu šlaitu viršun. Einam. Temsta. Apačioje pamatom boluojant salelę. Leidžiamės. Nerandam laužavietės. Einam. Temsta. Pūslės nebeleidžia pamiršti savo egzistavimo. Baigiasi pakrantė. Ropščiamės šlaitu. Tamsu. Eglės ir naktis. Įsijungiam žibintuvėlius.

Nuo žmonių mes jau tikrai saugūs. O stovyklos neturime. Šalta. Skauda nutrintas kojas. Skauda nuvargusius raumenis. Braunamės per brūzgynus. Šviesa šokinėja medžių kamienais. Jaučiamės ne laiku užmesti tamsia nakties marška.

Atėjom. Netikiu. Mylimas sako, kad atėjom. Skardis. Laužavietė. Apačioje tyliai čiulbanti Ūla ir jai pritariantys naktiniai paukščiai. Tempiam šakas. Nuo jų laužom šakeles. Dedam lauželį. Grumba pirštai. Laužom. Zy kuria. Ima strykčioti liepsnos.

Traukiam šlapius rūbus. Storus, nuo vandens nepakeliamai apsunkusius, guldome ant rąstų, ratu aplink laužą. Plonus Zy kabina ant virvelės, ištemptos tarp dviejų pušų. Verda pupienę. Statom palapinę. Sukam guolį. Įbedę akis į liepsnas sėdim prie laužo. Nekalbam. Nei truputėlio. Tylim apie mudu. Tylim apie netikėtai sunkiai nukeliautus 13 kilometrų. Iš drabužių kaip pašėlęs veržiasi garas. Paimu ant rankų rūbą ir žaidžiu su rūkais. Taip daug minučių pralinguoju virš laužo.

Miegot? Miegot. Gesinam laužą. Rūbus nešu pakabinti šalia jau nuo seniau kabančių ant virvelės. Prisiliečiu prie džiūstančių marškinėlių. Neįtikėtinas jausmas – tarsi medinė pliauska, sušalę nuo minusinės temperatūros, jie nebe kaba, o stirkso ant virvelės. Juokiuosi. Abu palaužom drabužių. Einam miegoti.

Žieminiai miegmaišiai. Zy palaimingai įsisupęs, tik nosį lauke palikęs, snaudžia pūkuose. 22.22 val. Įlendu į guolį su šiltais rūbais. Laukiu komforto jausmo, kuris, pasak informacijos ant miegmaišio etiketės, tuoj turi apimti mane nuo pakaušio iki pirštų galiukų. Deja. Plonas kilimėlis mane išduoda. Šaltis smelkiasi iš apačios. Apsirengiu pūkinę striukę. Šilta. Paguliu. Smelkiasi šaltis. Strėnas apsivynioju plonesne striuke. Šilta. Po kiek laiko vėl įsibrauna šaltis. Atsisėdu. Ant treningų apsimaunu džinsus. Atsigulu. Šalta. Atsisėdu. Nusirengiu striukę, bliuzoną, apsirengiu dar vieną nertinį, susigrąžinu viršutinius sluoksnius. Atsigulu. Karšta. Po kiek laiko šiluma belikusi tik prie žemės nesiliečiančioje miegmaišio dalyje, o iš apačios vėl pajuntu stingdančią vėsą. Nebežinau, ką daryti. Baisu visų man pranašautų negandų. 3.15 val. nusirengiu striukes ir pasitiesiu jas po miegmaišiu. Pagaliau. Nebekaršta viduje, o šaltis iš pažemės iki manęs nebeprasibrauna. Prisiglaudžiu prie Mylimo nosies ir užmingu.

Labas rytas, gražuole. Labas rytas Ūla. Pramerkę akis išgirstame lietų. Nurimsta vos prasegus palapinę. Rūbai po laužo, ledo ir lietaus pradžiūvę labiau nei vakar. Vargiai įsiaunu į batus. Kiekvienas žingsnis – persmelkia. Mūsų laukia ilgo ėjimo diena iki autobuso. Pamažu žingsniuojame toliau.

Pasiekiame Mardasavą. Vėl klausiame žmonių, kur tiltas. Šįsyk persikelti turime per Merkį. Keliaujame vietinių žvilgsnių kryptimi. Tiltas. Išsigąstu Mylimo susirūpinusio žvilgsnio. Prie medžio prikaltas perspėjimas „Eiti draudžiama“. Tiltas per vidurį išties pavargęs. Persisukęs į vieną pusę. Vypsantis bedante šypsena.

Turint tokius ūsus kaip mano vyro –­ niekas nebaisu. Seku akimis jį, einantį tiltu – atsargiai, bet užtikrintai. Mieloji, dabar tu. Po poros žingsnių pirštai manęs nebeklauso ir nebepaleidžia įsikibto rąsto. Negaliu eiti toliau. Pykstu ant Tilto, ant Mylimo ir ant Savęs. Bet eiti negaliu. Akys raibuliuoja nuo kylančio liūdnumo.

Susikibę einam toliau. Nunarinusi galvą tempiuosi iš paskos. Akyse vis dar šiek tiek raibuliuoja. Keliausime aplinkui. Laukia didelis lankas. Kojas aštriai skauda. Jaučiuosi užklupta bėdų.

