Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
• Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
• NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
 AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
• KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

KNYGOS

Baden Badeno terapija

AIGUSTĖ TAVORAITĖ

[skaityti komentarus]

Radzevičiūtė U. BADEN BADENO NEBUS.
– Vilnius: Baltos lankos, 2011.

„Gyvenimas – tai kova su miegu“. Kova su savastimi. Su galimybe būti. Kurti. Gerbti ir vertinti Kitą. Retėjančios atminties plotų naikinimui stimuliuoti vartojamos Sleeplesso tabletės. Įtikėjimas vienareikšmės subjektyvios tiesos egzistavimu. Gajus visuomenės įprotis propaguoti antivertybes bei klimpimas į stereotipų bei simuliakrų tinklą. Tokiais štrichais apibrėžtina pasaulėjauta – diagnozė, kurią galima būtų konstatuoti ne vienam nūdienos žmogui. Nesvarbu, net jei jis tai ir bandytų (ne)sąmoningai neigti – tai kvepia dar viena diagnoze.

Trečioji Undinės Radzevičiūtės knyga „Baden Badeno nebus“ – lyg terapijos seansas, tiek padedantis priartėti prie pastarosios diagnozės įvardijimo, tiek ir galintis paskatinti gijimo procesą. Patogia skubančiam šiandienos žmogui forma – trumpomis istorijomis (kartais priartėjančiomis ir prie novelės žanro) – autorė siūlo subtiliomis užuominomis nužymėtą kelionę labirintais per literatūrą, istoriją, geografines vietas, žmogaus psichologiją, visuomeninius, socialinius, kultūrinius įpročius, meno ir apskritai kūrybinio veiksmo santykį tiek su pačiu žmogumi, tiek su realybe.

Tiesa, nors U. Radzevičiūtė yra minėjusi, kad nerašo masėms, istorijų knyga „Baden Badeno nebus“ jau yra sulaukusi dėmesio – ji buvo nominuota geriausia 2011 metų knyga. O tai – jau nebloga pradžia, jei kalbėsime apie visuomenės gydymo mastą. Tik ar autorės žodis išties gali pasiekti ir pasiekia visų jos kūrybos skaitytojų ausis?

Suprantama, kad skirtingas geografines erdves, kultūrinius aspektus, istorinius laikotarpius vienijantį esminį knygos konfliktą – individo ir visuomenės sankirtą – kiekvienas gali išskaityti skirtingai. Knyga demaskuojamas tiek visuomenės, tiek individo gyvenimas. O tai kartais gali rodytis ne itin malonu. Sergančios visuomenės atstovai tendencingai nelinkę pripažinti savąją diagnozę, o pripažinę nebūtinai nori ką nors keisti, kai kurie įsijautę galbūt rastų atsakymą ir savo gyvenimui, dar ki­ti –­ neišdrįstų susitapatinti su herojais. Pačių istorijų veikėjai dažnai yra aukštesnių socialinių grupių atstovai, atsiduriantys ribinėse-likiminėse situacijose ir priversti ieškoti išeičių. Žmonės, kurie, kaip sako pati autorė, bet kuriuo atveju negali tapti proletariatu. Arba – masės dalimi. Matyt, kartais tam tikra prasme panašioje padėtyje atsiduria ir jos skaitytojai.

„Baden Badeno nebus“ regime subtiliai ir meistriškai kuriamus veikėjų charakterius (dažnai – tam tikrus jų tipus), jiems skleistis padeda detalių išryškinimas, nestokojama žaismingo, taiklaus, kandaus, kartais net ciniško humoro, ironijos blyksnių. Dominuoja neįtikėtinai talpus, lakoniškas, niuansuotas kalbėjimas. Tekstas konstruojamas atsisakant metaforų – tai vienas dabartinės naujosios prozos braižų. Tačiau autorė, įsteigdama taikliomis asociacijomis pagrįstą kalbėjimo būdą, taip puikiai valdo žodį, kad jų stygiaus visai nepajunti. Knygą skaitant nuosekliai pastebimi vardų (tiek personažų, tiek literatūrinių vardų), vietų, motyvų, situacijų atsikartojimai, istorijų susipynimas, taip pat – intertekstualios žymės (rašytojų gyvenimai, kitų kūrinių personažai), leidžiančios praplėsti prasminius kodus. Polinkis šokiruoti, žaisti žodžiais atsiranda lyg principinė pozicija, statanti kūrėją į sąžiningo rašytojo padėtį. Autorės stilistika leidžia gana lengvai suvokti jos požiūrį aprašomų dalykų atžvilgiu, kuris nėra slepiamas, tačiau to visiškai nebandoma įteigti skaitytojui, neužsiimama moralizavimu ar didaktika.

Vos pradėjus skaityti, palengva išnyra veikėjai, užvaldyti neįprastų polinkių, įpročių, turintys kitokią išvaizdą, būdo bruožus. Kam nors jie galėtų pasirodyti net kiek neįtikimi (na, bet kuriuo atveju jie juk fikcijos įkaitai), bet iš tiesų – tai galimi ne mažiau realių asmenų prototipai nei daugiau ar mažiau įprastom tapusiomis schemomis kuriami personažai. Ne tokie jie rodosi dėl akcentuoto jų unikalumo, individualumo, net ekscentriškumo išryškinimo. Pamažu steigiamas gyvenimas, kuriame svarbiausiu dalyku tampa kova už galimybę būti tokiam, koks esi. Nei geresniam, nei blogesniam už kitą. Nors veiksmui plėtoti kuriamos ganėtinai plačios erdvės, minimi globalūs įvykiai, iš esmės susitelkiama į veikėjų pasaulėlius, kurie ribojasi lokaliais išgyvenimais, dažnai – žemiškais ir buitiškais dalykais.

„Baden Badeno nebus“ veikėjai yra veikiami tiek išorinių, tiek vidinių jėgų. Personažus bandoma apriboti uždarų šeimų, giminės, kultūrinės aplinkos, visuomeninės masės normomis, primygtinėmis tradicijomis, elgesį teisinti stereotipinėmis klišėmis, globalėjančio mąstymo apraiškomis. Priklausymą skirtingoms visuomenėms rodo ir veikėjų vardų geografija (laisvinanti lietuvių literatūrą iš etnografiškumo kompleksų). Istorijų personažai lyg tampa fatališkų situacijų, atsitiktinumų (ir „atsivejančių“ iš praeities, ir per dabartį projektuojamų į ateitį) bei užprogramuotų vidinių bruožų įkaitais ar net aukomis. Taigi knygoje esama ir šiek tiek kriminalinio-detektyvinio, net mistinio prieskonio, kuris leidžia rastis intrigai.

Dažnai rodosi, kad veikėjų gyvenimus lemia virtinė atsitiktinumų: įgimtų išvaizdos bruožų pastebėjimas („Laikrodis“, „Režisierė“), „persekiojantys“ prisiminimai („Įvykis“), keisti susitikimai („Valteris Šulcas“), vietovės mistiškumas („Grafo žmona“), meno ir tikrovės perskyros laužymas („Konstantin Kofin – Vielikij Aktior“, „Nusifilmavo“)... Taip veikėjai įstumiami į tokias gyvenimo situacijas, kurios paradoksaliai suteikia sąlygas savotiškai jų savirealizacijai. Ir tai formuojasi lyg būtinybė, nes „pasaulyje nėra pavojingesnių žmonių už tuos, iš kurių atimamos iliuzijos“ (p. 38). Ši mintis galėtų skambėti kaip knygos devizas. Dauguma istorijų personažų priversti be perstojo vėl ir vėl kurti savąsias iliuzijas, svajones – tiesiog tam, kad galėtų egzistuoti visuomenėje. Tiesa, vieni jų vaizduojami, rodos, ir visiškai kritiniais momentais arba net yra išstumiami iš pasaulio (tiek tiesiogiai fiziškai, tiek dvasine prasme).

Gyvenimo prieštaringumo situacija įgauna ir tam tikrą stilistinę išraišką. Autorė linkusi sukabinti sakinius prieštaros principu: „Kitam žmogui po tokių genealogijos studijų kiltų klausimų, ar jis nėra įvaikintas, bet Togrei tokių klausimų nekilo“ („Laikrodis“, p. 9); „Po tiek mėnesių gyvenimo filmavimo aikštelėje buvo galima grįžti namo, bet Francas namo nebegrįžo“ („Nusifilmavo“, p. 46). Regimos ir tokios pozicijų išraiškos: „Galiausiai tas užsiėmimas jam visiškai nusibodo ir jis nusprendė eiti paieškoti mieste kokaino. Tai buvo ne įprotis, o tik protestas prieš gyvenimo vienodumą“ („Nusifilmavo“, p. 48); „– Kaip? – nustebo vyras kūno spalvos marškinėliais. Iš tolo atrodė, kad jis sėdi nuogas. Ir galbūt todėl prie jų taip ilgai nepriėjo padavėjas“ („Vaistai“, p. 53). Tai tik keletas cituotinų vietų, kurios dar kartą patvirtina absurdiško visuomeninio gyvenimo pagavas.

Neatsitiktinis ir knygoje randamas pasakymas – „Europoje žmonės žudosi dėl žlugusių iliuzijų, Rusijoje – dėl iššvaistytų pinigų, o Azijoje dėl išnykusių miražų“ (p. 65). Taip „Baden Badeno nebus“ istorijomis brėžiama ne tik kultūrinių santykių, bet ir tam tikra geopolitinė erdvė, leidžianti mąstyti apie mūsų šalies padėtį, pozicionavimo kelrodžius, jos santykį su kitomis valstybėmis, skirtingais mentalitetais, istoriniais aspektais. Tai lyg galimybė pamąstyti, kur link mes krypstame, kodėl imame propaguoti vienokią ar kitokią filosofiją.

Šia knyga, kaip ir anksčiau išleistais romanais, autorė įsirašo į mažažodės literatūros tradiciją. Tai leidžia įžvelgti sąsajų su Rytų kultūrinėmis tradicijomis. Smulkindama tekstą kūrėja kelia sau sunkesnį uždavinį – sumažinant žodžių kiekį padidinti prasmės krūvį. O tai U. Radzevičiūtei sekasi tikrai neblogai. Galbūt kartais kai kurių istorijų pabaigos ir rodosi kiek per atviros – tarsi versdamas puslapį dar ieškotum kokio vainikuojančio sakinio, leidžiančio pajusti visišką išbaigtumą. Nors vėl – tokiam laisvam žanrui sunku taikyti kokias nors taisykles ar juo labiau tikėtis absoliučios autoriaus pagalbos istorijai atrakinti.

U. Radzevičiūtės istorijos yra gana unikalios mūsų literatūros lauke. Kita vertus, galima pasvarstyti, kokią vertę ir aktualumą ši knyga galėtų turėti užsieniečiui. Dažnai neapleidžia nuojauta, kad kažką panašaus jau esi skaitęs. Kartais sušmėžuoja I. Ilfo ir J. Petrovo tonu brėžiami charakterių, situacijų aprašymai, kartais talpaus teksto atkarpos mena kafkišką stilistiką ar D. Charmso absurdo poetikos eskizų atspindžius. Matyt, dar atidžiau perkračius literatūrinį bagažą galėtų šmėstelėti ir kitų sąsajų.

Tai, be abejo, nemažina „Baden Badeno nebus“ vertės, bet leidžia grįžti prie pačios pradžios. Į lokalią dabartį – mūsų kraštą ar kokį kitą Rytų Europos regioną. Regioną, atsidūrusį tapatybės krizės apogėjuje. Sulaukus laiko, kai uždelsto gydymo ligos progresuoja. O projektuojamoms iliuzijoms lemta išnykti kaip dykumų miražams. Tuomet ne tik žmonės, bet ir visas žmogiškumas taptų pavojingas. Ir būtų išties liūdna, jei Baden Badeno taip niekada ir nebesulauktume.


 

Skaitytojų vertinimai


91934. pl2012-05-29 06:23
Knyga puiki. Recenzija - blankoka, pagal ją knygos neskaityčiau. Ačiū Dievui, knygą perskaičiau iki recenzijos

92673. mt2012-06-07 15:54
Su malonumu perskaičiau ir knygą, ir recenziją - man tikrai kaip terapijos seansas.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:36:42 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba