Besivejant praėjusį laiką

Ši apžvalga pasiekė redakciją 2011-ųjų pabaigoje. Todėl laukė tinkamo meto pasirodyti dienos šviesoje. Manome, kad prisiminti praėjusių metų almanachą bus visai pravartu, tad siūlome ją mūsų skaitytojams.

Kadaise užėjo ūpas pabendrauti su visais 2011-ųjų „Poezijos pavasario“ almanacho poetais – moterimis ir vyrais. Ne paeiliui, kaip atspausdinta knygoje, bet skaitant sporadiškai. Šitaip lengviau, nors lengva ir kai ką praleisti. Žinau patarimą: skaityk poeziją, o jos analizę palik žinovams. Skaitoma ji daro didesnį įspūdį. Vis tiek ką nors pasakyti knieti. Neretai – ir prašauti. Esu tikras, kad dažnas eiliuotojas laukia kitų nuomonės. Juk jie rašo ne vien sau, bet ir kitiems.

Retai dabarties poetai eiliuoja apie liūdesį. O štai Ernestas Noreika liūdėdamas yra rimtai įstrigęs išgyvenamoje netikrybėje. Rašo emocionaliai... Įtaigų eilėraštį apie nuolat fantastiškai gimstantį tėvą sukuria Vainius Bakas. Gi Mindaugui Kirkai topteli ir tokia figūra: „iš girto Dievo rankų iškritęs“. Matyt, tai mitinė dievybė. Žavingai miesto tikrovę seikėja Nerijus Cibulskas. Aušra Kaziliūnaitė, visokeriopai bendraujanti su aplinka, moderniai prikuria stebėtinų šiuolaikinių įvaizdžių. O Domas Linkevičius, paveiktas sujaukties, lyg ir prieš­tarauja sau: „Ir vis nesupranti, jog iš esmės tu / sergi liga metaforom kalbėti“.

Realių gyvenimo apraiškų panaudojimas meniniam vaizdui jau yra šis tas. Tad įsidėmėjau Mariaus Buroko „lifto šachta su paišinais angliakasiais“ ar Neringos Dangvydės „šulinyje atsispindi mergina su naščiais“. Patinka ir poetų erudicija, ironiška išmintis, kad ir Benedikto Januševičiaus litanija apie genus, prasidedanti „Nepamainomų žmonių nėra! Ir nėra nepakeičiamų pasaulių!“. Nežinau, kas sieja Sigitą Parulskį su Dainiumi Dirgėla, bet šiame almanache juos suartina Dainiaus satyra „svetimparulskiškai“: „Kai vieną kartą sėdėsi ant klozeto / apmąstydamas akimirkos įtampą“ ir taip toliau.

Realizmas su moraline potekste ryškus Daivos Molytės-Lukauskienės „Menkėje“. Stiprūs eilėraščiai. Svaria kalba pasižymi ir Sara Poisson. Abi pajėgios poetės.

Ilgomis eilėmis savo linksmas istorijas pasakoja Algimantas Mikuta. Vien tik raidėmis (A, G, E) pavadinti Mindaugo Kirkos eilėraščiai sužavi skambesiu. Siurrealistinė jausena tvyro Rasos Milerytės kūryboje. Ir čia juntama euforija ir pasitikėjimas: „Ne tik draugai, bet ir paukščiai iš manęs mokėsi“. Dėmesinga aplinkai, prozos sakiniais rašo Dovilė Zavadskaitė. Kažin ką nepaprasta mena kad ir toks sakinys: „Tu ruduo, ne žmogus, užsimerk“. Savotiška žmogaus niveliacija.

Vaizduotės užgaidų nestinga Deimantės Bandzevičiūtės vertikaliai siau­ruose verlibruose. Mindaugas Nastaravičius trieiliuose apdainuoja miesto konteineriuose surandamą kitų išmestą dovį. Laura Vilaitytė prisipažįsta: „Visus / savo dievus / uždariau stiklainy / su mėlynių likučiais dugne“. Klasikiniuose posmuose pro sąmojo akinius keistą tikrovę stebi Vidmantas Gudas. O vykusio rinkinio autorius Paulius Norvila čia pasirodo tik kukliais vaizduojamos meilės motyvais. Jo stiprybė glūdi kad ir šioje prieštaroje: „Kai žinosiu, jog galima viskas, / bet tuo pačiu – negalima nieko“. Laima Kreivytė skamba dabartimi, eilėraštyje „O“, paminėjusi Gertrudą Stein, eksperimentuoja su kalba. Be to, almanache yra jos įžvalgų esė „Po-tekstės: poetės portretas“. Tokie tad praėjusio laiko atgarsiai suskambėjo rudenį bevartant Erikos Drungytės sudarytą „Poezijos pavasario“ almanachą.