Nebegaliu paeiti. Nusiaunu batus ir kelionę tęsiu basa. Kelias vos drėgnas, suplūktas kaip asla. Maloniai tipenu šalia dideliais žingsniais kulniuojančio Zy. Batus neštis rankoje – didžiausias džiaugsmas. Kone bėgu, kaip pasidaro lengva. Juokiuosi įsivaizduodama, kaip atrodau pravažiuojantiems automobiliams, bet neturiu jokio pasirinkimo ir strikinėju vienomis kojinėmis toliau. Brangus Ūsuotasis vis tiesia nykštį, itin retai pasirodantiems automobiliams. Aš slepiuosi už jo plačios nugaros, kad neišgąsdinčiau keistuoliška išvaizda. Niekas nestoja. Įsivaizduoju, kad dėl visko kaltos tos mano kojinės, kurios, mano galva, švyti kaip gaisras už kilometro ir pranašauja apie nenuspėjamo elgesio pakeleivius.

Pakelė darosi vis nelygesnė ir mano laiminguosius padukus įkyriai ima badyti aštrūs akmenėliai. Surėmę kaktas sprendžiam, ką čia daryti. Sumanome mane apauti Mylimo kumštinėmis pirštinėmis ir taip sumeistrauti klasiškas šliurikes. Planas pavyksta puikiai ir tampu pakelės žmogbeždžione, su į išorę atsikišusiais išraiškingais kojų nykščiais. Keliauju dar lengviau, tik tušti nykščių straubleliai kartais nepatogiai užsilenkia ir čiūžčioja per asfaltą. Išgirstu variklio garsą už nugaros ir šįsyk aš, o ne Mylimas, ištiesiu visus keturis savo nykščius. Automobilis sustoja! Mielas diedukas pagailėjo linksmosios pakelės beždžionėlės. Taip sunkiai nukeliavę 6 kilometrus, likusius 9 įveikiame juokingai greit.

Širdingai atsidėkojusi pavežusiam geradariui, pirštinėtomis pėdutėmis, įsikibusi į Mylimą nutapenu iki Merkinės kryžkelės stotelės. Atsisėdam ant suolelio laukti autobuso. Aplinkui kaip pakvaišęs draskosi vėjas. Autobusas netikėtai atvažiuoja valanda per anksti. Kol buvome miške, pasuko laiką. Zy prisimena, kad mūsų daugybė tėvų bandė apie tai įspėti. Mes atšovėm, jog miške tokie niekai nesvarbūs.

Mylimas skaičiuoja dar drėgnus pinigus ir iš vairuotojo šeimai perka bilietus. Aš, švytinti ir susigėdusi, šlepsiu tarp į mane akis įbedusių autobuso keleivių į patį galą.

Taip ir grįžtam. Man svarbu, nes mudu du. Jam svarbu, nes po nuotykių.


 

Skaitytojų vertinimai


91822. Ka cia pasakysi:)2012-05-28 10:07
Patirtis ateina bevalgant:) Kita syki geriau keliausis:)

91948. muse 2012-05-29 08:51
gana smagus skaitymėlis. vos nepražiopsojau. būtų labai apmaudu... nors tu ką..

91950. gražu2012-05-29 09:09
Staiga mano akyse mylimasis su visais rankoje laikomais daiktais ir ant pečių saugomu turtu niurkteli į upę iki krūtinės. Gelbėjasi. Lipa ant parvirtusio medžio. Traukia kiaurai šlapius rūbus. Batus. Daiktus. Žiūriu. Krūtinėje dunksi nerimas. Mano akims šlapia ir šalta matant tokį Mylimą. Jam šalta labiau.

92131. Baisu2012-05-31 11:53
Niekalų niekalas. Žurnalistika. O trims komentatoriams viršuj - noriu paklaust: iš kur jūs tokie atsirandate? be skonio, be meninio jautimo, be supratimo, kas yra proza... Tokie bukučiai. Jūs ką - nieko neskaitot? Tokie begalviai burundukai, besiritantys per gyvenimą?

92138. >92131. Baisu2012-05-31 13:32
Nieks geriau apie tave neparasys kaip tu pasirasei: "be skonio, be meninio jautimo, be supratimo, kas yra proza..." Nes kaip tik sis kurinys pilnas tylios vidines melodijos.

92178. Trys šimtai dešimt2012-06-01 11:05
Na, moksleiviška. Labiau tiktų šiandienos lietuvių kalbos rašiniui nei literatūros žurnalui :)

92188. muse - baisu2012-06-01 12:21
manau, kad ne vienas šio kūrinėlio sakinys galėtų varžytis dėl Mėnesio Frazės titulo. Leidžiame pačiam pasirinkti kurį nuominuoti, jei ką..:)

92191. kafkė - 2012-06-01 12:56
oponentai greičiausiai mano, kad tik fiction, kitaip tariant, iš piršto laužtos pasakėlės, yra tikroji kūryba. O šmaikščiai ir įdomiai aprašyta patirtis, tai jau žurnalistika. Drįsčiau suabejoti. Už nuoširdžiai apie save rašančio H.Milerio knygas atiduočiau viso pasaulio fantastinę literatūrą ir visokį kitą "fantazijos" vaisių. Nes fantazija nėra tikras matymas. Tikras matymas yra vizija. Tas, kuris pažįsta savo sielą, suvirpina visas kitas.

92192. laikykis zyle, 2012-06-01 12:57
puikiai valdai žodį. tai svarbu, bet svarbiausia dar ateityje

92193. :)2012-06-01 12:58
faina

92194. jee.. je.. 2012-06-01 13:05
kas nori fiction, težiūri LNK. pamatys kaip žurnalistai iš gyvenimo tikrovės fantastinį meną sukurti moka:)

92232. sherloks įspėja2012-06-01 21:18
fantazijos kartais būna net pavojingos

92264. vajdė2012-06-02 12:50
Net nežinau: pradžioje labai patiko, bet kuo toliau, tuo labiau erzino. Mano nuomone, toks beveiksmis "tas pats per tą patį" pasakojimas galėjo būti glaustesnis... Gal negerai pasakiau, kad erzino: teisingiau - nuvylė.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:37:11 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba