Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
• Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
• AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
 DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
• KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

ŠOKIS

Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

DAINA HABDANKAITĖ

[skaityti komentarus]

iliustracija


Kas yra šokis? Tai judesys. Tai trajektorija, brėžiama iš taško A į tašką B. Tai savo kūno projekcija į aplinką, sinchronizuojant kūno ir daikto judėjimą. Tokiomis idėjomis prasidėjo šešioliktasis tarptautinis šokio festivalis „Naujasis Baltijos šokis ’12“. Tonas, kurį paskaitoje uždavė „The Forsythe Company“ šokio mokyklos atstovas Christopheris Romanas, neblėso viso festivalio metu. Atėjo laikas kalbėti apie save reflektuojantį judesį – be mistifikacijos, miglotų prasmių ar jausmų potvynių.


Savos patirties permąstymas

Autobiografinė kūryba visada laviruoja tarp mąstyti sau ir kalbėti kitam. Minties išsakymas reikalauja tam tikro kodo – šokio atveju juo tampa judesys, scenografija, muzika. Į šį meninį apvalkalą ir dera koncentruotis žiūrovui. Tik ar visada pavyksta?

Danų choreografas Palle Granhøjus šiemet atvežė net du autobiografiniais elementais paremtus šokio spektaklius: „Aline ne viena“ ir „Noriu, kad viskas būtų taip gerai – Anne Eisensee portretas“. Trupė „Granhøj Dans“ pastaruoju metu ima koncentruotis į šokėjų asmenybę ir jų gyvenimo istorijas, o abiejuose šokio spektakliuose veikiančių moterų likimai yra tobula medžiaga reflektuotam judesiui. „Aline ne viena“ herojės pasakojimas lieka labai arti šokėjos biografijos, tad kubietiški ritmai, aistringos melodijos ir klasikinio šokio judesys įvairiais aspektais atskleidžia moters asmenybę. O štai spektaklyje „Noriu, kad viskas būtų taip gerai – Anne Eisensee portretas“ užkoduota asmeninė patirtis lieka beveik neperskaitoma. Tai moters-atlikėjos port­retas, jos kintančios būties dramatizmas, sąlygotas daugybės vaidmenų kaitos. Nutolimas nuo autentiškos patirties per scenos atributus ir santykį su nebyliais daiktais veikiausiai ir yra žinutė, kurią siunčia kūrėjai. Tačiau atlikėjai laikant distanciją savo personažo atžvilgiu, žiūrovas pasijunta kaip melancholiško karnavalo dalyvis. Bet visgi – dalyvis, ko nepasakysi apie estės Svetlanos Grigorjevos šokį „Sop rus est“, kuriuo autorė kalba apie dvigubos tautybės problemą. Šiame pasirodyme galėjome pamatyti, ką reiškia neiškristalizuota asmeninė patirtis: skaudus tapatybės ir integracijos klausimas liečiamas tiek metaforiniu šokiu, tiek vaizdo medžiaga, tiek stilizuotu futbolo žaidimu. Tačiau rodosi, kad mintis, tokia svarbi atlikėjai, dar nėra visiškai aiški – galbūt dėl to šlubuoja dramaturgija, o akcentai dėliojami ne tikslingai, o tik iš akies.


Kreivė tarp Aš ir Kitas

Santykių temą festivalio choreografai sukinėjo iš įvairių stilistinių pusių – nuo breiko elementų iki vyriškų imtynių, tačiau visais atvejais buvo linkstama apibendrinti, suabstraktinti ryšį tarp Aš ir Kito, nors festivalio dalyviai bendrąjį principą iš konkretaus ryšio vedė skirtingu mastu.

Arčiausiai buitiškojo santykių lygmens liko latvių trupė „Dejas anatomija“ (choreografė Ellina Breice), pasirodyme „Aš esu dialogas“ pamėginusi atskleisti scenos žmogaus tragikomiškumą per dviejų šokėjų pasirodymą. Pasirodymas – labai tikslus įvardijimas tam, ką matėme scenoje: šiek tiek pašokta, truputį pakalbėta, kažkas projekcijose parodyta. Bandymas ironizuoti žvaigždėjimą, šaržuoti draugystę ir laužyti ribas tarp scenos ir salės tėra pasirodymas prieš veidrodį – kai nebūtina išbaigti formos, kai nereikia ypatingos scenografijos ir, kas svarbiausia, nėra būtinas joks turinys. Žinoma, vis dar galime klausti, kokia mintis slypėjo pyrage, kuriuo buvo vaišinamas žiūrovas, tačiau kategorijos „valgomas“ ir „mąstomas“ šiuo atveju prasilenkia.

iliustracija
„Aline ne viena“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
iš festivalio archyvo

Dialogo ieškota ir lietuvių choreografų pasirodymuose: Lauryno Žakevičiaus ir Airidos Gudaitės šokio pasirodymas „Feel Link“ užmeta specifinių reikalavimų kontaktiniam šokiui tinklą, kuriame, tiesa, vėliau imama painiotis. Pirmiausia, svarbu kas šoka – ant scenos vyras ir moteris, abu ryškūs, charakteringi veikėjai. Mums rūpi ir kaip šokama – plati dinamikos kreivė, varijuojanti nuo beveik agresyvaus gatvės šokio judesio iki subtilaus prisilietimo. Galiausiai, klausiame, ką reiškia tai, kas šokama. Santykį – ką gi daugiau, net ir susiaurinus iki tam tikro būties aspekto – prieraišumo, konflikto ar meilės, jis lieka gana neapibrėžtas. Tuomet norom nenorom tenka prisiminti, kad scena yra įnoringa mergiotė – ji mėgsta siužetą. Nebūtinai su įžangomis, plėtote ir epilogais, tačiau būtinai su veiksmo ašimi. Tad net jei suprantame, kas, kaip ir kodėl šoka, tačiau neužmauname žiedų ant ašies – apie kokį konceptualesnį nei praeivių mostas gatvėje santykį galime kalbėti?

Konceptualumo savo ruožtu pažėrė Vyčio Jankausko šokio teatro spektaklis „Judantys taikiniai“. Iki beveik schematiško judesio abstrahuotas santykis jau yra tapęs šio choreografo vizitine kortele. Spektaklyje paliečiamos įvairios žmonių santykių temos, pradedant kova dėl dominavimo ir baigiant meile, tačiau prie jų prisiliečiama tik pirštų galiukais. Minimalizmas yra užvaldęs scenografiją (baltas kvadratas juodu centru), šokėjus (du vyrai, dvi moterys ir aiškūs, struktūruoti judesiai) ir net kompoziciją (judėjimas ratu, žiedinis judesio atsikartojimas). Schematizuotam šokiui gyvybės įlieja atlikėjų išraiška, emocinis krūvis – ima rodytis, kad santykių kreivė atgyja, išsigaubia lape ir išsineria iš grafinio pavidalo. Darosi nejauku, kaip nejauku būtų, jei vaškinė skulptūra staiga suriktų – o tai jau yra santykis, gyvas ir aistringas.

Aistra remiasi ir choreografės Agnijos Šeiko šokio spektaklis „Aikštelėje vietų nėra“. Kitaip nei jau aptartuose pasirodymuose, šis išauga iš konkretaus, beveik fiziškai apčiuopiamo santykio – tėvo ir sūnaus susidūrimo. Daugialypis, ironija atmieštas santykis tarp vyresniojo ir jaunesniojo vyrų kiek primena dostojevskišką kaltės už visus ir froidišką Edipo klausimus. Ryšiai tarp savo tapatybės ieškančių vyrų yra reiškiami judančių kūnų ir daiktų trajektorijomis – kailiniai, strypai, metalo konstrukcijos ir kiti scenos atributai stumdomi ir perstumdomi gausina judesio kreivių skaičių. Lygiai kaip sudėtinga atsekti kiekvieną voratinklio giją, taip ir naivu būtų tikėtis kiekvieną iš jų turint prasmę. Tai, ką regime spektaklyje „Aikštelėje vietų nėra“, yra santykių ir kultūrinių aliuzijų mazgas, kuris išsikeroja, užimdamas visą vietą aikštelėje.

iliustracija
„Aikštelėje vietų nėra“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
iš festivalio archyvo


Kultūros tekstų perrašymas

Visai kitą mąstymo ir judesio registrą įjungia choreografai, ieškantys šokio vietos tarp kitų kultūros tekstų bei reflektuodami šokio ir kitų menų sandūras, sąveikas ir persiklojimus. Festivalio programoje būta itin gausu kultūros tekstų, kurie peršokti, taip transformuojant pirminius siužetus ir idėjas.

Norvegai „Ingun Bjørnsgaard Prosject“ pristatė pasirodymą „Omega ir elnias“, įkvėptą Edvardo Muncho lito­grafijos darbų serijos „Alfa ir Omega“. Susidūrus dailei ir šokiui, judesio kreivių intensyvumas ir grafito linijos dinamika turėtų koreliuoti nuo pradžios iki pabaigos. Bet choreografės Ingun Bjørnsgaard ir Edvardo Muncho keliai išsiskiria: tapytojo litografijos centre yra moteris, mistiška ir geidulinga, lengva ir gamtiška, o šokio spektaklio kūrėjai litografijų gaivalingumą užaštrina vyrų ir moterų santykių vaizdavimu, kuris gramzdinamas erotikos, geismo ir geliančios aist­ros. Spektaklyje sunkiai pavyksta išvengti libido štampų: čia ir nimfomanės, ir grubūs vyrai, ir ištvirkimas, ir švelnumo paieškos, ir ilgos kojos, ir platūs pečiai. Galbūt tai pasakiško laiko pabaiga, galbūt lengvo moteriškumo ir pakylėto vyriškumo nykimas – bet šis riedėjimas žemyn užsitęsia, judėjimo kreivių esama be galo daug, o įtampos nepavyksta išlaikyti. Atrodo, Muncho štrichai vis tik yra iškalbingesni nei 66 minutės šokančių kūnų.

Choreografų dėmesys krypo ir į literatūros tekstų interpretaciją judesiu: rusų šokio teatras „Provincialnyje tancy“ pristatė pasirodymą „Miegančioji gražuolė“ (choreografė Tatjana Baganova). Slogus pasakiškumas visu svoriu priploja žiūrovą prie kėdės: metalinės konstrukcijos, „pabalęs“ apšvietimas, „verkiančios“ sienos instaliacija, ant psichodelikos ribos balansuojanti monotoniška muzika – visa alsuoja atšiauriais ir oriais viduramžiais. Ir staiga tampa aišku, kad pasakų kadaise irgi nusako laiką, kuris vyko. Šis suvokimas stiprinamas šokėjų geidulingumo, kai aptakios kūniškos linijos kontrastuoja su aštriomis metalo konstrukcijomis scenoje. Tramdomas geismas pasiekia kulminaciją moteriai įsispraudus į geležies suknią –­ taip šokėjos kūnas virsta ženklu ir taip pradedamas rašyti naujas tekstas, kuris įsisuka į bendrą prasmių ratą, dardantį dar nuo viduramžių scholastų laikų.

Simboliškumas, toks palankus reflektyviam judesiui, gali likti neperskaitomas tais atvejais, kai nunyksta objektas, kurį ženklina simbolis. Tuomet atsiranda begalinė simbolių grandinė, kuri supančiojo choreografės ir atlikėjos Erikos Vizbaraitės darbą „Kopėčios“. Šokėjos judesys scenoje maksimaliai suabstraktintas – varijuojama kopėčių projekcijomis kaip aliuzija į gyvenimo kelionę, žaidžiama tautinio meno motyvais juostose ir dambrelių muzikoje, o modernus šokis byloja apie asmeninę dramą, kurios perskaityti taip ir nepavyksta. Simboliai lieka nebylūs dėl to, kad simbolinis sluoksnis užklojamas ant jau ir taip metaforiškų reiškinių: gyvenimo kelionės, savęs paieškų, svyravimo tarp jausmo ir proto – visa tai savaime yra abstrakcijos, kurios, įvilktos į simbolinį judesį, ne tik kad netampa aiškesnės, tačiau tik dar labiau išblunka.

iliustracija
„Omega ir elnias“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
iš festivalio archyvo

Čia ir vėl norisi prisiminti rusų šokio teatrą „Provincialnyje tancy“ ir kompoziciją „Svadebka“ pagal kompozitoriaus Igorio Stravinskio to paties pavadinimo kūrinį. Pagal valstybinio choro „Vilnius“ atliekamą muziką sušoktas spektaklis yra be galo tirštas liaudies kultūros motyvų, tačiau jie stilizuoti, atmiešti ironija ar net grotesku. Šiame pasirodyme metaforinė erdvė labai sodri, žiūrovas tiesiog užtvindomas simboliais, tačiau prasmių jūroje neleidžia paskęsti įspūdinga choreografija ir, žinoma, puiki Stravinskio muzika. Paradoksalu, tačiau nesuprasdamas kiekvieno ženklo, vis tiek esi pajėgus skaityti šį pasirodymą, kaip skaitomos nepažįstama kalba parašytos eilės, gėrintis vien jų skambesiu.

Geniali kompozitorių muzika įkvėpė ir choreografę Birutę Letukaitę, pristačiusią šokio teatro „Aura“ pasirodymą „Jūra“, sukurtą pagal M. K. Čiurlionio to paties pavadinimo simfoniją. Choreo­grafei būdinga kreipti šokio spektaklius į kokią nors socialinę tematiką – šio pasirodymo ašimi tapo žmogaus brutalumas gamtos atžvilgiu. Tačiau įtampa tarp tiesioginės ir perkeltinės prasmės B. Letukaitės „Jūroje“ ne tik kad neišlaikoma, dar daugiau –­ ji net nekyla, mat jokių prasmės sluoksnių nesama. Kalbama apie teršiamą Baltijos jūrą ir rodomos žuvys nukapotomis galvomis, bylojama apie žmogaus apatišką santykį su gamta ir sušokamas nelaimingas ruonis – mintis reiškiama taip tiesiogiai, kaip turbūt nekalba jokia socialinė reklama. Choreo­grafės teigimu, visi jos pasirodymai kinta sulig kiekvienu išėjimu į sceną, tačiau tuomet kyla klausimas apie kūrėjo atsakomybę prieš žiūrovą: ar ilgai bus galima pateisinti pasirodymo silpnąsias vietas nepakankamu finansavimu, o žiūrovo emocijas bandyti paveikti dūstančių žuvelių šokį atliekančiais vaikais?

Pamoką apie kūrėjo atsakomybę duoda Austėjos Vilkaitytės pasirodymas „Lietuva brangi“, sukomponuotas išlaikant draminę įtampą, todėl vietomis net pasimiršta, kad stebimas darbo eskizas. Žinoma, ironijos strėlės, kreipiamos į tautos monolitus Maironį, giesmę „Lietuva brangi“ ar šokio teatrą „Aura“, gali pasirodyti ginčytinos. Taip ir turi būti, toks monospektaklio tikslas. Svarbu tai, kad charizmatiškoji A. Vilkaitytė yra pajėgi išlaikyti publikos dėmesį net ir tuomet, kai tenka netikėtai susigrumti su nepasiduodančia rankogalio sąsaga. Belieka tikėtis, kad pasirodymui išaugus į užbaigtą darbą, autorei pavyks neišbarstyti įtampos ir intrigos. Mat ir festivalio metu teko ne kartą regėti darbus, kurių būta įdomių savo idėja, tačiau ištęstų laike. Vokiečių choreografės Silke’s Z. darbas „Sweded – gyvenimas kaip kopija“, keliantis medijų veikiamos tapatybės problemą, ištįsta laike tiek, kad norom nenorom imi svarstyti, kaip įmanomas paradoksas, kai trumpais holivudinių filmų perdirbiniais paremtas pasirodymas išauga į niekaip nesibaigiantį vaizdų ir garsų seansą. Arba choreografės Toulos Limnaios darbas „kiekvieną mielą dieną“, įkvėptas Albert’o Camus „Sizifo mito“: beprasmiai judesiai, bejausmiai santykiai ir kelionė nuo kalno žemyn paskui riedantį akmenį –­ visa tai žiūrovas gali išgyventi savo kūnu ir rankiniu laikrodžiu. Žinoma, scenografija įspūdinga (smėlio turbūt atvežta tiek, kad būtų galima įsirengti paplūdimį savo kieme), o įgarsinimas iš keturių pusių išties pakeri. Deja, neapleidžia mintis, kad kūrėjai kėsinasi papirkti įspūdžiu, priversdami pamiršti idėją. O juk iš pat pradžių nusiteikėme reflektuoti šokį – tad judame tolyn.

iliustracija
„Sweded – gyvenimas kaip kopija“
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka
iš festivalio archyvo


Šokio konceptualizacija

Turbūt didžiausią reflektyvumo laipsnį pasiekia abstraktus samprotavimas, kurio metu choreografijos lygmeniu įvyksta perėjimas nuo šokio prie judesio. Tai reiškia, kad į pirmą planą iškėlus idėją, šokio principas rankos ir kojos prasmingai bei koordinuotai juda pagal muziką praranda galiojimo būtinybę.

Judesį nuo žemės ryžosi atplėšti prancūzų projektas „Compagnie Retouramont“, pristatęs kompoziciją „Tas neaprėpiamas intymumas“ (choreografas Fab­rice’as Guillot). Judesys čia jungiamas su videoprojekcijomis, akrobatika ir urbanistine scenografija –­ urbanistine tiesiogine žodžio prasme, mat pasirodymas vyko ant ŠMC sienos. Neįprastas reginys traukė praeivių akį, kai kas net stabtelėjo, vis klausdami, o kas čia bus net tada, kai pasirodymas buvo įpusėjęs. Balansavimas ant lyno, futuristinė muzika, projekcijos, atkartojančios šokėjos judesį, niekaip nesukibo į vientisą pasirodymą, labiau primindami pasibandymus, štrichus ar repeticiją. Punktyriškas šokis, žinoma, kelia konceptualius klausimus apie žmogaus įsiliejimą į erdvę, taip atrandant ir giluminius savo paties klodus. Bet tai yra dalykai, kurių nebuvo matyti tą vakarą ant ŠMC sienos. Juos derėjo išmąstyti ar išjausti patiems, suvedžiojant punktyrines paveikslėlio linijas.

Apie daikto ir žmogaus santykį bylojo ir vokiečių projekto „Public in Private“ pasirodymas „Allege“. Idėjos autorius ir atlikėjas Clément’as Layesas į viena sintetina cirko artisto meistriškumą ir filosofines idėjas: beprasmiškos daiktų kombinacijos tampa iškalbingos tuomet, kai balansuodamas su pustušte stikline ant galvos atlikėjas įvardija kiekvieną daiktą ir veiksmus: skuduras virsta svajone, augalas –­ gyvybe, lenta – galimybe. Judesio schemos interpretacija beveik nepalieka erdvės žiūrovo spėlionėms – sistema uždara ir pakankama, tad klausti, kodėl pasisukta tuo ar anuo kampu, tampa lygiai taip pat (ne)prasminga, kaip ir svarstyti, kodėl dangus mėlynas, o vabalas ūsuotas.


Tad reziumuojant šokio festivalio programą belieka išreikšti viltį, kad festivaliui taip sparčiai plečiantis tiek geografine, tiek šokio stilių įvairove, reflektyvumo laipsnis didės ne ką mažesne progresija. Juk judant iš A į B reikalingas tam tikras žinojimas. Bent kad nepasiklystume.


 

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:36:50 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba