Literatūra ir menas

Lietuvos rašytojų sąjungos savaitraštis „Literatūra ir menas“

2012-05-25 nr. 3381

| Spausdinti | Archyvas | Redakcija |


VIRŠELIAI 
• Šokio spektaklis „Feel Link“56
• Pasaulinėje paro­doje EXPO 2012
• DOMICELĖ TARABILDIENĖ
• ŠARŪNAS AKELAITIS

KULTŪROS ŽEMĖLAPIS 
• PARODOS
• VAKARAI
• REKLAMA

VIENAS EILĖRAŠTIS 
• EUGENIJUS ALIŠANKA.
Turite teisę tylėti.
Visa, ko nepasakysite,
gali būti panaudota prieš jus
23

REDAKCIJOS SKILTIS 
• JŪRATĖ VISOCKAITĖ.
Vilniaus sodai
13
• TRUMPA KRONIKA

AKTUALIJOS 
• ASTRIDA PETRAITYTĖ.
„Iš klaidingo seka bet kas“
14
• Lenkų dialogo ir bendradarbiavimo su Lietuva forumas6

POKALBIAI 
• Pokalbis su JONU MIKELINSKU.
Kūdikio akys ir filosofo galva...
25

KNYGOS 
 NERINGA MIKALAUSKIENĖ.
Poezijos pavasario almanacho balsai
6
• PRANAS VISVYDAS.
Besivejant praėjusį laiką
1
• AIGUSTĖ TAVORAITĖ.
Baden Badeno terapija
2
• Bibliografijos ir knygotyros centras

DAILĖ 
• ARŪNAS UOGINTAS.
In+Va
1
• KĘSTUTIS ŠAPOKA.
Paroda vaikams?

ŠOKIS 
• DAINA HABDANKAITĖ.
Save mąstantis judesys „Naujajame Baltijos šokyje ’12“

TV: ŽIŪRIM, KĄ TURIM 
• Yra tokia šalis20

MUZIKA 
• ŽIBUOKLĖ MARTINAITYTĖ.
Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai (4)
1

PAVELDAS 
• REGINA MAKAUSKIENĖ.
Palangos gintaro muziejaus unikumai –
EXPO 2012 Pietų Korėjoje
2

POEZIJOS PAVASARIS 2012 
• RENGINIŲ PROGRAMA

POEZIJA 
• DIANA PAKLONSKAITĖ17

VERTIMAI 
• SUJATA BHATT2

PROZA 
• KOTRYNA ZYLĖ .
Mudu du į Milioniškes
13

25 PUSLAPIS 
• SIGRIDA RUPŠYTĖ.
Fikcijos lauke – autobiografijos
3

AKTYVIOS JUNGTYS 
• ALEXANDRA SUNDQVIST.
Malmė sprogsta nuo komiksų
2
• EMILIJA VISOCKAITĖ.
Nuogas vištos kūnas, sėdintis ant butelio
2

VAIZDAS PRO „VARTUS“ 
• AISTĖ KISARAUSKAITĖ.
Šarūno Akelaičio svaigulys
2

DE PROFUNDIS
„Šalin menus, tegyvuoja vaisiai ir daržovės!“
Ridas Viskauskas
 
• ROLANDAS KAUŠAS.
Politinė apžvalga­
56
• MARIS BĖRZINIS.
Gūtenmorgenas ir modeliai

Skaitytojų oši moši 
• Šimtas dešimtoji savaitė369

KNYGOS

Poezijos pavasario almanacho balsai

NERINGA MIKALAUSKIENĖ

[skaityti komentarus]


POEZIJOS PAVASARIS 2012.
Sudarė G. Kazkauskaitė, M. Burokas, B. Januševičius, D. Petrošius, M. Nastaravičius.

–­ Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2012.

Apie 2012-ųjų „Poezijos Pavasario“ almanachą dar jam nepasirodžius pradėjo sklandyti kalbos: jis bus kitoks. Dabar jau tikrai. Nors, stebėdama paskutiniųjų kelerių metų almanachų virsmus, galėčiau pasakyti, kad visi jie buvo kitokie, atspindintys ne tik tų metų poezijos tendencijas, bet ir subjektyvų jų sudarytojų įsivaizdavimą, kaip toks galingas kūrybos srautas gali būti suvaldytas, o paskiri eilėraščiai įgautų rinkinio formą. Atmintyje liko šviesos gija „perrištas“ D. Zelčiūtės sudarytas almanachas; prasminius sukibimus, nepaisant kūrėjų amžiaus ir stilistikos, akcentavęs A. Ališauskas; į vieną eilėraštį „tūkstantį metų dabar“ įsižiūrintis, todėl daugelį priglaudžiantis, V. Braziūnas; pagal autorių gimimo metus poeziją dėliojusi E. Drungytė (nors teigiama, kad tekstai „amžiaus neturi“, labai įdomu pamatyti ir eilėraščio formos, jo modifikacijų kelią, kai kurie šiandien sukurtieji tekstai tarsi mena praėjusio šimtmečio vidurį, ir kaip skirtingai gali kurti netgi ne vienos kartos, o vienmečiai autoriai...).

Tačiau pagrindinė šiųmečio almanacho naujovė ta, kad į jį atrinkti ne specialiai siųsti, bet per 2011 m. kultūrinėje spaudoje („Metuose“, „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Kultūros baruose“, „Gintaro lašuose“, „Naujojoje Romuvoje“) skelbti tekstai. Ir sudarytojas ne vienas: lietuvių kūrybą vertino Giedrė Kazlauskaitė, Marius Burokas ir Benediktas Januševičius, Poezijos pavasario svečių vertimus atrinko Donatas Petrošius. Mindaugas Nastaravičius parengė kompaktinę plokštelę, kurioje girdime R. Skučaitės, A. Bukonto, D. Kajoko, E. Ališankos, V. Gedgaudo, G. Bleizgio, G. Norvilo, I. Valantinaitės balsus. Aido Marčėno, neseniai išleidusio poezijos rinkinį „Ištrupėjusios r dvės“, negirdime niekur. Nebuvo jo ir pernykščio „Poezijos pavasario“ almanache. Tiesa, aidas iš principo gali būti nesugaunamas ir neuždaromas... Bet jo atvejis man palankus pasvarstyti, ar iš tiesų kasmet leidžiame almanachą, o ne tiesiog tais metais kūrybą vienaip ar kitaip pateikusių autorių rinkinį.

Ta proga perrašysiu Tarptautinių žodžių žodyne aptiktą apibrėžimą: almanachas (2) [lot. almanachus – pranašysčių rinkinys – arab. al-mānakh – kalendorius]: 1. Leidinys, pateikiantis žinių iš įvairių visuomenės gyvenimo ir veiklos sričių (mokslo, istorinių įvykių, biografijų ir pan.); 2. lit. Iš įvairių autorių kūrybos sudarytas rinkinys teminiu, žanriniu, teritoriniu principu.

Taigi šiųmetis „Poezijos pavasario“ almanachas atitinka du antrosios reikšmės kriterijus: jis sudarytas teritoriniu (lietuvių autoriai ir jų svečiai) bei žanriniu (eilėraščiai) principu. Tiesa, čia esama ne vien poezijos, bet ir tekstų apie ją (į anketą, kaip mato 2011-ųjų poezijos lauką, atsako įvairių kartų kūrėjai – nuo Aušros Kaziliūnaitės iki Marcelijaus Martinaičio), atiduodama duoklė Maironio ir Muziejų metams (V. Gasiliūnas „Maironiados trupiniai“, D. Petrošius „Apibaubimai“). Tad sakykime, kad leidinys pateikė šiokią tokią tų metų kultūrinių įvykių perspektyvą.

Ar jis atspindi praėjusių metų poezijos tendencijas? Ir taip, ir ne. Atranka, tiesa, nenugulė ant vieno žmogaus pečių, taigi subjektyvumo prieskonio išvengta. Spausdintų kituose kultūriniuose leidiniuose tekstų atsiradimas turi privalumų: pirma – tai jau vieną atrankos filtrą perėjusi poezija, antra – almanachas yra knyga, taigi turi didesnę išliekamąją vertę nei periodika, kuri kaupiama tik entuziastų ar bibliotekų archyvuose.

Vis dėlto spraga yra: nors leidinių, kaip matėme, nemažai, ne visi poetai per metus spėja ką nors bent vienam iš tų leidinių pateikti. Nekalbu apie produktyviuosius (ir tai nebūtinai grafomanai – tiesiog kiekvieno rašymo tempas yra skirtingas...). Turiu omeny tokius, kurie iš principo nesispausdina periodikoje. Arba – tuos, kurie geresnius tekstus ne laikraščiui siūlė, bet laukė, kada bus paskelbta atranka į „Poezijos pavasario“ almanachą. Galiausiai – kaip sugaudyti tuos, kurie kuria atokiai nuo didžiųjų centrų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių...) ir galbūt spausdino kūrybą vietinių laikraščių literatūriniuose prieduose (juk ne vien „Gintaro lašus“ turime...)? Ar tai, kad kai kurie tekstai išsibarsto nors ir toje pat Lietuvoje, bet kažkur „už horizonto“, reiškia prastesnę jų kokybę? O gal ir pačių kuriančiųjų mąstymą, jog „tikri poetai“ gyvena tik didžiuosiuose miestuose? Iš esmės taip, reikia pripažinti, kad jie telkiasi ten. Tačiau išimčių būna. Tad darykime prielaidą, kad mūsų kultūrinėje spaudoje pasirodo daugmaž visi, kurie: 1) tuo metu sukūrė ką nors spausdintina; 2) siuntė savo tekstus kuriam nors kultūriniam leidiniui.

Bet gal nebūtina, kad almanache atsirastų visi pagrindiniai poetai ir keli naujai atrastieji? Tad pasigedau ne tiek kelių pavardžių, kiek aiškesnės prasminės jungties struktūroje. Jis pritaikytas ne nuosekliam skaitymui (nerimtas priekaištas: juk kas gi, išskyrus literatūros kritikus, gali perskaityti visą poezijos rinkinį nuo pradžios iki galo?..), bet vartymui ieškant konkrečių autorių arba atsitiktinai stabtelint ties patikusiu posmeliu. Tekstai čia sudėti autorių vardų abėcėlės tvarka. Tarsi poetiškiau... Taip šalia atsiduria visiškai nelygiaverčiai Tomo Norkaičio ir Tomo Venclovos tekstai. T. Norkaitis vienas pats ar šalia savo stilistikos autorių gal ir neblogai atrodytų, bet T. Venclovos kaimynystė jį padaro labai jau vidutinišką, netgi banalų: „o taip, rodos, arti / vėl ranką tiesiu, vėl siekiu, / vėl sauja dulkių / iš po ką tik nubėgusių pėdų, / rodos, priešais akis vyksta – gyvenimas bėga“ (p. 166). Ir šalia – Tomas Venclova: „Vos įskaitai gamtos raidyno smulkmę – / uolos paviršium bėgantį kursyvą. / Delne telieka šerpeta ir dulkė: / net nežinai, ar gyva, ar negyva. / Virš minkšto kupolo surizgo vielos – / gal ožkarožė, gal ir katilėlis“ (p. 167). Ir vienas, ir kitas – apie laikinumą, apie dulkes, o meistras kas?..

Suprasdama, kad analizė, kas šalia ko atsitiktinai atsidūrė ir pakenkė ar ne tokia kaimynystė, mažai pasakytų apie rinkinį, nusprendžiau (ne pirmą kartą) pasinaudoti R. Stankevičiaus ištarme 2010-aisiais: „Skaitytojas nori tekstų, kurie blokštų į veidą kaip pūgos gūsis“. Beje, jo tekstų šiame almanache nerasite (tačiau prieš mėnesį išleistas naujas eilėraščių rinkinys „Ryšys su vadaviete“, kuriame sukrėtimų apstu – ir su metaforomis, ir be jų).

Įdomi ir taikliai visą almanachą apibendrinanti galėtų būti A. Veiknio eilėraščio eilutė: „poezija – kvepiantis raištis ant tavo akių“ (p. 12). Pasaulio sukeistinimas. Bet ne tiek, kad neatpažintum.

Tikras atradimas buvo Donato Paulausko eilėraščiai – sukrėtimo ir trapumo, skaidrumo derme („pabūk minų lauke, kai žiedas sprogdina pumpuro formą“, p. 38), žvilgsniu į visuomenę („už mano peties / nuo žemės žmogus gramdo suklupusį vaiką / rašau, nes kitaip / sugniaužtų į akmenį“, p. 37).

Į istorijos dramatizmą gręžiasi Dianos Šarakauskaitės „Mano tėvas Hamletas“ –­ beveik rauda už tuos, kurie žuvo, nors „nebuvo man sako ir nebuvo tų vyrų [...] ir jų siejos sukabintos išdžiautos Dievo baltuose prieangiuose / išvelėtos išguldytos suvarpytos / jų motinos pasilenkusios sidabro plaukų adatomis / pastumdamos pastveria perveria debesies kraštą“ (p. 29). Eugenijus Ališanka reflektuoja artimesnės istorinės praeities potyrius, suskirstydamas juos dešimtmečiais („iki gedimino prospekto aštuoniasdešimtaisiais / kur ir toliau stypčioju pačiu gatvės viduriu / šokdindamas skėtį plėšdamas stewartą“ (p. 59). O Dominyko Norkūno „Keturi prisiminimai apie mano sentėvius“ išsiskiria mitine jausena, įsirašymu į kartos istoriją ir ramia mirties neišvengiamybės pajauta, kai užmiegama „žalvarinių savo saulių pavėsy“ (p. 32).

Daiktiškai apčiuopiamas Donato Petrošiaus vidinis monologas „Skaitmeninė akmenų litanija“. Vedamos paralelės tarp rašomų žodžių ir akmenų („stop stop, man tokie bajeriai netinka – visi va esat / surašyti mano popieriuose, velkatės man raidė po raidės, koja prie / kojos, akis už akį – faktiškai įdokumentuoti“ (p. 40). Kitoks, per siurrealistines būsenas atsiskleidžiantis, Ernesto Noreikos poetinis pasaulis: „jau viskas seniai surūdijo / ir išpjovė kažkas skustuvu pakalnučių miestelį, kuriame dar gyvenom kartu susipynę lelijom“ (p. 52). Gaivalinga jausmo jėga plūsta žodžiai iš Gyčio Norvilo „pavydo litanijos per šv. užmarštį ir tyrus“ (p. 75): „– krečiu raudonus žieminius obuolius nuo / milžiniško medžio (net ne obels), o žemėn krenta krešuliai. renku juos į sterblę, ką bedarysi. kandu / sau ranką iš įsiūčio. aš taip pavydžiu tavęs – – –“

Vaizduotė negali nereaguoti į Jono Kalinausko vabalų armiją – „traiškau juos gana tiksliai“ (p. 95). Mat vabalų metafora žymi ne tik nakties košmarus, bet (galbūt...) menamą svetimos kariuomenės okupaciją. Įsimintini Marcelijaus Martinaičio „personažai“ – vanagas kruvinu gūžiu („Į vakarus, nuo Jurbarko vieškelio“, p. 108), vienplaukis, panašus į tėvą sekmadienis („Senas sekmadienis“, p. 109), naiviai filosofiškas kiemsargės klausimas: „– Ar tau dar reikės tų pėdų, / kad šitaip žiūri atsigręžęs?“ („Rytą, šviežiai pasnigus“, p. 111).

Julius Keleras eilėraštyje sugeba perteikti perėjimus iš vienos būsenos į kitą: dramatizmą keičia ramybė ir skaidrus žvilgsnis į pasaulį per netikėtą detalę: „ir tegu pagaliau jiems būna gera / kaip pirmąkart patekusiam / į vaiko rankas naujam sidabro vilkeliui“ (p. 98).

Antano A. Jonyno tekstai meditatyvūs, krypstantys į sustabdytą akimirką, kai „srūva šviesa nesvari / asfalto drėgnais raižiniais“ (p. 21), tai ne A. Valionio ištarmė: „sunkiai stūmiausi pro asfalto ir smėlio mikstūrą“ (p. 24). O įdomūs abu. Prie meditatyviųjų – ir Gintaro Bleizgio „Iš meditacijų kalnuos – su negyvenama savo puse“ su žiedynų krauju varvančiais laiko žiedais ir mistine vieta, kur „drebulių lapai atsisukę baltąja / puse debesys juodąja / žodžiai eina prieš plauką prieš / vandenį prieš poeziją“ (p. 64). Marijos Macijauskienės įžvalga: „Nebaugu to rudens, / kai voras apraizgo / Kraujažolės veidą“ (p. 114). Pauzėmis ištylima Nijolės Daujotytės eilėraščių esmė. Ramus Ievos Gudmonaitės kalbėjimas apie gamtos ir žmogaus būsenas ir paraleles tarp jų („o jei ne, tai ateisi, kai baigsis metų laikai, / kai snaigės jau net atmintim negalėtų sužeisti“, p. 82), šalia jos –­ ir beje, tokia pat raminamai filosofiška Ievos Toleikytės lyrika.

Tradiciškai daininga Jono Juškaičio poe­zija. Gerai, kad dar atsiranda, kas pasako: „Kam graži pro ašaras tėvynė / šviečia kraujo didele žvaigžde“ (p. 90). Greitai ateis laikas, kai taip matyti nesugebėsime...

Ramunės Brundzaitės „miestas U.“ –­ puikus pavyzdys, kad poetiškas gali būti ir grynai pagal logikos principus suręstas tekstas. Prieš akis iškyla sterili ir kartu pasakiška vieta: „pelėdų tai miestas, pakyla / lyg aladino kilimas ir išsklendžia / pro užvertas nakčiai langines / apaustas mimozom magnolijom rododendrais miestas U. –­ / lankelis ant Adrijos galvos“ (p. 137). Kituose almanache rastuose R. Brundzaitės eilėraščiuose savito kalbėjimo mažiau, gal būtų užtekę dėti tik šį vieną. Ir apskritai įpusėjus skaityti kyla mintis, kad kai kurių autorių tekstų galėjo būti ir mažiau. Nebūtinai todėl, kad esama nevienodo stiprumo eilėraščių. Kai kurie tiesiog vienodai geri. Pavyzdžiui, Romo Daugirdo.

Visada išsiskiria ironiškosios poezijos atšaka. Aidas Jurašius toliau kuria literatūrinį alter ego Luisą Albertą Salvatjerą, bandantį susirasti sau Naująjį pasaulį: „aš žiūrėjau / į blėstančias žvaigždes ant lubų ir pradėjau abejot / ar buvo verta man palikt pasaulį seną“ (p. 8). Pasišiaušęs, maištaujantis Marius Plečkaitis („Kategorinis metatriušėjimas“ ir kt.). Kasdienybės ironija žongliruojantis Gintaras Patackas, suprantama, irgi turės savo gerbėjų: „Skani ta ramunėlių arbata – / Išvirę „myli“ ar „nemyli“ plaukia / Pilvais į viršų kaip negyvos žuvys“ (p. 99). Algimanto Mikutos eilėraštis „Vedinas švarku“ įsidėmi sugebėjimu pašposyti, pasišaipyti iš savęs. O Gyčio Matulevičiaus „Sagos“ – irgi apie švarką, apie numanomą paauglišką meilę, bet – dramatiškiau: „kiekvienai / mergaitė dviračiu / sutraiško stuburą“ (p. 70). Gvidas Latakas pasidomi garsių žmonių nosimis („Nosis Barboros –­ kilniausios iš Radvilų / Nosis Milašiaus Oskaro supaukštėjusi // Česlovo Milošo šnobelis kai / užsikorė ant sprando dėdei“, „Nosys“, p. 78), važiavimo dviračiu ypatybėmis („Važiuoti dviračiu“, p. 79), asmenybių portretais („Padegimo vaikai“, p. 80) ir dar šiuo bei tuo – „palubėj zuikio kaukolė / žaliai žaliai dažyta“ (p. 81).

Mąstau, kaip nutinka, kad „Poezijos pavasario“ svečių kūryba labiau intriguoja už savąją? Kita patirtis? Kitokia kalbos raiška? Žinoma, ir vertėjų įdirbis. Siužetiniai ukrainiečio Dmytro Lazutkino eilėraščiai (vert. V. Dekšnys), filosofiški italų kilmės Jeano Portante’io (vert. T. Taškauskas), realistiniai – šveicaro Pedro Lenzo (vert. R. Kmita) tekstai. Moldovos ir Rumunijos autorius Leo Butnaru, kuriam „eilėraštis / turi būti trumpas / kaip / vaivorykštė“ (vert. V. Braziūnas, p. 256) ir ironiškasis vokietis Michaelis Augustinas: „Skaitytojams vienodai rodo, / ką jie skaito: Beno eilėraštį, / ar užrašą smulkiu raštu“ (p. 262, čia nesusilaiko nepašmaikštavęs ir vertėjas Antanas A. Jonynas, išnašoje paaiškindamas, kad ne Benas Januševičius, o Gotfrydas Benas turimas omeny). Prikausto stipri poečių kūryba: monologiškas latvės Ingos Gailės kalbėjimas, su pro žodžių rūką ryškėjančia kraupia paslaptimi (vert. E. Drungytė), detalės estetika žavintys, bet skaudžią moters likimo liniją brėžiantys kinės Mindy Zhang eilėraščiai („Ji mala rožes į miltelių arbatą ir nešioja / vaistus bei receptus pacientams tokiems kaip ji“, p. 272, vert. S. Paliulytė), neįtikėtinai aštrūs, kraštutinumų priešpriešomis grįsti, ribines tarp sąmonės ir beprotybės būsenas atveriantys indės Sujatos Bhatt tekstai (vert. Antanas A. Jonynas). Prieš šias autores egiptietis Hossamas Nassaras (vert. E. Karnauskaitė), nepaisant egzotiškos šalies, atrodo tik drungnas.

Pabaigoje norisi grįžti prie minties, kad, nepaisant kitaip organizuotos atrankos, šis „Poezijos pavasario“ almanachas neatrodo kuo nors išskirtinis. Net ir jo dizainas, nors ir tobulai minimalistinis bei patogus vartyti, žado neužkanda. Tiesa, sklando gandai, kad knygų katastrofiškai mažėja ir 1000 egzempliorių visiems norintiesiems tikrai nebeužteks. Sakyčiau, verta sureaguoti, nes skaityti jame tikrai yra ką.


 

Skaitytojų vertinimai


91903. Saulius Simoliunas :-) 2012-05-28 20:09
Savo laiku ir tikrai trumpai lietuviu rasytine kalba buvo tiesiog klasiska nelyg lotynu kalba. Siandien kalba yra eksperimentas. Poezijoje yra reikalingas lietuviskas T. S. Eliot, palaikas kalbos klasiskuma. Dingtu is staipsnio organizuota atranka ir dizainas, bus susiprasta vartoti grazia lietuviu kalba.

91907. Martynas2012-05-28 21:14
Norkaicio eilutes labiau patiko uz Venclovos.

91951. J.2012-05-29 09:26
Ačiū autorei už įdomią apžvalgą. Norėčiau šį almanachą turėti. Beja, kažkada juos rinkdavau. Dabar visi išsibarstė: kas pas vaikus, kas pas draugus... Manau autorė nesupyks, jei aš truputį čia pažaisiu:
Vos įskaitai gamtos raidyno smulkmę -
uolos paviršium bėgantį kursyvą.
Delne telieka šerpeta ir dulkė:
net nežinai ar gyva, ar negyva.
Virš minkšto kupulo surizgo vielos -
gal ožkarožė, gal ir katilėlis.
/Tomas Venclova/

o taip, rodos, arti
vėl ranką tiesiu, vėl siekiu,
vėl sauja dulkių
iš po ką tik nubėgusių pėdų,
rodos, priešais akis vyksta - gyvenimas bėga
/Tomas Norkaitis/

91967. apžvalga2012-05-29 12:02
na ir pasakykit jūs man neišmanėlei, tai kuo gi jis kitoks negu ankstesni? Formatu, spalvomis, naujais autoriais. Tik tuo, kad eilėraščius sudėliojo savo nuožiūra. Geri tekstai, bet almanachas - tradicinis.Beje, perskaityti visko, kas yra publikuojama Lietuvoje neįmanoma, tad belieka rinktis iš didžiuosiuose miestuose pasirodančių publikacijų.

91982. KM2012-05-29 14:49
Gal kas nepastebėjo - autoriai knygoje sustatyti į rikiuotę pagal abecelę, bet ne pagal pavardes, o pagal vardus. Gaila, kad nedalyvauja Adomas Mickevičius, būtų pirmas, dabar pirmas poetas Lietuvoje yra Aidas Jurašius. Štai juūms ir naujovė.

92025. Juųūms2012-05-29 21:34
Tik tuo, kad eilėraščius sudėliojo savo nuožiūra.

Parašykite savo nuomonę

Įrašykite skaičių: Trys šimtai dešimt
Vardas arba parašas:
El. pašto adresas:
Straipsnio vertinimas:

Kultūros kalendorius
nuo 2012 m. Birželio

PATKPŠS

 1 2 3
4 5 6 7 8 9 10
11 12 13 14 15 16 17
18 19 20 21 22 23 24
25 26 27 28 29 30  

 1
2 3 4 5 6 7 8
9 10 11 12 13 14 15
16 17 18 19 20 21 22
23 24 25 26 27 28 29
30 31  

 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  

Nuorodos:
Kultūros vartai, Literatūra ir menas, Nemunas, Poezijos Didžioji Kunigaikštystė, Kulturpolis.lt


Rodoma versija 1 iš 3 
11:36:37 Jun 15, 2012   
Jun 2011 Jun 2013
Sąrašas   Archyvas   Pagalba