Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
• Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
• AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
 ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
• KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

MUZIKA

Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)

Betoninės džiunglės ir praeities šešėliai

ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Vaikštant Niujorko gatvėmis ar važiuojant metro – visur, net ir gražiausiose miesto vietose, kartais netikėtai užklumpa industrinių garsų lavina. Palyginti su įvairių sirenų staugimu, nuolat vykstančių statybinių projektų tiesiog širdį perveriančiais garsais ir nenuilstamu bendru miesto gaudesiu, automobilių keliamas triukšmas, savo intervencija taip gąsdinęs XX a. pradžios didmiesčių gyventojus, dabar skamba vos ne kaip raminantis sraunios upės tekėjimas.


„Motorų ūžesys, pneumatinių grąžtų perkūnija – skambiai džeržgiantis asfalto džiunglių pragaras; tarsi matematikai, per fraktalų geometriją suradę visuotinę gamtos tvarką, šie jaunieji kompozitoriai postmodernioje urbanistinėje egzistencijoje atranda distopišką poeziją ir kontroliuojamą chaosą. Įkvėpti tiek kompozitorių E.Varèso ir G. Ligeti, kiek ir šiuolaikinės undergroundo triukšmo muzikos stilistikos, savo kūriniuose jie jungia brutalią triukšmo estetiką su absurdišku humoru“. Štai taip „Village Voice“ laikraščio recenzentas Aidanas Levy apibūdino jaunąją kompozitorių kartą, išgirstą festivalyje MATA, vykusiame balandžio 17–20 dienomis Roullete salėje. Skirtas vien tik jaunų kompozitorių muzikai (amžiaus limitas – 40 metų) tarptautinis MATA festivalis šįmet pristatė 19 kompozitorių iš visų keturių žemynų. Įkurtas 1996 metais kompozitorių Lisos Bielawos, Eleonoros Sandresky ir Philipo Glasso, šis kasmetis festivalis jauniesiems kompozitoriams dažnai tampa rimtesnės karjeros pradžia, čia juos turi galimybę išgirsti tiek klausytojai, tiek ir kitų renginių organizatoriai bei spaudos atstovai. Anot vieno iš festivalio direktorių Davido T. Little’o, MATA siekia pristatyti kuo platesnę jaunų kompozitorių skalę, surasti kažką, ko įprastai koncertuose neišgirsi, nustebinti net ir šios muzikos žinovus. Be to, čia visuomet garantuotas geras atlikimas, taipogi konceptualiai sudarytos programos bei labai laukiamos festivalio užsakytų kūrinių premjeros (šįkart didžiausią įspūdį padarė italų kompozitoriaus Francesco Filidei kūrinys dideliam ansambliui „Ballata Nr. 2“). Festivalio kontekste šalia koncertų vyko seminarai ir paskaitos, gvildenę aktualias temas: kompozitorių-atlikėjų specifiką, kompozitorių vadybinę veiklą bei praktinius šios profesijos užkulisius.

Pirmąjį festivalio vakarą skambėjo išilginių fleitų kvarteto „New Generation“ iš Vokietijos bei styginių kvarteto JACK atlikimai. Fleitų ansamblis pribloškė meistriškumu ir išgaunamų garsų įvairove, kurios lyg ir nesitikėtum iš tokio tembriškai gana riboto instrumento kaip išilginė fleita. Per visą koncertą kvarteto nariai panaudojo apie penkiolika skirtingų šio instrumento rūšių – nuo aukšto diapazono piccolo lamzdelių iki gilaus žemo tembro milžiniškų medinių vamzdžių. Šiuolaikinės muzikos kompozitoriai tikrai sugeba atgaivinti „blogos reputacijos“ instrumentus, surasdami alternatyvius garso išgavimo būdus ir eksploatuodami dar nepanaudotą atlikimo galimybių rezervuarą. Taigi, išilginės fleitos savo garso grožiu ir pademonstruota technika prilygo bet kuriam orkestro instrumentui. Oscaro Bianchi’o kūrinyje „Crepuscolo“ išilginei bosinei fleitai, kuri vien savo išvaizda priminė beveik žmogaus ūgio medinį stačiakampio pavidalo monstrą, atrodė, jog atlikėjai teko peržengti visas fizinių galimybių ribas tiek kvėpuojant, tiek ir įgyvendinant nesuvokiamą ritmo sudėtingumą. Kitame kūrinyje, Marian­thi Papalexandri-Alexand­ri „Atemlos“, pa­demonstravusiame, jog žmogaus vaizduotei ribų nėra, išardytos fleitos gulėjo ant stalo su prie jų permatomu valu prijungtais elektriniais motorais. Keturios fleitistės sėdėjo aplink stalą rankomis valdydamos motorų greitį ir liesdamos membranų (membranos buvo uždėtos ant išardytų fleitų dalių) paviršių skleidė įvairiopus girgždesius, šnarėjimus ir dejones primenančius tylius garsus, sukuriančius mechanizuotos pelkės atmosferą. Visas kūrinys skambėjo it magiškas ritualas, o atlikėjos kiek priminė burtininkes, stebuklingais ir labai minimaliais judesiais kuriančias nenuspėjamos prigimties garsus. O klausytojai, organizatorių pakviesti ateiti į sceną ir apsupti stalą, tuo tarpu bijojo ir krustelėti, kad neužgožtų trapių iš tylos kylančių skambesių. Tą vakarą grojęs styginių kvartetas įsiminė Hucko Hodge’o kūriniu „re[(f)use]“, kvartetui ir melodikai su elektronika, užpildęs erdvę sodriomis harmonijomis, kiek primenančiomis prancūzų spektralistų muziką ir įvedančiomis į meditatyvinį transą. Šiame kūrinyje autorius pats grojo melodika (vėl – nekokią reputaciją turinčiu instrumentu), kurios garsai, perdirbami gyvos elektronikos, kūrė tikrai savitą tembrinį atspalvį. Styginių kvarteto partija skambėjo lyg vienas instrumentas – mikrotonų pagalba pasukdamas išsiderinimo linkme ir vėl sugrįždamas į visuotinai priimtino derinimo sistemą. Visiškai netikėtu tembriniu deriniu nustebino Yotamo Haberio kūrinys „Estro poetico-armonico“ išilginių fleitų ir styginių kvartetams. Fleitoms grojant barokines harmonijas, styginiai šiuolaikiškais techniniais efektais kūrė tai išryškėjantį, tai išskaidrėjantį foną, nevargindami klausytojų nepažįstamų garsų lavina, o greičiau veikdami kaip ultramoderni architektūrinė erdvė, kurioje eksponuojamas baroko meistro paveikslas ar skulptūra.

iliustracija
Išilginių fleitų kvartetas „New Generation“
Nuotrauka iš festivalio MATA archyvo

Antrasis festivalio koncertas buvo skirtas kompozitoriams-atlikėjams. Nors šis fenomenas gyvavo visais laikais, vis dėlto Niujorke ir apskritai Amerikoje pastaruosius kelis dešimtmečius toks kompozitoriaus-atlikėjo derinys viename asmenyje tapo ypač populiarus. Kompozitoriai patys groja savo muziką, taip jai suteikdami reikiamą dėmesį, t. y. neribotą repeticijų skaičių bei tikrai autentišką muzikos pajutimą. Tiesa, galbūt nebelieka vietos netikėtoms interpretacijoms, bet autorius, matyt, pateikia pirminiam kūrinio vaizdiniui artimiausią atlikimą. Šiame koncerte girdėjome dainuojančius kompozitorius, taip pat grojančius elektronika ir mušamaisiais. Autentiškumo bei techninio inovatyvumo netrūko, bet pribloškė kiek eklektiška stilių įvairovė. Vienintelė visus kūrinius jungianti ir nuolat išryškėjanti skambesio gija – industrinių ir urbanistinių triukšmų atbalsiai. Juos išgirdau ir tą pačią savaitę vykusiuose Austrų kultūros forumo rengiamuose koncertuose. Ne vien todėl, kad į unikalų ir deminutyvinį (vos 7,5 m pločio ir 24 m ilgio) 24-ių aukštų namą užimančio kultūros centro patalpas prasiskverbdavo judrus 5-osios Aveniu triukšmas, bet ir dėl ultramoderniškų styginių instrumentų grojimo būdų, išgirstų žymaus šiuolaikinės muzikos ansamblio „Klangforum Wien“ ir prancūzų styginio kvarteto „Diotima“ koncertuose (balandžio 16 ir 19 d.). Niujorke egzistuoja daugelio šalių kultūriniai centrai, reprezentuojantys savo šalių kultūrą, iš jų Austrų kultūros forumas ypač išsiskiria begaliniu atsidavimu šiuolaikinės muzikos sklaidai, taip kurdamas modernų savosios šalies įvaizdį, kurį tik sustiprina architektūrinis minėto pastato sprendimas. Maža, bet moderni koncertų salė leidžia klausytojams tiesiogiai dalyvauti muzikoje, stebint kiekvieną, net menkiausią atlikėjų judesį, kurie, ypač šiuolaikinėje muzikoje, dažnai būna tokie nenuspėjami, kaip ir jais išgaunami garsai. Stebėti stygininkų judesių teatrą buvo ne mažiau įdomu nei jų klausytis. „Diotimos“ koncerte skrupulingai užrašytas natomis ir dar tiks­liau be jokių emocijų pagriežtas avangardinis triukšmas (Christiano Ofenbauerio „Brühstuck IX“) nublėso prieš jau klasika tapusį György Ligeti Styginių kvartetą Nr. 2., kuris tą vakarą pakerėjo itin subtilia bei niuansuota interpretacija. Ansamblio „Klangforum Wien“ koncerto neteko išgirsti, tik skaityti spaudos atsiliepimus apie itin preciziškai ir įtaigiai atliktus europiečių kompozitorių Salvatore Sciarrino, Agatos Zubel, György’o Kurtágo kūrinius.

Intensyvų urbanistinį triukšmą kiek prislopino praeities šešėliai, nuspalvinę ansamblio „Either/Or“ rengiamą pavasarinį šiuolaikinės muzikos festivalį, vykusį balandžio 26–27 dienomis koncertinėje erdvėje „The Kitchen“. Viename iš koncertų, kontrastiniu principu sudarytoje programoje, avangardinio džiazo įtakos prisodrintas kompozicijas keitė „tyliosios” muzikos pavyzdžiai. Johno Zorno „Dark River“ dviem perkusininkams, grojantiems 4 didžiaisiais būgnais, nuo pat pirmų garsų įvedė klausytojus į ritualistinę terpę, keliančią asociacijas su neatmenamos senovės laikais. Šamanistinės būgnų gausmo vibracijos, antifoniškai keliaujančios erdvėje, virpino koncertų salės sienas ir smelkėsi į kiekvieną kūno ląstelę. Laiko sąvoka visiškai pranyko, nors ritualas viso labo truko dešimt minučių. Avangardinio džiazo atlikėjo ir kompozitoriaus Anthony’o Colemano kūrinys „You“ smuikui, violončelei, mušamiesiems ir fortepijonui –­ tarsi meilės prisipažinimas, išsakytas pasitelkiant šiuolaikinės muzikos kalbą. Švelnūs, atsargiai sudėlioti garsai kėlė šviesią šypseną, spindinčią ne tik publikos, bet ir paties autoriaus veide. Beje, tai –­ gana retas reiškinys. Juk paprastai, stebint kompozitorius per jų kūrinių premjeras, akivaizdžiai matosi ištisas jaudulio ir nervingumo išraiškų spektras. O čia atrodė, kad kūrinio klausosi didžiausias tos muzikos fanas. Galbūt A. Colemano atlikėjiška patirtis džiazo pasaulyje išmokė jį džiaugtis ir savo paties išmaningomis garsinėmis kompozicijomis nepriklausomai nuo jų autorystės. Tame pačiame koncerte skambėjo ir dar viena su džiazu susijusi, kompozitoriaus George Lewiso premjera „Thistledown“ (smuikui, violončelei, mušamiesiems ir fortepijonui) kur taip pat galima buvo atsekti free-jazz kunkuliuojančią energiją ir greitį bei sudėtingą atlikti, tačiau labai gyvybingą ritminį piešinį. Kaip visiškas kontrastas garsų perpildytiems kūriniams, įgaunantiems vis didesnį pagreitį ir nenuilstamai judantiems į priekį, nuskambėjo Mortono Feldmano „Instruments III“ fleitai, obojui ir mušamiesiems. Feldmaniškas sustabdyto laiko efektas hipnotizavo, o sulėtinta laiko tėkmė tarsi priminė tą dar iki techninių išradimų egzistavusią lėtojo laiko praeitį. Tuo tarpu Hanso Thomallos „Albumblatt“ styginių kvartetui vėl grąžino į dabarties skubų laiką, triukšmų ir įtampos kupiną pasaulį, kontroliuojamą tylaus triukšmo chaosą.

iliustracija
Kvarteto „New Generation“ išardytos fleitos kūrinyje Marianthi Papalexandri-Alexandri „Atemlos“.
Autorės nuotrauka

Praeities bei prisiminimų gijos nusidriekė ir per dvi matytas operas – čekų kompozitoriaus Leošo Janáčeko „The Makropulos Case“ (Metropoliteno opera) ir amerikiečio Roberto Ashley’o „The Old Man Lives In Concrete“ (balandžio 25–28 d., Roulette). Abudu kompozitoriai nepaprastai domėjosi savo gimtąja kalba ir stengėsi muzikoje perteikti tik tai kalbai būdingas intonacijas bei ritmą. Čekiškos greitakalbės, pripildytos L. Janáčeko vokalinės partijos, stebino ne tik savo žaibišku greitumu, bet ir intonaciniu sudėtingumu, kurį atlikėjai neabejotinai tiksliai išpildė, ypač suomių dainininkė Karita Mattila, atlikusi pagrindinį vaidmenį moters, dėl stebuklingo recepto išgyvenusios daugiau nei tris šimtus metų. O R. Ashley’o operoje dainavimą pakeitė kalbėjimas. Jei palygintume su tradiciniu teksto pritaikymu muzikoje, čia įvyksta atvirkštinis procesas, t. y. nebandoma teksto įsprausti į muzikinius rėmus, o greičiau pats tekstas virsta natūralia tos kalbos muzika. Anot autoriaus, jis ieškojo anglų šnekamosios kalbos muzikinio atitikmens, nes ji tokia nepanaši į tradicinę operinę italų kalbą, kurią dėl jai būdingų atvirų balsių taip lengva pritaikyti dainavimui. Siekdamas atitrūkti ir nuo tradicinės dainavimą supančios aplinkos –­ orkestrinio pritarimo, R. Ash­ley’s pasitenkina tik elektronika. Viename interviu kompozitorius užsiminė, jog šioje operoje kiekvienam dainininkui jis kuria savotišką „garsinį kostiumą“, t. y. bent kiek atpažintiną garsinę terpę. Ir iš tiesų tie garsiniai kostiumai tarsi pakeitė įprastą scenografiją, kurios čia net ir nebuvo. Scenoje prie 4 mažų staliukų sėdėjo 4 dainininkai-kalbėtojai, o už jų, scenos gilumoje, bolavo patogiame krėsle sėdinčio senyvo žmogaus figūra – buvo pats kompozitorius R. Ashley’s, įsiterpiantis savo filosofiškais komentarais. Scenovaizdis per visą operą išliko nepakitęs, atlikėjai taip pat sėdėjo veik nejudėdami, įgaudami gyvasties tik per savo solinius numerius, kuriuose padrikai išdėstomi senojo žmogaus prisiminimai.


Po ekskursijų į praeitį, tarsi egzistuojančią lėtesniame laike, vos išėjus iš koncertų salės ir nusileidus į metro požemius vėl teko sugrįžti į betonines džiungles, persmelktas industrinio triukšmo gausmu.


 

Skaitytojų vertinimai


91969. muzikantai2012-05-29 12:31
Dabar lauksim iškart keturioliktos memuarų dalies.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:36:58 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba